Anestezijos pradžia ir vystymasis

1810-ais anglų romanistė ir dienoraštininkė Frances Burney¹⁾ pajuto nedidelį skausmą krūtyje. Anot jos, gydytojai jai pasakė, kad „blogis per daug išplitęs, kad būtų galima jį išgydyti“. Vienintelė išeitis buvo chirurginiu būdu pašalinti auglį ir gydytojai perspėjo: „Turite nusiteiktikentėti“. Dėl visa ko ji parašė testamentą, o kiti parūpino tvarsčių, kompresų ir kitų reikalingų dalykų; kurių vien vaizdas jai sukeldavo pykinimą. Daktarai jos salone pastatė operacinį stalą. „Pradėjau smarkiai drebėti, labiau iš pasibjaurėjimo ir siaubo ruošiantis nei dėl skausmo“. Akimirką ji žvilgtelėjo į duris, paskui į langus, galvodama apie pabėgimą. Kai protas paėmė viršų, ji atsigulė ant čiužinio, ir vienas chirurgas uždengė jai veidą batistine nosine. Pro permatomą audinį ji matė, kaip ją apsupo septyni gydytojai ir slaugytoja. Nuo tos akimirkos, kai įrankis pervėrė jos kūną, ji nurodė, kad be perstojo rėkė. Kaskart, kai jie iš jos kūno ištraukdavo įrankį, ji tikėdavosi, kad išbandymas baigsis, bet tada pjaustymas prasidėdavo iš naujo.

Iki anestezijos naudojimo tokios operacijos buvo emociškai sunkios ne tik pacientams, bet ir gydytojams. F. Burney rašė, kad chirurgas apsiašarojo, kai pranešė jai apie operacijos poreikį, o jo veido oda išblyško likus kelioms akimirkoms iki operacijos. Kartu tai reiškė, kad ambicingos ar daug laiko reikalaujančios operacijos nebuvo atliekamos. Galėjai perpjauti pūlinį, ištraukti dantį ir atlikti kitas nedideles procedūras, – bet ne daugiau. Jei buvai tikrai greitas, dar galėjai atlikti galūnės amputaciją, kurios metu reikėjo daugybės žmonių ligonio prilaikymo. „Greitas chirurgas buvo laikomas geru chirurgu“, – sakė Ken Solt’as²⁾, Masačūsetso bendrosios ligoninės anesteziologas.

Škotų chirurgas Robert Liston’as³⁾, dar žinomas kaip „greičiausias peilis Vakarų krašte“, buvo liūdnai pagarsėjęs dėl operacijos, kurios mirtingumas siekė 300%; skubiai atlikdamas amputaciją, jis netyčia perpjovė savo asistento pirštus ir žiūrovo palto skraistę. Pacientas ir asistentas vėliau mirė nuo gangrenos, o žiūrovas mirė nuo šoko vietoje

Gydytojai bandė įvairius būdus, kad pacientai prarastų sąmonę. Mančesterio un-to medicinos istorikė Stephanie Snow⁴⁾ sakė: „Vienas iš būdų sumažinti pojūčius, jei pacientas prieš operaciją nukraujuoja beveik iki apalpimo“. Dar buvo naudojami spaustukai, bet nuo jų skausmas buvo toks pat stiprus, kaip pačios operacijos metu. Kai kuriuose arabiškuose medicininiuose tekstuose, datuojamuose apie 1000 m., nurodoma, kad pacientai įkvėpdavo „migdomąją“ žolelių mišinių, įskaitant opiumą arba mandragorą, nors yra mažai įrodymų, kad ji buvo veiksminga; tačiau ją buvo labai lengva perdozuoti.

Praėjus trims dešimtmečiams po F. Burney operacijos, gydytojai įvaldė geresnius pacientų sąmonės netekimo, skausmo nejautros ir amnezijos būdus.

Anestezija prasidėjo, kai vienas odontologas pastebėjo dviejų vaistų, kuriuos žmonės vartojo dešimtmečius, skausmą malšinančias savybes. O buvo taip.

Apšvietos amžiuje gamtininkams atradus įvairias dujas, jie nustatė, kad kai kurios iš jų, pvz., azoto suboksidas („juoko dujos“) arba dietilo eteris (dažnai vadinamas tiesiog eteriu), gali sukelti euforijos būseną. Šios dujos pritraukė minias žmonių į „linksminamųjų dujų vakarėlius“ ir „eterio linksmybes“. Žmonės vartojo šias dujas keliaujančių pasirodymų metu, kuriuose dalyvavo ir Konektikuto odontologas Horace Wells’as⁵⁾. Atlikęs nesuskaičiuojamą daugybę skausmingų dantų rovimų, Velsas stebėjosi scenoje matydamas jaunuolį, kuris, įkvėpęs „juoko dujų“, nerodė jokių skausmo požymių, kai blauzda trenkėsi į suolą.

H. Velsas svarstė, ar diazoto suboksidas gali numalšinti skausmą danties traukimo metu, ir nusprendė pats atlikti eksperimentą. Jis įkvėpė dujų, o tada kolega ištraukė vieną Velso dantį, - ir paaiškėjo, kad tai iš tiesų buvo visai neskausminga. Jis pradėjo naudoti diazoto suboksidą savo praktikoje, o vėliau pasijuto pakankamai užtikrintas, kad galėtų pademonstruoti jo poveikį kitiems. Deja, danties traukimo metu jo tiriamasis riktelėjo, o kiti gydytojai pradėjo jį įžeidinėjo ir pareiškė, kad jis „apgavikas“.

O iš tikro viskas pavyko, nes vėliau pacientas nieko neprisiminė. Tačiau Velso klaida buvo tame, kad jis pasirinko diazoto suboksidą, o ne eterį, nes jį laikė saugesniu. Tačiau iš tikro jis buvo per silpnas, kad sukeltų visišką nejautrą. O tada vienas iš Velso mokinių, William Morton’as⁶⁾ 1846 m. spalio 16 d. atliko viešą demonstraciją su eteriu pacientui, kuriam Masačūsetso ligoninėje buvo šalinamas kaklo auglys. Dabar ši diena minima kaip „Eterio diena“ ir tai buvo anestezijos ir šiuolaikinės chirurgijos pradžia.

H. Velsui nepatiko nei nesėkmingos demonstracijos sukelta reakcija, nei sužinojimas, kad amžininkai eterio anestezinių savybių atradimą priskyrė jo buvusiam mokiniui. Jis išgyveno didelę depresiją, kurios metu pradėjo piktnaudžiauti anestetikais, tokiais kaip eteris ir chloroformas. Po 2 m. per gimtadienį policija jį suėmė už tai, kad, būdamas paveiktas chloroformo, apipylė moterį sieros rūgštimi (vitrioliu). Kitos moterys pranešė apie panašius užpuolimus jo teismo posėdžio metu. Kai jis atsigavo kameroje Tombs’o kalėjime Niujorke, labai apgailestavo. Jis nusižudė perpjaudamas kojų venas skustuvu ir įkvėpdamas chloroformo, kad atlaikytų skausmą.

O Mortonas iš eterio negavo tiek daug naudos, kiek tikėjosi: jis bandė pateikti eterį kaip savo „išradimą“ ir užpatentavo jį kartu su kitomis cheminėmis medžiagomis pavadinimu „Letheon“, tačiau jo amžininkai nepaisė jo patento ir tiesiog naudojo eterį.

Nors Eterio diena dažnai laikoma pirmąja anestezijos demonstracija, gydytojai kitose pasaulio dalyse jau ansčiau padarė panašių, nepriklausomų atradimų. Japonų gydytojas Seishu Hanaoka⁷⁾ dar 1795 m. pradėjo naudoti geriamąjį anestetiką, pagamintą iš augalų, vadinamą Mafutsusanu, kurio pagrindinė sudedamoji dalis buvo kurpelė (Aconitum). 1805 m., Hanaoka sėkmingai panaudojo jį krūties vėžiu sergančiai pacientei naviko šalinimo operacijos metu. Gydytojai daugiau šio anestetiko nebenaudoja, nes pacientų nuraminimas užtrukdavo valandas ir kartais sukeldavo šalutinį poveikį, pvz., apakimą, Vis tik japonų gydytojai jį dažnai naudodavo ir po Eterio dienos iki inhaliacinių anestetikų atsiradimo.

Tačiau eterio ir kitų inhaliuojamųjų anestetikų naudojimas išpopuliarėjo iš karto. Kai kurie gydytojai, skausmą laikę „gyvybine jėga“, priešinosi anestezijai. Idėja, kad skausmas turi kažką gydomojo ar būtino, išliko dar ilgą laiką.

Svarbų vaidmenį populiarinant anesteziją atliko karalienė Viktorija. Išgirdęs apie eterio poveikį, britų gydytojas John Snow’as pradėjo eksperimentuoti su eteriu ir kitomis dujomis, įskaitant chloroformą. Jis panaudojo šį vaistą karalienei Viktorijai gimdant jos 7-ąjį kūdikį, Leopoldą. Netrukus inhaliuojamieji anestetikai tapo įprasti chirurgijoje – juk jei tai tinka karalienei, tai tinka ir kitiems!

Kurį laiką eteris vis dar išliko geriausiu anestetiku. Chloroformo trūkumas buvo tas, kad nerimą jaučiančiam žmogui sukeldavo širdies aritmiją. O tada per pasaulinius karus atsirado intraveniniai (IV) anestetikai. Eterio kolbos buvo per didelės, kad jas būtų galima nešiotis lauko ligoninėse. Pirmieji IV anestetikai, sukurti 3-4 dešimtm, apėmė barbitūratus, tokius kaip natrio tiopentalis, kuris kartais buvo vadinamas „tiesos serumu“, nors ši savybė vėliau buvo atmesta. Vėliau, 8-me dešimtmetyje propofolis tapo pagrindiniu pasirinkimu. Propofolis leidžia žmonėms atsibusti jaučiantis laimingiems ir mažiau pykinamiems, be to organizmas jį skaido daug greičiau nei natrio tiopentalį, todėl pacientai pabunda greičiau.

IV turėjo ilgalaikį poveikį, nes pacientus nuskausmindavo per kelias sekundes. Tuo tarpu inhaliaciniai anestetikai pradėdavo veikti po kelių minučių, taip pacientams sukeldami stresą.. Šiandien gydytojai paprastai naudoja derinį, pradedant intraveniniais anestetikais anestezijai sukelti, o vėliau dujomis anestezijos palaikymui.

Tačiau dujos irgi turėjo trūkumų. Didžiausia eterio problema buvo ta, kad jis buvo degus, o tai iš tikrųjų buvo labai svarbu, nes operacinėse deguonis buvo tiekiamas per dujokaukes, o gydytojai naudodavo uždegimo šaltinį, kad įkaitintų metalinį strypą, kuris galėjo perverti kūną, taigi buvo visos prielaidos gaisro sukėlimui. Tad chemikai pradėjo tyrinėti nedegių cheminių medžiagų naudojimą į organinius junginius pridėdami antipireninių halogenų, tokių kaip fluoras. Tai paskatino 1951 m. išrasti halotaną – pirmąjį nedegų inhaliacinį anestetiką. Tačiau buvo nustatyta, kad kai kuriems žmonėms jis turėjo gana sunkų poveikį kepenims ir širdžiai, todėl netrukus buvo sukurti mažiau toksiški inhaliaciniai anestetikai.

Ir nors operacijos jau nesiribojo skubotomis amputacijomis, kai kurios liko neįmanomos. Pvz., jei įpjauni kam nors pilvą, atsiranda refleksas, kai raumenys įsitempia, bet juos reikia atsipalaiduoti. Reikalai pasikeitė, kai amerikiečių nuotykių ieškotojas Richard Gill’as⁸⁾ nuvyko į Amazonės džiungles ieškoti kurarės – augalinės kilmės nuodų, vietinių naudojamų apnuodytoms strėlytėms. Kurarė blokuoja signalus, perduodamus iš nervų į raumenis. Jis Ekvadore išmoko, kaip išgryninti šią medžiagą, ir parsivežė ją į JAV. Ten farmacijos bendrovė „E.R. Squibb & Sons“ sukūrė chirurgijai tinkamus junginius. Šie neuromuskuliniai blokatoriai dažnai naudojami operacijose, kurių metu reikia visiškai sustabdyti judesius, pvz., atliekant akių operacijas.

Iki raumenis atpalaiduojančių vaistų atsiradimo liko nepastebėta kita anestezijos problema. Gydytojai inhaliacinius anestetikus pacientams duodavo per dujokaukes, neatsižvelgė į tai, jog vaistų dozė priklausys nuo kiekvieno paciento kvėpavimo dažnio ir plaučių tūrio. Tai reiškė, kad asmuo, kuris kvėpavo labiau, gaudavo didesnę dozę nei tas, kuris kvėpavo lengvai. Tai tapo akivaizdu tik tada, kai raumenis atpalaiduojantys vaistai sukėlė apnėją, laikiną kvėpavimo sustojimą, pažadindami pacientus ir išryškindami problemą.

Šią problemą išsprendė intubacija. Skirtingai nuo dujokaukės, endotrachėjinis vamzdelis užtikrino, kad fiksuota deguonies ir vaistų dozė būtų tiekiama tiesiai į plaučius. Be to, kaukės turėjo ir kitų trūkumų. 3-4 val. su kauke buvo sunku kvėpuoti, pacientų skrandis prisipildydavo dujų, o tada jie vemdavo ir tie vėmalai patekdavo į plaučius. Intubacijos vamzdelis užtikrino, kad dujos patektų į plaučius, o ne į skrandį, o pripūstas balionas trachėjoje neleisdavo vėmalams patekti į kvėpavimo takus.

Anestezijai vystantis, gydytojai pacientams duodavo įvairių vaistų anestezijai sukelti. Pvz., chirurgai skausmui malšinti naudojo opioidus, kai pacientas netekdavo sąmonės nuo tokių vaistų kaip propofolis. Stipriai veikiantys opioidai, tokie kaip fentanilis, nesukelia euforijos ar priklausomybės, kai jie skiriami neturintiems sąmonės; jų priklausomybę sukeliančios savybės kelia susirūpinimą tik tada, kai jie naudojami skausmui malšinti pabudusiems pacientams po operacijų.

Turint kelias priemones, galinčias sukelti anesteziją, ši praktika tapo daug saugesnė, o atsitiktinių mirčių skaičius smarkiai sumažėjo. Dauguma anestetikų turi siaurą terapinį indeksą, o tai reiškia, kad dozė, sukelianti anesteziją, yra artima mirtinai dozei, todėl jie yra rizikingi. Bet naudojant vaistų derinį galite sumažinti kiekvieno vaisto dozę, taip padidindami efektyvumą. Užuot pasiekę sąmonės netekimą, amneziją ir skausmo malšinimą didele eterio doze, gydytojai gali naudoti mažesnes propofolio, anestezinių dujų ir opioidų dozes, o taip pat raumenis atpalaiduojančius vaistus. Be to, saugumas didinamas ir naudojant techninę įrangą gyvybiniams požymiams ir smegenų bangoms stebėti visos operacijos metu ir pritaikant anestezijos dozes kiekvienam pacientui pagal jų rodmenis.

Anesteziologai bando rasti ir vaistų, kuriuos galėtų pridėti prie esamų, galinčių pažadinti pacientus iš anestezijos būsenos. Dabartinė praktika yra laukti, kol vaistų poveikis išnyks, o norisi turėti galimybę pabudinti pagal poreikį, pvz., jei pacientas nustoja kvėpuoti arba jei jam reikia atlikti elgsenos tyrimą iškart po smegenų operacijos. Taigi, anestezija išsivystė į labai sudėtingą specialybę. Chirurgai nuėjo ilgą kelią nuo F. Burney krūties vėžio operacijos be narkozės, kuri truko varginančias 20 min., per kurią ji du kartus nualpo. Po jos jėgos buvo visiškai išsekusios. Ji rašė: „Mane teko nešti, ir aš net negalėjau išlaikyti rankų ir dilbių, kabojusių taip, lyg būčiau negyva; o mano veidas buvo visiškai bespalvis“, ir nors dabar kasmet JAV mastektomija atliekama per 100 tūkst. moterų, nė viena iš jų nepatiria tokių kančių, kokias patyrė F. Burney. Tai, kas kadaise buvo kankinantis, skubotas išbandymas, kai chirurgų komanda laikydavo prispaudę klykiančią pacientę, virto ramia ir neskausminga procedūra, - ir tai įvyko, iš dalies, dėka keliaujančio šoumeno, odontologo ir jo mokinio...

---

¹⁾ Pranciška Barni (Frances Burney, vėliau žinoma ir kaip Madame d'Arblay, 1752-1840) - anglų rašytoja, dienoraštinnkė ir dramaturgė. Kai jos vyras d'Arblay 1801 m. gavo pareigas Ptancūzijoje, ji nuvyko į Paryžių ir ten, dėl kilusio karo su Anglija, užsibuvo dešimčiai metų. 1810  m. pajuto skausmą krūtyje ir jai, vadovaujant M. Dubois, be nuskausminimo atlikta mastektomija. Operacija pavyko ir ji 1812 m. grįžo į Angliją. Jos kūriniai, pranašaujantys romantizmą, turėjo pasisekimą: romanai „Evelina“ (1778), „Sesilija“ (1782), „Kamila“ (1796); satyrinės komedijos „Meilė ir mada“ (1799) ir kt. Tačiau išliko daugiausia dėl dienoraščių, išleistų po jos mirties (1842-46, vėliau 1889 m.), parodančių tuometinės Anglijos literatūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Jos svarbą suvokė tik 20 a.

²⁾ Kenas Soltas (Ken Solt, ) - amerikiečių anesteziologas, Harvardo medicinos mokyklos profesorius, „Mass General Brigham“ anesteziojogijos skyriaus pavaduotojas, tebeesantis aktyvus MGH klinikinis anesteziologas. Jis plačiai žinomas tyrimais, neuroniniams mechanizmams būnant be sąmonės ir farmakologinių medžiagų, skirtų anestezijos nutraukimui, kūrimui. Jo grupė neseniai atrado, kad metilfenidatas (Ritalinas) ir dopamino agonistai sukelia aktyvų atsigavimą po bendrosios anestezijos („gaivinimą“). Paskutiniu metu tiria dopamino kelių neuronų grandinėmis vaidmenį atkuriant sąmonę ir pažinimą po bendrosios anestezijos. Yra aistringas keliautojas, maisto gurmanas ir amerikietiško futbolo „New England Patriots“ komandos fanas.

³⁾ Robertas Listonas (Robert Liston, 1794-1847) – britų chirurgas, medicinos novatorius. 1818 m. tapo Edinburgo Karališkame lazarete, po to – profesoriumi Edinburgo un-te. 1834 m. persikėlė į Londoną, kur tapo Londono universitetinio koledžo profesoriumi. Išleido populiarius „Chirurgijos principus“ (1833), o 1837 m. paskelbė „Praktinę chirurgiją“, kurioje iškėlė klausimą apie sparčių operacijų svarbą. 1846  atliko pirmąja Europoje operaciją panaudodamas eterį. Garsėjo operacijų sparta (galėjo amputuoti koją per 2-2,5 min.) ir akmenų iš šlapimo pūslės šalinimu. Išrado spaustukus arterijoms, pritaikė keletą naujų amputavimo metodų.

⁴⁾ Stefanija Snou (Stephanie Jane Snow) - britų istorikė, Mančesterio un-to profesorė. Ji žinoma darbais apie šiuolaikinę sveikatos priežiūrą, medicinos politiką ir JK Nacionalinės sveikatos tarnybos (NHS) socialinį poveikį, Pradžioje nagrinėjo Viktorijos laikų anesteziologo ir epidemiologo John Snow (1813–1858) gyvenimą ir palikimą. Tuos tyrimus atspindėjo knygose „Operacijos be skausmo“ (2006) ir „Palaimintos anestezijos dienos“ (2008). Kitos temos: juodaodžių, mažumų ir etninių grupių gydytojų darbas NHS ir pasaulinė insulto istorija. Dažna viešnia TV ir radijuje aptariant medicinos klausimus.

⁵⁾ Horacijus Velsas (Horace Wells, 1815-1848) – amerikiečių odontologas, chirurginės anestezijos pradininkas. Būdamas 23 m. amžiaus išleido brošiūrą „Dantų esė“, kurioje išdėstė savo mintis apie profilaktiką odontologijoje, pabrėžė dantų šepetėlio svarbą, apibūdino dantų vystymąsi bei burnos ligas, kuriose svarbu atsižvelgti į dietą, infekciją ir burnos higieną. 1844 m. dalyvavo chemiko G. Koltono paskaitoje apie „juoko dujas“ ir atkreipė dėmesį, kad vienas klausytojas, įkvėpęs dujų, nejautė skausmo. Tai išbandė su savimi – jam dantį 1844 m. gruodžio 11 d. jam dantį išrovė Dž. Rigsas, Tip jis savo praktikoje pradėjo naudoti diazoto suboksidą („juoko dujas“). Tačiau vienas atvejis buvo nesėkmingas ir tai turėjo liūdnų pasekmių jo karjerai, Vėliau 1848 m. išvykęs į Niujorką eksperimentavo su chloroformu, tačiau pats tapo nuo jo priklausomas. Apsvaigęs gatvėje sieros rūgštimi apliejo dvi prostitutes, o kalėjime nusižudė.

⁶⁾ Viljamas Mortonas (William Thomas Green Morton, 1819-1868) -  amerikiečių gydytojas ir odontologas. 1846 m. spalio 16 d. (dabar laikoma pasauline anesteziologo diena) viešai pademonstravo eterio nuskausminamąjį poveikį, bet atradimo nepavyko užpatentuoti, pelno negavo ir gyveno skurde. Paskutiniais gyvenimo metais dirbo JAV karo lauko chirurgu. Jam priklauso ir padikaulio neuralgijos aprašymas.

⁷⁾ Hanaoka Seišū (1760-1835) – japonų chirurgas, įsisavinęs kinų žolelių mediciną bei vakarietiškais chirurgijos metodais (iš olandų). Laikoma, kad atliko pirmąją operaciją su anestezija. Įkvėptas kino Hua Tuo „mafeisan“, su susikurtu mafutsusanu žolelių mišinio narkoze operavo krūties ir burnos auglius, atlikdavo amputacijas. Jo gyvenimo pagrindu Sawako Ariyoshi  parašė romaną „Daktaro žmona“ (1966), pagal kurį 1967 m. susuktas filmas.

⁸⁾ Ričardas Gilas (Richard Cochran Gill, apie 1901-1958) – amerikiečių autorius, etnobotanikas,1938 m. Ekvadore susipažinęs ir išmokęs paruošti kurarės nuodus. Augalų pavyzdžius jis nusiuntė į Niujorko botanikos sodą, o 25 svarai neapdirbtos kurarės buvo perduota analizei „Squibb“ kompanijai. Taip jis prisidėjo prie anesteziologijos vystymosi - 1942 m. H. Griffith’as ir E. Johnson'as atliko anesteziją su raumenų atpalaidavimu.

Papildomai skaitykite:
Stresas ir adaptacija
Galvos chirurgija senovėje
Kodėl kraujas raudonas?
„Nemirtingų“ ląstelių istorijos vingiai
„Kruvinas“ gamtos ir gydytojų darbas
Spindulinė energija mokslininkų darbuose
QBox: klasikinė ir kvantinė teorijos kartu
Kelias į amžinos jaunystės fontaną
Už ką Nobelio negavo V. Šikšnys
Kodėl jūra ardo Palangos kopas?
Lemtingasis Rentgeno atradimas
Mokslininkų indėlis fantastikai
Žarnyno bakterijų perspektyva
Ar Marsietis nuves į Marsą?
Kas sukelia šizofreniją?
Mokslas apie garbanas
Faktas ar frenologija
Šviesa sukelia trintį
Vartiklis