Čia šokama!..

1790 m. liepos 14 d. Prancūzijos revoliucija nugriautos Bastilijos vietoje užrašė: „Čia šokama!“ (Ici l'on danse). Prieš metus ją užėmė paryžiečiai; Bastilijos komendanto markizo de Lonė¹⁾ ir miesto administratoriaus de Fleselio²⁾ galvas jie nupjovė peiliu ir džiaugdamiesi pranešė sostinės gatvėmis ant smaigų. O tarsi nieko nebūtų nutikę, rūmų baliuose ir giminių pilyse išliko ankstesni apeiginiai judesiai. O valstietiška tautos dalis priprato prie vestuvių, krikštynų, laidotuvių kaimiškų šokių. Šventei jie pabiro ir į naująją Bastilijos aikštę, ir į kitų miestų aikštes. Skirtingose provincijose šoko skirtingai, kai ir kalbėjo skirtingomis tarmėmis.

Nežinomas dailininkas, Ici l'on danse

Kaip reikiant pasilinksminę Paryžiaus žmonės sugrįžo į savo nuobodžią buitį. Trūko maisto produktų, jų atsargos tirpo ir sunkiai pildėsi. Viskas nepaprastai brango, o pirmiausia – duona. Kuo pasiremti galėjo tie vargšai, bet kurią akimirką pasirengę maištauti?! Balsingasis „liaudies oratorius“ grafas Onorė de Mirabo³⁾, puikus mokslininkas markizas Nikola de Kondorsė, Amerikos revoliucijos didvyris generolas markizas Žilberas de Lafajetas⁴⁾ – šie „mėlynojo kraujo“ atstovai pasisakė už elito privilegijų atšaukimą, už nauji konstitucinio režimo įvedimą. Tačiau triukšmingos minios šaukė: „Aristokratus – ant žibintų!“ - ir pasitikėjo visai kitais politikais.

Prieš municipalinius rinkimus Paryžius buvo suskirstytas į 48 sekcijas ir 1790 m. gegužės 21 d. Nacionalinio steigiamojo susirinkimo deputatai vietoje ankstesnės merijos įteisino Paryžiaus komuną ir jos Generalinį komitetą. Greta visaliaudinio atstovavimo sostinėje atsirado antrasis valdžios centras. Apie ilgą jų sugyvenimą negalėjo ir kalbos būti. Kaito – kol kas žodiniai – ginčai. Įtampa augo sulig kiekvienu nauju nutikimu, o šių revoliucija pateikdavo nesustodama.

1790 m. birželio 19 d. Nacionalinis susirinkimas panaikino kilmingumą pagal kraują bei paveldimus titulus. Iš paskos „pirmosios dienos emigrantui“, jaunesniajam karaliaus broliui ir būsimu Karoliu X⁵⁾, kilmingų šeimų kontrrevoliucionieriai karininkai suskubo į užsienį, rasdami prieglobstį Austrijoje, Prūsijoje, Anglijoje, Rusijoje… daugelį nespėjusių išvykti Komuna sutupdė į kalėjimus.

Buvo išformuoti viduramžiški amatininkų ir pirklių cechai. Tą aktą papildė 1790 m. birželio 14 d. įsakymas, mesdamas iššūkį Paryžiaus prastuomenei, sankiulotams, uždrausdamas bet kokius darbininkų susivienijimus ir streikus. Steigiamasis susirinkimas debatus užbaigė 1791 m. rugsėjo 3 d., nubalsavęs už naują konstituciją. Ji užtikrino žodžio, spaudos, religinių kultų laisvę. Iki tol buvusi oficialia, katalikų bažnyčia buvo reorganizuota, paversta nepriklausoma nuo popiežiaus Konstitucine bažnyčia, pavaldžia valstybei. Vienuolių ordinai buvo uždrausti, o bažnytinis turtas tapo nacionaline nuosavybe ir iš dalies buvo išparduotas. Dvasininkus priverti prisiekti, kad palaikys naująją konstituciją, rūpinsis, kad tikintieji būtų lojalūs tautai, įstatymui ir karaliui. Popiežius Pijus VI, patylėjęs pora mėnesių, kvietė tokios priesaikos neduoti, o tai padariusius, jos atsisakyti. Diplomatiniai santykiai tarp Šventojo sosto ir Prancūzijos buvo nutraukti, nors specialus dekretas ir leido nepaklusniems kunigams laikyti pamaldas.

Revoliucijos belaisvis, gyvenęs savo Tiuilri rūmuose⁶⁾, konstitucinis liberalusis monarchas Liudvikas XVI⁷⁾, tempė laiką, kol vis tik kai kuriuos dekretus, nukreiptus prieš emigrantus ir klerikus, vis tik pasirašė – prieš savo valią. Kad ir kokiu neryžtingu jis buvo, kad ir kaip vengė susidūrimų, jo pažeminimų ir kantrybės taurė galiausiai persipildė. 1791 m. birželio 20 d. tamsos priedangoje su rusų baronienei Anai Korf (1769-1856) išrašytais pasais, karališka šeima pabėgo iš Paryžiaus. Tačiau jų kelionė buvo trumpa. Dėl puikaus atvaizdavimo naujoje asignacijoje, bėglius atpažino ir kruopščiai saugomus gražino į Paryžių.

Deputatai iškart suskubo karalių nušalinti nuo jam skirtų funkcijų. Laikraščiai jį užsipuolė kaip dezertyrą, palikusį postą sunkiu laiku, kaip susidėjusį su emigrantais, siekiant atstatyti absoliutizmą. Deputatų peticija Steigiamajam susirinkimui reikalavo jį visai atskirti nuo valdžios ir įvesti naują režimą. Tiesiai jis neįvardintas, tačiau buvo aišku, kad kalbama apie Respubliką. Pagrindiniu dokumento redaktoriumi buvo Žakas-Pjeras Briso⁸⁾, 1789 m. gegužę įsteigęs revoliucinį laikraštį „Prancūzų patriotas“, dalyvavęs Bastilijos šturme, kuriam, kaip buvusiam jos kaliniui, triumfatoriai įteikė įveiktos tvirtovės raktus.

Tačiau 1791 m. liepos 16 d. asamblėja dauguma balsų jau gražino karaliui jo prerogatyvas: jei reikėjo veikiančio valstybės valdovo, kad būtų, kas sankcionuoją naująją konstituciją. Kitą dieną, sekmadienį, radikalūs revoliucinių klubų organizatoriai ant Marso lauke įrengto altoriaus padėjo dar vieną peticiją pasirašymui. Nepaisant Paryžiaus Komunos draudimo, susirinko 20 tūkst. žmonių minia. Ten šoko! Tačiau muziką, dainas, džiugius šūksnius pertraukė būgnų garsai ir karinis šūksnis: „Į ataką!“ Stambaus būrio, atvesto Paryžiaus mero Žano Silveno Bajaus, priekyje plevėsavo raudona vėliava – ženklas, kad kariai gali šaudyti į žmones.

Pasigirdo šūvis. Kas šovė, liko neišaiškinta. Tarsi taikėsi į Lafajetą, tačiau į nacionalinės gvardijos vadą kulka nepataikė. Gvardiečiai atsakė ugnimi. Krito bent 50 žmonių. Iškart buvo surengtas aktyviausių iš politinių klubų teisminis persekiojimas. Kaip provokatorius suėmė žurnalistą Žaką-Renė Eberą⁹⁾ kartu su jo laikraščio „Tėtušis Diušenas“ tipografu ir platintojais, Marato leisto laikraščio „Tautos draugas“ bendradarbius, ieškojo ir kitų spaudos darbuotojų. Rugsėjį visus amnestavo karaliaus siūlymu.

Šįkart Paryžiaus vadovybė veikė kartu su Prancūzijos išrinktaisiais, tad nacionalinė gvardija gavo padėką tiek iš Komunos, tiek iš Steigiamojo susirinkimo. Vis tik 1791 m. liepos 17 d. salvės sukėlė tokią neištaisomą žalą Lafajeto populiarumui, kad spalį jis pasitraukė į atsargą. O Bajis neliko Paryžiaus meru, nes sostinės sankiulotai jam neatleido to kraujo praliejimo.

Kaip buvo numatyta, karalius pasirašė naują konstituciją ir prisiekė ištikimybę jai; Steigiamasis susirinkimas buvo paleistas ir joks jo deputatas negalėjo kelti kandidatūros į naują Įstatymleidystės susirinkimą, susirinkusį 1791 m. spalio 1 d. Atrodė, kad konstitucinė monarchija įgavo reikiamas formas ir tvarką, kurios negalėjo sugriauti emigrantai, išsidėstę su negausia kariuomene prie Prancūzijos sienų tikintis sutriuškinti Revoliuciją. Jie kreipėsi pagalbos į Europos monarchus, tačiau tie į prašymus neatsiliepė. Austras imperatorius Leopoldas II¹⁰⁾ ir prūsų karalius Fridrichas-Vilhelmas II pareiškė pasiruošę išgelbėti Liudviką XVI, jei bent plaukelis nukris iš jo peruko, tačiau, kaip ir kitos valstybės, buvo užsiėmę kitais reikalais.

Bet niekas, bent tuo momentu, negrėsė Prancūzijai. Ir vis tik Paryžiuje diena iš dienos stiprėjo nuomonė, kad karas neišvengiamas kairieji revoliucionieriai, o labiausi Žako-Pjero Briso šalininkai, Europos karūnuotus „tironus“ laikė naujosios Prancūzijos priešais, pasirengusiais ją užpulti, kad sunaikintų pokyčius. Respublikonai norėjo įtvirtini Revoliucijos iškovojimus ir eiti toliau. Nors Karlas fon Klauzavičius¹¹⁾ dar neištarė savo garsiosios formulės, jie jau laikė, kad „karas yra politikos tęsimas kitomis priemonėmis“. Ir todėl troško karo.

„Atėjo laikas naujam kryžiaus žygiui, kryžiaus žygiui ir visuotinę laisvę“, - sušuko Briso Jakobinų klube 1791 m. gruodžio 31 d. Įstatymleidystės susirinkime jis vėl ir vėl kvietė į karą prieš Europos monarchus, kad sužlugdytų jų neabejotiną užpuolimą. Keisdamiesi tribūnoje nuo jo atsilikti nenorėjo ir kiti deputatai, nepriklausomai nuo pažiūrų. Visi buvo apimti karinės aistros, beveik visi!

Tačiau tame pat klube ilgas kalbas rėžė ir Maksimilianas Robespjeras¹²⁾ – kalbas prieš karą. Tik jis neminėjo vargų, nelaimių, praradimų, kuriuos nešė karas, tuo metu toks įprastas kaip ir vėjas, lietus ar perkūnas. Revoliucijos eksporto pamokslininkui jis atkirsdavo: „;Niekas nemėgsta misionierių, ateinančių su ginklu; atremti juos – tai pirmiausia, ką liepia prigimtis ir apdairumas“. Anot jo, karas sustiprintų vykdomąją valdžią, jo nuomone, priešišką Revoliucijai; sustiprintų aristokratų-generolų, karaliaus rūmų ir paties karaliaus, svajojusių nubraukti konstituciją ir iš žmonių atimti laisves, pozicijas. Tad prieš susitelkiant prieš išorės priešą, pirma reikia sutriuškinti vidinį priešą, kuris „čia, tarp mūsų“. Ir „čia, tarp mūsų“ buvo Ž.-P. Briso.

Ir Nepaperkamasis vedė strateginį puolimą, kad pakreiptų Revoliuciją pagal save į todėl buvo prieš Prancūzijos įsitraukimą į karą. Francas II¹³⁾, Bohemijos ir Vengrijos karalius, žinoma, atmetė prancūzų ultimatumą nusiginkluoti ir išsiųsti emigrantus-kontrarevoliucinierius. Karinga Paryžiaus retorika paskatino jį patraukti armiją prie Prancūzijos sienų. Taip pasielgė ir jo sąjungininkas Prūsijos karalius. Liudviko XVI pasiūlymu Įstatymleidystės deputatai 1792 m. balandžio 20 d. priėmė dekretą, skelbiantį karą Francui II. Jie ignoravo Robespjero protestus – tik 7 balsai buvo prieš – ir Prancūzijai teko kariauti iki pat 1815 m. ir rezultatas – 2 mln. žuvusių prancūzų. O kitų?!

Jau po pirmųjų mėnesių paaiškėjo, kad nepavyko nei išvaduojamasis maršas lydimas fanfarų, nei pergalingas karas. Priešo kolonos pasiekė Paryžiaus vartus. „Tėvynė pavojuje!“ - 1792 m. liepos 3 d. paskelbė Žirondos departamento deputatas Pjeras Viktiurnjenas Vernju¹⁴⁾, kurio dekretą asamblėja priėmė liepos 11 d. ir pakvietė savanorius stoti į armiją.

Paryžiaus sekcijos palaikė, kad atėjo jų laikas. Naktį iš rugpjūčio 9-os į 10-ą jis užėmė municipaliteto pastatą, paskelbė Komuną neveikiančia ir paskelbė naują Sukilimo komuną, kurios nariais buvo išrinkti sankuliotų, daugiausia kraštutinio pobūdžio revoliucionierių: „Vakar buvo per anksti, rytoj bus vėlu...“

Tiuilri šturmas. Ž.D. Berto

Naktį paryžiečius pažadino varpai; jie pažadino ir deputatus, kurių dalis nedelsiant susirinko į skubų posėdį. O kruopščiai parengtas sukilimas vyko pagal aiškų planą: tikslas – karaliaus rezidencija Tiuilri rūmuose. Ją ginti turėjo gvardijos vadas Manda de Gransė¹⁵⁾. Jį į meriją iškvietė Žoržas Dantonas¹⁶⁾, ką tik išvakarėse grįžęs į Paryžių. Sumaištyje de Gransė nušovė iš pistoleto, sankiulotai pagal savo tradiciją nupjovė jo galvą ir iškėlė ant smaigo. Jį pakeitė kitu generolu, kuris nuvedė gvardiečius karaliaus rūmų šturmui. Puolimą gerokai sustiprino Marselio ir Bretanės savanoriai, iš anksto pasikviesti Paryžiaus jakobinų. Po atkaklaus mūšio rūmai buvo paimti, žuvo daugybė karalių gynusių šveicarų gvardiečių. Liudvikas XVI pasislėpė greta buvusiame Įstatymleidystės susirinkime. Po 3 d. karališka šeima buvo suimta ir uždaryta į buvusį Tamplierių bokšte.

Bet kas organizavo tą „antrąją revoliuciją“, kas jai vadovavo. Apie tai, kaip sakoma, istorija nutyli. Bent iki dabar...

„Rugpjūčio 10-os žmogumi“ dažnai laiko Dantoną, nors ir be jokių įrodymų. O prieš sudalyvavimą marseliečiai ir bretonai dažnai tarėsi staliaus Moriso Diuplė¹⁷⁾ namuose, pas kurį prieglobstį surado Robespjeras. Tačiau rugpjūčio 10-os kovose niekur nepastebėti nei Robespjeras, nei Maratas, nei kiti jakobinų lyderiai: Paryžiaus akcijos baigtis buvo pernelyg nenuspėjama ir jie nenorėjo rizikuoti. Užtat jau kitą dieną Piko sekcija paskyrė Robespjerą savo atstovu, o rugpjūčio 27 d – pirmininku.

Visą valdžią perėmė Paryžiaus Komuna, o asamblėja, teisėtai išrinkta Prancūzijos, jau neturėjo jokios. Jos deputatų, ypač Briso ir jo frakcijos, padėtis tapo dviprasmiška. Jie rado išeitį - ir apsupti sukilusiųjų vienbalsiai nusprendė surengti naujus skubius rinkimus į naują, Konvento susirinkimą.

Komunoje liaudies komisaras Robespjeras pasisakė 1792 m. rugsėjo 1 d.: „Niekas nedrįsta įvardinti išdavikų. Na ką gi! Aš. Tautos labui, juos įvardinsiu. Kaltinu Briso, laisvės žudiką; kaltinu intrigantus iš Žirondos… Kaltinu juos tuo, kad jie pardavė Prancūziją Brunsvikui¹⁸⁾, kad avansu gavo atlygį už savo niekšybę“. Aišku, kad tai šmeižtas, tačiau jis paskelbė ir savo artimiausią politinį tikslą – sunaikinti priešininkus, kuriuos, kad sumažintų jų reikšmingumą, melagingai vėliau pavadino „žirondistais“, nors toli gražu ne visi jie buvo iš to departamento.

Į iš Šartro kilusio (o ne kokios nors Žirondos) Briso butą įsiveržė nežinomi užpuolikai, jį apieškojo ir pasitraukė. Briso tąkart išsisuko. Tačiau ne Paryžius… ir ne Prancūzija...

Kalinių mušimas Šatlė kalėjime Nežinomas autorius

1792 m. rugsėjo 2 d. Komunos įsakymu iššovė patranka, sudundėjo būgnai. Virš Paryžiaus vėl suskambo pavojaus varpas. Prasiveržė kruopščiai suplanuotas „stichinis liaudies pasipiktinimas“. Sankiulotų gaujos veržėsi į kalėjimus ir žudė suimtuosius: aristokratus, dvasininkus ir vienuolius, tačiau daugiausia nuteistus už buitinius nusižengimus. Kaip taisyklė – be teismo, tačiau retkarčiais improvizuotame naujojo Komunos komisaro Žako-Renė Ebero teisme. Žudynes kaitino gandai apie į kalėjimus po rugpjūčio 10-os sukištų rojalistų sąmokslą. Nacionaliniai gvardiečiai neįsitraukdami stebėjo tas žudynes.

Per 5 d. Paryžiuje nužudyta per 1300 asmenų, o kitur – dar 150. Rugsėjo 3 d. Maratas atspausdino, pasirašė ir į provinciją išsiuntinėjo cirkuliarą, raginantį kruvinai kampanijai suteikti visuotinį pobūdį. Laikraštyje „Tautos draugas“ jis ragino pribaigti Revoliucijos priešus. Kita spauda pasisakė panašiai ir tik Briso „Prancūzų patriotas“ pasmerkė žudynes.

Kalėjimai buvo teisingumo ministro Žoržo Dantono priežiūroje – ir jis neėmė išsisukinėti, o pareiškė: „Reikia sukelti baimę rojalistams! Aš nenusigręžiu nuo savo nusikaltimo, aš jį atlikau! … Aš surengiau žudynes!“ Tačiau ką jis turėjo omenyje – savo nusikalstamą nesikišimą ar kažką bjauresnio – neaišku.

Vidaus reikalų ministras Žanas-Mari Rolanas de la Platjeras¹⁹⁾, Briso bendražygis, neturėjo realių jėgų, galėjusių sustabdyti kruviną orgiją. Jis į asamblėją pasiuntė protesto laišką, kuriam deputatai draugiškai paplojo, bet daugiau nieko padaryti negalėjo. Tačiau tai suerzino Maratą, prižiūrėjusį Komunos Budrumo komitetą, kuris išdavė arešto orderius tiek Rolanui, tiek Briso. Čia reikia padėkoti Dantonui – jis abu orderius atšaukė.

Tomis dar neįteisinto, slapto Teroro prologo metu vyko rinkimai į Konventą. Dantonas ir Komuna persistengė siekiu įbauginti rojalistus – nuogąstavimai apėmė plačius visuomenės sluoksnius. Už kandidatus balsavo vis kas dešimtas. Kaip bebūtų, naujajame Konvente vyravo Briso šalininkai, kuriuos galima laikyti nuosaikiais centristais. Tačiau joks Briso šalininkas nelaimėjo sostinėje, gavusioje 24 mandatus. Pirmuoju buvo Robespjeras, antruoju – Dantonas. Jų frakcija pritaikytame debatams Tiuilri kavalerijos manieže užėmė viršutinius suolus, todėl ją pavadino Kalnu arba montenjarų partija. O taip pat juos vadino jakobinais.

Sankiulotų ir montenjarų Paryžius negalėjo užmiršti, kad 1792 m. rugpjūčio 30 d. Briso šalininkas Margarit-Eli Gadė²⁰⁾ pasiekė rezoliucijos apie Sukilimo komunos paleidimą (nors ir anuliuotą kitą dieną). Ir nors po pirmųjų nesėkmių Prancūzija sėkmingai kariavo su išorės priešais, vidinių stovyklų priešprieša nemažėjo.

Jau pirmajame savo posėdyje 1792 m. rugsėjo 21 d. Nacionalinis konventas vienbalsiai įteisino monarchijos žlugimą ir tuo pačių Respublikos paskelbimą. Nuverstą karalių montenjarai reikalavo nedelsiant teisti dėl valstybės išdavimo. Briso šalininkai nesutiko, siekdami nutęsti tą procesą.

Piliečio Liuji Kapė, kaip jie vadino Liudviką XVI, teismu užsiėmė Konventas: „Mes teisim ne monarchą, o monarchiją; karalių sąmokslą prieš tautą!“ - patikslino jauniausias (25 m.) asamblėjos narys Sen-Žiustas²¹⁾. Teisiamojo asmenybė nedomino šio karšto revoliucionieriaus: „Negalima karaliauti ir likti nekaltu. Bet kuris karalius yra maištininkas ir uzurpatorius“. Ir įstatymleidžiai pripažino teisiamąjį kaltu. Ir vos ne su krokodilo ašara akyse Nepaperkamasis (Robespjeras) ištarė: „Su gailesčiu tariu … Tačiau Liuji privalo mirti, nes būtina, kad gyvuotų tėvynė“.

Nežinomas autorius. Liudviko XVI apklausa

Humanistas Briso išliko politiku – jis perspėjo: bausmė karaliui turės pavojingas ir žlugdančias pasekmes šaliai. Jo frakcija siūlė bent atidėti mirties nuosprendžio vykdymą ir surengti referendumą, kad tauta nulemtų karaliaus likimą.

Konventas balsavo 4 kartus ir naktį iš 1793 m. sausio 16-os į 17-ą vieno balso persvara (361 prieš 360) nusprendė, kad mirties bausmę reikia įvykdyti nedelsiant. Tai netenkino Robespjero ir jis tarė žodį, kalbėjo, kaip įprasta, ilgai, bet apie tą patį: bausmę reikia įvykdyti rytoj. Ir pasiekė savo! 380 šįkart pasisakė už ešefotą. Paskelbus nuosprendį, karaliui išsprūdo: „Tikėjau, kad mesjė Briso galės mane išgelbėti“. Nesugebėjo...

Valdančios grupuotės lyderis neklydo – karūnuotos Europos galvos sudarė karinę koaliciją, prieš kurią kautis Respublikai nepakako kareivių. Konventas paskelbė apie skubų 300 tūkst. rekrutų surinkimą – Vandėja ir Bretanė pasipriešino, o būdamos tradiciškai katalikiškos, stojo ir prieš antiklerikalinę Paryžiaus valdžią. Maištaujantiems valstiečiams vadovavo patyrė rojalistų karininkai, Pilietinis karas nusitęsė metams…

O priešprieša Konvente irgi augo kasdien. Jau pasibaigus posėdžiui, 1793 m. kovo 10 d. vakare Dantonas netikėtai pasiūlė įsteigti nepaprastąjį tribunolą - žinoma, kontrrevoliucionierių persekiojimui. Bet ką jais paskelbs montenjarai, abejonių nebuvo. Tą posūkį pabandė neutralizuoti Pjeras Vernju, puikiai valdęs žodį: „Kai mums siūlo priimti dekretą apie inkvizicijos įvedimą, tūkstantį kartų baisesnės nei Venecijos, mes greičiau mirsime nei su tuo sutiksime“. Tačiau po kelių dienų jis atsitraukė nuo savo žodžių. Konventas įteisino represyvų organą – Revoliucinį tribunolą.

Paryžiaus sankiuliotinės sekcijos 1793 m. balandžio 10 d. surengė Konvento puolimą. Robespjeras surašė 18 punktų, kuriais panaudojo visas priemones ir kaltino valdančiąją frakciją susimokius su Europos tironais… Jo ataka Konvento nesuglumino, bet Robespjeras to ir nesiekė. Jis kalbėjo labiau Paryžiaus gyventojams, sankiulotams, o ne deputatams. O atremti Robespjero kalbos išėjo geriausias valdančiųjų oratorius Vernju, papunkčiui atremdamas Kalno lyderio, o taip pat Marato užsipuolimus. Žodinis susišaudymas tąkart baigėsi lygiosiomis.

Po 3 d. Konventas priėmė dekretą dėl Marato suėmimo. Revoliucinis tribunolas, kuriame nebuvo nė vieno Briso šalininko, išteisino sankiulotų vadą, raginusį maištauti.

„Tėtušis Diušenas“ 1793 m. gegužės 24 d. prapliupo sąmokslo „atskleidimu“. „Atskleidimo“ autorius Eberas buvo suimtas už raginimą maištauti. Komunos komitetas pasiskelbė posėdžiaujantis nuolat ir į Konventą gegužės 25 d. pasiuntė delegatus, kad tie pareikalautų nedelsiant išlaisvinti žurnalistą. Jakobinų klube gegužės 26 d. Robespjeras pakvietė sukilti. Kaip įprasta, gegužės 31 d. suskambo Paryžiaus varpai – tačiau Eberas nebuvo išleistas. Ir Robespjeras nusprendė – jei jie nesupranta žodžių, būtina panaudoti radikalias priemones. Birželio 2 d. Paryžiaus Komunos jėgomis buvo atliktas valstybės perversmas.

Generolas Fransua Anrio²²⁾, paskirtas laikinuoju vadu, prie Konvento atvedė 80 tūkst, gvardiečių ir apsupo pastatą. Priešais įėjimą pastatė dvi patrankas. Šįkart Komunos delegacija reikalavo nedelsiant suimti Briso grupės deputatus ir ministrus. Visiškoje sumaištyje Žanas-Deni Lanžiuinė²³⁾ su pistoletu rankoje susirėmė su keliais montenjarais. Jis atsisakė atiduoti mandatą; keli kiti – taip pat.

Į išorę deputatams nepavyko prasiveržti ir deputatai priėmė dekretą, kad 29 jų kolegos ir 2 ministrai atiduoti namų areštui. Kai kuriems jų vėliau pavyko pasislėpti. Po kelių dienų 75-i Konvento nariai pasirašė protestą dėl balsavimo priešais karteče užtaisytas patrankas: 59 jų buvo suimti, kiti pabėgo.

Pabėgę nebandė pasislėpti, o rengė pasipriešinimą neteisėtai valdžiai. Jie ginklus pakėlė Normandijoje, Bretanėje, o daugiausia šalies pietuose. Jų pusėje buvo teisė, tačiau ne galia. Iš Paryžiaus atsiųsta armija sumušė sukilėlius. Lione jis numalšintas po 2 mėn. apsiausties. Jo dalyvių paimta per daug, kad su jai susitvarkytų giljotina, todėl juos atvežė į Broto pakraštį, plokščią lygią vietą, skirtą pasivaikščiojimams ir pasilinksminimams, ir grupėmis karteče sušaudė iš patrankų, sužeistus pribaigė kardais ir durtuvais, trypė žirgais. Taip nužudyta apie 1680 žmonių. Bertranas Bareras²⁴⁾ paskelbė Paryžiuje: „Lionas paskelbė karą Laisvę, Liono daugiau nėra!“. Komisaras Žozefas Fušė²⁵⁾, asmeniškai vadovavęs operacijai, vėliau buvo Napoleono I ir karaliaus Liudviko XVIII²⁶⁾ policijos ministru.

Pralaimėję pasipriešinimo organizatoriai buvo suimti ir nuteisti mirties bausme; kai kurie patys nusišovė. Jakobinų ir sankiulotų diktatūrai daugiau niekas netrukdė. Į viešumą 1793 m. liepos 27 d. vėl išėjo Robespjeras – į Nacionalinio gelbėjimo komitetą, kuriame vėliau įkūrė savą Policijos biurą.

O belaukdamas teismo Pjeras Briso paskubomis surašė savo prisiminimus, jiems davęs antraštę: „Testamentas mano vaikams“. Robespjerą, kuris kadaise kaip jaunas klerkas atvažiavo į Šartrą, jis apibūdino taip: „Nemandagus, nesiekiantis jokių žinių, nepajėgus mąstyti ir rašyti, jis puikiai tiko mezgimo vąšeliu amatui. Metams bėgant jis nė kiek nepasikeitė ir aš negaliu suprasti, kaip toks asmuo galėjo taip smarkiai ir fataliai mūsų laisvės likimus“. Bet tai suvokti vis tik įmanoma, nes 20 a. ir vėliau jis turėjo daugybę pasekėjų.

Nacionalinio gelbėjimo komiteto veiksmų programą 1793 m. rugsėjo 5 d. paskelbė jo nepakeičiamas pranešėjas Bertranas Bareras: „Į dienotvarkę įtrauksime Terorą ir dar taip, kad akimirksniu išnyks ir rojalistai, ir nuosaikieji, ir kontrrevoliuciniai niekšai… Rojalistai nori kraujo?! Na, ką gi, jie gaus sąmokslininkų, Briso, Marijos Antuanetės kraujo… “ Bareras gavo „giljotinos dainiaus“ pravardę, tačiau jis pergyvens visus, visad atsižvelgdamas į vėjo dvelksmą. ir gyvenimą baigs 86 m. amžiaus gimtojo Tarbo municipaliteto patarėju.

O praretėjęs Konventas 1993 m. rugsėjo 17 d. dar paskelbė „Įstatymą apie įtartinus“, pagal kurį įtartinais buvo visi. Prie laisvės priešų buvo priskirti ir federalistai – tam, kad būtų pagrįstas Briso ir jo šalininkų persekiojimas. Juk jie, sekdami Šarliu Monteskjė, vientisos ir nedalomos Respublikos idealu matė federalinę valstybės sandarą ir nuolat apie tai diskutavo. O juk tikrojo federalizmo idėja nesuderinama su visaapimančiu centriniu valdymu. Paryžiaus komuna negalėjo pakęsti federalistų – jos reikėjo sunaikinti. Karas su antiprancūziška koalicija bei Bretanės ir Vandėjos sukilėliais tęsėsi, tad San-Žiustas pasiūlė, o montanjerų Konvertas patvirtino formulę: „Laikinoji Prancūzijos vyriausybė bus revoliucine iki taikos pasiekimo“. Išvertus į normalią kalbą – jokių rinkimų, jokių konstitucinių normų. Teroras!

Revoliucinis tribunolas 1973 m. spalio 24-30 d. suvaidino Briso ir jo šalininkų teismą. Kaip liudininkas, Eberas liudijo, kad Brisas yra šnipas, išlaikomas Anglijos karaliaus ir t.t., ir pan. - ir kad viską reikia baigti per 24 val. Jo reikalavimu (sic! būtent, liudininko reikalavimu!) Konventas išleido dekretą, kurio pagrindu teisėjai paskelbė esą „pakankamai įtikinti“. 10 val. vakaro Tribunolo pirmininkas paskelbė iš anksto paruoštą verdiktą, kad 22 teisiamieji nuteisiami mirties bausme. Nuteistieji protestavo, kad jiems neleido gintis, šaukė „tegyvuoja Respublika!“. Prieš juos panaudojo jėgą, kad nuvestų į kalėjimą. Protestantų pastorius Markas Dovydas Lasursas²⁷⁾ pasisuko į teisėjus ir sušuko: „Aš mirštu tądien, kai tauta neteko proto, o jūs mirsite, kai tauta vėl atgaus protą!“.

Su proto grįžimu tautai lieka neaišku, tik abu Respublikos inkvizitoriai buvo giljotinuoti 1795 m. gegužės 7 d. kartu su jų kolegomis Revoliuciniame tribunole. Prieš mirtį Fukjė-Tenvilis²⁸⁾ dar nusistebėjo: „Aš buvau Revoliucijos kirviu. Ar kas baudžia kirvį?!“

Spalio 31 d. nuteistuosius atvežė į Revoliucijos aikštę. Prie ešefoto jie uždainavo „Marselietę“, kurioje pakeitė vieną žodį – vietoje L'étendard („vėliava“) dainavo le couteau („peilis“):

Nežinomas autorius. Briso bausmė

Allons enfants de la Patrie, Le jour de gloire est arrivé! Contre nous de la tyrannie Le couteau sanglant est levé!

Sukilkit, vaikai tėvynės, Šlovės diena jau atėjo! Prieš mus dabar tironija Kruviną peilį iškelia!

Juos žudė po vieną – ir paskutiniojo „Marselietė“ staiga nutrūko. Tądien naujoji tironija, kurią numatė Vernju, užvaldė Laisvės, Lygybės, Brolybės Respubliką! Per Didžiojo teroro laikotarpį 1783-94 m. į kalėjimus įgrūsta apie 500 tūkst, žmonių ir mirties bausmes sulaukė apie 100 tūkstančių, iš kurių 17 tūkst. giljotinuota, 30 tūkst. sušaudyta, kiti nuskandinti ar kitaip išžudyti. <>Po savaitės giljotinuota ir Briso politinė mūza Manon Rolan²⁹⁾. Jau stovėdama mirties prieangyje, ji sušuko: „O laisve, kokie nusikaltimai daromi tavo vardu!“. Jos vyras suspėjo pabėgti, tačiau išgirdęs apie jos mirtį, nusižudė.

„Taip bus su visais išdavikais“ – patenkintas grasino „Tėtušis Diušenas“. Tačiau taip bus ir su šio laikraščio leidėju, vos anksčiau prisiekinėjusiu: „Kol Respubliką valdys advokatai, aš kausiuos kaip velnias, kad tam sukliudyčiau“. Tik Eberas neatsižvelgė, kad Robespjeras buvo advokatu, nieko neužmiršdavo ir nepakentė konkurencijos. Eberui nepakako jėgų pakilti ant ešefoto - jį užnešė po giljotina 1794 m. kovo 24 d.

Žoržas Dantonas sunkiai susitaikė su Briso tragiška pabaiga. Tačiau ir jo kruvina galva nusiris į pintinę 1794 m. balandžio 5 d. - tačiau prieš mirtį jis dar paprašys Dievo ir žmonių atleidimo. Kartu su juo mirtį pasitiks ir žurnalistas Kamilis Demiulenas³⁰⁾, savo kalba įkvėpęs paryžiečius Bastilijos šturmui.

O pirmuoju teroro teoretiku ir praktiku buvo Maksimilianas Robespjeras, kuris 1791 m. pasisakė už mirties bausmės panaikinimą. Publika, įpratusi asmenybės vertė matuoti jo aukų skaičiumi, jį iškėlė prie didžiųjų. Net nuverstas ir paskubomis nubaustas mirtimi, jis jai liko neliečiamu kumyru. Vernju tai aiškino: „Tironai didūs tik todėl, kad mes klūpim“.

Laimėjo „Paryžius“, tačiau pralaimėjo Prancūzija. Ją biurokratiniu būdu suskirstė į departamentus taip, kad raitas žandaras galėtų jį kirsti per dieną – o istorinės provincijos, jų teisės ir laisvės buvo atšauktos. „Paryžiaus“ netenkino įvairialypė šalis su skirtingais papročiais ir kalbomis - 1794 m. sausio 27 d. Nacionalinio gelbėjimo komiteto vardu gaskonas iš Tarbo Bertranas Bareras dėstė: „ne mums palaikinėti barbariškus žargonus ir grubias tarmes, kurie gali tarnauti tik fanatikams ir kontrrevoliucionieriams“. Greičiausiai jis niekino ir savo tėvynės Pirėnuose kalbą?! Respublika pasmerkė Prancūzijos kalbas išmirimui – ir net dabar, kai naivūs entuziastai prašo jas atgaivinti, „Paryžius“ vis dar atsako „Ne!“ O jakobinų įpėdiniai pašaipiai šypsosi: „Na, tai tik folkloras…“. Tačiau „folkloras“ atgyja…
Prancūzijoje vėl šoka – tuos, valstietiškus šokius!

---

Trumpos biografijos ir paaiškinimai:

¹⁾ Bernaras-Renė Žurdanas, markizas de Lonė (Bernard René Jourdan, marquis de Launay, 1740-1789) – prancūzų didikas ir karininkas, paskutinis Bastilijos komendantas (nuo 1776 m.), vadovavęs garnizonui jos paėmimo metu 1789-ais. Jis buvo subadytas durtuvais ur sušaudytas, jo galva nupjauta, užmauta ant smaigo ir nešiojama Paryžiaus gatvėmis. Jo vaidmenį liepos 14-os įvykiuose Č. Dikensas aprašė romane „Pasakojime apie du miestus“ (1859), o su daugeliu išsigalvojimų ir A. Diuma romane „Anž Pitu“ (1850-51) - bei kitur. Taip pat 1785 m. jis buvo atsakingas už dviejų asmenų, susijusių su skandalu dėl karalienės vėrinio, įkalinimą – kardinolo de Rohano ir grafienės de la Motte.

²⁾ Žakas de Fleselio (Jacques de Flesselles, 1730-1789) – prancūzų administratorius, parlamento narys, paskutinis Paryžiaus „pirklių seniūnas“ (paskirtas 1789 m. balandį), viena ankstyvoji Prancūzijos revoliucijos auka. Kilęs iš trečiojo luomo, nusipirko dvarininko titulą. Buvo karaliaus valdžios šalininkas ir aršus būsimų jakobinų priešininkas. Bastilijos šturmo dieną, apkaltinus išdavyste, buvo nušautas iš pistoleto jam išeinant iš merijos, jo galva nupjauta, pamauta ant smaigo ir nešiojama po Paryžių.

³⁾ Onorė Riketi, Mirabo grafas (Honoré Gabriel Riqueti, „comte“ de Mirabeau, 1749-1791) – prancūzų rašytojas, oratorius, masonas, iškilus Revoliucijos veikėjas. 1786 m. buvo pasiųstas į Prūsiją. Visur jis nagrinėjo politinę sandarą ir žmonių gyvenimą, tad išleido apžvalgą „La monarchie prussienne“ (1788). Buvo įsteigęs „Generalinių valstijų laikraštį“. Palaikė karaliaus valdžią likdamas ištikimas Revoliucijai. Pasisakė prieš griežtas priemones emigrantams. Mirė natūralia mirtimi dėl ligos.

⁴⁾ Žilberas de Lafajetas (Marie-Joseph Paul Yves Roch Gilbert du Motier de La Fayette, Marquis de La Fayette, 1757-1834) - prancūzų ir amerikiečių politinis veikėjas, masonas, dalyvavęs JAV Nepriklausomybės kare ir Prancūzijos Revoliucijoje. Į Ameriką atvyko 1777  m., kur įsiliejo į kovas už nepriklausomybę. Komandavo Kontinentalinei armijai 1781 m. Jorktauno apgulčiai. 1778 m. grįžo į Prancūziją, tačiau vėl paprašė Dž. Vašingtono iškviesti į JAV. Per Prancūzijos revoliuciją, 1789 m. Steigiamajam susirinkimui pasiūlė „Žmogaus teisių deklaraciją“ pagal JAV 1776 m. deklaracijos pavyzdį. Buvo pagrindinės Paryžiaus karinės jėgos vadu. Po 1791 m. kruvinų įvykių Marso lauke jo populiarumas smuko. Kai buvo paskelbtas išdaviku, bėgo pas austrus, bet buvo suimtas. Išlaisvintas 1797 m. iki 1814 m. daugiau nedalyvavo politikoje. 1823 m. vėl buvojo JAV, kur buvo entuziastingai sutiktas, jo vardo garbei net pavadintas miestas (Fayetteville).

⁵⁾ Karolis X (Charles Philippe, 1757-1836) - Artua grafas, Prancūzijos karalius (1824-30); Liudviko XVI ir Liudviko XVIII jaunesnysis brolis. Per Prancūzijos revoliuciją pirmasis iš karališkosios šeimos pasitraukė į užsienį, Buvo vienas emigrantų lyderių, mėgino vadovauti Vandėjos rojalistų sukilimui. Prancūzijoje atkūrus Burbonų valdžią ir karaliumi tapus Liudvikui XVIII, grįžo į Prancūziją, kur vadovavo ultrarojalistų partijai. Tapęs karaliumi protegavo Katalikų Bažnyčią, aristokratiją. Toji jo politika paskatino 1830 m. Liepos revoliuciją, kurios metu atsisakė sosto ir emigravo į Didžiąją Britaniją, vėliau ilgesnį laiką gyveno Prahoje. Mirė nuo choleros.

⁶⁾ Tiuilri rūmai (Palais des Tuileries) - karalių rūmai Paryžiaus centre, su Luvru sudarantys vientisą kompleksą. Jis buvo daugelio Prancūzijos karalių, nuo Henriko IV iki Napoleono III, rezidencija, kol nebuvo sudeginti Paryžiaus komunos 1871-ais. Juos sudarė centrinis Laikrodžo korpusas ir du, Marsano bei Floros, paviljonai. Dabar pagrindinėje rūmų dalies vietoje randasi Tiuilri parkas, o abu paviljonai išliko. Jo pavadinimas aiškinamas tuo, kad šioje vietoje kasė molį, iš kurio gamino čerpes (tuile). Rūmų statybos greta Luvro idėja priklauso karalienei Jekaterinai Mediči; statyba 1564 m. pavesta F. Delormui, vadovavusiam statybai iki 1570  m. Jekaterina, mėgusi balus. Muziką ir teatro vaidinimus, Tiuilri rūmus laikė pasilinksminimų vieta, o tik vėliau tapo kasdieninio gyvenimo vieta, kas atsispindėjo jo išvaizdoje ir suplanavime. Viena rūmų ypatybe, juos išskyrusia iš pilių, buvo polichromija. Statant Versalį užmiestyje, čia gyveno Liudvikas XIV, kuris ansamblį išplėtė ir sujungė su Luvru. Rūmai buvo svarbių Prancūzijos Revoliucijos įvykių sūkuryje.

⁷⁾ Liudvikas XVI (Louis XVI, Louis-Auguste, 1754-1793) - Prancūzijos ir Navaros karalius (1774-1792), Nacionalinio Konvento suimtas ir nuteistas giljotinuotas sausio 21 d. Jis norėjo išvyti britus iš Indijos, todėl 1782 m. jis sudarė sąjungą su Pešvų valstybės valdovu Madhavravu II. Jis rėmė geografinių tyrimų ekspedicijas – 1785 m. Žanui Fransua de Galo pavedė vadovauti ekspedicijai aplink pasaulį. Nors pradžioje ir buvo mėgstamas valdovas (panaikino feodalines prievoles, karališkas privilegijas ir kt.), dėl neveiksnumo ir konservatyvumo tapo tironijos ir Senosios santvarkos simboliu. Buvo vedęs Mariją Antuanetę, Austrijos erchercogaitę, kuri irgi buvo spalio 14 d. nukirsdinta.

⁸⁾ Žakas-Pjeras Briso (Jacques Pierre Brissot, 1754-1793) - prancūzų žurnalistas, abolicionistas, žirondistų frakcijos veikėjas Prancūzijos Revoliucijos metu. Kilęs iš Šartro. Buvo mesmerizmo šalininkas, jį gynęs nuo akademinių sluoksnių užsipuolimų. 1788 m. įkūrė Juodaodžių draugų draugiją, nukreiptą prieš vergiją. Įsteigė gana populiarų laikraštį „Le patriote francais“. Žinomiausias jo posakis: „Nuosavybė – tai vagystė!“ Pasisakė už karą su Austrija ir kitomis Europos valstybėmis, kad apsaugotų Prancūzijos revoliucinius pasiekimus. Galiausiai buvo apkaltintas ryšiais su karaliaus rūmais ir giljotinuotas.

⁹⁾ Žakas-Renė Eberas (Jacques René Hébert, 1757-1794) – prancūzų žurnalistas, Revoliucijos veikėjas, 1790 m. įsteigęs radikalios pakraipos laikraštį „Le Pere Duchesne“. Buvo jabobinų kraštutinio kairiojo sparno atstovas. Norėjo tapti vidaus reikalų ministru ir pasisakė prieš Konventą, kad pareigas atidavė Dantono draugui Ž.N. Pašė. 1794  m. kovo 13 d. Robespjeras nusprendė, kad „reikia baigti“ su priešais „iš kairės“. Jis buvo suimtas, teisiamas ir nubaustas mirties bausme.

¹⁰⁾ Leopoldas II (Peter Leopold Joseph Anton Joachim Pius Gotthard, 1747-1792) – Vokietijos karalius (nuo 1790 m.), Romos imperatorius (1790-1792) iš Habsburgų dinastijos; Marijos Antuanetės brolis. Buvo menų ir kultūros globėjas; Vieną atneše Florencijos operą. 1792 m. Prancūzijoje kilus revoliucijai, su Prūsija sudarė sąjungą, nukreiptą prieš Prancūziją. Nuslopino sukilimą Vengrijoje ir 1791  m. baigė karą su Turkija.

¹¹⁾ Karlas fon Klauzavičius (Carl Philipp Gottfried (or Gottlieb) von Clausewitz, 1780-1831) – prūsų karo teoretikas, karvedys, istorikas, etikas. Dalyvavo karuose su Napoleonu I, 1806–1808 m. buvo prancūzų nelaisvėje. Išanalizavo daugiau kaip 130-mt 1566–1815 m. laikotarpio žygių ir karų, susistemino to meto kariavimo pokyčius ir išplėtojo karo filosofiją. Pagal jį karas nėra savitikslis – tai politikos tąsa kitokiomis priemonėmis. Jis sukūrė totalinio karo sampratą, pagal kurią reikia pulti priešo karines pajėgas, išteklius, civilius gyventojus ir palaužti jo norą kariauti. Svarbiausias uždavinys – sutriuškinti priešą generaliniame mūšyje. Svarbiausias veikalas – „Apie karą“ (rašytas 1816-30 m., paskelbtas 1832 m.).

¹²⁾ Maksimilianas Robespjeras (Maximilien Francois Marie Isidore de Robespierre, 1758-1794) – prancūzų teisininkas, vienas iš jakobinų lyderių, valstybės ir Prancūzijos revoliucijos veikėjas. Pradžioje gimtajame mieste dirbo advokatu - atstovavo kilmingiesiems, kurių pavedimu tikrindavo senus aktus bei dokumentus. Teoriškai pagrindė aukščiausią revoliucijos formą – revoliucinę demokratinę diktatūrą (terorą), pakeitusią konstitucinį režimą. Nuo 1793 m. liepos, vadovaudamas Visuomenės gelbėjimo komitetui, šaukė liaudį į kovą su vidaus ir užsienio kontrarevoliuciją. 1793 m. tapo revoliucinės vyriausybės vadovu. Termidoro perversmo metu Robespjeras bei kiti jo šalininkai buvo suimti ir be teismo liepos 28 d. giljotinuoti Paryžiaus Santarvės aikštėje.

¹³⁾ Francas II (Franz II Joseph Karl, 1768-1835) - paskutinis Romos imperatorius (1792-1806), Austrijos imperatorius (nuo 1804 m.). 1792 m. vasarį sudarė sąjungą su Prūsija prieš Prancūziją. Prancūzijos revoliucija sukėlė nepasitikėjimą jokia radikalizmo forma. Trečiojo Žečposolitos padalijimo metu (1795) Austrija gavo Krokuvą ir dalį Mažosios Lenkijos. Austrijoje likvidavo valstybės tarybą. Palaikė feodalinę tvarką. Neleido verslininkas statyti geležinkelių. Buvo žiaurus ir smulkmeniškas su priešininkais.

¹⁴⁾ Pjeras Viktiurnjenas Vernju (Pierre Victurnien Vergniaud, 1753-1793) – prancūzų teisininkas, revoliucionierius, oratorius, žirondistų frakcijos lyderis. Giljotinuotas. 1791 m. nuo Žirondos departamento išrinktas į Įstatymleidystės susirinkimą. 1792 m. birželio 20 d. pasakė savo garsiąją kaltinamąją kalbą prieš karalių. Karaliaus teismo metu pakeitė poziciją ir ragino atidėti bausmės įvykdymą. Kai 1793 m. birželio 2 d. Konventas nurodė suimti žirondistų frakcijos deputatus, pasislėpė, tačiau po 2 d. buvo suimtas ir spalio 31 d. nukirsdintas. Garsus jo posakis: „Revoliucija ryja savo vaikus“.

¹⁵⁾ Antuanas Manda de Gransė (Antoine Galiot Mandat de Grancey,1731-1792) – prancūzų didikas, politikas ir generolas, 1792 m. tapęs Nacionalinės gvardijos vadu. Iki revoliucijos buvo gerbiamas Le Peno apylinkėse (į šiaurės rytus nuo Turino). Buvo konstitucinės monarchijos rėmėjas. Dalis gvardiečių, ypač iš vargingiausių sluoksnių tapo priešiški jam, palaikydami jakobinus. Žuvo rugpjūčio 10 d sukilimo metu.

¹⁶⁾ Žoržas Žakas Dantonas (Georges Jacques Danton, 1759-1794) – prancūzų teisininkas, iškilus veikėjas Prancūzijos Revoliucijos metu. Vienas Kordeljerų klubo įkūrėjų, o 1791 m. suartėjo su jakobinais, 1792 m. priklausė monarchijos nuvertinimą inicijavusių asmenų grupei. Paskelbus Respubliką, buvo paskirtas teisingumo ministru, organizavo jaunos respublikos gynybą nuo kaimyninių valstybių agresijos. Vedė kovą su vidaus ir išorės priešais; jo pasiūlymu įsteigtas Revoliucinis tribunolas. Vadovavo Visuomenės gelbėjimo komitetui. Kritikavo Robespjerą, o tai pasibaigė tuo, kad Revoliucinis tribunolas nuteisė jį giljotinavimui.

¹⁷⁾ Morisas Diuplė (Maurice Duplay, 1738-1820) – prancūzų revoliucionierius, stambios stalių dirbtuvės Paryžiuje (Sent Onorė gatvėje) savininkas, jabobinų klubo narys, kurio namuose yra gyvenęs Robespjeras, susižadėjęs su jo dukra Eleonora. Po kontrrevoliucinio perversmo suimtas ir teistas.

¹⁸⁾ Fridrichas de Brunsvikas (Friedrich Wilhelm von Braunschweig-Wolfenbüttel, 1771-1815) – prūsų karvedys, „Juodojo korpuso“ vadas, turėjęs „Juodojo hercogo“ pravardę. Į prūsų armija stojo 1789 -ais ir dalyvavo mūšiuose prie revoliucinę Prancūziją. Šlovę jam atnešė 1809 m. Halberštadto šturmas ir mūšis prie Braunšveigo, nugalint 3 kartus pranašesnį priešą. Žuvo mūšyje prie Katr-Bra.

¹⁹⁾ Žanas-Mari Rolanas de la Platjeras (Jean-Marie Roland de la Platiere, 1734-1793) – prancūzų mokslininkas ir politikas, žirondistas, Revoliucijos metu buvo Vidaus reikalų ministru. Buvo prieš rugsėjo žudynes, tačiau nieko negalėjo padaryti. Jam pakenkė istorija su karaliaus dokumentais, kuriuos jis vienas, be Konvento žinios, perskaitė išlaužęs seifą. Pabėgo ir ilgai slapstėsi, tačiau sužinojęs apie žmonos mirtį nusižudė.

²⁰⁾ Margarit-Eli Gadė (Marguerite-Élie Guadet, 1758-1794) – prancūzų politikas, Revoliucijos veikėjas ir Kovento narys, aktyviausias žirondistas, nuo pat pradžių kovojęs su Robespjeru ir jo partija. Kai F. Anrio 1793 m. gegužės 31 d. apsupo Konventą, Gadė puikia kalba išgelbėjo savo bendražygius, tačiau jau kitą dieną turėjo bėgti iš Paryžiaus. Kažkiek laiko slapstėsi, bet buvo surastas pas giminaičius ir giljotinuotas.

²¹⁾ Liuji Sen-Žiustas (Louis Antoine Léon de Saint-Just , 1767-1794) – prancūzų revoliucionierius ir politikas, pagrindinis Liudviko XVI kaltintojas ir teroro ideologas, vadintas „Teroro arkangelu“. Buvo jauniausiu Kovento deputatu, vienas aktyviausių montenjarų, labai geras oratorius. Buvo artimas Robespjero bendražygis, kurį nuvertus irgi suimtas ir ir giljotinuotas.

²²⁾ Fransua Anrio (Francois Hanriot, 1759-1794) - prancūzų revoliucionierius, sankiulotų lyderis, oratorius, Paryžiaus nacionalinės gvardijos vadas po 1993 m. gegužės 31 d. sukilimo. 1794 m. liepos 27 d. bandė išlaisvinti suimtą Robespjerą, bet buvo pats suimtas kitą dieną.

²³⁾ Žanas-Deni Lanžiuinė (Jean Denis Lanjuinais, 1753-1827) – prancūzų teisininkas. Istorikas, žurnalistas, politikas. Buvo Steigiamojo komiteto, o vėliau Konvento nariu; priklausė žirondistams. Buvo vienu Bretonės klubo (Jakobinų klubo pirmtako) steigėjų. Konvente stengėsi gelbėti karalių nuo mirties bausmės. Po 1793 m. birželio 2 d. dekreto dėl žirondistų, 18 mėn. slapstėsi namuose, po termidoro įvykių sugrįžo į Konventą. Restauracijos metu tapo peru.

²⁴⁾ Bertranas Bareras (Bertrand Barere de Vieuzac, 1755-1841) – žydų kilmės prancūzų teisininkas ir politikas, per Revoliuciją buvęs Steigiamojo susirinkimo ir Konvento (šiame atstovavo vadinamosios „pelkės“ interesus) deputatu. Prasidėjus nesutarimams tarp montenjarų ir žirondistų, jis stengėsi būti tarpininku ir tapo centro vadu, tačiau vėliau prisijungė prie „kalno“ partijos. Nors bendradarbiavo su Robespjeru, per termidoro įvykius pasisakė prieš jį. Vis tik buvo suimtas, tačiau sulaukė amnestijos. Užsiėmė literatūra, tačiau 1815 m. išvytas kaip „karaliaus žudikas“ ir gyveno Briuselyje, tačiau po Liepos revoliucijos (1830) grįžo į Prancūziją ir nuo 1831 m. buvo Aukštutinių Pirėnų departamento prefektu.

²⁵⁾ Žozefas Fušė (Joseph Fouché, duc d'Otrante, 1759-1820) – prancūzų teisininkas, valstybės veikėjas, policijos ministras (su pertrauka 1799-1810 valdant Napoleonui Bonapartui. 1792 m. išrinktas į Konventą. Termidoro perversmo organizatorius. Ypač žinomas įniršiu malšinant Liono sukilimą. Tačiau vėliau netikėtai tapo Robespjero priešininku. Bpo termidoro perversmo buvo suimtas, tačiau amnestuotas. Būdamas policijos ministru, išplėtojo žvalgybos, provokacijų ir šnipinėjimo sistemą. Napoleonui nebuvo ištikimas, tačiau ne kartą atskleidė prieš jį regztas intrigas. Vis tik buvo atstatydintas. 1816 m., išleidus dekretą apie karaliaus žudikų ištrėmimą, persikėlė į Austriją.

²⁶⁾ Liudvikas XVIII (Louis Stanislas Xavier, 1755-1824) – Prancūzijos karalius (1814-1824). Per Revoliuciją, nuo 1791 m. pasitraukęs į Belgiją, joje telkė Prancūzijos kontrrevoliucines jėgas. 1793 m. pasiskelbė Prancūzijos regentu, o 1795 m. ir Prancūzijos karaliumi, tačiau nebuvo pripažintas iki 1814 m., kai Napoleonui I atsisakius sosto, per Burbonų restauraciją tapo karaliumi. Iki 1820 m. Liudviko XVIII politika buvo daugiausia nuosaiki, vėliau reakcinga (pvz., 1823 m. žygis į Ispaniją teisingumo įtvirtinimui). Paskutiniais metais kentėjo nuo podagros ir praktiškai nesikėlė iš krėslo.

²⁷⁾ Markas Dovydas Lasursas (Marc-David Alba dar žinomas kaip Lasource, 1763-1793) – prancūzų pastorius, valstybės veikėjas Revoliucijos metu, žirondistų šalininkas. Revoliucijos metu užėmė svarbias pareigas, tačiau įgijo daug priešų, įskaitant Dantoną. Žlugus žinondistams, suimtas ir giljotinuotas.

²⁸⁾ Antuanas Fukjė-Tenvilis (Antoine Quentin Fouquier de Tinville, 1746-1795) – prancūzų teisininkas, veikėjas Revoliucijos metu, Tribunolo visuomeninis kaltintojas. Įsiliejo į Revoliucijos veiklą. Po Termidoro perversmo (liepos 27 d.), nors ir palaikė perversmą, Fukjė buvo suimtas, kaip ir visas Revoliucinis tribunolas. Giljotinuotas.

²⁹⁾ Madame Roland (Marie-Jeanne "Manon" Roland de la Platiere, 1754-1793) – prancūzų rašytoja, literatūrinio salono šeimininkė, revoliucionierė. Stiprų įspūdį 20-metei paliko į rankas patekusi Ž. Ruso „Naujoji Eloiza“ (1757-60), paskatinusi tapti respublikone. Ji pradėjo rašyti. Revoliucija ją įtraukė – ji manė, kad toji atnaujins pasaulį. Jos salonas tapo revoliucijos židiniu. Jos vyras tapo Vidaus reikalų ministru. Buvo žirondistus; parengė rugpjūčio 10-os sukilimą. Kritus žirondistams, įkišta į kalėjimą, kur parašė „Memuarus“. Buvo giljotinuota.

³⁰⁾ Kamilis Demiulenas (Lucie-Simplice-Camille-Benoit Desmoulins, 1760-1794) – prancūzų teisininkas, žurnalistas, aktyvus Prancūzijos Revoliucijos veikėjas, buvęs Bastilijos šturmo 1789 m. liepos 14-ąją iniciatoriumi; vienas iš kordeljerų lyderių. Buvo M. Robespjero klasiokas. 1785 m. tapo advokatu parlamente, kur pasižymėjo kaip puikus oratorius ir plunksnos valdytojas. 1789 m. liepos 14-ąją jis iš Palais Royal kreipėsi į minią, kviesdamas į rankas imti ginklus; jis pirmasis prie savo skrybėlės tarsi kokardą prikabino žalią medžio lapą (vilties simbolį) – tai buvo stimulas Bastilijos šturmui. Netrukus po to traktate „La France libre“ ragino paskelbti respubliką. Kartu su kitais įkūrė kordeljerų klubą. Dantonui tapus teisingumo ministru, gavo sekretoriaus postą. 1793 m. ėmė leisti žurnalą „Senasis kordeljeras“, kuriame pradėjo raginti laikytis gailestingumo, dėl ko Robespjeras liovėsi jį palaikęs. Nuteistas Tribunolo.

Rodo sala
Herodotas. Istorija
Heraklitas is Efeso
Extreme: „Prieš mirtį“
Laplasas kaip =mogus
Napoleono lobio ieškant...
Orknėjų Brodgaro valdovas
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Senovės Graikijos skaičiuotuvas
Kur buvo karaliaus Artūro dvaras?
A.Camus. Apmąstymai apie giljotiną
Geležinis žiedas, gniaužęs Velso laisvę
Spiritualizmas Pranc8zijoje: Mesmeras
Sliūkintojas pas karalienę Viktoriją
Demonologija ir anglų folkloras
Nedzingė: praeityje ir dabartyje
Raganų medžiotojų generolas
Škotai - geologijos pradininkai
Apie Stounhendžą Anglijoje
Karolio Europos slinktys
Baltai ir Europa
Hiperboriečiai
Nuslėptoji istorija
Beduinas soste
Vartiklis