Motiejus Miechovskis. Traktatas apie dvi Sarmatijas Azijos ir Europos ir apie esančius jose

Apie autorių
Apie M. Miechovskį žinių nėra gausu. Ilgą laiką, be autobiografinio pobūdžio pastabėlių, vieninteliu šaltiniu tebuvo užrašas jo antkapyje Krokuvos katedroje, beje, gana detalus - lotyniškai sueiliuotas Nikolajaus iš Veličkos. Jį išsaugojo Starovolslis leidinyje "Monumenta Sarmatarum", 1655. Kiti šaltiniai būtų skurdūs duomenys paminėti leidiniuose apie Krokuvos akademiją ir Jogailos universitetą. Dar kažkiek žinių yra Miechovskiui skirtoms studijoms. Iš amžininkų apie Miechovskį yra rašę Žygimanto I sekretorius ir istorikas Justas Decijus bei Francesko da Kollo, imperijos pasiuntinys pas Rusijos carą Vasilijų III.
M. Miechovskis gimė 1457 m. neturtingoje miestiečių šeimoje, nedideliame Krokuvos valsčiaus miestelyje Miechove. 16 m. amžiaus atėjo į Krokuvą ir, sumokėjęs 8 grašių stojamąjį mokestį, tapo studentu universitete. Pradėjęs filosofija, vėliau vis labiau linko į mediciną. 1476 m. gavo bakalauro, o 1479 m. magistro laipsnius. 1480-85 m. dirbo Vokietijos ir Italijos universitetuose (Prahoje, Florencijoje, Padujoje ir kt.). Grįžo į Krokuvą turėdamas jau medicinos daktaro laipsnį ir tapo universiteto profesoriumi. Tarp retų vėlesnių jo išvyko paminėtinos 1499 m. į Romą (Aleksandro VI paskelbtą jubiliejų) ir pasiuntiniu į Budą.
Jau 1501 m. M. Miechovskis buvo garsus gydytojas ir buvo Žygimanto I bei čekų-vengrų karalaius Vladislavo dvaro gydytoju ir astrologu. 1510-19 m. 9 kartus (su pertraukomis buvo rinktas rektoriumi) ir 2 m. buvo vicekancleriu (kai kancleriu buvo Krokuvos vyskupas). Vadovavo universitetui griežtai, tačiau griežtumą kreipė į profesūrą. Sugebėjo padidinti kasą, kas leido teikti pagalbą ne tokioms aprūpintoms kolegijoms. Didžiausią dėmesį skyrė medicinai, kuri, kartu su astrologija, buvo jo mėgstamiausias dalykas. Jo dėka buvo įrengta nauja medicinos katedra, o į jos įstatus įtraukiamas reikalavimas į savaitę priimti bent vieną vargšą ir jį gydyti veltui. Tuo laikotarpiu parašyti ir jo moksliniai medicinos bei istoriniai veikalai.
1511 m. jis gauna garbingas ir pelningas Krokuvos šv.Floriano bažnyčios kanauninko pareigas. Jis jau buvo praturtėjęs ir turtus panaudojo labdaringai veiklai. Turimas ilgokas jo pastatytų ar perstatytų mokyklų, bibliotekų, bendrabučių sergantiems studentams ir klierikams, vargstantiems profesoriams ir mokslininkams (Miechove ir Krokuvoje) sąrašas. Įdomu, kad tame sąraše nėra bažnyčių ir vienuolynų.
M.Miechovskis mirė 1523 m. rugsėjo 8 d. Krokuvoje.
Mokslinė ir literatūrinė veikla
Tarp jo medicininių veikalų yra:

Contra sevam pestem regimen, 1508 – apie profilaktines priemones esant marui;
De sanguinis missione, 1508 – apie kraujo nuleidimą;
Conservatio sanitatis, 1512 – apie patalpų ir buities higieną;
De Eufrasie aqua – apie vaistus akims.

Jis parašė istorinį veikalą "Chronica Polonorum" (1519) – Lenkijos istoriją iki 1506 m. Ankstyviausias D.Brauno atsiliepimas (D.Braun. De scriptorum Poloniae virtutibus et vitiis, 1733), kuriam pritarė ir L.Golemblovskis, buvo neigiamas. Jis apibūdinamas kaip kompiliatorius, kaltinamas nusirašymais iš Dlugošo, o kartais ir klaidingų faktų pateikimu. Tačiau juk Dlugošo istorija baigiasi 1480 m., o M.Miechovskis ją pratęsia iki 1506 m. Ir kaip bebūtų, tai buvo pirmoji spausdinta Lenkijos istorija.
Veikalą "Apie dvi Sarmatijas..." Miechovskis parašė labai įdomiu laiku. 16 a. pradžioje Lenkija negalėjo abejingai stebėti rytuose vykstančius pokyčius. Dvi Sarmatijos tuo metu išgyveno skirtingus likimus. Totorija, kai Aukso ordos chanatas, po ilgos agonijos subyrėjo į keletą smulkių dalių, o Moskovija sparčiai kilo.
Miechovskio traktatas pasirodė Krokuvoje 1517 m., t.y. po 3 metų, kai Maskva iš Lietuvos atkovojo Smolenską ir tuo parodė savo imperinius ketinimus. Tuo tarpu Miechovskis, stiprios centralizuotos valdžios šalininkas, negalėjo nepastebėti karaliaus valdžios silpnėjimo Lenkijoje. Todėl net ir neutraliame traktate kai kurie dalykai savitai pateikiami. Tarkim, jis kiek pervertino karinius ir politinius Vytauto ("energingo ir drąsaus mūšyje") pasiekimus, kai jis, atseit, "prijungė prie Lietuvos Pskovo kunigaikštystę vadintą Pleskovija, o vėliau ir Novgorodo kunigaikštystę vadintą Nugardija. Tačiau turimi šaltiniai tokių duomenų nepatvirtina. Tiesa, skyriaus pabaigoje pripažįstama, kad tie pasiekimai buvo trumpalaikiai. Nors traktate suklydimų ir nemažai, tačiau gausu ir taiklių, labai patikimų pastebėjimų.
Iš pratarmės galima suprasti, kad autorius norėjo pateikti istorinį-geografinį ir etnografinį aprašymą sričių buvo Vyslos iki Dono ir nuo Dono iki Azijos. Iš esmės, traktatas sudarytas tarsi iš dviejų knygų: pirma skirta Azijos Sarmatijai, o antroji Europos Sarmatijai (apie Rusiją, Lietuvą ir Žemaitiją).
Traktate minima apie 20 autorių, tačiau kai kurie viso labo tik kaip papuošimas. Nuoroda dažnai pateikiama prie antraeilių pastabų, tačiau, iš tikro, šaltinis buvo skaitytas ir panaudotas daugiau, nei atrodo. Miechovskis, kaip gydytojas ir astrologas, neatsitiktinai cituoja Ptolomėją, Pietro d'Abano, Ali ir Aristotelį. Taip Ptolomėjaus požiūris į dangaus šviesulių ryšį su žmonių likimais atitinka Miechovskio požiūrį, - kaip Ali bei Pietro. O štai apie Vincentijų iš Bove atsiliepiama kritiškai, tačiau visas pasakojimas apie Inocento IV pasiuntinybę pas totorius perimtas būtent iš tojo "Speculum Historiae". Aprašant gotus, vandalus ir hunus, pagrindiniu šaltiniu buvo Povilo Diakono "Gesta Romanorum" (Historia miscela). Kitu šaltiniu buvo Sigeberto kronika, kuriam, vienok papriekaištaujama, kad vandalai laikomi skitais, o ne germanais. Iš Enėjaus Silvijaus ir Jakopo iš Bergamo paimta osmanų genealogija.
Tačiau ypač svarbūs ir dažnai panaudojami yra nepaminėti autoriai: Dlugošas (Historiae Poloniae, I. Thwrocx (Chronica Hungarorum), Rogerijus Vengras (Rogerii Hungari Miserabile carmen) ir kt.
.

Pratarmė | 1 knyga. 1-2 skyriai | 3 skyrius | 4 skyrius

Traktatas apie dvi Sarmatijas Azijos ir Europos ir apie esančius jose
Motiejus Miechovskis

Maciej Miechovita. Tractatus de duabus Sarmatiis..., 1517 m.

Gerbiamiausiajam tėvui ir šeimininkui,
Ponui Stanislovui Tursonui, Olmuco vyskupui¹⁾,
Matvėjus iš Mechovo, menų ir medicinos daktaras, Krokuvos kanauninkas,
Visada pasiruošęs nuolankiai tarnauti ir melstis, o taip pat linkintis dangaus šlovės amžinųjų džiaugsmų.
[Pastaba: 1521 m. leidime vietoje paskutinio – "linki sveikatos"]
Gerbiamiausiasis valdove!
Daugybė rašančiųjų savo ieškojimais ir atradimas išnarstė visą pasaulį, tačiau Sarmatijas²⁾, kaip nežinomas, nutylėjo ir praleido. O pas tuos, kurie pasistengė apie tas šalis savo kūriniuose ar eilėse palikti nors ką nors, kalbama neaiškiai ir (dėl senumo) viskas tamsu, kaip vidurnaktį. Dar labiau nepriimtina, kad nuo savęs pridėjo išsigalvotų dalykų ir niekam tikusių pasakų. Taip, atseit, kad už Sarmatijų prie Šiaurės vandenyno yra Eliziejaus laukai – klimatas ten švelnus, gyvenimas amžinas, pilnas ramybės ir visokių puikumų, kad ten, kai žmonėms po daugelio šimtmečių nusibosta nuobodus gyvenimas, jie nuo uolų šoka į vandenyną, kad paskęstų ir išvengtų gilios senatvės³⁾. Toliau ten pat spėjo iš ten kilus ambroziją, saldžia ir vertinga – atseit ja, kaip rojuje, save pastiprina vietiniai gyventojai. Ten, tarsi, neapsakomai gausu ir aukso, pralinksminančio žmonių širdis, tačiau jį kasti ir išsinešti trukdo baisūs plėšrūs paukščiai, grifai – jie puola žmones ir žirgus, pakelia į orą ir meta žemyn⁴. Toliau sako, kad ten žvaigždės, saulė, mėnulis ir kiti šviesuliai visada būna danguje ir be paliovos šviečia, padarydami klimatą švelniu ir maloniu. Visa tai vien prasimanymai, kurių tikrovėje nėra ne tik ten, bet ir niekur kitur.
Šių dienų akių muilintojai [frapatores] laiko, kad žiauri totorių tauta, gyvenanti Azijos Sarmatijos stepėse, ten yra per amžius, o iš tikro tai nauja atėjūnų tauta, persikėlusi į Azijos Sarmatiją maždaug prieš 300 m. ar kiek anksčiau, o iki tol [buvusi] nežinoma. Apie tai pasakysiu savo kūrinio pradžioje. Taipogi tvirtino, kad tose šiaurės srityse yra žinomiausi pasaulyje Rifėjų ir Hiperborėjos kalnai, o iš jų išteka žinomos upės, aprašytos ir apdainuotos kosmografų ir poetų: Tanaisas. Borisfenas Didysis ir Mažasis, bei didžiausia tarp upių Volga⁵⁾.
Visa tai toli nuo tiesos ir nebus per daug, remiantis patirtimi (visuotinu mokytoju), paneigti ir atmesti tai kaip nemandagų ir nepatikrintą teiginį. Žinom ir savo akim regim, kad prieš tai paminėtos trys upės (iš tikro didelės), Borisfenas, Tanaisas ir Volga, prasideda ir išteka iš Moskovijos, o Mažojo Borisfeno, Aristotelio vadinto Hipanisu arba kitaip Mažuoju Borisfenu, ištakos yra viršutinėje Rusijoje, o jis vėliau įteka į Didįjį Borisfeną su juo susiliedamas. Kad ten nėra kalnų, vadinamų Hiperborėjos, Rifėjų ir Alanų, mes žinome tiksliai, kaip kad matome ir tai, kad minėtos upės prasideda ir turi ištakas lygumoje.
Todėl, labiausiai išsilavinęs valdove, noriu kuo teisingiau papasakoti jūsų malonybei ir apie tai, kaip ir daug ką kita, kas randasi Sarmatijose. Pasistengsiu padaryti šį rašinį apie dvi Sarmatijas, mažai žinomas seniesiems autoriams šių dienų pavadinimais, kiek galima trumpesnį. Tegul tai bus stimulu kitiems, kurie daugiau žino už mane ir gali parašyti geresniu stiliumi.
Pietų kraštus ir pajūrio tautas iki pat Indijos atrado Portugalijos karalius. Tegu ir šiaurės kraštai su tautomis prie Šiaurės vandenyno į rytus, atrastos Lenkijos karaliaus karių, taps žinomi pasauliui⁶⁾.
Sudiev, mano pasididžiavime, pagirtiniausias valdove.

Komentarai

¹⁾ Stanislovas Tursonas buvo Olmuco^K10 (dabar Olomoucas) vyskupu nuo 1498 m. iki 1540 m. balandžio 17 d. (žr. Gams. Series episcoporum ecclesiae catholicae)

Pirmojoje Rusijoje studijoje apie Miechovskį, išspausdintoje 1854 m. (Oteč.zapiski), teigiama, "kad vyskupas tasai laikėsi graikų tikėjimo", kas, atseit, liudija iš kai kurių knygos vietų. Tai prieštarauja Gamso teiginiams, o vienintelė nors kiek su tuo susijusi vieta (apie graikų tikėjimo chozarus, kuriuos, "mūsų Moravijos legendos žodžiais, į Kristaus tikėjimą atvertė šventieji broliai Kirilas ir Mefodijus^K9") nesusijusi nei su stačiatikių legenda, nei su graikų tikėjimo šventaisiais.

Toje pačioje studijoje sakoma, kad Tursono tėvas buvo iš Vengrijos kilęs bankininkas, apsigyvenęs Lenkijoje. Tai buvo paimta, ko gero, iš Justo Decijaus "Vetustates Polonorum", išleisto 1521 m. viename tome kartu su Miechovskio "Kronika" (De Sigismundi regis temporibus).

²⁾ Klaudijus Ptolomėjus^K6) "Geografijoje" (3 5:1; 5 8:1) europine Sarmatija vadina sritį, esančią maždaug buvusios Rusijos dalį iki Dono rytuose, o žemes į rytus nuo Dono vadina Azijos Sarmatija. Taip vadina ir Markianas (apie 400 m., "Europinės Sarmatijos apkeliavimas"), Pomponijos Mela^K5) ir kt. Iš vėlesniųjų - Jakopas iš Bergamo^K2) (1513 m.) bei Enėjas Silvijus Pikkolomini^K3) (Kosmografija). Tačiau paskutinis jų pastebi, kad dauguma senovės bei vėlesnių geografų bevelija tas šalis vadinti Skitija (skitų žemėmis).

³⁾ Tai mini Plinijus Vyresnysis^K1) (4.89), Solinas^K4), Pomponijus Mela^K5), o iš artimesnių Miechovskio laikmečiui – Bergomensis^K2) ir Enėjas Silvijus^K3) (Kosmografija, 3 sk., su nuoroda į Soliną ir pastaba: "Tai išmonė"). Įtikinamiausiai rašė Solinas: "Apie hiperborėjus ėjo kalbos..., tačiau, kai gana sąžiningi ir patikimi rašytojai pateikia vienodas žinias, niekas neturi baimintis dėl apgaulės" (žr. V.V.Latyšev. Scythica et Caucasica, t.2).

Tokio priežastimi galima spėti buvus klaidingą išsiaiškinimą pranešimų apie vasaros metu nenusileidžiančią Saulę šiaurėje, o taip pat nostalgiškas "rojaus" paieškas žemėje.

⁴⁾ Pirmasis tai paminėjo Herodotas (3:116): "Europos šiaurėje, atrodo, yra labai daug aukso.... Pasakojama, kad vienaakiai žmonės arimaspai jį atima iš grifų". Juo remiasi ir Eustazijus komentaruose Dioniso "Žemių aprašymams" bei Plinijus^K1). Apie tai praneša Pomponijus Mela^K5), Solinas^K4) (apie auksą ir brangakmenius), šv. Augustinas (traktate apie 12 Apokalipsės brangakmenių – tik ne apie auksą, o apie smaragdus, o grifai apibūdinami kaip "pusiau liūtai, pusiau ereliai"), kaip ir Jakopas iš Bergamo^K2), Enėjas Silvijus^K3) (su nuoroda į Soliną), I.Thworz ("Chronica Hungarorum", išvardijant ir įvairius brangakmenius).

M.P.Aleksejevas (Sibiras užsienio keliautojų ir rašytojų paminėjimuose, 1932, rusų kalba) pabandė paaiškinti legendos kilmę. Jis remiasi Tatiščevu [arimaspai – samojedai, primerkiantys vieną akį šaudydami iš lanko], V.P.Klingeriu (Pasakų motyvai Herodoto istorijoje, 1902, rusų kalba), A.I.Sobolevskiu (Rusų-skitų etiudai, 1921, rusų kalba), A.P. Čulošnikovu (Apybraižos apie kazakų-kirgizų istoriją, 1924, rusų kalba – arimaspai yra tiurkai, o grifai išmonė), B.Lauferiu, R.Hennigu (Ein Kapitel zur Klasstellung antiker Wirtschaftsgeographie, 1930).

⁵⁾ Viduramžiais gyvavo tvirtas, iš senovės autorių perimtas įsitikinimas, kad šiauriau skitų žemių stūkso Rifėjų kalnai, iš kurių išteka didžiosios upės. Apie juos (ir kiek mažiau apie Hiperborėjos kalnus) rašė, pradedant Herodotu, Aristotelis ("Meteorologija", 1 13:20), Hipokratas, Eustazijus komentaruose Dioniso "Žemių aprašymams", Ptolomėjus^K6), Markianas, Plinijus^K1), Solinas^K4), Pomponijus Mela^K5) ir kiti.

Tuo tarpu, tiksli jų vieta nebuvo žinoma. Ji būdavo nurodoma tik apytiksliai – "pačioje šiaurėje, už skitų žemių ribų" (Aristotelis, Hipokratas), "virš arimaspų" (Eustazijus, Plinijus), "už arimfėjų" (P.Mela). Kartais tie apibūdinimai buvo tiesiog klaidinantys, pvz., Markianas rašo apie kalnus, "kurie vadinami Ripėjų... ir yra žemyne tarp Meoto ežero ir Sarmatų vandenyno" (t.y., tarp Azovo ir Baltijos jūrų), o Atenėjus iš Naukračio (2 a. pab.-3 a. pr.) laikė, kad senasis Ripėjų pavadinimas keitėsi į Olvėjų, o vėliau kalnus imta vadinti Alpėmis.

Įsitikinimą dėl kalnų šiaurėje galima paaiškinti vyravusia samprata, kad upės išteka iš kalnų, o antra, manyta, kad žemė kyla į šiaurę. XV-XVI a. vyravo Rifėjų kalnų tapatinimas su Uralu. Hiperborėjos kalnai vaizduoti ir žemėlapiuose, pvz., 1489 m. žemėlapyje iš "Santarom..." atlaso, Ruyach žemėlapyje (1508 m.), Valzeemilerio žemėlapyje (1516 m.).

Miechovskis jų atžvilgiu buvo ypatingai kategoriškas – prie Maskovijos (kaip ir kitur) jų visai nėra! Vėlesni autoriai šį teiginį priėmė labai įvairiai. Albertas Kampenzė laiške Klemensui VII apie Moskovijos reikalus (1523 arba 1524 m.) rašo, kad negali "liautis stebėtis įžūlumu geografų, kurie be gėdos ir sąžinės pasakoja neįtikėtinus dalykus apie Rifėjų ir Hiperborėjos kalnus".

Pavelas Jovijus įžangoje į "Knygą apie didžiojo Maskvos valdovo Vasilijaus pasiuntinybę pas popiežių Klemensą VII" (1525 m.) rašo: "Be to nurodomas suklydimas Strabono, Ptolomejaus ir kitų, rašiusių apie geografiją, ten, kur jie mini Rifėjų kalnus, kurių, kaip tikrai dabar žinoma, niekur nėra". Pačioje knygoje, aptardamas Volgos ir kitų upių ištakas, Jovijus nurodo, kad "pelkė, o ne kalnai, yra pakankamas vandens šaltinis; ir kai, nepaisant daugelio kelionių, nerasta jokių kalnų – todėl daugelis, užsiimančių senovės kosmografija, laiko visiška išmone Rifėjų ir Hiperborėjos kalnus, tiek daug kartų pašlovintus senovės autorių". Tačiau prieš tai tas pats Jovijus minėjo, kad "iki jugričių ir voguličių reikia kopti per stačius kalnus, kuriuos senovėje, ko gero, laikė Hiperborėjos [kalnais]".

Tuo tarpu Frančesko da Kollo, buvęs Imperijos pasiuntiniu Maskvoje 1518 m., tikina, kad Jugroje, Karelijoje ir prie Arkties vandenyno randasi Rifėjų ir Hiperborėjos kalnai, ir kad prie aukščiausio Rifėjų kalno Jugoriskos (Jugorischa) yra Dono ištakos [išliko tik itališkas Kollo pranešimo variantas, išverstas jo anūko ir išspausdintas Padujoje 1603 m. pavadinimu "Trattamento di pace tra il serenissimo Sigismondo...."]

Herbenšteinas pasakoja, kad už Pečioros "iki pat krantų stūkso aukštieji kalnai", kurie "visai be miško ir net be žolės. Nors skirtingose vietose turi skirtingus pavadinimus, tačiau visur vieningai vadinami Pasaulio diržu. ... Ir Maskvos valdovo valdose galima pamatyti tik šiuos kalnus, kurie, matyt, senovės autoriams buvo Rifėjų arba Hiperborėjos [kalnai].

⁶⁾ Portugalų nuopelnai "didžiųjų atradimų amžiuje" yra gerai žinomi ir nenuostabu, kad atradimus Miechovskis priskiria Portugalijai, o ne Ispanijai, nes plaukiojimų ir atrastų žemių kiekiu ši aplenkia Ispaniją.

O minėdamas apie lenkų karių atradimus, Miechovskis, ko gero, kalba apie karus Lietuvoje, Žemaitijoje ir Rusijoje.

Papildomi komentarai

^K1) Gajus Plinijus Antrasis Vyresnysis (23-79 m.) parašė 37 tomų "Gamtos istoriją" (Naturalis historia). Su Liucijaus Pomponijaus kariuomene žygiavo į Vokietiją, buvo skiriamas į aukštus postus Vokietijoje, Ispanijoje ir Romoje. Žuvo rugpjūčio 23 d. stebėdamas Vezuvijaus išsiveržimą.

^K2) Jakopas Filypas iš Bergamo (Iacobus Philippus Bergomensis, miręs 1520 m.), parašė"Papildymą" ("Supplementum chronicorum...", 1482 m.), kuris, nepaisant nelabai sklandžios kalbos ir nekritiško požiūrio, dar autoriui gyvam esant buvo išleistas 9 kartus.

^K3) Enėjas Silvijus iš garsios Pikkolomini giminės 1405 m. gimė Korsinjano (Toskana), o mirė 1464 m. rugpjūčio 14 d. Jis buvo žymus humanistas - istorikas, geografas, poetas, diplomatas, teologas ir oratorius. 1458 m. tapo popiežiumi Pijumi II. Įgimti gabumai ir puikus išsilavinimas, aplinka labai padėjo jo karjerai. Bazelio soboras, diplomatiniai skyrimai Vokietijoje, Savojoje, Šveicarijoje, Vienoje, vyskupystė Tieste, o po to Sienoje, nuncijus Austrijoje, Vengrijoje, Bohemijoje, nuo 1556 m. kardinolas – tokie svarbiausi jo biografijos štrichai.

Iš gausių jų veikalų mūsų temą liečia Europos ir Azijos aprašymai, plitę skirtingais pavadinimais:
1) Historia rerum ubique gestarum cum locorum descriptione, 1477;
2) Cosmographia Pii papae in Asiae et Europae eleganti descriptione... 1509;
3) In Europam, scilicet de his, quae sub caesare Frid III ..., 1490

Europos aprašyme kalbama ir apie Lietuvą. Pvz., 25 skyriuje pateikiama: "Jo [Vytauto] įpėdinis, Švitrigaila, augino mešką, kuri įprato imti maistą iš jo rankų, tačiau dažnai klaidžiojo ir po mišką. Kai vėl sugrįždavo į kunigaikščio rūmus [thalamum], jai atidarydavo visas duris, nes ten turėjo įprotį, išalkusi, trintis į duris ir belsti letenomis: tada kunigaikštis atidarydavo duris ir duodavo paėsti. Keli kilmingi jaunuoliai surengė sąmokslą prieš kunigaikštį ir, su ginklais, pradėjo, meškos pavyzdžiu, trintis į kunigaikščio miegamojo duris. Švitrigaila, pamanęs, kad ten meška, atidarė duris ir iškart žuvo nuo surengusių pasalą".

Kaip matome, Enėjas iš tikro kalba ne apie Žygimantą Senąjį ir ne apie Vytautą. Galbūt, traktato autorius turi mintyje vieną pamfletų, kuriame Enėjas atmeta ketvirtosios Jogailos žmonos Sofijos karališkąją vaikų kilmę, o tuo pačiu ir Kazimiero III.

^K4) Gajus Julijus Solinas parengė žemių aprašymą, kuris buvo kompiliacija remiantis daugiausia Plinijumi. Jos pirmieji leidimai vadinosi "Collectanea rerum memorabilium" arba "De situ orbis". Ši savita enciklopedija labai vertinta Viduramžiais.

^K5) Pomponijus Mela, kilęs iš ispanų Tingenteros, parrašė vienintelį Romos laikų vientisą 3 knygų apimties geografijos vadovą "Chorographia" (Žemių aprašymas, apie 44 m.). Pirmųjų spausdintų kopijų pavadinimai buvo "De situ orbis" arba "Cosmographia"

^K6) Klaudijus Ptolomėjus (2 a.), vienas garsiausių senovės astronomų ir geografų. Spėjama, kad gimė Fivaidoje, o gyveno ir dirbo Aleksandrijoje. Pravardę "Pelusiota" arba "Feludianus" gavo dėl vertėjų iš arabų kalbos klaidos – užteko praleisti diakritinį ženkliuką, kad būtų perskaityta "Felidieh" vietoje "Keloudieh" (Klaudijus). Parašė "Geografiją" (Kosmografiją) ir "Tetrabblou" (Keturknygę), veikalą apie astrologinę geografiją ir etnografiją. Joje pateikta astronominė dangaus struktūra viešpatavo moksle iki pat Koperniko laikų ir buvo "mokslinės" astrologijos pagrindas. Skirtingos žemės sritys turėjo savo zodiakus ir planetą, "namų valdovą". Jų sąryšis apibūdindavo to krašto žmonių charakterį. Sarmatija buvo Vandenio ir Saturno įtakoje. Pirmasis lotyniškas "Keturknygės" leidimas vadinosi "Liber quator tractatuum et centiloquium Haly". Haly Rodham buvo vienas iš arabų, Ptolomėjaus komentatorių.

^K7) Gajus Suetonijus Trankvilis, "Vitae caesarum" aprašęs pirmuosius 12 Romos imperatorių, imperatoriaus Adriano amžininkas (papildomai skaitykite >>>>).

^K8) Publicijus Kornelijus Tacitas (54-118 m.), Romos istorikas, respublikos šalininkas, įžvalgus ir ironiškas stebėtojas, parašęs "Germaniją", "Istorijas", "Analus" ir kt. (papildomai skaitykite >>>>).

^K9) Šv. Kirilas ir Metodijus

Tai broliai iš Salunio (Salonikų), gyv. 9 a., krikščioniškieji slavų švietėjai, slavų abėcėlės sukūrėjai. Jų garbei Rusijoje ir Bulgarijoje švenčia Slavų kultūros ir raštijos dieną. Bulgarija ir Rusijos stačiatikių cerkvė įsteigė Kirilo ir Metodijaus ordinus. Čekijoje ir Slovakijoje liepos 5 d. (laikoma brolių atvykimo į Moraviją diena) yra nacionalinė šventė.

Kirilo (apie 827-869, iki įstojimo į vienuolius 869 m. Konstantinas [Filosofas]) ir Metodijaus (apie 815-885) tėvas buvo Leonas, karininkas; motina Marija. Broliai anksti neteko tėvo; ir jų globėju tapo dėdė Theoktistas, aukštas Bizantijos valdininkas, atsakingas už paštą ir ryšius imperijoje. Taip pat jis, kartu su regentu Bardasu, buvo atsakingas už toli siekiančią lavinimo programą, kurios dėka buvo įkurtas Magnauros universitetas, kuriame ir mokėsi Kirilas, kai 843 m. buvo pakviestas į Konstantinopolį. Theoktistas taip pat parūpino Metodijui slavų administracinio rajono valdytojo vietą.

Kirilas buvo iškilus teologas ir gerai mokėjo arabų ir hebrajų kalbas, todėl jį skyrė jo pirmajai misijai pas abasidų kalifą al-Mutawakkil, kad diskutuotų Šv.Trejybės klausimais su arabų teologais ir sustiprintų diplomatinius ryšius.

Į antrąją misiją 860 m. brolius pasiuntė imperatorius Michailas ir Konstantinopolio patriarchas Photius (buvęs Kirilo profesorius universitete ir vedančioji šviesa ankstyvuoju laikotarpiu). Jie nuvyko chazarų kaganą, kad sutrukdytų judaizmo ekspansijai. Ji nebuvo sėkminga ir Khaganas priėmė judaizmą kaip valstybinę religiją. Grįžus į Konstantinopolį, Kirilas gavo filosofijos profesoriaus vietą universitete, o Metodijus buvo paskirtas Moni Polychroniou vyskupu.

Brolius 863 m. kunigaikštis Rostislavas pakvietė į Didžiąją Moraviją, kad įvestų tarnavimą dievui slavų kalba. Jie sukūrė senąją bažnytinę slavų kalbą ir iš graikų kalbos į ją išvertė pagrindines tikėjimo knygas.

Kirilas mirė 869 m. Romoje, o Metodijus 885 m. Didžiojoje Moravijoje. Po mirties jų mokiniai tapo misionieriais kitose slavų tautose. Abu broliai buvo kanonizuoti Rytų ortodoksijos bažnyčios kaip "lygūs apaštalams". Popiežius Jonas Paulius II 1980 m. juos paskyrė Europos patronais (žr. Epistola Enciclica). Abiejų brolių paminėjimo diena katalikų, evangelikų-liuteronų ir anglikonų bažnyčiose yra vasario 14 d., o Rytų ortodoksų bažnyčioje Kirilo paminėjimo diena yra vasario 14 d., o abiejų brolių – kovo 11 d. Daugelyje slavų šalių kovo 24 d. siejama su broliais, laikomais mokymo ir mokymosi patronais.

Ilgą laiką manyta, kad jie sukūrė kirilicą (taip pavadintą Kirilo garbei), tačiau dabar laikomasi nuomonės, kad jie sukūrė senesniąją abėcėlę, vadinamąją glagolicą, o kirilicą vėliau įvedė jų mokinys Klementijus Ochridskis.

^K10) Olmecas, Olomoucas

Olmecas - senasis Olomouco pavadinimas. Tai miestas (vok. Olmutz, lenk. Olomuniec, lot. Eburum arba Olomucium) Čekijos rytuose prie Moravos upės; buvo Moravijos sostine. Dabar Moravijos religinis centras. Mieste yra Čekijos sausumos pajėgų štabas. Gyvena apie 102 tūkst. žmonių. Mieste gimė arba gyveno daugybė žymių žmonių.

Istorija

Pasakojama legenda, Olomoucas yra senovės Romos tvirtovės vietoje, kurio pradinis pavadinimas Mons Julii laikui bėgant išsikraipė. Vienok, archeologiniai tyrinėjimai rodo čia buvus Markomano karų laikmečio romėnų karinę stovyklą

Olmecas buvo svarbus 9 ir 10 a. pradžios Moravijos didžiosios imperijos centras. 1063 m. čia įkuriama vyskupystė, kuri 1777 m. pakelta iki arkivyskupystės rango. 1306 m. karalius Vaclovas III (Wenceslaus) buvos sustojęs čia pakeliui į Lenkiją, kur norėjo susikauti su Vladislovu I (elbow-high) dėl savo teisių į Lenkijos karūną. Tačiau čia buvo nužudytas ir su jo mirtimi pasibaigė ir Pržemyslidų dinastija.

Trisdešimtmečio karo metu (1618-1648) kelis kartus buvo užimtas švedų (1640 m. – net aštuoniems metams). Po jų liko tik griuvėsiai, tad jis savo svarbą užleido Brno. Olomoucą įtvirtino Maria Theresa karų su Fridrichu Didžiuoju metu. Tasai 1758 m. buvo apgulęs miestą 7 savaitėms.

1848 m. čia imperatorius Ferdinandas atsisakė valdžios, o 1850 m. čia įvyko Austrijos ir Vokietijos valdžios atstovų svarbus susitikimas. Jo metu buvo atstatyta Vokietijos konfederacija ir Prūsija perleido vadovavimą Austrijai.

Dėl religinių ryšių su Austrija, ir ypač Zalcburgu, mieste nuo Viduramžių tebevyravo stipri vokiečių įtaka. Vienok čekų kalba čia buvo naudojama ir net čia atspausdintas pirmasis čekiškas veikalas apie muziką. Habsburgų kultūros įtaka sustiprėjo po Trisdešimtmečio karo. Tačiau čekų kalbos naudojimas neišnyko, tačiau vis mažėjo. 19 a. vokiškai kalbančių jau buvo triskart daugiau nei čekiškai. Miesto taryba iki pat 19 a. pabaigos neleido griauti miesto sienų, nes tada į besiplečiantį miestą būtų plūstelėję čekiškai kalbantys gyventojai. Taryba geriau buvo mažesnis, tačiau vokiškos dvasios miestas.

Laikomas vienu gražiausių senųjų Čekijos miestų ir vadinamas "antrąja Praga", tik tylesne ir ramesne. Pasižymi erdviomis aikštėmis su 18 a. baroko stiliaus fontanais, kurių yra 6. Jų papuošimui naudojami senovės Romos motyvai. Juose vaizduojama Jupiteris, Merkurijus, Tritonas, Neptūnas, Heraklis ir Julius Cezaris (atseit, legendinis miesto įkūrėjas).

UNESCO paveldui priklausanti 35 m aukščio Šv. Trejybės kolona (1716-1754);
Gotikinė 14 a. bažnyčia, pastatyta karaliaus Vaclavo III (kurioje jis ir palaidotas). 19 a. pabaigoje ji buvo perstatyta neogotikiniu stiliumi. Aukščiausias iš trijų jos špilių yra 100 m aukščio. Šalia jos yra Vyskupų rūmai (dar vadinami Pržemyslidų rūmais).
Šv. Maurice bažnyčia;
15 a. rotušė. Viename jos šone gotikinė katedra, kurioje dabar įrengtas muziejus. Jai priklauso 70 m aukščio bokštas, kuriame įrengtas astronominis laikrodis;
Šv. Jono Sarkanderio koplyčia stovi buvusio kalėjimo vietoje. Trisdešimtmečio karo metu jis buvo apkaltintas bendradarbiavimu su priešais ir čia įkalintas ir kankinamas mirė. Išlikę jo kankinimo suolas ir antkapis. Jonas Paulius II jį kanonizavo vizito į Olomoucą metu (1995).
Ant kalvos įsikūrusiame Svaty Kopeček yra puiki barokinė Nekaltos mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia. Ją irgi aplankė Jonas Paulius II ir pakėlė į Mažosios bazilikos rangą.
1573 m. įsteigtas Palacky universitetas (antras pagal senumą šalyje). 1860 m. buvo uždarytas, tačiau 1946 m. vėl atidarytas.

Įdomybės

Olomoucas minimas R.E.M. 2001 m. dainoje "Išnyk" (albume "Atskleisk").

Pratarmė | 1 knyga. 1-2 skyriai | 3 skyrius | 4 skyrius

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė