Holografinis katinas 1. 1
Lukas Devita

Didelis driežas, nutiesęs letenėles į saulę.
Jis ropoja tik ant sienos ir išlieka plokščias.
Kartais atrodo susirangęs, kai sustingsta pasnausti, - štai jis jau guli ant kitos sienos, kur daugiau šviesos;
žalias blizgesys.
Pūkuotas pilkšvas, sidabru žvilgantis katinas;
nagais skabo tapetą, kur vos matomas sudūrimas, ir akimirksniu "susiploja" į sieną, - tai jau dailus dvimatis paveikslas, bet jis taip pat gali puikiai judėti toliau, keliauti per visą sieną, kaip senovės Egipte.

Mielas sapnas, jis buvo vienas pirmųjų ryškiųjų sapnų, nuo kurių prasidėjo ištisas klaidžiojimas aukštesniuose planuose, kai man buvo leista karts nuo karto išvysti galimos ateities vaizdus.

Manęs, rodos, niekad ypatingai nedomino spaudos evoliucija, nors ir esu Nacionalinės Bibliotekos darbuotojas (na, dirbu ten staliumi), - bet žurnalas, kurį kartą pavarčiau sapne, apverstų aukštyn kojom bet kokio tinginio įsivaizdavimus!

Palaipsniui jis tapo reguliariu mano sapnų žurnalu, kuris funkcionuoja panašiai kaip ir įprastinis žemės paviršiaus leidinys, - spalvotas, pasirodo kartą į mėnesį, niekad nežinai, kurią būtent dieną, tik šiuo atveju, - naktį. Taip pat, kaip ir kiekvienas paprastas žurnalas, jis, suprantama, nėra skirtas tau vienam, nors atrodytų, - išplaukia tiesiai iš tavo sąmonės gelmių (būtų įdomu nutuokti ką nors apie tokio leidinėlio "tiražą"). Jį lengvai gali pavartyti kosminėje skaitykloje, ir tikiu, kad kiekvienam išlieka gilus įspūdis to pirmojo susidūrimo su "sapnų katalogu".

Sąlyginai, pavadinau jį "holografiniu žurnalu", - būtų panašiausia į tai, ypač atsibudus ryte. Tuomet jau sunku nupasakoti, kas gi tas "ištirpęs" žurnalas, be to, kad jo puslapiuose mirga ryškiausi tikrovės vaizdai, ir tu neskaitai, bet tiesiog pasineri, jei nori, į vieną ar kitą "publikaciją", perimdamas ne informaciją, bet gryną pojūtį, lyg puslapiai būtų tiesiog tikrovės gabalėliai. Įdomu taip pat, kad puslapio formatas nuolat keičiasi, padidėdamas iki vos aprėpiamo in folio, kurį laikai išskleidęs rankas, linguodamas, kaip komiško filmo herojus; o kartais, "užsiskaitęs" gali tiesiog prasmegti puslapyje, pakliūti į nepažįstamą tikrovę, kuri nusineša kaip upė, ir sunku būna atsiminti, dažnai tik nubudus, kad pradžioje atsivertei žurnalą.

Gali susidaryti įspūdis, kad aš bandau pateikti tik sapnavimo metaforą, bet šiuo atveju, kalbu apie tikrą sapnų žurnalą, vartomą dažnai kaip tik tada, kai niekur toli nekeliauji.

Sapne, turiu minty.

Paskutiniu metu mano sapnai neretai prasideda lovoje, stovinčioje visai kita kryptimi ir net gi visai kitame kambaryje, nei užmigai. Bet dažniausiai visi pojūčiai neleidžia abejoti, kad tai tavo kambarys, gal dar tikresnis ar gilesnis. Ilgainiui tapo aiškiau, kad tai savotiški antrieji namai, ir kiek įgudęs, gali juos pasitvarkyti pagal savo norą bei valią (jei tik pakankamai sukaupta asmeninės jėgos, kas be ko). Galima išplėsti sienas iki didžiulės erdvės, pastatyti puokštes, įrengti stiklines lubas, - akimirksniu, ir tai nekainuos nei cento.

Būtent tokiame "aukštutiniame kambaryje", gulėdamas ant melsvos, dabar būtų madinga pasakyti, alternatyvinės lovos, tu ir vartai naują sapnų žurnalo numerį.

Taigi, žurnalą trumpai lyg ir pristačiau. Žinoma, tai tik vienas ryškiųjų sapnų aspektų. Bet, grįžtant link pradžioje minėtos ateities, norėčiau pabrėžti, kad iki tol, bent jau aš, įsivaizdavau ateitį, arba mūsų "būsimąjį laiką" ganėtinai statiškai, kaip neišvengiamą reiškinį.

Tačiau, ateities "rezultatas" pasirodo turi tiek pat pasirinkimo variantų kiek ir dabartinė žemiška minutė - atsitraukti, arba judėti pirmyn ir pan. Juk ateitis - tai savotiškas galimybių santykis. Šiuo atveju ne taip svarbu, ar galvosi, kad atlieki kažką savo valia, ar viskas tik "atsitinka". Svarbiausia, kad tiek dabartį, tiek ateitį pakeisti įmanoma visada. Beje, dažnai turi reikšmės ir gramatinė forma, kuria mąstome.

Niekam ne paslaptis, kad sapnuose mes galime patirti globalines ateities vizijas, bet dažniausiai tai prasideda kaip tik tada, kai nebelieka ketinimo sužinoti asmeninę ateitį. Tu aišku pamatysi ir savo dalį būsimajam laike, bet tai jau turi įvykti eigoje.

Kalbėdami apie ateitį mes automatiškai tariame bus, o galbūt tai tik autobusas angliškai? Na, jei rimtai, tai man kartais sunku susitvarkyt su tuo žodeliu. Kai, po pirmųjų pamokų Visatos Eksperimentiniam Centre, pradedi įsisavinti kad laikas nėra linijinis, - labai atsakinga darosi ištarti bus savo viduje. Jei išvystumėte keletą to paties ateities įvykio versijų, - negalėtumėte likti su mintim, kad yra tik viena galimybė. Todėl tiksliausia manyti, kaip nenuilstamai pataria jums žinomi Rytų išminčiai, kad viskas tiesiog yra. O tuo pačiu ir visi, sakykim, 69 jūsų ateinančios dienos variantai. Kalbėdami apie vieną jos galimybę, - nepaneigiame kitos, ypač sakydami yra (kaip nebūtų keista). Tai tik vienas iš niekur nedingstančių maršrutų, vienas iš kosminio judėjimo autobusų, vienas bus, - svarbiausia, į kokio numerio bus jūs įlipote.

Mano kompanionas šioje vietoje atkirsdavo, - "bet tai tik galimybė!". Bet, vaikine, tavo rytdiena tai taip pat tik galimybė.

Staiga mane iškvietė įdėti naują durų rankeną į Filologijos skaityklos duris, tokiu būdu, aš paleidžiu (ne)komercinę reklaminę pauzę:

Sveiki atvėrę duris į Visatos Eksperimentinį Centrą!
klaidos - tai jūsų egzaminai

Sugrįžtu. Kaip ir daugelis mūsų, žinančių tai ar ne, esu įtrauktas į šį begalinės patirties centrą. Negaliu pasigirti ypatingu intelektualumu, (žemietiškam universitete neilgai ištvėriau mokytis), tad ir spaudyt klavišus man sekasi sunkiai, kartais pirštus gelia nuo mojavimo plaktuku ir atsuktuvo. Gerai, kad yra padėjėjas, šaunus jaunas dailidė, pravarde Lordas. Tai jis padėjo man įmontuoti kompiuterį į įrankių spintą ir vėliau mes įsigudrinome prisivesti iki čia nepamainomą transgalaktinį kabelį, nes bibliotekos tinklo dėka pasiekėme galingiausią šalyje Parlamento serverį.

Tačiau, didelė žinių dalis atėjo ne iš monitoriaus ekrano, o buvo įsisavinama naktimis, t. y. tiesiogiai astraliniame kūne. Turiu prisipažinti, kad mokinys iš manęs prastokas. Gal būt geriausiai sekėsi tik vizionavimas ir matymas sapne. Laikui bėgant, dėsčiau mozaiką iš padrikų, ateities galimybių angare užšaldytų fragmentų, bandydamas nutuokti, kur link viskas pasisuks.

Beje, įsivaizduokite sau, tai prasidėjo gan nekaltai, nuo vieno kito ezoterinio žurnalo, astrologinių kalendorių, galiausiai okultistai prasiveržė ir pradėjo atakuoti. Kodėl jie ? - palaipsniui mums visiems įgrisęs socialinis pasaulis skilo į dvi pagrindines stovyklas:

  • senieji primityvai-skeltanagiai, sunkiosios tikrovės pramonės sargai, susivaržymo administratoriai, kataklizmo mašinos vairuotojai, plastmasiniai intelektai, citronai ir dažytos lėlės toliau valdė savo pačių užpakaliais nuzulintą kasdienybę, bet lyg keisti grybai iš samanų, pradėjo dygti pavieniai aukštesnės prasmės ieškotojai bei jų kalbėk-valandom grupelės. Gatvėse vis dar tebesiblaškė margaspalviai nuobodžiaujantys paaugliai, bet palengva jie sulindo į kompiuterių ekranus ir pavirto cyber-punk'ais.

    Jei jūs ilgesniam laikui buvot išvykęs iš planetos Žemė, turiu pasakyt, kad ji gerokai pasikeitė nuo to karto.

    Ir labiausiai išsivystė, viską aprėpiantis, reklamos menas. Pastatų sienos, langai, net šaligatvio plytelės ir miesto gatvių asfaltas tapo primarginti švytinčiomis raidėmis bei įmantriais tekstais. Jau nekalbant apie parduotuvių vitrinas, kuriose, vietoj statiškų "tikrų" daiktų pradėjo atsirasti kompiuteriniai ar video ekranai. Judantys vaizdai daug sodriau išmušdavo, jau ir taip silpnai valdomą, praeivių dėmesį.

    Palaipsniui blizgančių vitrinų ekranai didėjo ir galiausiai nebeliko jokių eksponuojamų daiktų, - viskas virto virtualiniu pasauliu, neaišku buvo kur tikrovė, kur vizualinė apgaulė. Skirtumas tarp šių dalykų žmonių gyvenime sumažėjo iki minimumo.

    Beje, jei pamanysit, - o prie ko čia tas katinas ? Tame ir pokštas, kad viena Rytų šalies firma paėmė ir nei iš šio nei iš to pagamino holografinį žaislą, - pūkuotą dekoratyvinį katiną, sugebantį lėtai sau vaikštinėti bet kokioje patalpoje. Jo žvilgantys plaukai buvo užpurkšti saulės baterijų dulkėmis ir papildomai katino niekuo nereikėjo maitinti. Gal ir keista, bet prasidėjo masinė isterija, kaip visiems prireikė tų padarų, todėl žaibiškai buvo pradėti gaminti mažesnio dydžio kačiukai, pigesni, tad prieinami daugumai.

    Ir maždaug tuo metu, nors ir ne vieningai, bet drąsiai pasireiškė okultistai. Po galais, anksčiau tik komersantų privilegija buvo kartoti vieną ir tą patį dalyką dažnai ir skirtingomis formomis, džiaugsmingai kalant vinis į žiemiečių galvas. Bet, užgautų ambicijų ezoterikai kartą neiškentė, - o kodėl mes negalim ? Menininkai jau senų seniausiai tai daro.

    Kaip ten bebūtų, vienas gražiausių sumanymų buvo įgyvendintas kaip tik tam mieste, kuriame mes su jumis gyvename. Ir dabar jau ne taip svarbūs organizatorių nesutarimai, klaidos ir nukrypimai, - tai buvo jų pačių tobulėjimo dalimi.

    Kai niekas nebegalėjo sustabdyti švytinčio kosminės informacijos srauto, o neatpažinti skraidantys objektai prasilenkdavo net ir su rinkiminių kampanijų malūnsparniais, mes vis daugiau išgirsdavome apie Plejades.

    Kažkodėl būtent apie šį žvaigždyną, gal todėl, kad Žemės planeta skriejo link fotonų juostos . . .

    Mums gerai pažįstama Saulė apsisuka apie centrinę Plejadžių žvaigždę, vardu Alkionė maždaug per 25860 metų. Kaip tik šis ciklas induizme įvardintas jugomis. Alkionė - reiškia pirminę šviesą, rytiečių Brahmą, kaip taikliai pasakė mano bičiulis, - tai kūrybinės galios arba pasaulio magnetizmo būstas. Akivaizdu, kad artėjimas prie šios žvaigždės suteikia nušvitimą, galimybę atbusti visos Žemės planetos mastu.

    Plejadžių žvaigždyną juosia fotonų juosta, "pakabinta" stačiu kampu žvaigždžių orbitų plokštumoms. Saulė šią juostą praskrieja maždaug per 2000 metų (o po to jos vėl laukia ilgas 10500 metų kelias iki susitikimo kitoje juostos pusėje). Tai Dieviškojo prado ramusis Įkvėpimas… ir Iškvėpimas, didysis Saulės ciklas.

    Daugelis šaltinių byloja, kad Saulė į šią juostą galutinai paners apie 2011-uosius ir tai sutaps su Visatos maksimalaus išsiplėtimo momentu.

    Žemė, skriejanti 208800 km/val greičiu, įlėks į fotonų juostos radiaciją, kurios energija vadinama Monistine Vibracija, ir tai žada būti perėjimo į super sąmonę momentas.

    Kiek daug teks mums tada išgyventi!

    O kita vertus, juk viskas atsiranda ir ateina iš jūros … Plejadės, tai tuo pačiu ir septynios dailios titano Atlanto ir Okeanidės Plekonės dukterys, štai jos - Alkionė, Elektra, Kelaino, Maja, Meropė, Steropė ir Taigetė. Visos merginos sėkmingai ištekėjo už dievų, tik viena, jauniausia Meropė - už mirtingojo Sizifo (ar tik ne to paties, kuris laisvalaikiu stūmė akmenį į kalną?).

    Pasak vieno padavimo, sesės Plejadės pavirto balandėmis po milžino Oriono penkis mėnesius trukusio persekiojimo. O visagalis Dzeusas šias balandes pakėlė į dangų ir pavertė žvaigždėmis.
    (Verta pastebėti, iš tiesų, Oriono žvaigždynas juda paskui Plejades, o Plejadžių vardas tariamas panašiai kaip "balandis", kas gal būt nurodo šio mito kilmę)

    Taip, aš pasiskolinau minėtus astronominius skaičius ir antikinę istoriją tiesiai iš įkvepiančių mokslinių tekstų.

    Bet visa tai reikia turėt minty, kad pajusti tą šventišką mūsų miesto grožį, kai galiausiai buvo surengta didžiulio mąsto švietėjiška akcija skirta Plejadėms. Septynių žvaigždžių atvaizdai, palydovinės nuotraukos ir interpretacijos, simboliai apsireiškė visur vienu metu. Knygynuose, tarp televizijos reklamų, prieš kino seansus, techno ir tranzo muzikos klubuose, kas tapo ypač efektyvu, na ir didžiausi stendai miesto gatvėse.

    Pradžioje žmonės galvojo, kad tai nauja šampūno reklama, o tos putos pasirodo buvo fotonų juosta. Sunku nupasakot praeivių apstulbimą. Tai juk nežemiška, visiškai nepanaudojama, apgaulė, ką mes su tuo veiksime ?

    O vienas Majų pavasarinės naujųjų metų šventės iniciatorius pastatė piramidę - tikrą sumažintą Kukulkano modelį centrinėje aikštėje (gal kada vėliau aš atskleisiu jums ir kas tai finansavo, nes pinigėliai nemaži). Tai buvo siekis "pažymėti" savotišką Plejadžių atvaizdą atviroje aikštėje (kaip yra išlikę šventose Amerikos indėnų vietose) - žvaigždžių žemėlapį, kad laivas iš Plejadžių nusileistų pirmiausia į mūsų miestą! Tautiečiai vis tebenori išsiveržti į priekį, tad savivaldybė sutiko gan lengvai.

    Linksmiausia, kad kaip tik tuo metu, lyg iš giedro dangaus nukrito roko grupė Plejadės, - septynetas tikrai dailių merginų, grojančių soul-funk. Iš tiesų tai tas pat nežymus vaikinas, pravarde Lordas įkūrė ją, surinkęs neva atsitiktiniu būdu septynetą merginų, tiesiog iš gatvės. Tiesa, pradžioje buvo tik šešios ir kelis syk Lordui teko pačiam persirengti mergaite, kai jau prasidėjo grupės sceniniai pasirodymai. Bet ilga laiką jie tūnojo "plote", - improvizuotoj studijoj, kol bičiulis išmoko programuoti ritmus ir archaiško sintezatoriaus, kompiuterio bei alaus skardinių pagalba šiaip taip sumontavo "užsukančias" septynių pirmųjų dainų instrumentuotes. Nuo tada Lordas pasivadino d. j. Zeus. O visada pasižymėjo kuklumu. Beje, įdomu, kad labai jau sunkiai sekėsi atrasti tą septintąją grupės ledi, kol pagaliau ji pati tiesiog įsipynė ir įsiveržė į areną. Jauniausioji dainininkė iš visų. Lordas prisipažino, kad surinkti ir ankstesnes šešias buvo tikras košmaras, nes jam visad labai sunkiai sekėsi pažintys gatvėje.

    Kiekviena mergina atstovavo po žvaigždę, pasivadinusi atitinkamu vardu:

    Alkionė, - taisyklingų veido bruožų, mėlynų akių, ilgais banguotais gelsvais plaukais, kaip Saulė, ji buvo ir vyriausia iš visų ;
    Elektra, - lieknutė, "ežiuku" pastyrusiais ultra spalvos punk plaukais;
    Kelaino - "nukertančiai" elegantiška, sidabru žvilganti idealiu linijų deivė, lygiais tiesiog monolitiniais tamsiai rudais plaukais iki pečių… hipnotizuojančios akys;
    Meropė, - išieškotų aristokratiškų manierų, ypatingai dailaus gyvybingo veiduko, kaip princesė, puriais šviesiais plaukais, kuriuos ji dar galėdavo susirišti į kasytes;
    Steropė, - netikėtai didelėm gražiom akim, trumpai kirptais juodais plaukais - apvalaina galvytė ir stulbinanti gracija.
    Taigetė - kiek aštrokų veido bruožų, oranžinės spalvos vidutinio ilgumo plaukais, - galėtum palaikyti ją berniuku, nenusakomo amžiaus… ir neatskleidžiamos paslapties žvilgsnio;
    Maja, - kiek mažesnio ūgio už kitas, bet užburiančiai stilinga, ilgais bronzos atspalvio plaukais, smulkių veido bruožų, su akinukais, ir žibančiom skvarbiom akelėm. Tai ji paskutinė apsireiškė grupėje, atnešdama visą "šarmą".

    Minėtos deivės išieškojo sau atitinkančius kostiumus, daug ką pasisiuvo pačios, buvo išvystyta choreografija, kiekviena dainavo, šoko, ir buvo pradėta tiesiog dėstyti kosminę mitologiją scenoje. Na, iš tiesų tai jie pataikė geru laiku. Tuomet buvo likus "skylė" merginų grupėse. Spice Girls buvo išnykę kaip dūmas, jų gerbėjos supo ankstyvus vaikus vežimėliuose, ir nuo muzikos joms skaudėjo galvą.

    Plejadės išsiveržė, kaip viesulas, jų debiutinę kasetę išleido kaimyninės šalies žlunganti įrašų firma, bet visas teises galiausiai nupirko kažkoks vyrukas nukritęs iš dangaus, t. y. iš Japonijos. Ir nepatyrusių debiutančių grupę staiga pristatė koncernas Sony, kuris iki tol kontroliavo ne tik Columbia, Warner'į, bet visą JAV muzikos pramonę. Buvo ko apstulbti, kai mergelės tapo super žvaigždėm per vieną naktį… o Lordas vėliau gaudavo po 10. 000 grynais už kiekvieną naują dainą.

    Kaip jau minėjau, su Lordu su mes tuomet dirbome kartu, dailidėmis bibliotekoje. Abu buvome geri melomanai, klausėmės dirbtuvėje nemirtingų The Supremes balsų, James Brown'o; džiazo, elektronikos ir įvairiausio avangardo. Ir iš tiesų tai aš, kartą išplepėjau, kad būtent jam, staliaus padėjėjui, išpuls garbė dar kartą krėstelti pop muzikos pasaulį. Žinojau nuo pat pradžių, kaip tai atrodys ir pasakojau Lordui detales iš savo nakties reginių, patardavau, ką reiktų nuveikti. Visgi turėjau nemažai ir abejonių, - viskas atrodė ganėtinai pretenzinga, o kartu naivoka, - toks nušlifuotas pop.

    Kai administratorė kartą apibarė Lordą už nejudrumą, jis atsakė, "aš - rock'n'roll'o legenda, o remontuoju jūsų varganą kėdę!"
    Po galais, bet mes juk vis dar ir tebedirbame staliais.

    Lukas Devita        


    Autorius dėkoja draugiškam "Vartikliui" už medžiagą apie Plejades, panaudotą šiame kūrinyje.

    Papildomi rekomenduojami skaitiniai:
    Plejadės ir fotonų juosta
    Plejadės graikų mituose
    Baltasis Dievas actekuose
    Majai: Saulės iniciacijos užrašai
    Vartų į žvaigždes rankraščiai
    Sadistiniai Hičkoko potraukiai blondinėms
    Žvaigždės kalba Egiptui
    Vaivorykštės mitai visame pasaulyje
    Antuanas de Sent Egziuperi
    Paslaptingoji Žemė
    Gūgliška banalybė  

    © 2000. Lukas Devita
    © 2000. Global Lithuanian Net;
    © 2000. san-taka/astera station;
    © 2000. Vartiklis