Nuo pat jėzuitų įsikūrimo Lenkijoje (1564), lenkų jėzuitai veržėsi į misijas Kinijoje (apie jų pirmuosius bandymus žr. >>>>). Tačiau 17-me a. tik 4-i sėkmingai įgyvendino savo planus. Čia pateikiama vieno jų, M. Boymo, istorija (anksčiau yra aprašyta lietuvio jėzuito Andriaus Rudaminos kelionė).

Mykolas Petras Boymas (Michal Piotr Boym, 1612/14 - 1659) – lenkų jėzuitas, gamtininkas ir geografas. Kinijoje parašė žymiausią savo veikalą „Kinijos flora“ (Flora Sinensis, 1656, Vienoje) – vienintelį, išleistą jam gyvam esant. Nubraižė pirmąjį Kinijos žemėlapį (Atlas Sinensis). „Magnum Cathay“, „Antiqua Serica, Sina“, „Clavis medica“ (1685) ir „Specimen medicinae Sinicae“ (išleistas Andreas Cleyer 1682 m.) aprašė kinų mediciną ir kai kuriuos europiečiams nežinomus diagnozavimo metodus, naudojo daosistinę kūno koncepciją, istoriografija „Brevis relatio“ Nestoro stelos leksikografija ir identifikacija; veikalas apie Hainano salą ir kinų-lotynų poezija

Gimė Lemberge (Lvovas, Ukraina) 8 vaikų šeimoje. Buvo kilmingų vengrų kilmės (senelis Jerzy atvyko į Lenkiją kartu su Steponu Batoru, kur vedė Jadvygą Nižniovską) – jo tėvas Pavelas (Pawel Jerzy), Žygimanto III Vazos rūmų gydytojas gavo bajorų titulą 17 a. pradžioje. Jis buvo miesto tarybos narys ir meras; šeima turėjo nuosavą koplyčią Lvovo centre. Jaunystėje Mykolas susirgo sunkia liga, privertusia jį prisiekti, kad pasveikus bus misionieriumi į Tolimuosius Rytus.

Įstojo į jėzuitų ordiną 1631 m., tada Sandomire studijavo pedagogiką ir filosofiją Kališe. 1637-38 m. mokėsi gramatikos viename iš jėzuitų kolegijų, o tada buvo pasiųstas į Krokuvą teologijos studijoms. Čia sutiko Janą Smoguleckį ir 1643 m., parašius daug laiškų Jėzaus brolijos generolui, (iš Romos, su popiežiaus Urbono VIII palaiminimu, per Lisaboną) paliko Europą (su 10 kunigų ir keletu seminaristų) ir po 2 m pasiekė Tankingą (1645), kur mokėsi kinų kalbos ir dėstė Šv. Pauliaus kolegijoje. Kelionės metu rinko medžiagą veikalui „Cafraria“, kuriame pateikė duomenų apie Rytų Afriką ir Mozambiką ir kuriame pasirodė jo dėmesys botanikai bei medicinai.

Jis atvyko į Kiniją, kai mandžiurai užėmė Pekiną, įkurdami Čingų dinastiją, o Mingų dinastijos nariai buvo priversti pasitraukti į Kinijos pietus. Keli jų varžėsi tarpusavyje dėl valdžios. Siekdamas išlaikyti valdžią, vienas pirmųjų apsikrikštijo princas (buv. imperatorius) Yomg Li, kartu su grupe dvariškių.

Boymas priėmė Bu Mige vardą ir 1649 m. atliko Makao paskutinius įžadus. Nuvyko į Hainano salą, kur rašė apie Kinijos florą, fauną, mediciną ir socialinę sandarą. Anot jo biografo E. Kaidanskio, tai buvo produktyviausi Boymo metai. Pasitraukęs į Tonkiną, kai 1647 m. salą užėmė mandžiurai, pateko į Mingų imperatoriaus^*) Yongli rūmus Kantone, kur kartu su tėvu Andreas Koffler'iu (1603-1651) stengėsi atversti imperatoriaus šeimą į katalikybę.

Vėliau su imperatorienės Elenos Wang (Wang Liena) siųsta misija (lydimas dviejų jaunų dvariškių) vyko pas Popiežių. Jis gabeno laiškus popiežiui, jėzuitų generolui ir kardinolui John de Lugo, o taip pat Venecijos dodžui bei Portugalijos karaliui. Pakeliui 1651 m. sustojo Goa, kur portugalai palaikė, kad jo misija neatitinka jų interesų, prekiaujant su Mandžiurija. Jie jį sulaikė, tačiau jam pavyko pabėgti. Jis pėsčiomis vyko per nežinomus Persijos ir Turkijos kraštus ir 1652 m. pasiekė Veneciją. Kadangi Venecija tuo metu nesutarė su jėzuitais, Boymas keliavo apsirengęs kaip kinų mandarinas. Pradžioje Venecijos dodžė atsisakė priimti Boymą, nes Venecija norėjo likti neutrali Kinijos atžvilgiu. Boymas įkalbino Prancūzijos ambasadorių jį palaikyti, ir taip jam pavyko įteikti laišką. Tačiau prancūzų parama sukėlė neigiamą požiūrį popiežiui, nes Inocentas X aktyviai priešinosi Prancūzijos ambicijoms.

Misija į Romą nepavyko, nes buvo abejonių dėl jos nuoširdumo ir geros Imperatoriaus valios. Naujai išrinktas jėzuitų ordino generolas Gosvinus Nickel manė, kad Boymo misija gali pakenkti kitoms jėzuitų misijoms į Kiniją. Romoje Boymas parašė tris svarbius dokumentus: „Breve relazione della Cina“, „Flora Sinensis“ (kur yra aprašyta nemažai europiečiams nežinomų augalų ir nurodytos jų gydomosios savybės; ją plačiai panaudojo A. Kircher‘is savo „China illustrata“, 1671) ir „Clavis Medica“. Čia jis parengė ir gana detalų Kinijos žemėlapį (18-a brėžinių, kuriuose pirmąkart Korėja pavaizduota kaip pusiasalis, o ne sala, pažymėta Didžioji siena ir Gobio dykuma; planavo išplėsti iki 9 skyrių, aprašant Kiniją, jos papročius ir politinę sistemą, o taip pat mokslą ir išradimus). Galiausiai, po Inocento X mirties (1655), jį priėmė jo įpėdinis Aleksandras VII (popiežiumi, 1655-67), kuris atsakė į ilgai atsakymo laukusį Elenos laišką, tačiau nežadėjo karinės paramos Mingams. Tačiau tai padėjo Boymo misijai ir atvėrė daugelį durų. Jį priėmė Portugalijos karalius Jonas IV, pažadėjęs karinę paramą.

Boymas paliko Europą 1656 m ir nuvyko į Goa (kelionė buvo sunki; iš 8-ių jėzuitų misionierių gyvi teliko 4-i), kur sužinojo, kad niekas Kinijoje daugiau nenori girdėti apie jo misiją. Silpną Mingų dinastiją sukrėtė politinė sumaištis, kurios metu žuvo tėvas Koffer‘is. Iš Goa jam vėl neleido išvykti, tad jis nusprendė pereiti Indiją pėsčiomis iki Siamo, tada pasamdė piratų laivą, kuriuo pasiekė šiaurės Vietnamą. Iš čia Boymas nusprendė pėsčiomis į Tankingą, kur Makao valdytojo Leal Senado reikalavimu pasiliko metams. Jis pabandė pasiekti Junaną, tačiau 1659 m. rugpjūčio 22 d. mirė kažkur tarp Tankingo ir Guangxi provincijos. Nežinia, kur jį palaidojo bendrakeleivis Andrew Čangas (Zheng), lydėjęs jį visos kelionės į Europą ir atgal metu.

Boymas buvo gana produktyvus, ir jo laiškai, ataskaitos ir apžvalgos išsibarstę po įvairias bibliotekas ir archyvus, dažnai netikėtose vietose, tad gali būti, kad žinomas ne visas jo kūrybinis palikimas. Jis į lotynų išvertė ir kinų medicinos traktatų fragmentus: „Wang Shuhe maijue“ (Wang Shuhe apie pulsą), „Maijing“ (Kanonas apie pulsą), „Naijing“ (Kanonas apie sunkias ligas), „Huangdi neijing“ (Geltonojo imperatoriaus kanonas).

Kiti bandymai

Ketvirtuoju ir paskutiniu lenkų jėzuitu, bandžiusiu pasiekti Kiniją, buvo Jan Chzciciel Bąkowski (1672-1732) – iš Austrijos provincijos. Gimęs Wiklow (Lenkija), į jėzuitus įstojo Vienoje ir buvo įšventintas 1704 m. Graze (Austrija). Į Kiniją išvyko 1706 m. ir po metų pasiekė Makao, kur pasiėmė Bai Weihan vardą. Jis buvo pasiųstas į Šantungo, Zhedžijango, Guandongo ir Guanxi provincijas. Mirus imperatoriui Kangxi, sustiprėjo krikščionių persekiojimas, ir 1730 m. Bakovskis buvo priverstas apsistoti Kantone ir nutraukti misionierišką veiklą. Tad jis nusprendė išvykti iš Kinijos į Filipinus. Po dviejų metų mirė Maniloje, kur palaidotas katedroje.

Tuo tarpu iš Lietuvos kilęs Konradas Terpilowski (1654-1714) bandė pasiekti Kiniją per Sibirą, tačiau caro įsaku jam buvo uždrausta vykti per Rusijos teritorijas. Jį lydėjo Ignacy Franciszek Zapolski (1645-1703).

K. Terpilovskis iškart po noviciato dėstė gramatiką ir graikų kalbą jėzuitų scholastikams Kražiuose. Po kelių metų, išklausęs filosofijos ir teologijos kursus Varšuvoje, Vilniuje dėstė filosofiją, matematiką bei hebrajų kalbą, tačiau po poros metų kreipėsi į jėzuitų generalinį vyresnįjį, prašydamas leisti jam vykti į misiją Kinijoje, į kurioje buvo 1688–1690 m. Jie nusprendė „nutiesti“ kelią per Maskvą (tokias pastangas rodo ir kitas, deja nesėkmingas, prancūzų jėzuitų bandymas 1688 m.).
Grupei vadovavo Philippe Avril‘as ir Antoni de Beauvollier‘as, o į ją įėjo ir lenkai Konradas Terpilovskis, F.I. Zapolskis ir F. Poninskis. Kai rusų caras Petras I jiems uždraudė kelionę, jie nuvyko į Astrachanę, kad iš ten nuvyktų Persiją, iš kur galėtų tęsti kelionę į Rytus. Deja, Kinijos nė vienam jų nepavyko pasiekti. Rusija saugojo monopoliją sausumos keliui į Kiniją, nes tai reiškė pelningą prekybą arbata, kailiais, šilku ir pan. A.A. Kochanskis (1631-1700) susirašinėjime su G. Leibnicu atskleidė ir kitą galimą priežastį: caras norėjo nuo Lenkijos ir kitų Europos šalių nuslėpti faktą, kad Rusija prarado plačias pasienio su Kinija sritis. Vieninteliu jėzuitu, iš Kinijos į Europą nukeliavusiu Sibiro keliu, buvo N. Gianprimo (1686-1759), kuriam leido lydėti L.V. Izmailovą iki Maskvos, iš kur vyko į Romą.
Vėliau, 1692 m. F. Avrilas aprašė šią kelionę. F. Avrilas vėliau bandė dar kartą patekti į Kiniją, tačiau laivas, kuriuo jis plaukė, nuskendo 1698 m. rugpjūtį prie Taivanio pakrantės.

Išskiriama K. Terpilovskio 1702-1714 m. veikla Naugarduko valdytojo Jano Mikalojaus Radvilos rūmuose, kur jis į katalikybę „atvertė“ Radvilos žmoną Dorotę Henrietą.

Literatūra:

• E. Kajdanski. Michal Boym ostatni wyslannik dynastii Ming, wydawnictwo Polonia, 1988

^*) Mingų dinastija (1368-1644) – Kiniją valdžiusi dinastija; po Juanių dinastijos (1271-1368) ir perleidusi valdžią Čingų dinastijai. Ji buvo paskutine hanų etninės grupės dinastija. Sostine buvo Nankinas, o vėliau Pekinas. Ji iškilo per valstietišką „Raudonų skarelių“ sukilimą prieš mongolus, kuriam vadovavo Baltojo lotoso budistų brolija, iš kurios išsiskyrė Džu Juandžangas, kuris užėmęs Nankiną pasiskelbė imperatoriumi Hong-u (arba Ming Taizu). 1387 m. buvo galutinai suvienyta visa Kinija.
Kadangi šalis buvo nuniokota karo ir mongolų priespaudos, stengiamasi atstatyti ekonomiką: vykdomi irigaciniai projektai, sodinami miškai, didelis dėmesys skiriamas žemės ūkiui. Hong-u žemės ūkį laikė ekonomikos pagrindu, todėl ir vėliau kinų ekonomika buvo smarkiai orientuota šia kryptimi. Buvo įvesta lidzia (lijia) sistema, kurioje aukščiausia valdžia buvo kaimo seniūnai. Mat Hong-u buvo valstiečių kilmės, todėl labai nepasitikėjo intelektualais ir valdininkais buvo linkęs skirti žemesniųjų klasių atstovus. Hong-u buvo labai įtarus ir persekiojo net tuos, kurie jam padėjo pasiekti valdžią. Jis centralizavo imperijos valdymą, sutelkė daug galios savo rankose. Hong-u politika lėmė įtampą intelektualų sluoksniuose, kurie buvo persekiojami. Buvo įvesta žmonių registravimo sistema – kiekvienas asmuo turėjo būti priskirtas atitinkamai grupei, kuriai priklausydavo jau gimęs. Savo palikuonims skyrė ypatingas teises - vėliau jų išlaikymas tapo nemaža problema. Kadangi ėmė dažniau puldinėti mongolai, buvo nuspręsta sustiprinti Didžiąją sieną, pradėtą statyti dar prieš šimtmetį (1368 m.). Naujoji siena ėjo šiaurine Mingų valdų riba.
Dinastija atsigavo 16 a. viduryje: suklestėjo nauji miestai. Kultūros srityje vyrauja populiarioji literatūra, sukuriami žymieji romanai „Auksinis lotosas“, „Kelionė į vakarus“ ir kt. Dinastijos valdymo pabaigoje Kinija buvo turtinga, ekonomiškai klestinti šalis, sėkmingai gyvavo menai, filosofija. Tačiau daugelis intelektualų vengė valdininko darbo; Armijoje dėl nemokamų atlyginimų pagausėjo dezertyrų, kurie sudarydavo plėšikų būrius. Pradėjo grėsti mandžiūrai, kurie 1636 m. paskelbė įkuriantys Čingų dinastiją. 1644 m. gegužės 26 d. plėšikai vadovaujami Li Dzičengo užėmė Pekiną; imperatorius nusižudė. Iškart po to mandžiūrai perėjo Didžiąją sieną sumušė maištininkus ir pasiskelbė išvaduotojais.