Geležinis žiedas, gniaužęs Velso laisvę

Eduardą I Ilgablauzdį¹⁾ daugelis laiko iškiliausiu Anglijos valdovu Aukštesniųjų Viduramžių laikotarpiu (apie 11-13 a.). jis sustiprino karaliaus valdžią ir apribojo senosios feodalų diduomenės įtaką, atliko teisinę reformą ir prie Anglijos prijungė plačias teritorijas, užvaldydamas beveik visą salą. Ir galiausiai paliko unikalų paminklą – Velsą supančių pilių sistemą tokio masto statybų Viduramžiai dar nebuvo matęs.

Pavergti Velsą anglai bandė nuo pat normandų užkariavimo 1066 m., kai Gajomas Bastardas²⁾ (Guillaume le Bastard), persikėlęs per Lamanšą, prie Hastingso sumušė Haroldo II Godvinsono³⁾ kariuomenę ir pats pasiskelbė Anglijos karaliumi Vilhelmu I Užkariautoju.

Gretimoje kalnų šalyje gyvenusios keltų tautos įstatymai ir papročiai buvo svetimi anglosaksams, o valdančiąją „grietinėlę“ sudarė su normandų hercogu atvykę riteriai. Tuo pačiu ir valai⁴⁾ nedžiūgavo nuo tvarkos pas rytinius kaimynus. Priešprieša tęsėsi su permaininga sėkme: anglai atsikariaudavo kažkiek valų teritorijos, kurie po kažkiek laiko jas susigrąžindavo ir surengdavo išpuolius į pasienio sritis. Kalnų virtinės buvo puikia priebėga, tad 13 a. antroje pusėje Velsas tebebuvo pajėgi jėga, nors ir prarado nemažas teritorijas rytuose ir pietuose, kur viešpatavo karingos de Klerų, de Mortimerų, de Valansų šeimos, sėkmingai atlaikydamos valų išpuolius ir bandydamos plėsti savo valdas. Likusią dalį vienijo Gvinedo kunigaikštis Livelinas ap Grifidas⁵⁾, pramintas Paskutiniu.

Eduardas I (1239-1307) tęsė pirmtakų pradėtą darbą, iškėlęs jį į naują lygį. Sėdęs į sostą 1272 m., jis netruko su didžiulia armija patraukti pas kaimynus – 1277 m. prasidėjęs karas vadinamas Pirmuoju karu už Velso nepriklausomybę. Tačiau Livelinas nesibaimino anglų, tikėdamasis, kad visad galės pasislėpti neprieinamuose kalnuose ir iš pasalų puldinėti priešą. Gvinedo žeme dar niekad nežengė priešo koja ir kunigaikštis netikėjo tokia galimybe. O ir šiaip svajojo išvaryti anglus iš Britanijos ir valdyti visą salą – tam jį įkvėpė Merlino pranašystės:
„Kadvakadras pasišauks Konaną ir sąjungininku paims Albaniją. Tada įvyks svetimšalių sumušimas – upės tekės krauju. Tada išsiverš Armonikos šaltiniai ir bus vainikuoti Bruto diadema. Kambrija prisipildys džiaugsmo, sužaliuos Kornuolo ąžuolai. Sala vadinsis Bruto vardu; ir svetimšalių duotas pavadinimas bus atšauktas“ (Geoffrey of Monmouth. Britų istorija). Pranašystės visada tamsios ir painios, su daugeliu užuominų: juk Kadvakadras – senovės Gvinedo karalius, Konanas – britų Kornoulo karalius, Albanija – gališkas Škotijos pavadinimas, Armonika – istorinė sritis Prancūzijos šiaurės vakaruose. Labai norint, tame tikrai galima įžvelgti pranašystę, kad visi britų palikuonys susivienys prieš atėjusius anglosaksus ir normandus ir juos išvarys.

Livelinas surinko savo būrius, kurie buvo puikūs kariai. Jie buvo įpratę žygiuoti nepersivalgydami, maitindamiesi kalnų ožkų sūriu ir pienu. Žemaūgiai, raumeningi kalniečiai galėjo nakvoti po atviru dangumi žvarbiausią naktį. Livelinas neabejojo pergale, tačiau šįkart jam teko susidurti su kruopščiai suplanuotu puolimu – kartu su armija vyko ir darbininkai, tiesę kelią per šiaurinį Velsą. Ginami arbaletininkų ir riterių, jie tiesė platų (iki 30 m) ir patogų kelią. 27-ių didelių laivų flotilė trukdė valų atsitraukimą ir aprūpino armiją maistu ir ginklais. Tad gana greitai Liveninas prarado beveik visas savo valdas – tad jam beliko tik tikėtis nugalėtojo malonės. Eduardas I nesiėmė nugalėto priešo sunaikinimo. Jam paliko gerokai apkarpytą Gvinedą vasalo teisėmis, tačiau, saugodamasis partizaninio karo, ėmėsi nematyto plano.

Tikriausiai apie jį karalius pradėjo apmąstyti matydamas spontaniškos Vilhelmo I politikos rezultatus. Negausiai svetimšalių riterių grupei, sudariusiai naują diduomenę, reikėjo suvaldyti labai nedraugiškai nusiteikusius anglosaksus. Ir taip naujieji lordai ėmėsi statyti pilis, galėjusias būti priebėgomis neramumų metu. Tačiau tai daryta be tvarkos, kilus reikalui, ir truko ilgą laiką. Ir pradžioje tai tebuvo paprasčiausi „motte&bailey⁶⁾ “ tipo įtvirtinimai, nereikalavusių didelių laiko, finansinių ir žmogiškųjų išteklių. Vėliau jos gerintos, aptaisomos akmenimis. Tačiau karaliui tai netiko – jam reikėjo visko ir iškart!

Pavyzdį Eduardas turėjo, nes dalyvavo 9-me kryžiaus žygyje ir matė didingas kryžiuočių pastatytas tvirtoves: Krak-de-Ševaljė, Belvuarą, Keraką… Ir jis kūrybiškai permąstė normandų ir kryžiuočių patirtį. Jis nurodė statyti dideles pilis palei ką tik užkovotų žemių ribas – ir manė, kad taip visiems laikams nuramins maištingus valus. Ir jis suprato, kad jo užimtos valų pilys (pvz., Dolvidelanas ar Krikietas) nelabai tiko jo tikslams, nes nebuvo didelės ir daugiausia buvo skirtos gynybai, o ne dominavimui. Daugelis jų buvo nutolę nuo jūros, kas sunkino jų aprūpinimą. Taip pat jam nenaudingos buvo ir lordų pilys – Kardiganas, Šrusberis ir kt., nes jos stovėjo senai užkovotose žemėse, toli nuo nepaklusnių valų gyvenamų vietų.

Tad jis pasamdė Žaką de Sen-Žoržą d’Esperanšą⁷⁾ iš Savojos, tačiau anglai iškart jo vardą pakeitė į sau skambesnį Džeimsą iš Sent-Džordžo. Karalius su juo susipažino iš Kryžiaus žygio grįždamas per Italiją ir Savoją. Jis buvo kilęs iš garsių statytojų dinastijos ir jaunystėje statė Savojos didikų tvirtoves. Ir pirmomis pilimis, lieptomis statyti 1277 m. buvo Ridlanas ir Flintas šiaurėje, bei Biltas ir Aberistuitas pietuose. Bet 4-ių citadelių buvo per mažai, ką parodė 1282 m. maištas, išsiplėtęs į Antrąjį nepriklausomybės karą. Pradžioje sukilo Livelino brolis Deividas ap Grifidas, o veliau prisijungė ir pats kunigaikštis. Pradžioje juos lydėjo sėkmė – užėmė Bilto, Aberistuito ir Ridlano pilis, netikėtai užklupę jų negausius garnizonus. Nemažą svarbą turėjo ir išdavystės vaidmuo, nes niekas nelaukė to iš brolių, prisiekusių ištikimybę Anglijos karaliui.

Teko Eduardui vėl žygiuoti su armija į Velsą – ir vėl lydimiems darbininkų. Sukilėliai buvo sutriuškinti, Livelinas žuvo mūšyje, o jo galvą įsakė, prisimenant Merlino pranašystę, vainikuoti sidabriniu lankeliu, imituojančiu Bruto diademą. Deividas pakliuvo į nelaisvę ir buvo baisiai nubaustas – pakartas, išdarkytas ir ketvirčiuotas.

Tada karalius įsakė tvirtovių žiedu apjuosti visą Gvinedą, pastatant dar 3 pilis:Konujės, Karnarvono ir Harlecho. Tačiau pasipriešinimas ir po to nesiliovė – 1294 m. kilo Trečiasis nepriklausomybės karas, kai sukilo Madogas ap Livelinas, tolimas Livelino giminaitis, apsiautęs Karnarvono pilį. Kiti valų didikai apsiautė kitas pilis. Negausūs anglų garnizonai, dažnai vos po 30-40 karių, sunkiai gynėsi, tačiau atsilaikė. Susubusi į pagalbą kariuomenė netikėtos naktinės atakos metu sutriuškino Madogo būrius – tačiau pats Madogas išsigelbėjo. Ir didesnei Manajaus sąsiaurio ir Anglsio salos kontrolei Eduardas įsakė rytinėje salos dalyje suręsti Bomariso pilį – paskutinę iš vėliau pavadinto Geležinio žiedo. Su valų sukilimais buvo užbaigta!

Įdomu, kad vėliau buvo sukurta legenda, kad, atseit, Eduardas I įsakė išnaikinti visus valų bardus ir taip užgesinti tautos nepriklausomybės siekį ir sunaikinti savitą kultūrą. Tačiau iš tikro bardai gyvavo kaip gyvavę, o jų per 100 m. trukusios kūrybos vaisius užėmė antikvaro Oveno Džonso⁸⁾ 4-is poezijai skirtus valų literatūros rinkinio tomus (1801-07).

Eduardo pilys statytos atsižvelgiant į geriausias Europos pilių patirtis. Karalius asmeniškai aptarinėjo su Džeimsu visas bokštų ir griovių išdėstymo detales, akmenų ir akmenų tipą, spalvą, net patalpų išsidėstymą. Tvirtoves supo koncentrinės sienos su daugybe bokštų ir dvejais vartais, o taip pat velniška naujoje – angas arbaletininkams ir šauliams. Jas teko statybi beveik vien rankiniu būdu minimaliai panaudojant mechanizmus – ir per trumpą 8 mėn. laikotarpį (nuo balandžio iki lapkričio), kol leisdavo oro sąlygos. Vietovė aplink pilį kardinaliai keitėsi: buvo iškertami miškai, išlyginamas kraštovaizdis, įrengiamos akmens skaldyklos. Tie randai išlikę iki šiol. Reikėjo ir didelio kiekio darbininkų – jų dirbo nuo tūkstančio iki kelių tūkstančių; ir net tada statyba truko ne vienus metus (pvz., Harlechą statė 7,5 m.). O kvalifikuotas darbas ir tada buvo brangus – ir išlaidos buvo labai didelės (1277-1304 m. išleista apie 80 tūkst. svarų sterlingų).

Ir nors visas pilis projektavo vienas žmogus, jis nekopijavo jų, o kūrė atsižvelgdamas į vietos ypatybes (pvz., Ridlanas buvo rombo formos). Ir neb9ūtinai pilis būdavo pritaikoma vien karinėms reikmėms – pvz. Ridlano kieme buvo sodas, skirtas karalienei Leonorai Kastilietei su gražiu tvenkiniu, kuriame plaukiojo žuvys. Atskirai už pilies ribų stovintis pagrindinis Flinto pilies bokštas labai primena Tur-de-konstancp sargybos bokštą kryžiuočių uoste Eg-Morte. Jie panašūs ir vidine struktūra – tai tarsi du vienas į kitą įdėti cilindrai. O štai Biltas, statytas kukliomis lėšomis ankstesnės pilies vietoje, turi net du pagrindinius bokštus.

Harleche gyvenamieji kambariai išdėstyti labai nestandartiškai – sudvejintame bokšte virš vartų. Pirmas aukštas skirtas kovos veiksmams, - antras – skirtas komendantui ir garnizono vadui. Trečio aukšto kambariai laukė aukštų svečių (įskaitant ir karalių). Dar viena ypatybė – „Kelias prie jūros“: sienos saugomi beveik 60 m ilgio laiptai į uolos papėdę (būtent jais pristatos atsargos leido atsilaikyti Trečiajame kare).

Didžiausia yra Konujės pilis su 8-iais masyviais 22 m aukščio bokštais. Jos sienos siekia 4,6 m storį ir tęsiasi 1280 m. tai brangiausia Geležinio žiedo pilis – jai išleista per 15 tūkst. svarų sterlingų. Tuo tarpu didelė Bomariso pilis su beveik idealia simetrija žavi architektūriškai. Ją supo 6 m pločio griovys, į kurį galėjo lengvai įplaukti laivai, ir dvi koncentrinės sienos su 22 bokštais. Gaila, kad ji ik galo liko neužbaigta.

Labiausiai karaliaus mėgstama buvo Karnarvolo pilis, statyta pagal Konstantinopolio pavyzdį su smailiu kampu sueinančiomis sienomis. Bokštai iš įvairiaspalvių akmenų buvo 8-kampiai. Pilis statyta senosios romėnų Segoncijos tvirtovės vietoje. Su pilimi susijusi legenda, pagal kurią Eduardas I vietiniams vadams už paklusnumą pažadėjo jų šalyje gimusį valdovą, visai nekalbantį angliškai. Tačiau karalius apgavo valus – skyrė princo titulą savo naujagimiui sūnui, gimusiam toje pilyje. Nuo tada sosto įpėdinis tradiciškai gauna Velso princo titulą, kurį praranda, kai karūnuojamas.

Gvinedo pilys unikalios tuo, kad jų statyba kruopščiai dokumentuota. Čia yra vertingų duomenų apie geologiją pagal vietas, iš kur gabenta medžiagos statybai, Aiškėja, kaip rajonuose buvo paplitę amatai 4-ios pilys (Bomariso, Konujės, Karnarvono ir Harlecho) įtrauktos į UNESCO paveldą. Jos restauruotos tik minimaliai, todėl jų visi architektūriniai elementai yra pirmykščios išvaizdos. Tačiau valams šios pilys turi didesnę reikšmę, pradžioje skirtos jų savimonės sunaikinimui, dabar tapo jų nacionaliniu simboliu. Jų vaidmuo buvo svarbus valų nacionalinio jausmo atgimimui. 1955 m. velsiečiams pareikalavus jiems suteikta sava sostinė – Kardifas. 1962 m. įkurta valų kalbos draugija, 1998 m. sukurta Velso asamblėja (savotiškas parlamentas), o 2007 m. pradėjo darbą Velso vyriausybė.

---

¹⁾ Eduardas I Ilgablauzdis (Edward I Longshanks, 1239-1307) -  Anglijos karalius (nuo 1272 m.) ir Airijos valdovas. Jo valdymo metu nusistovėjo pusiausvyra tarp karaliaus valdžios ir parlamento. Sėkmingai kovojo su valstiečiais ir škotais bei gynėsi nuo Prancūzijos karaliaus Pilypo Gražiojo. Pavergė Velsą ir pastatė daug pilių, įtvirtinančią anglų valdžią. 1290 m. iš Anglijos išvijo žydus. To laikmečio požiūriu buvo aukštu žmogumi, todėl gavo Ilgablauzdžio pravardę.

²⁾ Vilhelmas I Užkariautojas (William the Conqueror, anksčiau Guillaume le Bastard, apie 1028-1087) - Anglijos karalius (nuo 1066 m.) ir Normandijos kunigaikštis (nuo 1035 m.). Anglijos valdovu tapo po Heistingso mūšio 1066 m., sukūrė vieningą Anglijos karalystę, sukūrė armiją ir laivyną, atliko žemių surašymą („Paskutinio teismo knyga“), įvedė miškų įstatymus, statė akmenines tvirtoves (pirmąją 1078 m. buvo Taueris). Po Vilhelmo įsigalėjimo į anglų kalbą pradėjo plūsti daug lotyniškos ir prancūziškos kilmės žodžių ir ėmė paprastėti gramatika, tačiau anglų kalba laikyta „prastuomenės kalba“, oficialia kalba buvo anglo-normanų kalba.

³⁾ Haroldas II Godvinsonas (Harold II Godwinson , apie  1022-1066) - paskutinis anglosaksų Anglijos karalius (nuo  1066 m.). 1053 m. tapo Vesekso erlu ir pamažu savo rankose sutelkė pagrindinius valdymo svertus. 1055-56 m. gavo centrinę valdžią Elfgaro maišto valdžią ir 1062 m. vadovavo anglosaksų armijai, įsiveržusiai į Velsą ir sutriuškinusią Grifidą ap Liveliną. Karaliumi tapo 1966 m. po karaliaus Eduardo Išpažinėjo mirties sausio 5 d.

⁴⁾ Valai (velsiečiai) - nuo seno Velse gyvenusi keltų tauta (save vadinusi Cymty - kimrai). Pavadinimas išliko iš senojo šalies pavadinimo (Vallis). Ilgą laiką nepavyko suvienyti Velsą net galingiausiems valdovams, tad ilgą laiką šalis buvo pasidalinusi į kelias kunigaikštystes, kurių galingiausia ir įtakingiausia buvo Gvinedas
Gvinedas – sena kunigaikštystė Velso šiaurės vakaruose ir Anglsio saloje. Jos pagrindu ir pasididžiavimu laikyta Snoudonija, kur šiuo metu randasi nacionalinis parkas.

⁵⁾ Livelinas ap Grifidas (Llywelyn ap Gruffudd, apie 1223-1282) – paskutinis nepriklausomas Velso valdovas, kuriam valdant Velsą užkariavo Eduardas I. 1255 m. tapo vieninteliu Vakarų Gvinedo valdytoju ir pradėjo plėsti jo valdas. 1258 m. jo valdžią pripažino visi valų valdovai. 1277 m. į Velsą įžengė Eduardo milžiniška armija. Livelinui liko tik Aukštutinio Gvinedas.

⁶⁾ Motte ir bailey - tradicinis normandiškas pilies tipas, kai ant supiltos kalvos (pranc. motte) pastatomas bokštas, apsuktas kuolų tvoros. Kalvą supo griovys, per kurų permestas tiltas. Prie išorinės griovio dalies šliejosi rūmai (angl. bailey), taip pat ginamas kuolų tvoros, už kurios buvo ir ūkiniai pastatai.

⁷⁾ Sen-Žoržas d’Esperanšas (James of Saint George, apie 1230-1309) – architektas iš Savojos, statęs pilis Eduardui I Šiaurės Velse: Konujės, Harlecho, Karnarvono, Anglsio...

⁸⁾ Ovenas Džonsas (Owen Jones, 1741-1814), dar žinomas savo bardišku Owain Myfyr vardu – Velso antikvaras, rinkęs Velso literatūros kūrinius. 1770  m. Londone įkūrė „Gwyneddigion“ draugiją. Leido „Myvyrian Archaiology of Wales“ (1801–1807), 6-14 a. kūrinių rinkinius. 1805 m. pradėjo leisti eilėraščių rinkinį „Greal“, tačiau teišėjo tik vienas tomas.

Rodo sala
Herodotas. Istorija
Heraklitas is Efeso
Druidiški pasivertimai
Ivanas Naživinas. Judėjas
Orknėjų Brodgaro valdovas
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Senovės Graikijos skaičiuotuvas
Akmenuotosios Tunguskos pilys
Kur buvo karaliaus Artūro dvaras?
Sliūkintojas pas karalienę Viktoriją
Ankstyvasis spiritualizmas Anglijoje
Demonologija ir anglų folkloras
Raganų medžiotojų generolas
Škotai - geologijos pradininkai
Apie Stounhendžą Anglijoje
Karolio Europos slinktys
Londono bokšto krankliai
Dolmenai ir megalitai
Piramidžių mistika
Baltai ir Europa
Hiperboriečiai
Stakliškių versmės
Nuslėptoji istorija
Airių elfai
Vartiklis