Pradedame spausdinti Ivano Naživino romano "Judėjas" fragmentus su komentarais. Komentarai bus laikas nuo laiko papildomi.

Judėjas
Ivanas Naživinas

 
1 dalis     4 dalis     5 dalis     6 dalis    7 dalis     20 dalis     38 dalis    
 

IV.

Ir štai jo jaunoje, aistringoje ir drąsioje sieloje gimė miglota mintis: įrodyti visam šiam puošniam ir godžiam pasauliui savo pranašumą, parklupdyti jį prieš judėją. …

Jo milžiniškoje bibliotekoje Tauromeniume buvo atskiros lentynos, kuriame buvo sudėta jo kruopščiai surinkta visa literatūra, nukreipta prieš judėjus. Ten buvo ir Manetonas, Egipto istorikas, gyvenęs prieš keturis amžius; ir Posidonijus iš Apamėjos, Rode turėjęs stoikiškąją mokyklą ir pirmasis priskyręs judėjams asilo galvos garbinimą; buvo jo amžininkas Apolonijus Molonas; buvo garsus oratorius Ciceronas, judėjų religijoje įžvelgęs tik barbariškus prietarus, o judėjus laikęs tik vergų tauta; buvo Lisimachas, apie kurio gyvenimą nieko nežinoma; Heremonas iš Aleksandrijos, žynys ir stoikas; buvo garsusis egiptietis Apionas, istorikas, kritikas, filologas ir estetas, kurį imperatorius Tiberijus vadino "pasaulio varpu", tačiau kurį, kaip pašmaikštavo Plinijus, vertėjo pavadinti "savo šlovės būgnu". Daug priešų turėjo judėjai ir priversti juos ateiti su nulenkta galva būtų saldu karštai Joachimo širdžiai.

Jau regimai irstančioje Romoje jis greitai suprato, kad ir kiek daug būtų įvairiems dievams skirtų šventyklų, vienintelis tikras šio mirštančio pasaulio dievu yra auksas. …

- Na štai ir viskas, Mnefai… - ištarė Joachimas, įdėdamas į sidabrinį kibirėlį paskutinį ritinį, - sutvarkyk čia viską, o Atėnuose, po to, kai karavanas išvyks prie Gintarinio kranto, praneši man. …

… Tėvo širdį suspaudė liūdesys: Mažasis Dievas, jau regėjęs savo gimtąją Judėją, Romą ir Afriką, dabar panoro keliauti su karavanu į nežinomus ir pavojingus hiperborėjų kraštus.

 

PRIEDAI

Ivanas Naživinas

Ivanas Fiodorovičius Naživinas gimė 1874 m. Maskvoje miško pramoninko šeimoje. Jaunystėje buvo laikomas rašytoju Liaudininku ir L. Tolstojaus pasekėju. Vėliau jo pažiūros smarkiai pasikeitė. Smerkė pirmąją rusų revoliuciją laikydamas ją “dideliu rusų tautos moraliniu nuopoliu”. Savo požiūrį į 1905 m. revoliuciją išdėstė romane “Mene… Tekel… Fares…” (1907).

Savo požiūrį 1917 m. spalio revoliuciją išdėstė “Užrašuose apie revoliuciją” (1921, Viena) – kairiųjų bankrotas, iliuzijų žlugimas. Jo požiūriu, revoliucija buvo neįtikėtinai žiauri ir primityvi. 1918-19 m. dalyvavo baltųjų judėjime, leido propagandines brošiūras. 1920 m. pasitraukė į Bulgariją, gyveno Austrijoje, Jugoslavijoje, Vokietijoje; nuo 1924 m. Belgijoje. Knygoje “Tarp užgesusių švyturių: Iš bėglio užrašų” perteikia rašytojo vilčių apie dėl Vakarų pagalbos žlugimą.

4 dešimtm. Publicistikoje smerkia monarchistinį judėjimą, išleidžia knygą “Nacionalinė garbė ir gėda: apie Nikolajų II” (1930), romaną apie inteligenciją emigracijoje “Nelabai gerbiamieji” (1938). Nuo 1926 m. per konsulą Paryžiuje siekė grįžti į tėvynę, nes nerado savo vietos emigracijoje. 1934 m. to paties prašė Stalino. Prašymas nebuvo patenkintas.

Mirė 1940 m. Briuselyje. Kur jo kapas nėra žinoma.

Kūrybinis palikimas labai gausus: “Rasputinas” (1924-25), “Perunas” (1927), “Prasiveržimas: Bėglio romanas” (1928), “Kazokai” (1928), “Skambaliuoja grandinės ” (1929), “Demonas, kuriantis svajonę” (1929), “Puškino laikais” (1930), “Bolševikė” (1931), “Kremlius: XVI a. kronika” (1931), “Lilija Antinoja” (1933), “Sofistai” (1935), “Tomo evangelija” (1935), “Tolstojaus dvasia” (1936) ir kt.


Gintarinis krantas - Baltijos jūros pakrantės.

Tauromeniumas

Tauromeniumas – graikų kolonija Sicilijoje, įsikūrusi apie 400 m.pr.m.e. Į Romos pavaldumą pateko 212 m. pr.m.e. per Antrąjį punų karą.

Šiuo metu jos vietoje yra Taormina, Mesinos provincijos sostinė. Ją galima pasiekti greitkeliu iš Mesinos į šiaurę ir Katanijos į pietus.

Nuo 19 a. Taormina yra turistų mėgstama vieta. Šalia jos yra nuostabūs Jonijos jūros paplūdimiai. Netoliese, į pietus, yra "Isolla Bella" gamtos rezervatas. Arti ir Etnos ugnikalnis. Mieste išlikę vadinamojo 2 a. romėnų pastatyto "Graikų teatro", kurio diametras 109 m, griuvėsiai.

20 a. pradžioje čia pamėgo kurtis menininkai, rašytojai ir kiti. Jau per 50 m. rengiamas Taorminos filmų festivalis.

Posidonijus iš Alamėjos

Posidonijus iš Apamėjos (Posidonius arba Poseidonius, apie 135 m.pr.m.e. – 51 m.pr.m.e.) – graikų stoikas, politikas, astronomas, geografas ir istorikas. Mirė Romoje arba Rodo saloje.

Apie 95 m. pr.m.e. persikėlė į Rodo salą, kur vadovavo Panecijaus įsteigtai stoikų mokyklai. Jo pamokų klausėsi Ciceronas ir Pompėjus. Jis sukūrė filosofinę-eklektinę sistemą, kurios centre buvo žmogus, dualistiškai suskilęs į kūną ir sielą. Siela į kūną sugrąžinta už nuodėmes.

Apie žydus jis yra pasisakęs mažai. Iš esmės, tėra Jozefo pareiškimas apie svarią Posidonijaus, kartu su Apolonijumi Molonu, įtaką Apionui bei fragmentas Strabono "Geografijoje", kur aprašomi asfaltą, greičiausiai išgautą iš Negyvosios jūros, pjaustę žmonės – kaip burtininka, naudojantys užkeikimais (tiesa, judėjų religijos vystymosi istorijos priskyrimas Posidonijui ginčytinas).

Kadangi Jozefas niekur nesikreipia tiesiai į gana produktyvaus Posidonijaus kūrinius, gali būti, kad Apionas Posidonijų pamini tik norėdamas sustiprinti savo išmislo įtikinamumą. Tam prieštarauja ir Posidonijaus "Istorijoje" aprašomas laikmetis.

Reiktų sugretinti Jeruzalės šventyklos apibūdinimą su fragmentu iš Diodoro Siciliečio 34 knygos (I, 1-5), kuriame antisemitinių pažiūrų pergalingojo Seleukidų valdovo Antiocho VII Sideto patarėjai įkalbinėja jį užimti Jeruzalę ir sunaikinti judaizmą. Jie remiasi precedentu. Tie patarėjai tvirtina, kad Antiochas Epifanas Šventykloje rado barzdoto vyro, jojančio ant asilo, statulą ir atpažino Mozę, Jeruzalės įkūrėją. Matome antižydišką aplinką, tačiau pats valdovas jai nepaklūsta (ir už tai giriamas istoriko). Mat laikoma, kad nuo 33 knygos Diodoras rėmėsi Posidonijumi.

Josephus, Contra Apionem, II, 79-80

79. Stebina mane ir jo [t.y. Apiono] pirmtakai, kurie teikė [mus žeminančias] žinias; kalbu apie Posidonijų ir Apolonijų Moloną, nes ir jie, kaltindami mus, kad garbiname ne tuos pačius dievus kaip kiti, tuo pačiu metu šmeižia mūsų Šventyklą….

80. Juk Apionas turi drąsos tvirtinti, kad mūsų šventenybėje judėjai laiko asilo galvą, garbina asilą ir laiko jį vertu kuo didžiausios pagarbos. Tai paaiškėjo, pagal jį, kai Antiochas Epifanas apiplėšė Šventyklą, radęs ir tą auksinę asilo galvą, vertą didelių pinigų…

Josephus, Contra Apionem, II, 91-95
(tekstas sudarkytas, atstatytas pagal prasmę)

91. Jis sakė, kad Antiochas Šventykloje rado ložę, kurioje gulėjo žmogus, prieš kurį stovėjo stalas, nukrautas visokiomis gėrybėmis, kokios tik yra vandenyje ir žemėj ar skraido ore, - ir žmogus bukai į tai žvelgė.

92. Įėjusį karalių jis pasitiko vos ne kaip dievą, tarsi jo atėjimas jam žadėjo neapsakomą palengvėjimą. Puolęs į kelius karaliui, ištiesė dešinę ranką maldaudamas jį išlaisvinti. Kai karalius liepė jam juo pasitikėti ir pasakyti, kas jis yra, kodėl čia gyvena ir kam čia visos tos gėrybės, žmogus raudodamas, dūsaudamas ir skųsdamasis papasakojo savo nelaimę.

93. Jis papasakojo, kaip sako [Apionas], kad jis yra graikas, kad bastėsi po provinciją ieškodamas lėšų pragyvenimui, kai jį staiga sučiupo kažkokie kitataučiai, nuvedė į Šventyklą ir ten uždarė; ir kad jo niekas nemato, tačiau maitina visokiausiomis gėrybėmis.

94. Iš pradžių ton netikėtos malonės jį džiugino, po to ėmė kelti įtarimą, o dar vėliau visiškai sujaukė protą. Galų gale, iš ateinančių tarnų jis sužinojo apie baisias judėjų apeigas, dėl kurių jį maitina, ir kurios vyksta kartą metuose nustatytu laiku.

95. Pagavę kokį nors graikų keliautoją, jie visus metus jį maitina, po to nuveda į kažkokį mišką ir užmuša, o kūną paaukoja savo papročiu paragaudami jo organų ir kartu pasižadėdami neapkęsti graikų. Kūno likučius sumeta į kažkokią duobę.

Manetonas iš Senebito

Manetonas iš Senebito (lot. Manetho) – Egipto istorikas ir Sebenito miesto Nilo deltoje gyvenęs Ptolomėjų dinastijos valdymo laikotarpiu IV a. pr.m.e. pabaigoje – III a.pr.m.e. pradžioje (paprastai priskiriamas Ptolomėjaus I Karvedžio (323-283 m. pr.m.e) ir Ptolomėjaus II Filadelfo (285-246 m. pr.m.e), o gal ir Ptolomėjaus III Euergeto (246-222 m. pr.m.e) valdymo laikotarpiams). Tikėtina, kad buvo Ra žynys Heliopolyje, tačiau gali būti, kad buvo Serapio kulto žynys.

Manetonas yra graikiška vardo forma. Dėl jo tikrojo vardo iki šiol tebediskutuojama. Originalioji egiptietiška Manetono vardo forma nežinoma, tačiau manoma, kad jis reiškė „Toto dovana“, „Toto pamiltasis“, „Toto tiesa“ ir pan. Mažiau pripažinti siūlymai „žirgų piemuo“, „arklininkas“ ir kt.
Manetonas rašė vien graikų kalba. Parašė "Egiptiką" (Egipto istoriją, Aegyptiaca), kurioje įvedė terminą "dinastija" (gr. dynasteia, valstybinė valdžia), kuriuo vardino tos pačios kilmės valdovus. „Egiptika“ sutvarkyta chronologiškai ir suskirstyta į 3 tomus. Ji buvo inovatyvi valdytojų suskirstymu į dinastijas. Kiti jo kūriniai: "Prieš Herodotą", "Šventoji knyga", "Apie senovę ir religiją", Apie šventes". "Apie Khypi paruošimą", "Fizikos santrauka". Jam priskiriama ir "Sočio knyga" (Sothis) ir astrologinė "Apotelesmatika".

Žinios apie Manetoną ir jo kūrinius pasiekė per daugelį antikos ir viduramžių rašytojų įvairiomis kalbomis. Be žemiau paminėtų, juo naudojosi Plutarchas Cheronietis. Ptolomėjus Mendeskis, Apionas Pleistonikas Oaziskis, Heremonas iš Aleksandrijos, astrologas Manefonas, Porfirijus,  Diogenas Laertietis, Eratostenas Kirenskis, Klaudijus Elianas,  Publijus Kornelijus Tacitas, Jamblichas iš Chalkėjos, Hekatėjas iš Abderos,  Diodoras Sicilietis, Teofilis iš Antiochijos, Gajus Plinijus Vyresnysis, Jeronimas Stridonskis, Markas Terentijus Varonas iš Reatos, Lotynas Barbaras, Joanas Anijus Viterbenskis, Moisėjus Chorenskis, Samuelis Aniskis. Yra šaltinių, naudojusių Menafoną rytų krikščionių ir musulmonų raštuose, sirų ir senąja gruzinų kalba.

Egiptika

Šį veikalą priimta laikyti istoriniu skirtingai nei ankstesnius Egipto metraščius, tokius kaip "Tutmozio III analai". Jis išliko tik kitų autorių citatose: Jozefo Flavijaus, Siksto Julijaus Afrikiečio, Eusebijaus Pamfilo iš Kesarėjos, Joano Malalos, Georgijaus Sinkelo ir kt.). Jame pirmąkart Egipto istorija suskirstyta į periodus: Senosios, Viduriniosios ir Naujosios karalysčių (pagal tris "Egiptikos" tomus). Tiesa jis į juos dalijo gana sąlyginai į kiekvieną periodą įtraukdamas po 10 dinastijų. 1 tomas prasideda ankstyvaisiais laikais ir Egipto valdovais įvardija dievus ir pusdievius (tiesa, jų vardus pakeisdamas graikiškais atitikmenimis, pvz., Ptahas -> Hefaistas ir t.t. Tada aprašo dinastijas I-XI. 2 tomas apima Viduriniosios karalystės pabaigą ir Antrąjį tarpinį laikotarpį (XII-XVIII dinastijos). 3 tomas apima XX-XXX dinastijas.

Antisemitinis klausimas

Nemažai tyrinėtojų neigia Manetono antisemitizmą, remdamiesi atseit skirtumu tarp "tikrojo" Manetono ir Jozefo Flavijaus pacituotų ar perpasakotų fragmentų. Tikėtina, kad Jozefas naudojosi ne pačiu Manetono veikalu, o trumpais jo perpasakojimais, gautais iš helenizuotų žydų aplinkos. Traktate "Prieš Apioną" pateikiami fragmentai sudaro dvi grupes. Pirmojoje pasakojama apie hiksosų valdymą Egipte. Sakoma, kad šios genties kilmė buvo niekinama, kad jie degino Egipto miestus, griovė dievų šventyklas ir žiauriai elgėsi su vietiniais. Išvyti iš Egipto, hiksosai perėjo dykuma į Siriją. Ten, baimindamiesi Asirijos galybės, pastatė miestą Judėjoje ir pavadino jį Jeruzale. Šiame fragmente Manetonas nemini žydų šiame kontekste. Galbūt, jis tiesiog tapatino hiksosų ir žydų protėvius.

Pagal kitą Manetono versiją, faraonas Amenofisas svajojo apie galimybę matyti dievus. Tad jis pabandė išvalyti šalį nuo visokių luošių ir "nešvariųjų". Jis surinko apie 8000 tokius žmones ir liepė jiems dirbti Nilo akmenų skaldykloje. Vėliau, tiems paprašius, atidavė senąją hiksosų sostinę Avarisą. Valdytoju tapo Ozarsifas, buvęs Heliopolio žyniu. Jis paliepė jiems daugiau negarbinti Egipto dievų ir nevalgyti šventų egiptiečiams gyvūnų, o taip pat uždraudė bendrauti su svetimaisiais. Be to, jis pasiuntė pasiuntinius į Jeruzalę, kurios gyventojai kadaise buvo išvyti iš Egipto. Susivieniję solomitai ir "nešvarieji" egiptiečiai pavergė šalį ir su vietiniais elgėsi dar žiauriau nei hiksosai. Pabaigoje, kas įdomiausia, Ozarsifas tapatinamas su Moze.

Reikia paminėti, kad kai kurie tyrinėtojai pasakojimo apie Ozarsifą nelaikė sukurto Manetono. Kiti klastote laikė tik Ozarsifo tapatinimą su Moze. Kaip bebūtų, solomitų vaidmuo leidžia spėti apie antisemitizmą, o kol kas nėra svarių įrodymų neigiančių Manotono autorystę. Pasakojime yra bendrumų su Avinėlio pranašyste ar puodžiaus orakulu.

Tuo labiau, kad antižydiškas nuotaikas nereikia priskirti tik vėlyvajam Ptolomėjų laikotarpiui arba Romos viešpatavimo pradžiai. Yra įrodymų, kad persų laikotarpiu (5 a. pr.m.e.) tarp egiptiečių ir žydų kildavo religinio pobūdžio konfliktai. Iš Hekatėjos tekstų aišku, kad jau jos laikais pasakojimas apie žydų išėjimą iš Egipto susiliejo su pasakojimu, kaip dievų valia svetimtaučiai buvo išvyti dėl šalį užklupusių nelaimių. Tad gali būti, kad Manetonas į savo istoriją tik įtraukė žinomą pasakojimą.

Vėlesni autoriai pažodžiui Manetono nekartoja, nors motyvai kartojasi. Manetonas išvijimo priežastimi laikė norą matyti dievus, o Heremonas ir graikų-egiptiečių pranašavimai – Izidės kerštą. Lisimachas pagrindine priežastimi laiko jų ligas, o Pompėjas Tragas – fizines pačių egiptiečių kančias. Be to, nurodomas labai skirtingas laikas – ir iš vėlesnių autorių tik Heremonas jį priskiria Amenofiso valdymo metui.

Literatūra:

  1. D.B.Redford. The Name Manetho// Egyptological Studies..., 1983
  2. D.B.Redford. Pharaonic Ling-Lists, Annals and day0Books..., 1986
  3. D.B.Redford. Manetho // The oxford Encyclopedia of Ancient Egypt, 2001
  4. H.-J. Thissen. Manetho// Lexicon der Agyptologie, 1980
  5. G.P. Verbrugghe, J.M.Wickersham. Berossos and Manetho..., 1996
  6. W.G.Waddel. Manetho, 1940

Josephus. Contra Apionem, I, 74-91

74. Tad tas Manefonas antroje "Egipto istorijos" knygoje rašo apie mus …

75. Buvo valdovas vardu Tutimėjus. Jam valdant dievas, man nežinoma kodėl, supyko; ir netikėtai žmonės iš rytų kraštų, negarbingos kilmės bet ambicingi, užpuolė šalį ir be mūšių ją lengvai užėmė.

76. Ir jos valdovus pavergę, jie negailestingai atidavė miestus ugniai ir dievų šventoves sugriovė. O su gyventojais elgėsi nežmoniškai žiauriai: vienus nužudė, o kitų vaikus ir žmonas išsivedė vergauti.

77. Ir pagaliau jie valdovu skyrė savąjį, kurio vardas Salytis. Jis įsikūrė Memfyje, aukštutinėms ir žemutinėms žemės skyrė duoklę ir tinkamose vietose apgyvendino ginkluotus būrius. Jis ypatingai rūpinosi rytinių sienų saugumu, numatydamas, kad asirai, stiprėjant jų galiai, kada nors panors jo karalystės ir pradės karą.

< … >

82. Visa jų gentis vadinosi hiksosais. T.y. "karaliai-piemenys", nes "hik" šventąja kalba reiškia "valdovas", o "sos" – "piemuo" kasdiene kalba. Sudėjus kartu gaunama hiksosai. Kai kurie sako, kad jie kilme arabai.

83. Anot kito sąrašo, "hik" reiškia ne "karaliai", o "belaisviai" ir tada reikšmė gaunama priešinga "belaisviai piemenys", nes žodis "hik" egiptietiškai, kaip ir "hak" su duslia pabaiga, tikrai reiškia "belaisviai". Ir tai man atrodo labiau įtikinama ir neprieštarauja senajai istorijai.

84. Pagal Manefoną, tie išvardintieji valdovai iš taip vadinamųjų "piemenų" bei jų palikuonys valdė Egiptą 511 metų. Po to, sako jis, Tėbų valdovas ir kitų Egipto žemių valdytojai sukilo prieš piemenis ir pradėjo ilgalaikį žiaurų karą.

< … >

86. Valdant valdovui, vardu Misfragmutosis, piemenys ėmė pralaiminėti ir, išvyti iš Egipto žemių, buvo uždaryti vietoje, kuri buvo 10 tūkst arurų aplink. Ji vadinosi Avariu.

87. Pagal Manefono žodžius, piemenys iš visų pusių jį apsupo aukšta stipria siena, kad saugiai paslėptų savo turtus ir grobį.

88. Misfragmutosio sūnus Tumosis, vadovaudamas 480 tūkst. karių, apsiautė miestą ir pabandė jį užimti. Tačiau vėliau, atsisakęs apsiausties, sutarė, kad išeis iš Egipto kur tik nori sveiki ir neliečiami.

89. Tokiomis sąlygomis per 240 tūkst. jų paliko Egiptą ir su visais namiškiais ir rakandais per dykumą nuėjo į Siriją.

90. Tačiau baimindamiesi asirų, tuo metu viešpatavusių Azijoje, jie krašte, kuris vadinasi Judėja, pastatė miestą, galintį sutalpinti visus tuos tūkstančius žmonių, ir pavadino jį Jeruzale.

91. Kitose savo "Egipto istorijos" knygoje Manefonas sako, tad ta tauta, vadinamieji "piemenys", "belaisviais" vadinami jų šv. knygose; ir čia jis teisus, mes mūsų tolimiems protėviams pagrindiniu užsiėmimu buvo piemenavimas, jie gyveno kaip klajokliai ir todėl vadinosi "piemenimis".


Paaiškinimai

1 Tutimėjus. Originale Timėjus. Toks vardo iškraipymas yra ir pas Laurentianus, perimtas taip pat Eusebijaus, Soderbergh'as spėja, kad tai Dedumosas, 13 dinast. Viršut. Egipto faraonas. Tačiau tai dar ginčytina (žr. Gardiner. Egypt of the pharaohs, 1961)

2 Iš rytų kraštų. Jie vadinami hiksosais (apie juos žr. P.C.Labib. Die Herrschaft der Hyksos in Agypten und ihr Sturz, Ph.D.Thesis, 1936; W.C.Hayes. Egypt from the Death of Ammenemes III to Seqenenre II, 1961 ir kt.). Dauguma tyrinėtojų mano, kad užpuolimas buvo ne staigus, o hiksosai palaipsniui įsiskverbė į Egipto visuomenę. Paplitęs požiūris, kad jie iš pradžių užėmė Nilo deltą, o tik vėliau jų įtaka įsiplėtė ir Viršut. Egiptą. Remdamiesi "400 m. Seto eros stela" spėjama tai įvykus 1730-1720 m. pr.m.e. ir tuo metu atsiradus hiksosų Ato-Sutecho kultui Tanise. Kartu dažnai spėjama juos buvus semitais. Tačiau tokius tvirtinimus kritikuoja Helck, palaikydamas staigaus įsiveržimo teoriją (žr. ir D.B.Redford. Orientalia, XXXIX, 1970

3 …šventoves sugriovė. Žiaurus elgesys tik parodo, kad hisksosai perėmė kultūrines ir religines egiptiečių tradicijas. Tai atsiliepia ir tame, kad daugumos hiksosų valdovų varduose yra dievo Ra dėmuo ir kad jiems sudarydavo Egipto kūrinių sąrašus.

4 Salytis. Pagal Manefoną visą Egiptą ėmė valdyti 15 dinastija, kurios pradžia datuojama !7 a. pr.m.e. pirma puse, tikėtina, 1674 m. pr.m.e. Hayes spėja, kad čia kalbama apie Šareką (arba Šaleką), minimą Memfio žynių sąrašuose (apie hiksosų valdovų sąrašus žr. Ed. Meyer. Chronologic).

5 Hiksosai. Pagal Gardinerį, "nėra jokių abejonių", kad hiksosų pavadinimas yra kilęs iš "hikkhase" (heka hasut), reiškiančio svetimų kraštų prieškalnių valdytojai. Šiuo terminu, pradedant Viduriniosios karalystė laikotarpio, vadino beduinų šeichus. Gardiner pabrėžia, kad taip vadinti tik valdytojai, o ne visa tauta. Hayes mano, kad heka hasut reiškia "dykumų prieškalnių kunigaikščiai". Jau iki tol šis pavadinimas buvo taikomas tiek Nubijos valdytojams, tiek beduinų didikams iš Sirijos ir Palestinos.

6 šventąja kalba… kasdiene kalba. Kad žodis sudarytas iš eratinio ir demotinio komponentų savaime įtartina.

7 … kilme arabai. Greičiausiai, tai ne Manefono tvirtinimas, o Jozefo papildymas. Gutshmid'as papildomai atkreipia dėmesį, kad Julijus Afrikietis ir Eusebijus hiksosus vadina "finikiečių svetimšaliais valdovais". Todėl jis mano, kad Manefonas juos laikė hanaanėnais. Vienok, viename Romos epochos papiruse arabų išvežamų prekių sąraše įrašyta "hiksosų smėlis".

8 Anot kito sąrašo… Suprantant pažodžiui, reiktų manyti, kad Jozefas naudojasi kita Manefono knygos vieta. Tačiau toliau esanti (91) nuoroda ("kitoje knygoje") verčia tuo suabejoti. Ed. Meyer mano, kad Jozefas naudojosi kažkokiu kitu šaltiniu.

9 Tėbų valdovas … sukilo. Sukilimo pradžią aprašoma Saljė papiruse, Ramzių laikus siekiančiame pasakojime, - apie susirėmimą tarp Tėbų valdovo Seken-ne-Ra ir vienu hiksosų valdytojo (žr. ir A.H.Gardiner. Late Egyptian Stones, 1932). Kovas tęsė jo brolis ir įpėdininis Kemesas. Jo žygius prieš hiksosų karalių Aveserre Apopi mini stela, 1954 m. rasta Karnake.

10 Misfragmutosis. Jo veikla bendrai paėmus atkartoja Kemeso darbus. Tad jo vardas atrodo tarsi nesusipratimas. Jis minimas toliau Manefono sąraše kaip penktasis įpėdinis to, kuris išvijo hiksosus. Ten po jo eina Mtosis, kaip ir čia Tumosis.

11 Avaris. Čia ta vieta paminima tarsi pirmą kartą (nors buvo minėta 78). Atkartojama ir pastaba apie jo sienas.

12 Tumosis. Iš tikro hiksosus nugalėjo 18 dinastijos pradininkas Jahmosas I (graik. Amosis, ir tokiu vardu jis yra Manefono sąraše, kurį cituoja Julijus Afrikietis). Apie Avario žlugimą žinome iš užrašo ant Egipto valdininko Jahmoso, Abano sūnaus, kapo (esančio el-Kave) sienos.

12 … nuėjo į Siriją. Iš minėto užrašo žinome, kad karo veiksmai tarp egiptiečių ir hiksosų, kritus Avariui, nesibaigė. Mūšiai tęsėsi Palestinoje, kur egiptiečių armija tris metus laikė apgulusi hiksosus Šaruchene.

 

Josephus. Contra Apionem, II, 232-252

232. … jis sukūrė tą papildomą faraoną Amenofisą1) ir sakė, kad tarsi tasai, kaip Oras, vienas jo karališkųjų pirmtakų, panoro regėti dievus. Apie savo norą pasakė bendravardžiui Amenofisui, Paapiso sūnui, kurį, už išmintį ir pranašavimo dovaną, laikė turintį dieviškąją prigimtį.

233. Tasai bendravardis jam pasakė, kad galės regėti dievus, jei visiškai išvalys šalį2) nuo luošių ir kitokių "nešvarių"žmonių.

234. Apsidžiaugęs valdovas liepė surinkti Egipte visus paliestuosius – jų buvo 80 tūkstančių3) -

235. ir pasiuntė į akmens skaldyklą4) į rytus nuo Nilo, kad ten dirbtų nesimaišydami su kitais egiptiečiais. Jo žodžiais, jų tarpe buvo net keletas išsimokslinusių žynių, sirgusių raupais.

236. Tačiau tasai Amenofisas, išminčius ir pranašas, iš baimės dėl dievų pykčio, nukreipto prieš jį ir valdovą, kai paaiškės įvykdyta piktadarystė, papildė pranašystę žodžiais apie kažkokius žmones, kurie, atseit, į sąjungininkus paėmę "nešvariuosius" trisdešimčiai metų užvaldys Egiptą. Jis nedrįso to pasakyti valdovui, paliko nuodugnų laišką ir nusižudė. Valdomas nuliūdo.

237. Tada jis rašo, paraidžiui: "Jau daug laiko jie kankinosi akmenų skaldyklose, kai valdovas nusileido prašymams jiems kaip pastogę ir buveinę skirti tuo metu piemenų paliktą Avariso miestą. Pasak šventosios pranašystės, tas miestas buvo skirtas Tifonui".

238. Atėję ten, jie gavo vietą sukilimo rengimui ir savo vadu išrinko kažkokį Heliopolio žynį, vardu Ozarsifas5, ir davė priesaiką viskuo jam paklusti.

239. Pirmuoju savo įsaku jiems jis liepė negarbinti dievų ir nevengti jokių ypatingai Egipte gerbiamų šventųjų gyvūnų6, juos aukoti ir naudoti maistui; o taip pat liepė nebendrauti su nieku, o tik vienos bendros priesaikos7 jungiamiems.

240. Priėmęs daug kitų įsakų, kurie, kaip tas, buvo labai priešiški egiptiečių papročiams, paliepė visiems bendrai statyti gynybinę sieną ir ruoštis karui su valdovu Amenofisu.

241. Pats, paėmęs ir kitus žynius, o taip pat paniekintuosius, išvyko į pasiuntinybę pas piemenis, Tutmosio išvytus į miestą, vadinamą Jeruzale. Papasakojęs, kokius pažeminimus patyrė jis ir kiti, jis ėmė įkalbinėti juos kartu kariauti su Egiptu.

242. Jis pažadėjo juos nuvesti iš pradžių į Avarisą, protėvių tėvynę, ir gausiai pamaitinti visas tas minias, o kai reikės, kautis jų pusėje ir atiduoti šalį jų valdžiai.

243. Iš džiaugsmo visi jie, iki 200 tūkstančių karių, pasirengę pakilo į kelią8 ir netrukus atvyko į Avarisą. Kai tik apie tai sužinojo Amenofisas, Egipto valdovas, visiškai pasimetė, nes tai jam priminė Amenofiso, Paapiso sūnaus, pranašystę.

244. Pirmiausia jis sušaukė egiptiečių armiją ir, pasitaręs su jų vadais, paliepė atvesti šventuosius gyvulius, ypatingai garbinamus šventyklose, o kiekvienam žyniui paliepė saugiai paslėpti dievų statulas.

245. Savo penkiametį sūnų Setą, vadintą dar Ramziu pagal senelį Rapsį, pasiuntė pas savo draugą. O pats su rinktiniais egiptiečių kariais, apie 300 tūkstančių, persikėlė [per Nilą] ir, pasitikęs priešą, su juo nesikovė,

246. manęs, kad čia jam reikia kautis su dievais9; apsisuko ir, grįžęs į Memfį, paėmė Apį ir kitus ten atgabentus šventuosius gyvulius, kad nedelsdamas persikeltų į Etiopiją su savo palyda ir egiptiečių kariauna, nes Etiopijos valdovas buvo skolingas Amenofisui ir turėjo jam pasitarnauti.

247. Su džiaugsmu priėmęs Egipto valdovą ir paremdamas jo minias viskuo, ko buvo jo valdose, jis davė jam miestus ir gyvenvietes, kur jie galėjo gyventi likimo skirtus 30 valdovo tremties metų. O taip pat sienos apsaugai su Egiptu jis Amenifiso kariaunai davė etiopų karių.

248. Tai vyko Etiopijoje. O solomitai, grįžę su "nešvariaisiais" egiptiečiais [į Egiptą], elgėsi su žmonėmis taip pat bedieviškai, kad ankstesnis [hiksosų] viešpatavimas atrodė kaip aukso [amžius] tiems, kurie matė tuometinius žiaurumus.

249. Juk ne tik iki pamatų degino miestus ir gyvenvietes, neapsiribodami šventyklų apiplėšimu ir dievų statulų išniekinimu, jas panaudodami ugniai, kad keptų šventuosius gyvulius, įpratę liepti žyniams užkalbėti ir aukoti, o vėliau juos nuogus išmesdami.

250. Kalba, kad jų valstybinę santvarką ir įstatymus sukūręs žynys buvo kilęs iš Heliopolio ir vadinosi Ozarsifas5) pagal Heliopolio dievą Ozyrį, tačiau, perėjęs pas juos, pakeitė vardą ir pasivadino Moze10).

251. Štai ką egiptiečiai pasakoja apie žydus. – ir dar daug ką panašiai, ką praleisiu dėl vietos. Be to, Manetonas praneša, kad po to su neįveikiama galia iš Etiopijos atėjo Amenofisas ir jo sūnus Rampsis, irgi vadovaujantis kariuomenei. Ir abu pradėjo mūšį su piemenimis ir "nešvariaisiais", nugalėjo ir, nužudę daug žmonių, persekiojo priešus iki Sirijos sienų.


Paaiškinimai

1) Amenofisas, Paapiso sūnus – tai Amenhoptė, Hapu sūnus, vienas iškilesnių Amenofiso III valdininkų. Buvo net sudievintas. Heromono tekste tokį pat vaidmenį turi žemesnysis žynys (raštininkas) Fritibaftas.

2) išvalyti šalį. Hekatėjas tesako, kad šalį apėmė epidemija.

3) 80 000 - Lisimachas ir Apionas sako, kad išvarytųjų iš Egipto buvo 100 tūkstančių; Heromonas – 200 tūkstančių.

4) akmens skaldyklą. Kiti autoriai kalba tik apie išvarymą iš Egipto, Licimachas – išvijimą į dykumą.

5 Ozarsifas. Tai vienintelė vieta senovės raštuose, kur žydų įstatymdavys pavadinamas šiuo vardu. Nors ir Strabonas bei Heremonas tvirtina Mozę buvus Egipto žyniu. Apie Mozės ryšį su Heliopoliu įtikinėja Apionas. Gali būti, kad Ozarsifas yra suegiptinta Jozefo forma, kai "Jo" buvo palaikyta judėjų dievo forma ir pakeista į Ozyrį. Heremono tekste Mozės vietoje yra Tisifenas.

6 Šv. gyvūnai. Žr. Tacitas Istorija, V, 4

7 Bendra priesaika. Tokios priesaikos motyvas senovės raštuose dažnas.

8 Pakilo į kelią. Derlingos Egipto žemės visada traukė užkariautojus (Pr.13:10 "Viešpaties .sodas" palyginamas su "Egipto žeme")

9 Kautis su dievais. Apie varžymąsi su dievais žiūr. Euripido Bakchantes 45:325, Diodorą XIV, 69:2, 2 Mak. 7:19; Apd. 5:39, Epiktetą III 24:24.

10) Mozė – Ozarsifo tapatinimas su Moze reiškia ir žydų sutapatinimą su "nešvariaisiais".

Apolonijus Molonas (Apollonius Molon)

Tai graikų retorikas, reiškęsis apie 70 m.pr.m.e. Kilęs iš Alabanda (Karijoje), Menecles mokinys, įsikūrė Rode. Ten jis davė pamokas Ciceronui, Cezariui bei kitiems iškiliems romėnams.

Sulos valdymo laikotarpiu dukart lankėsi Romoje kaip Rodo atstovas. Pasižymėjo azijietišku įmantrumu, rašė apie Homerą ir, pasak Jozefo, aštriai pasisakė prieš žydus, apie kuriuos galėjo sužinoti gimtojoje Karijoje, kur tie jau buvo įsikūrę II-I a.pr.m.e.

Panašu, kad jis pirmasis, po Hekatėjos, atskirą knygą skyrė žydų klausimui. Nemažą jos fragmentą perteikė amžininkas Aleksandras Poligistoras ir išliko pas Eusebijų. Tiesa, jame nėra priešiškumo žydams. Čia pasakojama žydų praeitis netiesiogiai susijusi su Biblijos tekstu. Tačiau jame nepastebima graikiškų ar egiptietiškų užuominų apie žydų kiltį, todėl tai arčiau Pompėjaus Trogo tradicijos siejančios žydus su Sirija. Nors Abraomo vardo aiškinimas gali būti atėjęs iš helenistinės

Jozefas laiko, kad Molono pažiūros įkvėpė Apionui neapykantą žydams. Jis bandė sumenkinti Molono nuopelnus, nors Plutarchas jį ir gyrė. Iš Jozefo tekstų matyti, kad Apolonijus žydus kaltino ksenofobija ir uždarumu, sakė, kad Mozė buvo apgavikas, o žydų Įstatymas nieko naudinga nedavė. Apolonijus žydams tuo pačiu metu priskyrė ir bailumą, ir drąsą iš nevilties. Anot jo, žydai yra negabiausi tarp barbarų ir vienintele tauta, visiškai nieko nedavusi civilizacijai. Jozefo nuomone, Apolonijus nepateikė koncentruoto kaltinimo žydams, o priekaištus jiems išbarstė po visą knygą.

Eusebius. Praeparatio Evangelica, IX, 19

Apolonijus Molonas, pasisakęs prieš žydus, teigia, kad vyras, likęs gyvas po Tvano, kartu su sūnumis paliko Armėniją, vietinių gyventojų išvytas iš gimtojo krašto. Nuėjęs didelį atstumą, jis atvyko į kalnuotą Sirijos dalį, kuri buvo neapgyvendinta.

Po trijų kartų gimė Abraomas, kurio vardas reiškia "tėvo draugas". Jis buvo išminčius ir išėjo į dykumą. Pasiėmė dvi žmonas, vieną vietinę, savo giminaitę, o kitą egiptietę, vergę, kuri jam pagimdė 12 sūnų. Jie, pasitraukę į Arabiją, pasidalino žemes ir pirmieji ėmė valdyti vietinius. Nuo tų laikų iki mūsų dienų dvylika arabų valdovų turi Abraomo sūnų vardus.

Teisėta žmona jam pagimdė vieną sūnų, kurio vardas heleniškai reiškia "Juokas". Abraomas mirė sulaukęs gilios senatvės, o Juoko žmona, kuri buvo vietinė, pagimdė 11 sūnų ir dvyliktąjį Jozefa, kurio anūku buvo Mozė.`

Josephus. Contra Apionem, II, 145, 148

145. kadangi ir Apolonijus Molonas, ir Lisimachas, ir kai kurie kiti, iš dalies, nežinodami, tačiau daugiausia iš negeranoriškumo, melagingai ir neteisingai rašė apie mūsų Įstatymų pateikėją, jį apšmeiždami jį kaip burtininką ir apgaviką, o apie mūsų Įstatymus – kad, atseit, jie nemoko jokio gerumo, o tik blogio, noriu todėl trumpai papasakoti apie mūsų visuomeninę sandarą…

148. Iš kitos pusės, Apolonijaus kaltinimas mums, skirtingai nuo Apiono, nesurinktas vienoje vietoje, o suskaidytas ir išmėtytas po visą jo kūrinį. Taoi jis pradeda mus ūdyti už bedievystę ir neapykantą žmonėms, tai priekaištauja už dvasingumo stoką, o vienoje vietoje, atvirkščiai, keikia mūsų beatodairišką drąsą. Be to, jis sako, kad mes labiausiai negabūs tarp barbarų ir todėl tik mes nesukūrėme naudingų išradimų.

Josephus. Contra Apionem, II, 236, 258

236. Ir visokie Lisimachai ir Molonai bei kiti į juos panašūs rašytojai – niekam tikę sofistai ir nesusipratusių jaunuolių klaidintojai – pristato mus kaip bjauriausius iš žmonių.

258. … Apolonijus Molonas sumąstė mus kaltinti tuo, kad neprisileidžiame žmonių, laikomės kitokios Dievo sampratos ir nenorime turėti nieko bendra su kitais, norinčiais gyventi pagal kitokius papročius…

Heremonas iš Aleksandrijos (Chaeremon, 1 a.)

Heremonas buvo Aleksandrijos bibliotekos dalies, saugotos Serapio šventykloje, prižiūrėtojas, kas lėmė jam aukščiausią žynio rangą. Jis buvo Egipto istorijos autorius, parašė veikalus apie kometas, Egipto astrologiją ir hieroglifus bei gramatikos veikalą apie keiksmažodžius. Jis siekė paaiškinti senovės Egipto simbolines paslaptis ir šventenybes, o ne perteikė amžininkų nuostatas.

Problematiška jį tapatinti su Heremonu, lydėjusį Aelius Gallus, Egipto prefektą, kelionėje po šalį (apie 26 m.).

Jozefas Flavijus

Jozefas Flavijus (lot. Josephus Flavius, apie 37-100) - 1 a. žydų istorikas ir karvedys. Jis gynė šventikų luomą ir žydų paveldą, aprašė Jeruzalės sugriovimą 70 m.

Gimė pirmaisiais Kaligulos valdymo metais, t.y. 37 m. Jozefas buvo kilęs iš kilmingos žydų šventikų šeimos. Save pristatinėjo kaip "Matthias sūnus". Motina buvo iš karališkos Hasmonėjų-Makabėjų giminės. Būdamas 19 m. amžiaus prisijungė prie fariziejų ir tapo įtakingu asmeniu Judėjoje. Apie 64 m. lankėsi Romoje, siekdamas, kad Neronas išlaisvintų kelis gerai žinomus žydų šventikus, suimtus prokuratoriaus Felikso. Jam didelę įtaką padarė romėnų galia ir kultūrinis pranašumas.

Grįžęs sužinojo, kad žydai ruošiasi sukilimui, ir nenoromis buvo priverstas prisidėti. Jam buvo pavesta Galilėjos (šiaurinės Palestinos dalies) gynyba. Jis surinko apie 10 tūkst. karių. Gynyba nebuvo efektyvi ir 67 m. liepos mėn., atlaikęs 47 d. trukusią Jotapatės apgultį, pasidavė imperatoriui Vespasianui (o nenusižudė, kaip daugelis kartu buvusių patriotų). Norėdamas išsigelbėti ir padėti tėvynainiams, jis iki karo pabaigos dirbo vertėju Vespasianui ir jo sūnui Titui, buvo tarpininku tarp romėnų ir žydų. Po Jeruzalės sugriovimo 70 m., persikėlė į Romą ir tapo Romos piliečiu, gavo pensiją ir žemės sklypą Judėjoje. Romoje jis parašė visus pagrindinius veikalus. Eusebijus mini, kad Romoje buvusi pastatyta Jozefo statula.

Apie 70 m. jis išsiskyrė ir vedė žydę iš Aleksandrijos. Susilaukė dviejų vaikų: vienas sūnus Flavius Hyrcanus, o apie kitą nieko nežinoma. Apie 75 m. jis dar kartą iųsiskyrė ir trečioje santuokoje susilaukė dar dviejų sūnų: Flavius Justus ir Simonides Agrippa.

Jis pagarsėjo mus pasiekusiais veikalais, parašytais graikų kalba: "Judėjos karas" (apie sukilimą 66-70 m.) ir "Žydų senovė" (istorija nuo pasaulio sutvėrimo iki sukilimo; ja norima parodyti, kad žydų taita turi savo garbingą istorują). Kiti veikalai: "Autobiografija" (parašyta valdant Domicianui ir ja siekė pateisinti savo veiksmus prieš žydų istoriko Justo iš Tiverio užsipuolimus), "Prieš Apioną" (arba "Apie žydų tautos senumą"). Kai kurie tyrinėtojui Jozefui priskiria traktatą "Apie proto viršenybę", kuriame stengiamasi suartinti graikų filosofiją su bibliniais siužetais.

Apie Jozefą pagarbiai atsiliepė krikščionių rašytojai: Feofilas iš Antiochijos, Klemensas iš Aleksandrijos, Tertulianas, Jeronimas, Eusebijus. Jo veikaluose yra paliudijimų apie Jėzų Kristų, apie Jono Krikštytojo mirtį, apie Jėzaus brolio Jakovo užmėtymą akmenimis. Tačiau svarbiausia, kad jis yra pagrindinis informacijos šaltinis apie to laikmečio Judėjos istoriją. Jo veikalai svarbūs norint geriau suprasti Negyvosios jūros rankraščiams ir judaizmo po Jeruzalės sugriovimo vystymąsi.

Apionas

Apionas – graikų gramatikas ir Homero komentatorius. Gimė Sivos oazėje ir gyveno 1 a. pirmoje pusėje. Mokėsi Aleksandrijoje ir vadovavo Aleksandrijos gyventojų delegacijai pas Kaligulą su skundu dėl Aleksandrijos žydų privilegijų. Prieš jį pasisakė Jozefas savo veikale "Contra Apionem" (Prieš Apioną).

Įsikūrė Romoje ir mokė retorikos iki Klaudijaus valdymo laikotarpio. Buvo išsilavinęs, tačiau garbėtroška. Parašė kelis veikalus, tačiau nė vienas neišliko. Iš jo kūrinių yra paimta gerai žinoma pasakėčia "Androklas ir liūtas" (išliko pas Aulus Gellius).

Lisimachas iš Egipto

Lisimachas (3 a. pr.m.e.) – faraono Ptolomėjaus II Filadelfo (vald. 283-246 m. pr.m.e.) ir Arsinojos, Trakijos valdovo Lusimacho dukros, sūnus. Jis pergyveno tiek brolį Ptolomėjų III Eurgetes (vald. 246-221 m. pr.m.e.), tiek sūnėną Ptolomėjų IV Philopator'a (vald. 221-204 m. pr.m.e.), tačiau buvo nubaustas mirtimi 221 m. pr.m.e. Sosibijaus, Ptolomėjaus IV Epiphanes (vald. 204-181 m. pr.m.e.) ministro ir apsaugos viršininko.

Visuotinai priimta laikyti, kad Lisimachas buvo karvedžių valymo akcijos, kurią Ptolomėjui IV vykdė Sosibijus, auka.

Dėl Jozefo "Prieš Apioną" fragmento su Lisimacho pasakojimu apie išėjimą iš Egipto (I 305-311), galima
pasakojimo autorių sieti ne su nežinomu egiptiečiu, o Lisimachu iš Aleksandrijos (1 a. pr.m.e.), graiku ir, greičiausia, kilusiu iš Boeotejos, rašiusio apie Tėbus, graikų kolonijinę veiklą, apie Ephorus plagiatus ir kt. Lisimachas tvarkingai nurodė šaltinius. Tas fragmentas turėjo būti iš istorinio-etnografinio veikalo apie Egiptą, kurį parašė sekdamas Hekatėjumi iš Abderos, taipogi graiku. Gali būti, kad Lisimachas apie Išėjimą pateikė dvi versijas, tačiau jos pas Jozefą buvo apjungtos.

Tad Lisimachas galėjo parašyti:
"...žydai, sergantys raupsais ir kitomis ligomis, glaudėsi šventyklose. Susirgus daugybei žmonių, šalyje kilo nederlius. Tai truko tol, kol faraonas Bocheris nenuskandino daugelio jų, o dar kitą 110 tūkstančių pasiuntė mirti dykumoje. Mozė įkalbėjo juos neparodyti gailesčio nė vienam, klausyti tik blogiausio patarimo ir griauti visas dievų šventoves ir altorius, kuriuos beužtiks. Jie atvyko į Judėją ir pasistatė miestą, pavadintą Hierosyla (šventyklos miestu arba plėšikų miestu)".


Lisimachas

Lisimachas (lot. Lysimachus, 351-281 m.pr.m.e.) – Aleksandro Didžiojo karvedys ir "įpėdinis" (diadochus), vėliau Trakijos ir Mažosios Azijos karalius, po to Makedonijos karalius.

Buvo Agafoklio iš Pelos Makedonijoje sūnus. Arianas mini jį buvus Aleksandro Didžiojo sargybiniu. Garsėjo savo žygdarbiais. Kurcijos rašė, kad Sirijoje pats vienas sumedžiojo nepaprasto dydžio liūtą, kuris, vienok, spėjo perdrėksti kairįjį petį iki pat kaulo. Dar pasakoja, kad kartą Aleksandras, įpykęs už pagalbą nuteistajam Kalisfenui, liepė užsiundyti Lisimachą liūtu, tačiau tasai jį užmušė įkišęs ranką į nasrus ir sučiupęs žvėrį už liežuvio. Tada Aleksandras pradėjo jį gerbti. Pats Lisimachas mėgo girtis šiais nutikimais. Plutarchas rašo, kad būdamas Trakijos karaliumi mėgo rodyti savo gilius randus ant šlaunų ir rankų.

Po Aleksandro mirties 323 m. pr.m.e. Lisimachas, kaip vienas raitininkų vadų, gavo valdyti nemažą Trakijos dalį su žemėmis prie Juodosios jūros. Tai buvo nepavydėtinas Aleksandro imperijos kampelis. Iškart jam teko kautis su trakiečių karaliumi Seutu III, surinkusiu 20 tūkst. pėstininkų ir 3 tūkst. raitininkų. Mūšyje žuvo daug karių abiejose pusėse. Siekdamas paramos, Lisimachas suartėjo su gretimoje Makedonijoje karaliavusiu Antipatru ir vedė jo dukterį Nikėją.

Ilgą laiką nedalyvavo diadochų karuose. Tik 315 m. pr.m.e. jis susivienijo su Aleksandru Kasandru, Ptolomėjumi ir Seleuku prieš Antigoną, tuo metu užėmusį jau visą Aziją. Tačiau eilinis trakiečių sukilimas 313 m.pr.m.e. neleido jam ypatingai pasireikšti tame kare. Lisimachas užėmė Odisą, pavergė istriečius ir nužygiavo link Kalantėjos. Besibaiminančius trakiečius pavyko įkalbėti pereiti į jo pusę, o skitus sumušti ir nuvyti. Kai Antigonas pasiuntė į pagalbą makedoniečių apgultai Kalantėjai vadą Pausanijų, Lisimachas užkirto jam kelią. Jis sumušė besikeliantį per Emą trakiečių karalių Sutą, o tada užpuolė ir patį Pausanijų, kuris mūšyje žuvo, o jo kariauna išsibėgiojo arba perėjo į Kizimacho pusę.

Kai 306 m. pr.m.e. Lisimachas išgirdo, kad Antigonas pasiskelbė karaliumi, jis irgi panoro vadintis šiuo titulu.

Įsiveržimas į Aziją

302 m. pr.m.e., turėdamas Kasandro pagalbą, Lisimachas patraukė į Aziją. Jis paėmė Sigėjų ir tada dalį armijos pasiuntė Jonijos ir Elidos užkariavimui. Pats Frigijoje užėmė Sinadą, o jo karvedžiai – Efesą ir Kolofoną. Tada Lidijoje užėmė senąjį Sardų miestą. Antigonas pabandė jam sutrukdyti. Lisimachas tam kartui pasitraukė į žiemos stovyklą prie Heraklėjos ir vedė jos našlaujančią karalienę, persų princesę Amastrę. Tuo metu 301 m.pr.m.e. puolimą pradėjo diadochas Seleukas. Mūšyje prie Ipsės Antigonas žuvo. Jo valdomus kraštus pasidalino nugalėtojai. Lisimachui atiteko Mažoji Azija, tad jis sostinę perkėlė į Efesą. 299 m. jo žmona tapo Arsinoja, Ptolomėjaus (pradėjusią Ptolomėjų dinastiją Egipte) dukra. Amastrė paliko jį ir grįžo į Heraklėją.

Kovos su getais

291 m. Lisimachas pradėjo kovas su kaimynais odrisais (trakiečių gentimi), o tada užsipuolė getus. Karas buvo nesėkmingas, jo sūnus Agafoklis pateko į nelaisvę (nors sakė, kad nelaisvėje buvo pats Lisimachas, anot Polieno; trumpalaikę nelaisvę mini ir Plutarchas). Būdamas užimtas kovomis Trakijoje, Lisimachas savo valdas Makedonijoje užleido Antigono sūnui Demetrijui Poliorketui. Šis norėjo atimti ir Trakiją, tačiau sutrukdė maištas Graikijoje.

Karas su Demetrijumi

Demetrijui Paliorketui nusprendus atkovoti ir Lisimacho Aziją, vėl buvo sudaryta sąjunga su Ptolomėjumi ir Seleuku. Prie jų prisijungė ir Epiro karalius Piras I. Baimindamasis maišto tarp autoriatų (trakiečių genties), Lisimachas įviliojo juos į pasalą ir apie 600 vyrų sukapojo į gabalus. 288 m. prie Amfipolio Demetrisus sumušė Lisimachą, tačiau jį pagalbą atėjo Piras, kuris užėmė Makedonijos miestus, sukėlė sumaištį Demetrijo karių tarpe ir privertė jį sprukti. Piras tapo Makedonijos valdovu. Lisimachas pareikalavo pasidalinti grobiu ir gavo dalį Makedonijos.

Tuo metu Lisimachas nužudė savo svainį Antipatrą, Kasandros sūnų. Jį užtarusią savo dukrą Euridikę uždarė kalėjime. Ne mažiau žiaurus Lisimachas buvo ir savo karvedžiams.

Karas su Piru I

285 m., Demetrijui pralaimėjus Sirijoje, Lisimachas nužygiavo prieš Pirą, kuris stovyklą buvo įsirengęs prie Edesos, esančios Makedonijos viduryje. Pirmiausia jis užgrobė maistą vežusias gurguoles ir privertė badauti priešą. Vėliau jam pavyko prikalbinti pas jį pereiti reikšmingiausius makedoniečius, gėdindamas juos, kad atidavė valdžią svetimtaučiui, o Aleksandro bendražygius išvijo iš šalies. Tada išsigandęs Piras pats pasitraukė kartu su kariauna – praradęs Makedoniją taip pat lengvai, kaip kad buvo ją gavęs. Lisimachas tapo ir Makedonijos karaliumi.

Karas su Seleuku

Anot Pausanijaus, Lisimacho žmona Arsinoja įsimylėjo jo ir Nikėjos sūnų Agafoklį. Kai tasai, jau vedęs jos seserį Lisandrę, ją atstūmė, ji jį nužudė baimindamasi dėl savo vaikų, kurie būtų nukentėję Agafokliui, kaip įpėdiniui, gavus valdžią. Pagal kitus liudijimus, Lisimachas pats nubaudė sūnų, nes įtarė išdavyste. Lisandrė su vaikais, Agafoklo brolis ir Lisimacho iždininkas pabėgo pas Seleuką, skatindami šį sukilti prieš Lisimachą. Tačiau pats Lisimachas nužygiavo į Lidiją, kur 281 m. pr.m.e. vasario arba kovo mėn. žuvo mūšyje prie Korupedijos (dabartinėje Sirijoje). Tuo metu jam buvo jau 70 m. Jo kūną, saugomą ištikimo šuns, rado po kelių dienų.

Tai buvo paskutinė kova tarp diadochų. Lisimacho palaikus palaidojo Trakijos Chersonese. Seleukas nužygiavo į Makedoniją siekdamas užimti Lisimacho vietą, tačiau iškart, persikėlus per Helespontą, buvo užmuštas Ptolomėjaus Kerauno, kuris ir tapo kitu makedoniečių karaliumi.

Lisimachas monetas kaldino su Aleksandro atvaizdu. Jo atvaizdas buvo tik ant jo įkurto miesto Lisimachijos (Chersonesas) monetų, pagal kurias identifikuotos dvi marmurinės jo galvos. Tai 1928 m. nustatė O. Brendelis. Šiuo metu tuo suabejota ir galvos priskiriamos Demetrijui Poliorketui.


Tiberijus

Tiberijus I (lot. Tiberius Caesar Augustus, pradžioje Tiberius Claudius Nero, 42 m. pr.m.e. – 37 m.) – Romos imperatorius (14-37 m.)

Jis yra iš Julijų-Klaudijų dinastijos. Gimė 42 m. pr.m.e. Romoje senatoriaus Tiberijaus Klaudijaus Nerono ir Livijos Druzilos šeimoje. Livijai antrąkart ištekėjus (Tiberijui esant 4 m. amžiaus), tapo imperatoriaus Augusto posūnis. 32 m. pr.m.e. savo tėvo laidotuvėse pasakė nekrologą. Būdamas tik 17 m. amžiaus, tapo kvesteriu ir teismuose dalyvauti kaip advokatas.

Buvo laikytas labai geru karvedžiu. 20 m. pr.m.e. tapęs prokonsulu (imperium proconsulare), buvo pasiųstas į Rytus, kur atkovojo partiečių užgrobtas teritorijas (po Kraso pralaimėjimo). Už tai grįžęs tapo pretorijumi. Apie 19 m. pr.m.e. buvo Kosmatos Galijos prokuratoriumi ir su draugu Druzu kovėsi su Alpių gentimis. Tuo metu vedė tolimą Augusto giminaitę Vipsaniją Agripiną. Vėliau keliolika metų sėkmingai kariavo Panonijoje ir Vokietijoje.

Mirus Agripai, Augustas privertė išsiskirti su Vipsanija (ir net draudė su ja susitikinėti) ir liepė vesti jo našlę Juliją. Gal dėl to vedybos nebuvo sėkmingos ir 2 m. pr.m.e. buvo nutrauktos. Augustas pradėjo daugiau dėmesio skirti savo anūkams; ir Tiberijus, supykęs, 6 m. pr.m.e. viešai pareiškė paliekąs visuomeninį gyvenimą ir su keliais draugais bei astrologu Fasilu įsikūrė Rode. Tačiau netrukus Augustas buvo priverstas ieškoti įpėdinio ir juo paskyrė Tiberijų. 4 m. Augustas, kad ir nenoriai, jį įsūnijo, atstatė 10-iai metų tribūno įgaliojimus. 14 m., mirus Augustui, perėmė imperatoriaus sostą.

Savo valdymo pradžioje sutarė su Senatu. Vėliau ėmė remtis pretorijais ir vystė autokratinę politiką. Didelę įtaką įgijo prefektai (Sejanas, o vėliau Makronas). Siekdamas sutvarkyti mokesčių sistemą, provincijose persekiojo vietininkus.

Sumažino išlaidas visuomeninėms statyboms ir pramogoms. Praktiškai buvo sustabdytos visos didesniosios statybos, išskyrus keletą šventyklų ir karinės reikšmės kelius Šiaurės Afrikoje, Ispanijoje, Galijoje, Dalmatijoje ir Miozijoje. 16 m. buvo išleisti Senato įsakai dėl puošnių drabužių, uždrausta nešioti permatomo šilko drabužius. 22 m. išleistas įsakas prieš prabangias puotas. Sumažino grūdų ir pinigų dalijimus plebėjams.

Religijos srityje tęsė Augusto politiką. Pats būdamas prietaringas, iš Italijos išvarė astrologus ir magus. 19 m., kilus neramumams, ryžtingai stojo prieš Izidės kultą ir judaizmą. Į Sardinijos salą, kovai su vietiniais plėšikais, išsiuntė 4000 žydų. Kitus žydus privertė arba atsisakyti tikėjimo arba palikti Italiją. Tačiau judaizmo plitimo išvengti nepavyko.

Pristabdė aktyvią karinę Germaniko politiką. Atšaukęs jį, leido suprasti, kad siekia Vokietijoje pereiti prie gynybinės politikos. "Romos kerštas atliktas, tegu germanų gentys pačios aiškinasi savo nesutarimus", - pareiškė Tiberijus.

Gyvenimo pabaigoje Tiberijus nusišalino nuo visuomeninio gyvenimo, persikėlė į Kaprio salą ir atsidavė malonumams. Romoje siautėjo Sejanas, kurio aukomis tapo ir Antonija Vyresnioji su sūnumis Neronu ir Drūzu. Nuteisus Sejaną mirti, imperatoriui teko kęsti ir Senato terorą. Buvo labai paranojiškas santykiuose su kitais ir ilgas valandas liūdėjo dėl sūnaus.

Mirė 37 m. kovo 16 d. Misenų uoste. Išliko pasakojimas apie jo mirtį. Jo kvėpavimas liovėsi ir visi nusprendė, kad jis mirė. Prieš didelę sveikinančiųjų minią pasirodė jo įpėdinis Kaligula, kad perimtų valdžią, tačiau buvo sužinota, kad Tiberijus atsimerkė ir paprašė maisto, kad atgautų jėgas. Visi išsigando ir išsibėgiojo. Tik Makronas, likęs šaltakrauju ir ryžtingu, liepė uždusinti Tiberijų užmetus ant jo drabužius.

Biblijoje vardu Tiberijus paminimas tik kartą (Lk 3:1), tačiau, Jėzui gyvenant jo valdymo metais, nuorodos į cezarį iš tikro turėtų reikšti Tiberijų. Jo valdymo metais, Judėjos gubernatorius Pontijos Pilotas nukryžiavo Jėzų. Jo vardu pavadintas miestas Tiberijas – vakariniame Galilėjaus jūros krante.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė