Luditų palikimo nuvilnijimas per istoriją iki dabar

Amerikiečių kino kūrėjas George Lucas’as yra vienas iš naujų, parodančių, kad yra atviras dirbtiniam intelektui kino industrijoje. 2026 m. liepos mėn. interviu jis besipriešinančius DI palygino su luditais¹⁾ tebesinaudojančiais „arkliu ir vežėčiomis“ vietoje automobilio (1819 m. anglų karikatūristas Charles Williams’as²⁾ pavaizdavo veterinarą ir kalvį, grubiai užsipuolančius dviračiais važiuojančius dendžius, atseit, keliančius grėsmę tradiciniam arklių transportui). Bet „automobiliai genda, jiems reikia benzino, su jais kyla visokių problemų ir netrukus iš jų bus gaminami tankai, o tada jie žudys žmones. Tai baisu!“

Dabar prabylama apie „neoludizmą³⁾ ” arba „skaitmeninį ludizmą“.  Bet kas gi buvo tie luditai?  Tai buvo kolektyvinė reakcija į pramonės revoliucijos traumas ankstyvojoje industrinėje Anglijoje. Jų palikimas buvo gilus, ką rodo tiek neigiamos, tiek teigiamos polemikos, susijusios su jais intelektualiniuose ir kultūriniuose komentaruose, mene ir literatūroje bei populiariosios istorijos tekstuose.

Naujajai politinei ekonomikai, kurią skatino transatlantinė vergovė ir kolonijinė gavyba, pradėjus keisti darbo praktiką Anglijoje ir diegti naujas mechanizacijos formas, kvalifikuoti amatininkai ir audėjai tam priešinosi, nes siekė apsaugoti savo pragyvenimo šaltinius, gyvenimo būdą ir bendruomenes. Tuo metu profesinės sąjungos buvo nelegalios, o darbuotojai neturėjo politinio atstovavimo. Kooperatinių bendrovių dar nebuvo, o valstybinė gerovė buvo tolima svajonė. Vienintelė alternatyva pritarimui buvo tai, ką britų istorikas Eric Hobsbawm’as⁴⁾ įvardijo „kolektyvinėmis derybomis riaušių būdu“. Maisto riaušės, mašinų naikinimas ar gamyklų padegimas buvo akivaizdūs būdai priversti darbdavius ??ir vietos valdžios institucijas atkreipti dėmesį į jų teisėtus nusiskundimus.

Sutariama, kad garsiausias ludizmo epizodas įvyko 1811 m. Notingamšyre, Anglijos centrinėje dalyje (rytų Midlandse). Grupė kojinių audėjų įkūrė slaptą organizaciją, kuriai, atseit, vadovavo tam tikras Nedas Ludas – greičiausiai išgalvotas asmuo, dar vadinama kapitonu, generolu arba karaliumi Ludu. Dėl karo prieš Napoleoną sukelto skurdo, audėjos kaltino naujas, plačiarėmes mezgimo stakles, kurios atėmė jų darbo vietas, sumažino jų pajamas ir pablogino ir taip sunkią padėtį. Per tikslines atakas luditai sudaužė daugiau nei 1000 kojinių audimo staklių, o turto naikinimas išplito į Lankašyro ir Jorkšyro tekstilės audimo ir verpimo rajonus.

Baiminantis šios smurto bangos revoliucinio potencialo ir to, kad anglų plebėjai gali pasekti Prancūzijos pavyzdžiu ir nuversti senąjį režimą, vyriausybė ėmėsi griežtų priemonių. Ji pasiuntė 12 tūkst. karių malšinti riaušes, o parlamento nariai triuškinama balsų dauguma balsavo už tai, kad mašinų daužymas būtų laikomas nusikaltimu baudžiamu pakorimu. Nepaisant sporadiškų protrūkių iki 1816 m. tvarką pavyko atkurti padedant viešais korimais ir deportacijomis į Australiją.

luditai tikrai nusipelnė tokio prasto įvaizdžio?!  Tikriausiai, ne…
Luditai puolė ne aklai, o siuntė žinią; - ir bent jau tam tikru mastu ta žinia buvo išgirsta. Kartu su politiniais radikalais ir leiboristų aktyvistais 19-ame a. jie dalyvavo ilgoje kovoje už teises, orumą ir teisingumą. Ši kova iš dalies pavyko, priversdama valdančiąsias klases ieškoti kompromisų, o ne vien pasikliauti brutalia jėga. Todėl E.P. Thompson’as⁵⁾ knygoje „Anglų darbininkų klasės kūrimasis“ (1963) ir rašė, kad luditus reikia gelbėti „nuo didžiulio niekinimo“.

Atspindžiai literatūroje

Vienu iš aristokratų, išreiškusių simpatijas luditams, buvo lordas Baironas. Savo pirmoje kalboje Lordų rūmuose Baironas apgailestavo, kad „absoliutus skurdas“ ir „neprilygstamas sielvartas“ išprovokavo riaušes ir kad užuot rodę užuojautą ar bandę ištaisyti neteisybes, vyriausybė galėjo pasiūlyti tik „dragūnus ir budelius“. Po kelių mėnesių jis viename Londono laikraštyje paskelbė kandžiai satyrišką eilėraštį „Odė įstatymų leidėjams“ (1812):

Originalus tekstas: Some folks for certain have thought it was shocking, When Famine appeals, and when Poverty groans, That life should be valued at less than a stocking, And breaking of frames lead to breaking of bones.

A. Churgino vertimas Tik žodis „špūles“ pakeistas į „stakles“ Be abejo keista: kai badas ateina Ir beldžias į bėdžių tamsias lūšneles, — Gyvybė matuojama kojinių kaina, Ir talžomi kaulai žmonių — už stakles!

Marius Barysas vertimas: Ne vieną, be abejo, šiurpas apėmė, Kai Badas maldauja, kai Skurdas vaitoja, Kad gyvastis verta mažiau už kojinę, O laužant stakles laužomi kaulai.

Vėliau dar parašė ir „Luditų dainą“ (parašyta 1816 m. gruodžio 24 d., bet paskelbta tik 1830)

Panašiai niršo ir kitas poetas, t.y. Percy Shelley⁶⁾. Jo poema „Karalienė Mab“ (1813), utopinės ateities šlovinimo giesmė, jungė išpuolį prieš valstybę, organizuotą religiją ir sielą naikinantį naujojo mašinų amžiaus kapitalizmą. Jo žmona Mary Shelley (beje, feministės Mary Wollstonecraft dukra), taip pat buvo įkvėpta ludizmo rašydama „Frankenšteiną“ (1818) - jame pabaisa, kaip ir Nedas Ludas, tapo smurtingas ir destruktyvus tik tada, kai su juo buvo siaubingai elgiamasi.

Tai buvo tik pirmieji rašytojai, kurie reagavo į luditus. Tarp žymių vėlesni, varančių tą pačią vagą, buvo Charlotte Brontė⁷⁾ ir Samuel Butler'is. Brontės romano „Šerlė“ (1849) veiksmas vyksta 1811–12 m. Jorkšyro tekstilės rajone į jame deriname užuojauta darbininkų padėčiai su smurto kritika ir raginimu fabrikų savininkams būti paternalistais⁸⁾. S. Batlerio romanas „Erewhon“ (1872), tarsi didžiausia luditų svajonė, vaizdavo visuomenę, kuri uždraudė mašinas ir naikino išradimus, kad neleistų joms perimti ir pavergti žmonijos.

Luditai, galbūt, iš dalies pralaimėjo mūšį Anglijos regentystės laikais; valstybė ir turtingieji, galbūt, laimėjo. Tačiau klaidinga juos laikyti vien tik industrializacijos sutriuškintomis aukomis.

¹⁾ Luditai (angl. luddites) - 19 a. Didžiosios Britanijos darbininkų judėjimo, nukreipto prieš mašinų diegimą įmonėse, dalyviai („mašinų daužytojai“). Pavadinimas nuo išgalvoto darbininko Nedo Ludo, neva 1779 m. sudaužiusio mezgimo stakles. Judėjimas kilo dėl struktūrinių pramonės pakitimų ir technologinių naujovių, kurios atpigino darbo jėgą ir sukėlė nedarbą. Neramumai prasidėjo 1811 m. Notingemo apylinkėse, o vėliau išplito po šalį. Vyriausybė su jais nesėkmingai kovojo iki 1816 m. ir dar iki 1821 luditų aktyvistai buvo išaiškinami, teisiami, daugelis pakarti ar ištremti.

²⁾ Čarlzas Viljamsas (Charles Williams, m. 1830 m.) - britų karikatūristas, pagrindinis karikatūristas S.W. Fores ‘o leidyklai. Mėgdžiojo arba kopijavo James Gillray karikatūras. Vėlesniais metais iliustravo daugelį populiarių jumoristinių knygų (pvz., „Daktaras Syntaksas Paryžiuje“, 1820). Vaizdavo ir socialinius sukrėtimus – viena žinomiausių su luditais susijusių karikatūrų yra spalvota „Luditų lyderis“ (1812), kurioje vaizduojamas vyras, apsirengęs moteriškais drabužiais ir vedantis įsisiautėjusią mašinų griovėjų minią priešais degančią gamyklą. Taip pat vėliau 1819 m. pašiepė ir prieš dviratininkus nukreiptą judėjimą.

³⁾ Neo-ludizmas - šiuolaikinės filosofijos ir kontr-kultūros kryptis apimanti mokslo ir technologijų progreso (ypač kompiuterijje) kritiką ir turi neigiamą atspalvį technofobų atžvilgiu. Siūloma lėtinti ar nutraukti naujų technologijų vystymą ir diegimą ir propaguoja gyvenimo būdą nenaudojant šiuolaikinių technologijų. Tai labai įvairialypis skirtingų grupių judėjimas. Vienu jų atstovų yra E. Tompsonas, laisvai samdomo (freelance) darbo šalininkų.

⁴⁾ Erikas Nobsbaumas (Eric John Ernest Hobsbawm, 1917-2012) – britų istorikas marksistas, žinomas kūriniais apie „ilgą 19 a.” ir “trumpą 20 a.“, Balcano premijos laureatas. Aprašė pramoninio kapitalizmo socializmo ir nacionalizmo iškilimą. 1968 m. paskelbė ekonominę Anglijos istoriją, o 1969 m. išleido knygą „Banditai“, kurioje iškėlė „socialinio banditizmo“ koncepciją.

⁵⁾ Edvardas Tompsonas (Edward Palmer Thompson, 1924-1993) – anglų istorikas socialistas, autorius, pacifistinio judėjimo aktyvistas, pasižymėjęs indėliu į vakarietišką marksizmą bei britų „naujųjų kairiųjų“ iškilimą. Palikęs JK KP gretas 1956 m. po įvykių Vengrijoje, pasisakė iš „socialistinio humanizmo“ pozicijos. Jo svarbiausia koncepcija yra “morali ekonomika“Išleido daug knygų, tarp jų ir „Anglų darbininkų klasės kūrimasis“ (1963), o taip pat fantastinę satyrą „Sikaoso dokumentai“ (1988).

⁶⁾ Persis Bišas Šelis (Percy Bysshe Shelley, 1792-1822) - anglų romantizmo rašytojas, poetas ir eseistas, M. Šeli vyras. Už kartu su T. Hogu parašytą traktatą „Ateizmo būtinybė“ buvo 1811 n. išmestas iš Itono koledžo. Žuvo nuskendus laivui. Už ateistinius ožiūrius, išsakytus ir „Karalienėjė Mab“ (1813) imtas persekioti, tad nusprendžia išvykti į Italiją. Tačiau jo kūryba sunkiai skynėsi kelią – „Čenci“ ir „Išvaduotasis Prometėjas“ (abu 1821 m.) pripažinti tik po jo mirties.

⁷⁾ Šarlotė Brontė (Charlotte Nicholls, plačiau žinoma mergautine Brontė pavarde, 1816-1855) – anglų rašytoja, vyriausia iš seserų (irgi rašytojų), Išgarsėjusi romanu „Džeinė Eir“ (1847), pradėjusiu feministinę srovę literatūroje. Mirė būdama nėščia. 1811-12 m. luditų judėjimą perteikia romane „Šerlė“ (1849), kuriame dramatizuojamas smurtinis naktinis fabriko užpuolimas, tačiau šalia šių neramumų įpinamas ir „Moters klausimas“, nagrinėjant moterų nepriklausomybę ir visuomeninius apribojimus besikeičiančioje pramonės aplinkoje.

⁸⁾ Paternalizmas (lot. paternus - „tėvo, tėviškas“) – santykių sistema, numatanti kieno nors apribojimus jo paties labui; atskiru atveju, valstybės valdymas sukurtas pagal tėvo ir vaikų santykių pavyzdį patriarchalinėje šeimoje (ir turi autotarizmo požymių). Jis remiasi globėjiškumu, apsauga ir pavaldinių kontrole. Darbo santykiuose paternalizmas – tai papildomų lengvatų, subsidijų ir išmokų sistema siekiant išlaikyti darbuotojus, padidinti produktyvumą, sumažinti įtampą.

Mokslas ir prietarai
Kaip gi leidžiasi DI?
Pavelas Amnuelis. Ekspertas
Apie meilę senaisiais laikais...
Ar Internetas turi savimonę?
S. Lemas. Televizija be korseto
Industrinės civilizacijos pabaiga
B. Lemoine. Aš dirbau su Google DI
Čia šokama! Prancūzijos revoliucija
Leviatano sirenų iš Silicio slėnio šauksmas
Metodinė banalybė arba chatGPT 16-me amžiuje
Paradoksai sulig dirbtiniu intelektu
Dirbtinis protas ir Duglas Lenatas
A. Cvetkovas. Blogio atskleidėjai
Senovės Graikijos skaičiuotuvas
Demonologija ir anglų folkloras
Patristinės elgsenos paplitimas
Į ką iškeisčiau muilo operas?
Apie Stounhendžą Anglijoje
Internetas: Filtrų burbulas
Dirbtinis protas ir sąmonė
Robotai - dirbtiniai žmonės
Informacijos ekologija
Vartiklis