Heraklitas iš Efeso

Heraklitas, Blosono sūnus, gimė ir gyveno Mažosios Azijos mieste Efese Darijaus valdymo laikotarpiu. Savo šlovės piką pasiekė apie 69 olimpiadą (504-501 m. pr.m.e.) – iš čia galima paskaičiuoti jį apie 504 m. pr.m.e. Pitagorą ir Ksenofaną jis mini būtuoju laiku, o pats yra minimas Parmenido. Diogenas Laertietis mini, kad Heraklitas, pradėjęs nekęsti žmonių, pasitraukė ir ėmė gyventi kalnuose, maitindamasis žolėmis. Pas jį tuo metu atėjo mokinys Parmenidas Melisietis ir pristatė Heraklitą Efeso gyventojams, kurie nenorėjo apie jį žinoti. Zeleris laikė, kad Heraklitas savo veikalą paskelbė ne anksčiau, nei 478 m., nes, atseit, jo minimas Hermodoro išvarymas turėjo įvykti tik po persų valdymo žlugimo. Tačiau tada sunku įsivaizduoti, kaip Parmenidas galėjo panaudoti Heraklito pažiūras savo poemoje.

Sotionas cituoja teiginį, kad Heraklitas buvo Ksenofono mokinys, tačiau tai mažai tikėtina, nes Ksenofonas paliko Joniją iki gimstant Heraklitui. Labiausia tikėtina, kad jis iš vis nebuvo kieno nors mokinys. Apie Heraklito gyvenimą beveik nieko nežinome, išskyrus, kad priklausė senai karališkai giminei ir užleido postą savo brolio naudai.

Nežinome ir Heraklito kūrinio pavadinimo. Mums tvirtina, kad jis buvo sudarytas iš trijų pokalbių: apie visatą, politiką ir teologiją. Heraklito stilius buvo painus, kalbant mįslėmis, todėl vėliau jis gavo pravardę "Tamsusis". Jo fragmentai apie Delfų dievą ir Sibilę, atrodo, rodo jį linkusį rašyti orakuliniu stiliumi. Tai galėjo būti laikmečio bruožas - Pindaras ir Aeschilas elgėsi panašiai. "Jei žmonės imasi kasti tikėdamiesi aukso, jie gali jo rasti; jei ne - turi tenkintis šiaudais".

Liūdnos ir prieštaringai vertinamos legendos apie jo mirtį ("liepė ištepsi save mėšlu ir taip gulėdamas mirė… , tapo laimikiu šunims") gali būti spėjimu, kad filosofas buvo palaidotas pagal zoroastrų papročius. Zoroastrų mokymo poveikio pėdsakų randama ir kai kuriuose jo fragmentuose.

Mokymas

Pagrindinis mokymo principas - daugelis skirtingų dalykų iš tiesų yra viena, o viena yra daugelis. Priešybių konfliktas iš tikro yra "suderinimas" (harmonia). Iš čia seka , kad išmintis yra ne daugelio dalykų pažinimas, bet nesutaikomų priešybių vienybės suvokimas.

Anaksimandras mokė, kad priešybės buvo atskirtos iš Beribio, tačiau vėl susiliejo su juo, už abipusę neteisingą jų sąveiką. Tad čia teigiama, kad kažkas ne taip buvo priešybių susidūrime ir kad priešybių egzistavimas yra Vieno vienovė. Tiesa yra ta, kad pasaulis tuo pačiu metu yra ir vienas ir daugelis ir tėra Vieną sudarančių priešybių trintis.

Platonas aiškiai nurodo, kad tai buvo pagrindinė Heraklito idėja. "Sofiste" (242d) atvykėlis iš Eleatic aiškina, kad daugelis yra viena: "tikrovė yra kartu ir daugelis, ir viena; ir kartu ji palaikoma per Neapykantą ir Meilę.

Ugnis

Heraclitus by Johannes Moreelse
Heraklitas. Johannes Moreelse (1602-1634)

Tai vertė jį ieškoti pirminės substancijos. Jam reikėjo ne kažko, iš ko atsiskirtų priešybės, o to, kas savąja prigimtimi galėtų įeiti į bet ką. Tai jis rago Ugnyje. Jo substancija nuolat kinta. Tad pasaulį galime laikyti "amžinai degančia" ugnimi, iš kurios visa randasi.

Ugnis dega nepaliaujamai. Ji naudoja kurą ir tveria dūmus. Tai nuolatinis vyksmas, kuris nesustoja nė akimirkai. Tai galima apibendrinti posakiu "panta rei" (visa teka). Platonas tai išreiškė aiškiai: "nieko nėra amžino, viskas tapsme". Tą patį sako Aristotelis: "visa yra judesyje".

Tai Diogenas Laertietis perteikia dviejuose fragmentuose:

"Jo požiūris tais klausimais yra toks:
Jis laiko, kad Ugnis yra pirminis elementas, o visi daiktai keičiasi ugnimi - sutankėjant ir išretėjant. Tačiau jis aiškiai nieko nepaaiškina. Visi daiktai atsiranda priešybėje; ir visi daiktai yra judesyje kaip upė.

Visa kas yra baigtinis pasaulis, kuris yra vienas. Jis kyla iš ugnies ir vėl ugnies suryjamas - cikliškai per visą amžinybę. Tai yra nulemta. Priešybės, kurios sukelia pasaulio kiltį, vadinamos Karu ir Nesantaika, o kurios sukelia galutinį suliepsnojimą yra Susitaikymas ir Taika.

Pasikeitimą jis vadino keliu vedančiu aukštyn ir žemyn ir laikė, kad pasaulis atsiranda tokiu būdu. Kai ugnis sutankėja, ji tampa drėgna, o kai susitraukia – virta vandeniu, o atvėsęs vanduo pasikeičia žeme – ir tai jis vadina keliu žemyn. Ir vėl, žemė, savo ruožtu, skystėja ir iš jos skiriasi vanduo ir iš to visa kita; ir dėl visko jis nurodo jūros garavimą. Tai kelias aukštyn "(R.P. 36)

"Jis taip pat laikė, kad garuoja ir jūra, ir žemė; vieni garai šviesūs ir tyri, o kiti tamsūs. Ugnį puoselėja šviesūs ir drėkina kiti.

Jis aiškiai nepaaiškino, kokia prigimtis to, kas supa pasaulį. Tačiau jis laikė, kad yra taurės su link mūsų įgaubtais kraštais, kuriose surenkami šviesūs garai, iš kurių atsiranda liepsnos. Tai dangaus kūnai.

Saulės liepsna yra ryškiausia ir karščiausia, kiti dangaus kūnai toliau nutolę nuo žemės ir todėl duoda mažiau šviesos ir šilumos. Mėnulis, kita vertus, yra arčiau žemės, tačiau juda per nešvarią sritį. Saulė juda per šviesią ir nesusimaišusią sritį ir tuo pačiu yra tinkamu atstumu. Todėlji duoda daugiau šviesos ir šilumos. Saulės ir Mėnulio užtemimai įvyksta taurėms apsiverčiant, o Mėnulio fazės atsiranda dėl palaipsnio taurės palinkimo.

Diena ir naktis, mėnesiai ir metų laikai, lietūs ir vėjai ir visi panašūs dalykai kyla dėl skirtingų garų. Šviesūs garai, suliepsnojantys Saulės rate, pradeda dieną, o kai persvarą turi priešingi garai, ateina naktis. Dėl šviesių garų padidėjusios šilumos ateina vasara, o dominuojant tamsių garų drėgmei atslenka žiema. Kitų dalykų priežastį nurodo panašiai.

Apie žemė jis aiškiai nenurodo jos prigimties, ne daugiau, nei apie tas taures. Toks tad jo požiūris". (R.P. 39b)

Iš jų matome, kad pradžioje pateikiama pirminė materija, tada pasaulis, dangaus kūnai ir, pagaliau, meteorologiniai reiškiniai. Tokia tvarka tos temos pateikiamos ir Theophrastus veikale. O ir pseudo Heraklito veikale "Peri diaites", neabejotinai atsiradusio Heraklito mokymo aplinkoje, skaitome apie "ugnies ir vandens viršenybę" sąryšyje su dienos ir nakties kaita bei Saulės ir Mėnulio reiškiniais. Bet kas yra tie tamsieji garai, kurie padidina drėgmę? Prisiminus Anaximenes "orą", turėtume juos laikyti pačia tamsa.

Tačiau panagrinėkime atidžiau. Gryniausia ugnis yra, iš esmės, Saulėje. Ji, kaip ir kiti dangaus kūnai, yra bliūdas arba taurė, įgaubta puse nukreipta į mus. Joje susirenka šviesūs jūrų garai ir ten dega. Kaip tada Saulės ugnis pereina į kitas formas? Fragmentuose apie kelią žemyn randame, kad jos pirmoji transformacija yra į jūrą, o vėliau mums sako, kad pusė jūros yra žemė, o pusė prester. Kas tas prester? Pažodžiui, tai uraganas, lydimas smarkių vandens čiurkšlių.

Jei jūra virsta ugnimi garuodama, reikia tikėtis panašaus meteorologinio paaiškinimo ir atvirkščiam procesui. Dūmams, atsirandantiems degant Saulei? Kas geriau tam tinka nei žaibų palydimos vandens čiurkšlės? Toks paaiškinimas dera ir Aetius paliudijimu apie Heraklito presteres. Tai dėl "debesų užsidegimo ir užgesimo".

Vėliau vanduo virsta žeme, kuri po to skystėja tokia pačia proporcija. Tai reiškia, kad pusė jūros yra kelyje aukštyn, o pusė, kelyje žemyn. Pagal "Peri diaites":
"Pakaitom kiekvienas jų [ugnis ir vanduo] vyrauja ir vyrauja didžiausiu ir mažiausiu skirtumu, kuris galimas. Ir n4 vienas negali vyrauti visiems laikams dėl tokių priežasčių. Jei ugnis pasiekia kraštutinę vandens ribą, jos maitinimas liaujasi. Ji slopsta iki tiek, kad gali pramisti. Jei vanduo pasiekia kraštutinę ugnies ribą, judesys ją sustabdo. Tame taške jis aprimsta ir kai tampa nejudrus, netenka galios priešintis ir yra sunaudojamas kaip maistas ugniai, jį apėmusiai. Dėl šių priežasčių nė vienas negali vyrauti amžinai. Tačiau, jei kuriuo momentu, kuris nors jų kiek pirmautų, visi daiktai, dabar esantys, nebūtų tokie. Ir tol, kol yra daiktai, ugnis ir vanduo irgi bus – ir tai niekada nesibaigs".

Tačiau kaip, viskam būnant nuolatiniame judesyje, daiktai atrodo esą santykinai stabilūs? Taip yra todėl, kad tam tikri amžinos ugnies "matai" nuolat liepsnoje, o kiti pasišalina. Visi daiktai keičiasi ugnimi. Ir todėl "Saulė niekada neliks be savo matų". Ir tie "matai" nėra absoliučiai fiksuoti.

Žmogus

Apie žmogaus įkvėpimą ir iškvėpimą žinome daugiau, nei analogiškus (garavimo ir kondensavimosi) procesus gamtoje. Ir atrodo, kad Heraklitas pasaulį aiškino pagal žmogų, o ne atvirkščiai (prielaida Protagoro "Žmogus yra visų daiktų matas"). Žmogus sudarytas iš trijų dalykų: ugnies, vandens ir žemės. Ugnis siejama su žmogaus išmintimi ir pati savaime turi sąmonę. Kai ji (kaip siela) palieka žmogų, likę žemė ir vanduo yra beverčiai. Ugnis žmoguje yra kelyje aukštyn ir žemyn, kaip ir pasaulio ugnis. "Peri diaites" rašo: "Visi dalykai, žmogiškieji bei dieviškieji, praeinantys apsikeičiant keliu aukštyn ir žemyn ". Mes esame tokiame pačiame kitime (judesyje) kaip ir visa kita pasaulyje. Ugnis mumyse nuolat virsta vandeniu, o vanduo žeme, - ir, vykstant priešingiems procesams, išliekame tokie pat.

Žmoguje irgi keičiasi ugnies ir vandens "matai", dėl ko atsiranda miegas ir pabudimas, gyvenimas ir mirtis. Tai išreiškė Sextus Empiricus, perduodamas Aenesidemus paliudijimą: "Gamtos filosofas yra tos nuomonės, kad tai, kas mus supa, yra protinga ir turi sąmonę. Pagal Heraklitą, kai mes priimame dieviškąjį protą per kvėpavimą, įgauname protą. Miegodami užsimirštame, tačiau atsibudę vėl atgauname sąmonę. Nes miegant, kai mūsų jutimų angos uždarytos, mąstymas mumyse atitvertas nuo kontakto su supančiu pasauliu ir tik ryšis su juo per kvėpavimą išsaugo tam tikrą pagrindą (iš kurio likusysis gali vėl atsigauti); ir taip atskirtas, jis praranda turėtą atminties galią." Atsibudus jis pažvelgia pro atsivėrusias jutimų angas, kaip per langą, ir susiliečia su supančiu mąstymu, ir atgauna proto galią. Taip, kaip anglys, atneštos prie ugnis, keičiasi ir parausta, o nuneštos vėl užgęsta, taip mūsų mąstymo dalys, glūdinčios kūne, netenka galios kai atskiriamos nuo aplinkos".

Siela yra subalansuotas ugnies ir vandens derinys. Jei kuri nors priedermė ima dominuoti, ateina mirtis. Siela, mirusi nuo vandens pertekliaus, eina į žemę. Tačiau iš žemės atsiranda vanduo, o iš vandens vėl randasi sielos. Taipogi yra sakyta, kad žmonės ir dievai yra viena – jie gyvena vienas kito gyvenimą ir miršta vienas kito mirtimi. Mirtingieji, mirę nuo ugnies pertekliaus, tampa nemirtingais ir tampa gyvųjų ir mirtingųjų globėjais; ir tie nemirtingieji, savo ruožtu, vėl tampa mirtingaisiais. Gyvenimas ir mirtis nuolat keičiasi vietomis.

Heraklito etika

Labiausiai stebina Heraklito pasakymai, kuriuose perteikiama mintis, kad gėris ir blogis yra viena (tas pats). Tai, aišku, nereiškia, kad gėris yra blogis ir atvirkščiai. Tai tėra dvi neatskiriamos to paties dalyko pusės. Kas nors gali tapti geru tik tiek, kiek kas kita yra blogas, nes viskas priklauso nuo kontrasto. Pavyzdžiui, chirurgas tikisi užmokesčio už sukeltą pacientams skausmą.

Visą Heraklito moralinį mokymą galima apibendrinti posakiu "Sek tai, kas bendra". Tačiau bendrumas jam nėra daugumos nuomonė, kurią jis niekino.

Pirmutinis reikalavimas yra, kad laikytume dvasią sausa ir galėtume priimti Išmintį, kuri yra ugnis. Tai tikrasis "bendrumas" – ir didžiausia klaida yra elgtis kaip miegantiems, t.y. leisti dvasiai sudrėkti ir nutolti nuo pasaulio ugnies.

Heraklitas lygina "bendrumą" su miesto įstatymais. Ir tie yra tik netobulas dieviškojo įstatymo įkūnijimas. Jie negali jo viso apimti, nes visuose žmonių veiksmuose yra santykinumo elementas. "Žmogus vaikas lyginant su Dievu". Miestai dėl jų turi kautis kaip dėl savo sienų; ir jei jam pasiseka gauti žmogų su sausa dvasia, jis būna vertas dešimties tūkstančių – nes tik jame yra įkūnytas "bendrumas".

Kinikai
Egzistencializmas
Platonas ir Aristotelis
Graikų matematikai - filosofai
Antikos filosofijos labirintai
Arianas. Stoicizmo pagrindai
R.Descartes. Cogito ergo sum
Filosofijos atsiradimo problematika
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Ezoterinės tradicijos riboženkliai
Gotfydas Vilhelmas Leibnicas
Krikščioniškasis gnosticizmas
Vaišešikos gamtos filosofija
K. Jungas. Vėlyvos mintys
Kinų filosofija: Konfucijus
Roger Vernon Scruton
Teofrastas. Apie akmenis
Advaita Vedanta
Judafobija