|
|
Majų krašte
Meksikos nacionalinis antropologijos muziejus (1964) pastatytas pagal Pedro Ramineso Vaskeso*)
projektą. Įdomu, kad pirma buvo išdėstyti pagrindiniai didžiausi eksponatai ir tik po to statomi
rūmai. Muziejuje eksponatai tarsi sudaro vienos kultūros dalį senovės miestai, senieji
architektūros paminklai yra tarsi salos šalies žemėlapyje. Vienas svarbesnių eksponatų net 167 t sverianti akmeninė lietus dievo Tlaloko skulptūra.
Majų kultūros ištakos senesnėje olmekų**)
Olmekų civilizacija apsireiškė netikėtai. Vėliau, po kelių šimtmečių, ši tauta nuo Meksikos įlankos pasitraukė į pietus ir jos pėdsakai išnyko atogrąžų miškuose. Tačiau jų kultūros daigai davė vaisius majai aplenkė pirmtakus savo pasiekimais. Jie pirmieji tame regione sukūrė hieroglifų raštą, tarsi armonika sulankstomas knygas, surašytas medžio žievėje ar zomšoje, sudarė 360 d. kalendorių, įvedė nulio sąvoką, apyvartai panaudojo pinigus ir kt. Majai įsteigė iškilmių centrus meno ir mokslo židinius.
Apie majų miestus sužinota tik 16 a. pabaigoje, kai ispanai užkariavo Jukatano pusiasalį. Bet iki to jau vieni senovės paminklai buvo virtę griuvėsiais, o kitus suvirškinusi vešli selva. Vis tik pavyko kiek informacijos surinkti apie senovės majų kultūrą. Ir šiandien daugelyje majų rūmų ir piramidžių gali lankytis turistai.
Jukatano žemę majų protėviai pavadino Majaba (rėtis) - mat tenykštė raudona žemė negali sulaikyti vandens. Vanduo ant jos nesilaiko, kiaurai sunkiasi, todėl jo nuolat stinga. Jis kaupiasi tik akmeninėse daubose, kuriose lietaus vanduo skaidrus tarsi krištolas. Tad ir Majaba skurdokas, kaštų vėjų nugairintas kraštas. Jukatano pusiasalio pagrindas yra akmeninis, apklotas vos keliasdešimties centimetrų žemės sluoksniu. Čia nepajėgia išsilaikyti aukštesni medžiai, jie virsta, pūva, auga kiti. Todėl džiunglės neaukštos (beje, kaip ir gyventojai čia) tad ir vadinamos selva.
Majai sukūrė vieną seniausių civilizacijų Amerikos žemynuose. Žinoma apie 100 miestų, egzistavusių mūsų eros pradžioje: Čičen Ica, Ušmalis, Majapanas, Palenkė, Kopanas ir kt. daugumą jų sugriovė 9 a. įsibrovusios kitos indėnų gentys, vadovaujamos toltekų. 10 a. Jakutane susikūrė nauja majų ir toltekų valstybė, kurioje buvo vergija, viešpatavo karinga diduomenė ir žyniai. Majai statė laiptuotas piramides su nedidelėmis šventyklomis viršuje, reprezentacinius rūmus, kitus statinius. Labiausiai garbino vėjo ir lietaus dievus. Ilgainiui majų ir toltekų valstybė suskilo, atskiri miestai ir valstybės ėmė kovoti tarpusavyje. 1541-46 m. uos nukariavo ispanai. Majai atkakliai priešinosi, tad Jukatano užėmimas truko kelis dešimtmečius.
Meksikoje gyvena arti 60 etninių indėnų grupių. Viso apie 8 mln. žmonių, kalbančių per 30 skirtingų kalbų. Kai kurios grupės labai negausios, pvz., nauatlių yra apie 800 tūkst., o uičolų tik 7 tūkst. Pagrindinėmis gyventojų grupėmis yra majai, actekai, mistekai, sapotekai, masatekai, totonakai, otomiai ir t.t. Indėnai sudaro apie 10% gyventojų, daugiausia susispietusių Jukatano, Oachakos ir Čiapo valstijose šalies pietuose. Manma, kad klestėjimo laikotarpiu majų buvo apie 20 mln. Majų kalba priklauso majų-sokių kalbų šeimai. Dalis kalba ispaniškais. Verčiasi žemdirbyste. Išpažįsta katalikybę, tačiau išlaikė ir pirmykščio tikėjimo elementų.
Indėnai šiandien pateikia apie pusę kavos, kurios eksportas yra antroje vietoje po naftos, produkcijos. 3/4 javų ir kukurūzų nuimama indėnų rankomis. Ir vis tik jie neturtingiausia Meksikos visuomenės dalis. Perpirkinėtojai naudojosi kalnų žmonių neraštingumu. Jų padėtimi susirūpindavo ir vyriausybė. Pvz., Migelio de la Madrido vyriausybės švietimo plane buvo atskiras skirsnis, įpareigojantis valdžią, kad ekonominėje veikloje dalyvautų etninių grupių atstovai, būtų saugoma jų kultūra. Kai kurie mokytojai, gydytojai, mokslo ir meno atstovai savanoriškai vykdavo keliems metams į atokias vietas, kad padėtų indėnų bendruomenėms.
Majų kapinės labai savitos. Jos perskirtos į dvi dalis. Pirmojoje laidojami visi mirusieji. Po 5 m.
turtingesniųjų majų kapai atkasami ir jų palaikai perkeliami į kitą kapinių
pusę, kur įbetonuojami į ryškių spalvų paminklus. Neturtingųjų kapai lieka toje pačioje vietoje be jokių ženklų ir galiausiai išnyksta be pėdsakų.
Pagrindinis majų maistas kukurūzai. Atseit, ir žmogus sukurtas iš kukurūzo. Jie labai gerbiami. Nuo mažens majų gyvenimas susijęs su kukurūzų lauku. Kai berniukai mokykloje pramoksta skaityti ir rašyti, aritmetikos, išdidūs tėvai vedasi juos į kukurūzų laukus kartu dirbti. Vaikams duodami maži kauptukai piktžolėms kapoti. Ne iš karto jiems patikima mačetė, kirvis pavojingi šie įrankiai. Kai mokytojai klausia, kodėl jie praleidinėja pamokas, paprastai berniukai didžiuodamiesi atsako, kad važiavo į kalną malkų ir turi savo mačetes. Mokytojai supranta, kad ų laukia sunkus kelias praeis kažkiek metų ir daugelis nemokės net savo vardo parašyti.
Mergaitės irgi neilgai lanko mokyklą. Jos padeda dirbti namų ruošos darbus. Pirmais jų rūpestis palaistyti gėlynus. Štai kaip jie įrengiami. Pirmiausia parengiamas pagrindas iš torų ir plonų lazdelių. Ant jų pilama derlingos žemės. Pastatomi sutvirtinimai, ir gėlynas pakeliamas aukščiau, kad jo negalėtų pasiekti naminiai paukščiai. Sėjamos pipirmėtės, rūtos, melisos, svogūnai, kalendros, įvairūs pipirai, o jei lieka vietos ir gėlės.
Majų mergaitėms lėles atstoja moliūgai. Išdžiovintas moliūgas yra lengvas ir švelnus kaip pūkelis. Mergaitės juos aprengia drabužėliais, supa, myluoja, niūniuoja liūdnas dainas, kurių, kaip sakoma, išmoksta iš Jakutano paukščių, tarp kurių gražiausios yra laukinių balandžių giesmės. Paaugę mergaitės padeda motinoms, skalbia drabužius, malūne mala kukurūzų grūdus, kepa tortilijas (paplotėlius), šeria kiaules, lesina vištas, atneša vandens, o vakarais ant žemų suoliukų siuvinėja.
Jei tėvas dirba netoli, vaikai jam atneša valgyti, į medinį puodą suberiamos virtos pupelės, kukurūzų paplotėliai suvyniojami į baltą siuvinėtą servetėlę. Du paplotėliai patepami aštriu raudonojo pipiro dažiniu ir suvožiami. Atskirai įpilama kito padažo pomidorų ir kalendrų, į padažą įmaišoma karčiųjų apelsinų sulčių ir druskos.
*) Pedro Raminesas Vaskezas (Pedro Ramirez Vazquez, 1919- 2013) meksikiečių architektas, paskatęs kelis labiausiai reprezentuojančius Meksiką statinius: Meksike Actekų stadionas (1966), Šiuolaikinio meno muziejus (1964), Puebloje Amparo muziejus (1987) ir Kuautemoko stadionas (1967) ir kt. Yra jo statinių ir visame pasaulyje, pvz., Olimpinio komiteto būstinė (1986) ir muziejus Lozanoje (1988, Šveicarija), Nekaltos Mergelės koplyčia Vatikane (1989), Nubijos muziejus Egipte (1984) ir kt.
**) Olmekai - Mezoamerikos tauta ir civilizacija, maždaug 1200200 m. pr.m.e. laikotarpiu dabartinės Meksikos centrinėje dalyje (Įlankos regione). Pagrindinis jų miestas buvo La Venta. Kitos Vidurio Amerikos kultūros iš jų paveldėjo plokščiaviršūnius pilkapius, žaidimo su kamuolio aikštes ir hieroglifų raštą. Olmekų menas natūralistinis ir simbolinis. Nors rasta apie 50 tekstų, daugybė milžiniškų akmeninių galvų ir rutulių, nieko tikra apie olmekų kultūrą nežinoma. Žinoma tik, kad olmeca reiškia žmogus iš kaučiuko šalies (Brazilijoje dalis Amazonės upės selvos tebevadinana Olmekanu Kaučiuko šalimi) ir kad olmekai save vadino žmonėmis-jaguarais ir turėjo labai išvystytą jaguaro kultą. Manoma, kad į Jukataną olmekai grįžo vėlyvajame savo civilizacijos periode - jie Jukatano rytinę dalį vadino raudono ant juodo šalimi (tai yra rašto šalimi).
Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis