Mūsų krašto keliautojai į Kiniją

Iš ankstyvųjų Kiniją aplankiusių Europos mokslininkų beveik trečdalis buvo jėzuitai (žr. smulkiau apie to priežastis >>>>>). Ir vienas jų – lenkų kilmės Mykolas Smoguleckis, nuvykęs į Kiniją ir ten padėjęs parašyti pirmąją Kinijoje knygą apie logaritmus; kitas - Mykolas Boymas.

O anksčiausiai Kiniją pasiekusiais misionieriais iš Europos buvo pranciškonai Giovanni da Pian del Carpine (1182-1252), iš Saksonijos ir Lenkijos pranciškonų provincijos, kurį lydėjo du palydovai-vertėjai: Stefanas iš Bohemijos bei Benediktas iš Lenkijos. Jie į Kiniją nuvyko 1245 m. [ t.y. 24 m. anksčiau nei Markas Polas]. Į Romą jie grįžo 1247 m.

Toji kelionė yra susijusi su Lenkijos karaliaus Henriko Dievobaimingo pralaimėjimu totoriams prie Legnicos (1241, apie šį mūšį žr. >>>>>). Popiežius Inocento IV buvo įsibaiminęs ir norėdamas gauti daugiau žinių apie tas ordas, nusprendė pas Didįjį Chaną bei mongolų ir totorių valdovus pasiųsti diplomatinę misiją, su taikos pasiūlymu bei kvietimu priimti krikščionišką tikėjimą. Tą kelionę brolis Benediktas aprašė ataskaitoje „De Itinere Fratrum Minorum ad tartaros“ [atrodo, tasai kūrinys neišliko, tačiau nežinomas raštininkas padarė Benedikto teksto santrauką „Relatio“ (1247), kurią pirmąkart 1839-ais į “Recueil de Voyages” įtraukė s‘Avezac]. Truputį daugiau apie šia kelionę – puslapio gale.

Nuo pat jėzuitų įsikūrimo Lenkijoje (1564), lenkų jėzuitai veržėsi į misijas Kinijoje. Tačiau 17-me a. tik 4-i sėkmingai įgyvendino savo planus. Čia pateikiama vieno jų istorija (anksčiau yra aprašyta lietuvio jėzuito Andriaus Rudaminos kelionė).

Janas Mykolas Smoguleckis (Jan Mikołaj Smogulecki, 1610–1656) – lenkų didikas priklausęs Grzymala herbui, politikas, mokslininkas, jėzuitų misionierius, kuriam priskiriamas logaritmų įdiegimas Kinijoje.

Mykolas Smoguleckis gimė 1610 m. Krokuvoje arba Smogulecke (šaltinių duomenys skiriasi) Bydgoščio seniūno (starosta) šeimoje. Jo motina Teresa (Zofia) Zebrzydowska buvo Krokuvos seniūno Mikalojo Zebrzydowskio, 1606-09 m. sukilimo prie karalių vado, dukra. Tėvas mirė, kai Janui tebuvo 7-i. Mokytis pradėjo maždaug 1621 m. Braniewo jėzuitų mokykloje, o vėliau, maždaug 1623 m., studijavo Poznanės Lubranski akademijoje. Iš to laiko išliko keli jo proginiai eilėraščiai.

Vėliau paliko Žečpospolitą, kad tęstų mokslus užsienyje. Nuo 1623 m. studijavo matematiką ir astronomiją Freiburge, čia parašydamas disertaciją „Sol illustratus ac propugnatus“ - apie Saulės dėmes ir užtemimus. Disertacija buvo įspūdingai viešai ginama, po jos įvyko iškilminga ceremonija, kurios metu buvo perskaitytos 5-ios odės, skirtos Žygimantui III, kurios turi nemažą literatūrinę vertę, nors nėra aiški jų autorystė. Vieni laiko jų autoriumi buvus patį Smoguleckį, o kiti mano, kad jas parašė iškilus poetas Maciej Sarboewski arba Gilbert Jonin. Vėliau dar studijavo filosofiją Romoje ir teisę Padujoje (kurioje, taip pat, buvo Žečpospolitos atstovu). Kaip matematiką jį pagyrė Christoph Scheiner‘is.

1630 ar 1631 m. grįžęs į Lenkiją, pradėjo tarnybą karaliaus rūmuose ir gavo Naklo seniūno (starosta) vardą. 1632 ir 1635 m. išrinktas į seimą, 1636 m. į karališkąjį tribunolą (aukščiausiąjį apeliacinį teismą). 1634 ar 1636 m. netikėtai įstojo į jėzuitų ordiną, pareikšdamas norą vykti misionieriumi į tolimus kraštus, ir pradėjo Krokuvoje studijuoti teologiją.

1640 m. rudenį nuvyko į Romą, 1641 m. priėmė įšventinimus. 1641 m. birželio š d. laiške pasiprašė į misiją ir gavo leidimą. Priėmė vienuolio įžadus. 1644 balandžio 14 d. m. iš Portugalijos (kurioje atsisakė tarnybos karaliaus rūmuose) su grupe jėzuitų (jų tarpe portugalai Ludovicus Moura ir Alvaro Semedo, ispanas Bartholomaeus Sequeira, italai Joannes Rafael ir Franciscus Sinamo, flandras Ignatius Lagote, olandas Henricus Vanurliden) išvyko į misiją ir po 10-ies mėnesių varginančios pagaliau pasiekė Javą. Iš čia ordino Didžiajam generolui parašė laišką (datuotą 1645 m. sausio 2 d.), aprašydamas kelionės sunkumus, maisto ir vandens trūkumą, laivo apgadinimą nuo žaibo, ligas ir didelį išsekimą. Dėl tokių sunkių sąlygų mirė nemažai laivo keleivių (tarp jų ir tėvas Rafaelis). Laivas atplaukė į olandų valdomą Bataviją, kur, matyt, Smoguleckis buvo pirmuoju Javoje apsilankiusiu lenku. Javoje portugalų pirklio namuose liko kelis mėnesius, laukdamas progos išplaukti į Kiniją.

1646 m. pagaliau atvyko į Makao. Jiangnan’e ir Hangzhou miestuose mokėsi kinų kalbos ir papročių. Tada persikėlė Nanjing’ą ir pasiėmė kinišką Mu Nige (Mu Ni-ke; Mu – iš jo pavardės, o Nige – lotynizuotos jo vardo formos, Nicolaus) vardą. Misionierišką veiklą pradėjo Jiangnan’e, tačiau 1647 m. pilietinis karas tarp mingų ir mandžiūrų privertė persikelti į Jianyang‘ą Kinijos Fujian‘o provincijoje. Kaimynų įtartas esantis mandžiūrų šnipu, buvo priverstas slėptis (o kartu neteko ir matematinių bei astronominių prietaisų), ir, išgelbėtas draugo kino, išvyko į Fujian‘o provinciją, kuri tuo metu kentėjo nuo bado. Čia iki 1651 m. jis dirbo misionieriumi kartu su J. Aleni (su kuriuo anksčiau buvo dirbęs ir A. Rudamina), o vėliau portugalu Simon da Cunha.

Aprimus, nuvyko į Nanjing‘ą, kur taip pat mokė astronomijos bei matematikos, supažindino su logaritmais ir buvo labai gerbiamas kinų mokslininkų. Garsas apie jį plito ir 1653 m. jį į Pekiną pasikvietė imperatorius Shun Zhi (1644-1661). Mat mandžiūrai labai vertino jėzuitų žinias astronomijos srityje ir imperatorius netgi buvo skyręs Johann Adam Schall von Bell'ą karališkosios observatorijos vadovu. Postą pasiūlė ir Smoguleckiui, tačiau šis pasiprašė leidimo palikti rūmus ir toliau dirbti misionieriumi. Jam buvo leista ir suteiktos saugumo garantijos. Tad jis nuvyko į Mandžiuriją, kur pakrikštijo nemažai žmonių, o vėliau vyko į Yunnan‘ą, kur vėl užklupęs pilietinis karas privertė vykti į Guangzhou. Tada 1656 m. birželį aplankė Hainan‘o salą ir grįžo į žemyną.

1656 m. rugsėjo 17 d. netikėtai mirė Guangdong‘o provincijos Zhaoqing‘e, kur buvo apsistojęs pas draugą kiną pakeliui į Kantoną. Apie jo mirtį tėvas de Maya po dviejų mėnesių pranešė Didžiajam generolui.

Buvo mokslininko ir astronomo Xue Fengzuo (1599-1680), tikėtinai pirmuoju, parašiusio knygą apie logaritmus, mokytoju. Kartu parašė „Tian bu zhen yuan“ (Tiesa apie dangaus kūnų judėjimus, 1653), kurį išvystė parengdamas „Lixue huiting“ (Astronomijos mokslų apjungimas, 1664), kurio didžiausia naujovė buvo logaritminės lentelės (spėjama, kad pradiniu šaltiniu buvo Philip von Lansberge „Tabulae motuum coelestium perpetuae“). Atrodo, kad čia pirmąkart Kinija buvo supažindinta ir su heliocentrine teorija (Kopernikas ją paskelbė 1543 m.) – Hu Tiezhu analizėje (1992) nurodoma, kad to meto iškilaus mokslininko Fang Yizhi (1611-1671) sūnus Fang Zhonhtong (1635-1698), buvęs Smoguleckio mokiniu, savo komentaruose aiškiai parašė: „Mu taip pat turėjo teoriją, kad Žemė juda“, o kitoje vietoje „Ir Žemė keliauja“.

Neaiški yra „Tian bu zhen yuan“ pratarmės autorystė, nes ji pasirašyta pseudonimu Bituo san han zhi. Shi Yunli (2006) įrodinėja, kad jos autorius yra Fang Yizhi. Tasai mokslininkas labai domėjosi Vakarų astronomija, ir turėjo priežasčių slėpti savo vardą. Pratarmė tėra tuzinas sakinių ir giria autorių už praktinius pritaikymo sugebėjimus. Išvardijama Vakarų astronomijos stipriosios vietos ir pasiekimai, ypač pietų žvaigždynų stebėjimai, Žemės sukimosi apie ašį koncepcija, stebėjimų tikslumas bei logaritmai. Nurodomas indėlis mokslui, kurio kinų mąstytojai neįstengė pasiekti. Pabrėžiama kūrinio didelė vertė ir Konfucijaus mokymo požiūriu.

Pagal kai kuriuos šaltinius, Smoguleckis parašė ir „Mappa mundi elliptica“.

Priedas. Pakeliui į Kiniją

Giovanni da Pian del Carpine pakeleivius pirmiausia draugiškai priėmė Rusijos kunigaikštis Vasilijus, kur jie perskaitė popiežiaus laiškus schizmatiškai nusiteikusiems vyskupams, nuteikiančius juos palankiai susivienijimo požiūriu (žr. jo citatą apie rusų nuoširdumą >>>>). Tada 1246 m. vasario pradžioje jie pasiekė Naniefo miestą prie sienos su totoriais. Totorių valdininkai juos nusiuntė pas vadą Korenzą, kuris savo ruožtu nusiuntė pas Batu, Kipčako chaną, tuo metu buvusį stovykloje prie Volgos. Batu skyrė du karius, kad palydėtų į Karakorumą, Didžiojo Chano rezidenciją. Po sunkios kelionės jį pasiekė liepos viduryje.Didžiojo Chano Okkodai mirtis privertė atidėti derybas iki rugpjūčio galo, kai sostas atiteko jo įpėdiniui Kuyukui. Po ilgo delsimo Kuyukas pareikalavo popiežiaus raštiškai išdėstytų pasiūlymų. Jo atsakymas irgi yra išlikęs. Jo tonas yra kilnus ir nepriešiškas, tačiau nepriklausomas ir arogantiškas. Jame sakoma: „Jei nori taikos, stok prieš mane! Nematome priežasčių, kodėl turėtumėm priimti krikščionių tikėjimą. Mes baudžiame krikščioniškas tautas, nes jos neklauso Dievo ir Čingischano nurodymų. Dievo galia aiškiai su mumis“. Parašas skelbia: „Kuyukas, Dievo jėga, visų žmonių Chanas ir imperatorius – Didžiajam Popiežiui“. Karpini išvertė laišką į arabų ir lotynų kalbas. Kartu su juo pateikė nepaprastai vertingą informaciją apie Tolimųjų rytų šalis ir žmones.

Literatūra:

1. E. Kosibowicz. Zapomniany misjonarz polski// Przeglad Powszechny, 181, 1929
2. A. Zaleski. Jezuici w Polsce, vol. 2, 1901 (aprašo ir Andrių Rudaminą)
3. Duc Ha Ngyuen. Polscy misjonarze na Dalekim Wschodzie w XVII-XVIII wieku, 2006