Motiejus Miechovskis. Traktatas apie dvi Sarmatijas Azijos ir Europos ir apie esančius jose. Lithuanian

1 knyga. 1 traktatas. Apie Azijos Sarmatiją
1 skyrius. Apie tai, kad yra dvi Sarmatijos
Senovės autoriai skyrė dvi Sarmatijas, esančias kaimynystėje ir susijusias: vieną Europoje, kitą Azijoje ¹⁾.
Europinėje yra sritys: rusų arba rutenų, lietuvių, moskų ir kitos su jomis besiliečiančios, tarp Vyslos upės vakaruose ir Tanaiso rytuose, kurių gyventojai kadaise vadinosi getais ²⁾.
Azijos gi dalyje, plotuose nuo Dono arba Tanaiso vakaruose iki Kaspijos jūros rytuose, dabar gyvena daug totorių genčių.
Apie jų valstybės sandarą, kilmę, tikėjimą ir papročius bus parašyta žemiau.
2 skyrius. Apie totorių pasirodymą ir antplūdį
1211-ais viešpaties metais, gegužės mėnesį, pasirodė didelė kometa³⁾, buvusi [danguje] 18 dienų. Ji skriejo virš polovcų (polowczos), Tanaiso ir Rusijos, o uodega tyso į vakarus, pranašaudama totorių atėjimą.
Tada kitais metais totorių gentis, iki tol buvusi nežinoma, tarytum nužudžiusi savo valdovą Dovydą ir nugalėjusi daug šiaurinių tautų, nuo Indijos prieškalnių atėjo pas polovcus⁴⁾.
Polovcai⁵⁾ – tai gentis, gyvenusi šiauriniame Euksinsko jūros krante, už Meotidų pelkių⁶⁾, kuriuos kiti vadino gotais (Gotthos). Polovcai verčiant į rusų kalbą reiškia medžiotojai arba plėšikai, nes jie dažnai užpuldami plėšė rusus, grobė jų turtą, kaip dabar daro totoriai.
Dauggiau skaitykite Klajokliai polovcai
Kai taip totoriai įžengė į polovcų žemę⁷⁾, tie, išsiuntę pasiuntinius, prašė rusų kunigaikščių padėti visomis jėgomis ir kariais, nes jų, atseit, laukia tas pats pavojus ir tokia pat žūtis, kaip ir polovcų.
Iš paskos pas rusų kunigaikščius atvyko ir totorių pasiuntiniai. Jie siūlė nesikišti į karą polovcų pusėje, o padėti juos išnaikinti kaip rusų priešus.
Rusai (Russitae), veikdami neapgalvotai, sučiupo ir nužudė totorių pasiuntinius, o to išvyko sausuma ir vandeniu⁸⁾ padėti polovcams. Tarp jų buvo Mstislavas Romanovičius su Kijevo kariauna, Mstislavas Mstislovičius su galicais, o taip pat kiti Rusijos kunigaikščiai: Vladimiras Riurikovičius, Černigovo ir Smolensko kunigaikščiai⁹⁾.
Susijungę su polovcų kariais, atėjo į Protolcę¹⁰⁾, o iš ten, kai kurie raiti, ¹¹⁾ per dvylika žygių pasiekė Kalką (Kalcza) kur jau stovyklą buvo įsirengę totoriai.
Neleidę jiems atsikvėpti, totoriai užpuolė: polovcai buvo sutrypti ir išsibėgiojo, rusų gretos išsklaidytos ir, po didelių pjautynių, į nelaisvę paimti du kunigaikščiai – Kijevo Mstislavas ir Černigorsko kunigaikštis¹²⁾. Likusius bėgančius (ir sakyti bjauru!) žudė sąjungininkai polovcai, per kurių žemes gelbėjosi bėgliai – žudė raitelius dėl žirgų, pėsčiuosius žudė ir vandenyje skandino dėl drabužių.
Tądien rusai pakliuvo į pikčiausią ir baisiausią pavojų, iki tol negirdėtą rusų žemėse; ir tai buvo pirmasis rusų pralaimėjimas totoriams.
Galicijos kunigaikštis Mstislavas Mstislovičius, pribėgęs laivus, persikėlė per upę ir tada, besibaimindamas totorių persekiojimo, liepė nukirsti laivų prieplaukas¹³⁾ ir baisioje sumaištyje pabėgo į Galiciją.
Vladimiras Riurikovičius, taip pat išsigelbėjęs bėgdamas, atvyko į Kijevą ir gavo jo sostą.
Visi likę rusai, atbėgę prie laivų ir radę nukirstas prieplaukas, puolė į neviltį ir, neturėdami jėgų įveikti upę, žuvo ten iš bado, išskyrus keletą kunigaikščių ir kažkiek jų karių, perplaukusių upę valtimis.
Vėliau, 1228 viešpaties metais, totoriai dideliais būriais užplūdę Rusiją, plėšė visą Riazanės (Rzesanska, Rzessensem) sritį, nužudė kunigaikštį, užmušė senius ir mažamečius, daugybę kitų išvarė į nelaisvę, o pilį sudegino¹⁴⁾.
Tų pačių metų žiemą vėl atėjo totoriai – į Suzdalės žemes – ir, visą ją išnaikinę, užmušė kunigaikštį Georgijų su sūnumis ir daugeliu kitų Suzdalės kunigaikščių, sudegino Rostovo pilį ir gausiai prisiplėšė grobio ir belaisvių. It kitais metais jie atėjo į Smolensko ir Černigovo sritis, naikino jas žiauriausiomis pjautynėmis nesigailėdami jokio amžiaus, degino pilis ir įtvirtinimus, iš kur iš baimės spruko kunigaikščiai ir kariai, ir su daugybe belaisvių grįžo į savo žemes ¹⁵⁾.

Komentarai

¹⁾ Jas skiria vienas iš didesniųjų autoritetų Viduramžiais Klaudijus Ptolomėjus ir kt. Žr daugiau dedikacijos pastabose >>>>

Taip pat Jono Baptisto Ramusio (1485-1557) Navigationi et viaggi yra nuorodos į „La descrizione della Sarmazia europea di Alessandro Guagnino Veronese” (1578) ir „I libri di Matteo di Micheovo sulle due Sarmatie”, iš kurių paimta idėja apie dvi Sarmatijas (europinę ir azijinę); į tą pačią kategoriją grupuojant mizianus, ilirus, bosnus, valachus, lenkus arba sarmatus; lenkus kildinant iš sarmatų; paminint Meotidų miškus⁶⁾.

Tam prieštarauja Mechovskio „Mizija, dabar vadinama Bulgarija“ (Misia (ora detta Bulgaria)...

Pastaba: Guagnino, gimęs Veronoje, apie 1556 įsikūrė Lenkijoje, po 13 m. tapo Lenkijos didiku, mirė Krokuvoje 1614 m.

²⁾ Pagal Straboną ^P1 (VII 3:12): "Vieną tos genties [getų] dalį vadina dakais, kitą getais. Getais vadina tuos, kurie gyvena prie Ponto⁶ rytinėje šalies dalyje."

³⁾ Tai 17-as (iš žinomų) Halio kometos pasirodymų, astronominėse lentelėse priskiriamas 1222 m. Ta kometa kinų kometų sąraše Ma Tuan Lina pažymėta paskutine. Iš rusų metraščių ją mini Laurencijaus (1223-iais), Novgorodo 4-sis (1224-ais) ir Gustino (1222-ais). Paskutiniojo tekstas labai panašus į Miechovskio: "Šių metų gegužės mėnesį apsireiškė baisi žvaigždė, švietusi 18 dienų, spinduliai į rytus gana atsikišę; taip žymėjo naują žūtį krikščionims, nes jau po dviejų metų įvyks naujų priešų antpuolis, taigi bedievių totorių, kurių mūsų šalyje nežinojo". Tik reikia pastebėti, kad Gustino metraštis labai vėlyvas, rašytas lenkų įtakoje ir, akivaizdu, panaudojant lenkų šaltinius.

Matyt klaidingą chronologiją Miechovskis paėmė iš J. Dlugošo "Historiae Poloniae". Tą klaidą pakartojo ir Albertas Kampenzė^P2), suapvalinęs "apie 1210 m."

⁴⁾ Ši vieta paimta iš Vincentijaus iš Bovės^P3) "Speculum Historiale" (XXX 59 sk.), kurioje perteikiamas Plano Karpini pranešimas: "1203 m., kai kurių manymu, totoriai, pribaigę savo valdovą, išėjo tautų plėšti. Iki tol gyvenę savo žemėse, t.y. Totorijoje, greta Indijos, surengė sąmokslą prieš karalių Dovydą, savo valdovą... ir pribaigė jį piktadariškai".

Palyginimui, Alberto Kampenzės: "atvykę nuo šiaurės Indijos kalnagūbrio papėdės, užėmė visas žemes, esančias virš Meotidų pelkių⁶⁾ ir Tanaiso ir beveik visiškai išnaikinę ankstesnius gyventojus, getus arba gotus".

⁵⁾Jau nuo Klaproto^P4 laikų laikoma, kad polovcai (Anos Komnen, bizantiečių, Rubruko ir kt. – komanai; totoriškai kipčakai) buvo tiurkų genties tauta, tos pačios atšakos, kaip pečenegai ir torkai. Rastas Petrarkai priklausęs polovcų kalbos žodynas, kurį išleido Klaprotas, liudija polovcų ir tiurkų kalbų artumą. Polovcų atsiradimas pietų Rusijos stepėse priskiriamas 10 a. (Dlugošas – 1058 m.).

Miechovskio šaltiniai – Jordanas (per Sigibertą), Pavelas Diakonas, Sigebertas ir kt. – minėdami gerokai ankstesnius laikus, polovcų stepėse įkurdina gotus. Gerberšteinas rašo: "Rusai tvirtina, kad, atseit, polovcai buvo gotai, bet aš nepalaikau jų nuomonės" .

Žodžio polovcai reikšmę Miechovskis, matyt, išveda iš polowac, polowannie (rus. polievatj, zapolievatj) – varyti, užspeisti žvėrį. Tačiau kitaip mano Gerberšteinas (gan įdomiai, kaip 16 a., samprotaudamas). Jis polovcų pavadinimą kildina iš polie (rus. laukas) ir aiškina, kad medžiotojai rusiškai yra lovcy (iowatzi), o polovcai reiškia laukininkai.

⁶⁾ Euksinsko jūra arba Pontas – Juodoji jūra; Meotidų pelkės – Azovo jūra.

⁷⁾ Visas tolimesnis pasakojimas iki pat 1228 m. paimtas iš J. Dlugošo.

⁸⁾ Kiek neįprasta, kad nepanaudotas Dlugošo išsireiškimas "terra marique" (sausuma ir jūra). Gal tai atspindys ir kažkokių kitų (be Dlugošo) metraščių. Palyg. PSRL1, VII, 130: "...atvyko ir galicai laivais Dniestru ir išėjo į jūrą, ir buvo laivų 1000, ir įplaukę į Dnieprą, įveikę slenksčius ir apsistoję prie Chorticos upės sraunumos" bei PSRL1, I, 217: "... ir atvyko žirgais, o galicai atplaukė laivais... ir pasiekę jūrą..."

⁹⁾ Kunigaikščiai irgi paimti iš J. Dlugošo.

Mstislavas Romanovičius – sūnus Romano Rostoslavičiaus, Smolensko kunigaikščio, 1173-1175 – Kijevo; Smolensko kunigaikštis, 1212-1224 m. Kijevo soste, žuvo 1224 m. prie Kalkos.

Mstislavas Mstislovičius Udaloj – Mstislavo Rostislavičiaus Drąsiojo sūnus; Toropecko kunigaikštis, vėliau Novgorodo, vėliau Galicijos. Viena ryškesnio to laikmečio asmenybių. Prieš Kalkos mūšį, susipykęs su kitais, pradėjo karinius veiksmus kitų neperspėjęs – tai buvo viena pralaimėjimo priežasčių.

Vladimiras Riurikovičius – g. 1187 m., Riuriko-Vasilijaus Rostislavičiaus sūnus; Perejaslavskio kunigaikštis, vėliau Smolensko, o tada Didysis Kijevo kunigaikštis. 1215-16 ir 1218 m. Mstislavo Mstislovičiaus Udaloj bendražygis kovojant šiaurėje ir su vengrais. 1224 m. prie Kalkos jis buvo "nuo Smolensko".

Mūšyje prie Kalkos dalyvavo Černigovo kunigaikščiai Mstislavas Sviatoslavičius, Sviatoslavo Vsievolodičiaus sūnus, ir jo giminaitis Michailas Vsievolodičius, Sviatoslavo Vsievolodičiaus Čersnojo sūnus, dukart Novgorodo kunigaikštis ir Černigovo kunigaikštis. 1264 m. jį nukankino turkai. Rusų cerkvės kanonizuotas šventuoju.

¹⁰⁾ Žr. PSRL1, VII, 130: "...apsistoję prie Chorticos upės sraunumos (protolčji)". I. I. Sreznevskis žodį "protolčj" aiškina kaip "upės siaura vieta, sraunuma". Miechovskis, sekdamas J. Dlugošu, tai palaikė tikriniu vardu, pavadinimu - Protolce.

¹¹⁾ Nukirsta Dlugošo frazė "kai kurie raiti, kiti valtimis".

¹²⁾ Černigovo kunigaikščio Mstislavo Sviatoslavičiaus vardo nemini ir J. Dlugošas.

¹³⁾ Neaiški vieta. J. Dlugošas naudojo disrumpi, o ne abrumpi, taigi greičiau "sukapoti" (laivus), o ne "nukirsti prieplaukas". Rusų metraštyje PSRL1, VII, 132: "... gi kunigaikštis Mstislavas Mstislovičius... liepė laivus sudeginti, o kitus sukapoti".

¹⁴⁾ Šio įvykio ir likusiųjų iki skyriaus pabaigos pas J. Dlugošą nėra. Galimas rusų metraščio panaudojimas paaiškintų Rusijos pavadinimo panaudojimą šioje vietoje. Mat Miechovskis griežtai skyrė Rusiją (t.y. pietų ir vakarų Rusią) ir Moskoviją – centro ir šiaurės rytų. Skyriuje apie Moskoviją jis rašo ir apie Riazanę, taigi, laiko Maskvos sritimi.

Riazanės plėšimas priskiriamas 1237 m. Gruodžio 16 d. totoriai apgulė miestą, 21 d. jį paėmė, išžudė gyventojus ir sudegino. Kunigaikštį Igorį Glebovičių nužudė atvedę į Pronską.

¹⁵⁾ Suzdalė totorių nusiaubta 1238 m. Jurirus, Vsievolodo Jurevičiaus sūnus, nuo 1217 m. Suzdalės kunigaikštis, nuo 1216 – Vladimiro, buvo sumuštas ir žuvo prie Siti 1238 m. kovo 4 d. Černigovas užimtas ir sudegintas 1230 m. Kunigaikštis Michailas Glebovičius, atvykęs į pagalbą apgultam Černigovui, buvo sumuštas ir pabėgo į Vengriją.

Papildomi komentarai

^P1) Strabonas (lot. Strabo, apie 64-24 m. pr.m.e.) – garsus graikų geografas, istorikas ir filosofas, parašęs 17-os tomų „Geographica" (Geografija), kuri beveik visa išlikusi (išskyrus 7 kn. dalis). Joje aprašė tuo metu mažai žinomų kraštų žmones ir vietoves. O „Istorija" beveik visa dingusi. Yra išlikęs tik papiruso fragmentas dabar saugomas Milano universitete). Ją citavo pats Strabonas ir kiti autoriai.

Žodžiu „strabo" vadino žvairius. Taip Pompėjaus Didžiojo tėvas buvo „Pompeius Strabo". Tačiau "strabo" buvo vadinami ir kilę iš Sicilijos, galėję įžvelgti tolimus dalykus. Yra keli Antikos asmenys, turėję pavardę Strabonas.

Strabonas gimė Amasėjoje (dabar Amasya Turkijoje), buvusia Ponto valdovų rezidencija. Mokėsi pas kelis geografus ir filosofus. Vienas pirmųjų mokytojų buvo Pergamo mokyklos gramatikas Tiranionas. Pergamo mokykla garsėjo dėmesiu Homero epams (gal iš čia tokia Homero svarba Strabono raštuose). Nysoje mokėsi pas Aristodemą, kuris gramatikos mokė ir Pompėjaus sūnus.

Vėliau daug keliavo – tame tarpe po Egiptą ir Etiopiją. Filosofinėmis pažiūromis buvo stoikas, o politikoje – Romos imperializmo propaguotojas.
Jo „Geografiją" galima laikyti to laikmečio geografijos žinių enciklopedija. Jis sakė: „Geografija pirmiausia yra valdovams skirtas mokslas."
„Geografija" turi ir kai kurių netikslumų: a) nuolatinis Homero, kaip geografinių žinių šaltinio, užtarimas (ir kartu apeinant vėlesnius autorius, tokius, kaip Herodotas); b) neargumentuota kitų autorių kritika; c) apriorinės nuostatos apie faktus.

Joje jis aprašė puikius Judėjos karaliaus Saliamono (10 a. pr.m.e.) sodus, rašė, kad vienas Trakijos miestelis Bizonė (kur dabar Kavarna) įgriuvęs į mares žemės drebėjimo metu. Apie Mažąją Aziją rašė: „Man rodos, netekėjusios motinos apsuptos pagarbos". O "Higeso, Aliato ir Krezo turtai kilo iš Lydijos kasyklų ir teritorijos tarp Atarnėjo ir Pergamo, kur yra apleistas miestelis su išsekusiomis aukso gyslomis".
O taip pat: „Druidai sako, kad žmonių sielos ir visata nesunaikinami, bet kada nors pražus liepsnose ir vandenyje". Jis mini Ispanijos iberus, teigusius, kad jų genties istorija siekia 6000 metų.
Jis pastebėjo „Odisėjoje" aprašytų įvykių ir vietovių geografiško tikroviškumo elementus ir netgi vadino Homerą „graikų geografijos mokslo pradininku".

Apie Efeso Artemidės šventyklą jis rašė: „Kai kažkoks Cherostratas sudegino šventyklą, piliečiai pastatė kitą, dar gražesnę. Tam tikslui jie surinko moterų papuošalus. paaukojo savo pačių turtą ir parsavė buvusios šventyklos kolonas".

Anot Strabono, Sedi (reiškia "granatas") graikų kolonistai iš Ajolijos (Aeolia), buvusios greta Smyrmo (dab. Izmiro), apsigyveno 6 a. pr.m.e.
Apie nabatiejų tautą išliko tik Strabono aprašymas, kad jie gyveno karalystėje, kurioje buvo labai stipri demokratijos dvasia (paprastai nabatiejai priskiriami arabams).

Strabonas mums įdomus ir tuo, kad mini tolimos šiaurės gyventojus „...netoli užšalusios srities... vienų naminių gyvulių ir kultūrinių augalų yra stoka, o kitų stygius; ir gyventojai maitinasi sorokėmis ir kitomis žolėmis; turėdami medaus ir grūdų gamina iš jų tam tikrą gėrimą [galime spėti, kad midų arba alų]; ... kadangi trūksta saulės spindulių, grūdus mala erdviuose pastatuose" (IV 5:164-168). Jis tas sritis vadina Thula, nors abejoja, kad šiauriau Airijos kas nors gyvena (I 4:3) – kritikuodamas Eratosfeną, minėjusį, kad „Pytheas sako [ją] esant 6 dienos plaukimo į šiaurę nuo Britanijos ir yra arti užšalusios jūros“ (I 4:2).

Ištrauka apie graikų poetės Sapfo nusižudymą:

„Ant Leukadės uolos yra Apolono šventykla ir vieta šuoliui, kuris visų manymu sustabdęs meilės jausmus, kur pirmoji, kaip kalbama, puolė Sapfo, - taip sako Menandras, nuo uolos, regimos iš toli, sekdama išdiduolį Faoną, aistros geluonies kaltininką, tačiau dėl savųjų maldų, O valdove didysai... “

Taigi Menandras sako, kad pirmoji nušoko Sapfo, bet ankstesni iš senųjų rašytojų teigia, jog tai Kefalas, įsimylėjęs Pterelą, Dejonėjo sūnų. Leukadiečiai turėjo paprotį: kasmet Apolono aukojimuose puldavo nuo uolos kas nors iš nusikaltėlių atgailaudamas, pritaisius jam visokiausių plunksnų ir paukščių, galinčių palengvinti krintančiam šuolį, o apačioje daugelis mažomis valtelėmis sustoję ratu griebdavo ir, kiek galima, gelbėdavo sučiuptąjį toliau nuo tos vietos.

Betgi po Sapfo žūties pasakymai „šokti nuo Leukadės uolos“ ar „eiti ant Leukadės uolos“ tapo noro žudytis, netgi savižudybės sinonimais.

Literatūra:

W. Aly. Strabon von Amaseia, 1960
G. Aujac. Strabon et la science de son temps, 1966
M. Dubois. Examen de la geographie de Strabon, 1891
E. Honigman. Strabo, 1931.

^P2) Albertas Kampenzė (Albertas Piggius) - olandų jėzuitas, kardinolas, į Italiją persikėlė su draugu, vėliau tapusiu popiežiumi Adrianu VI, kurio rūmuose ir gyveno. Jis pats nebuvo Rusijoje, tačiau surašė, ką girdėjo iš tėvo ir brolio, ilgokai gyvenusių Rusijoje, o taip pat įvairių pirklių pasakojimų. Jis popiežiui aiškino apie maskvėnų moralinį tyrumą ir įtikėnėjo dėl būtinybės sujungti abi bažnyčias.
Laiškas saugomas Vatikano archyve ("Lettera d'Alberto Campense") ir įėjo į P. Ramusio "Raccolta de viaggi" 2 t. (1543).

Spėjama, kad laiškas rašytas 1523 arba 1524 m., t.y. neseniai popiežiui užėmus sostą ir iki genujiečio Pauliaus, Romos pasiuntinio, kelionės į Maskvą – nes jis niekur nepaminimas, kaip ir Rusijos pasiuntinys Dmitrijus Gerasimovas, atvykęs į Romą 1525 m. (ir kurio pasakojimų pagrindu istorikas O. Jovijus parašė veikalą apie Moskoviją, žr. >>>>>).

Šis Rusijos aprašymas, kaip ir beveik visi to meto rašiniai, nepilnas, nevientisas ir kartais klaidinantis; sričių, miestų ir tautų pavadinimai kartais taip iškraipyti, kad sunku arba net neįmanoma juos atstatyti. Ir jis nepamiršta paminėti, kad maskvėnai potraukį alkoholiui: "Ta liaudies silpnybė privertė valdovą juos [svaigalus] visai uždrausti, skiriant griežčiausias bausmes...".
N. M. Karamzinas pastaboje "Rusijos valstybės istorijos" VII tome teigia, kad visas geografines žinias A. Kampenzė perėmė iš M. Mechovskio.

Vienok, jis parodo Romos siekį suartėti su Rusija ir, galbūt, net įtraukti ją į savo . Tai gali būti paaiškinama, kad 16 a. sparčiai plintant liuteronybei norėjosi Rytuose rasti stiprią paramą. Tačiau niekas nepalenkė gudriojo Vasilijaus – nei daugybė pasiuntinių vizitų, nei pagarbūs raštai ir pažadai, nei Imperatoriaus, Danijos, Lenkijos karalių, Prūsijos magistro tarpininkavimai. Nenuostabu, kad ir A. Kampenzės laiške, skirtingai nuo kitų rašinių, pastebimos pagyros Rusijos žmonėms ir carui.

Alberto Kampenzės laiškas jo šviesybei popiežiui Klemensui VII apie Maskvos reikalus
(Lettera d'Alberte Campense intorno le cose di Moskovia. Al beatissimo padre Clemente VII, pontefice massimo)
Moskovija turtinga medumi, kurį bitės suneša medžiuose be jokios priežiūros. Dažnai miškuose aptinkami ištisi būriai šių naudingų vabzdžių... Gyventojai, laikantys namines bites netoli savo namų ir perduodantys jas iš kartos į kartą, sunkiai apgina jas nuo laukinių bičių užpuolimų. Įsivaizdavus tą medaus ir miškų gausą, nestebina tas vaško bei skystos ir kietos dervos kiekis, sunaudojamas Europoje, kaip ir brangūs kailiai, atvežami pas mus per Livoniją ir Maskvos valdų.
Visos gausios gentys, pavaldžios maskvėnams, išskyrus Kazanės totorius, tiki vieninteliu Dievu, pripažįsta Išpirkėją Kristų ir nuo mūsų skiriasi tik tuo, kad atmeta vieningą bažnyčią. Esminis jų ir mūsų tikėjimų skirtumas yra nedaugelyje dogmų, kurios, beje, pačios savaime nėra labai svarbios sielos išgelbėjimui ir gali, pačių apaštalų žodžiais, būti pakenčiamos, nei išnaikinamos žiaurumu ar laikomos nuodėmėmis žmonių, dar netvirtai įtikėjusių. Viskuo kitu jie, atrodo, labiau už mus seka Evangelijų mokymu.
Apgauti vienas kitą pas juos laikoma baisiu, niekingu nusikaltimu; svetimoteriavimas, prievarta ir viešas ištvirkimas taipogi labai reti; nenatūralių ydų visai neturi; o apie priesaikos sulaužymą ir burnojimą prieš dievą visai negirdėta.
Bendrai, jie labai gerbia Dievą bei Jo šventuosius ir visur, kur pamato Nukryžiuotojo atvaizdą, krinta kniūpsti... Cerkvėse nepastebėta nieko nepadoraus ar netinkamo; priešingai, visi, klūpomis arba kniūpsti nuoširdžiai meldžiasi.
Mano tėvas ir daugelis kitų gerbiamų asmenų, kurį laiką gyvenusių Moskovijoje, mane tikino, kad maskvėnai būtų kur kas pamaldesni už mus, jei tam netrukdytų bažnyčių skilimas...

PRIEDAS: Svetimšaliai apie Rusiją
Barbaro Josafat^*). Kelionė į Tanu
Už trijų dienų kelio teka puiki Maskvos upė, prie kurios įsikūręs miestas vadinamas Maskva, kuriame gyvena rusų didysis kunigaikštis Joanas. Upė teka per miesto vidurį ir yra keletas tiltų. Pilis stovi ant kalvos ir (kartu su miestu) iš visų pusių apsupta miškų.
Duomos ir mėsos gausą čia galima įsivaizduoti iš to, kaip čia parduoda mėsą: ne pagal svorį, o iš akies, be to, nemažiau 4 svarų už vieną marketą. Už vieną dukatą duoda 70 vištų, o viena žąsis kainuoja 3 marketus.

Ambrodžo Kontarini^**). Kelionė į Persiją
Tai sostinė, t.y. paties didžiojo kunigaikščio buvimo vieta. Aplink miestą dideli miškai; jų aplamai labai gausu šalyje. Šalis labai turtinga visokiais duoniniais javais; kai ten gyvenau, buvo galima gauti per 10 mūsų saikų kviečių už vieną dukatą, o taip pat atitinkamai ir kitų grūdų. [Rusai] parduoda didelį kiekį jautienos ir kiaulienos; manau, kad už vieną marketą galima jos nusipirkti virš trijų svarų. Šimtą vištų atiduoda už dukatą; už tą pačią kainą – 40 ančių, o žąsys kainuoja po tris marketus. Parduoda labai daug kiškių, tačiau kitos žvėrienos mažai. Spėju, kad [rusai] nemoka jų gaudyti. Dideliais kiekiais prekiauja taip pat įvairiais laukiniais paukščiais. Vyno tose vietose nedaro, taip pat nėra jokių vaisių, būna tik agurkai, miško riešutai, laukiniai obuoliai.
Lapkričio pabaigoje karvių ir kiaulių savininkai pjauna jas ir veža parduoti į miestą. Taip visas skerdienas laikas nuo laiko atveža pardavimui į miesto turgų; ir tikras malonumas stebėti tokį nuluptų karvių kiekį, kurias sustatė ant kojų ant upės ledo. Taip žmonės gali valgyti mėsą daugiau nei tris mėnesius iš eilės. Tą patį jie daro su žuvimi, vištomis ir kitais produktais.
Ant užšalusios upės ledo rengia žirgų lenktynes ir kitus pasilinksminimus; būna, kad tai darydami žmonės nusilaužia sprandus.
Rusai labai dailūs, tiek vyrai, tiek moterys, tačiau, bendrai, žmonės grubūs. Jie turi savo popiežių (metropolitą) kaip jų bažnyčios vadovą; mūsiškio jie nepripažįsta ir laiko mus visai pražuvusiais žmonėmis.

Georgas Perkamota^***). Pranešimas apie Rusiją, padiktuotas Maskvos pasiuntinio Geogo Perkamoto 1486 m Sforco kanceliarijoje. Žinutė, turinti žinių apie Rusijos reikalus ir valdytoją
[Taip pat jis sakė,] kad paprastai žiemą jie rengiasi lapių kailiais, ypač jų baltomis apykaklėmis, ir kad tų kailių pas juos daugybė. Viduriniais metų laikais jie naudoja lengvesnius kailius, o vasarą lininius audinius, iš kurių siuva marškinius ir kitus drabužius. Didikai naudoja sabalus ir kitus brangius kailius, o šiltu metu ir šermuonėlių nugarėles kailiu į viršų, o kailio puse į marškinius, kad leidžia išlaikyti gaivumą. Vilnonius audinius, šilkai, brokatą ir kitas panašias medžiagas atveža svetimšaliai, būtent – vokiečiai ir kiti pirkliai, atvykstantys iš Vengrijos, Graikijos ir kitų tolimų vietų, tačiau vokiečiai pas juos lankosi dažniau nei kiti.
[Sakė jis,] kad toje šalyje yra daugybė stambių ir smulkių galvijų, kad joje labai plačios ganyklos ir parduodama daug pigios mėsos, o taip pat vištų, ir kad yra didelių upių ir ežerų, kur auga daug puikios žuvies, kad daug javų, kad kai kuriose vietose dėl jų pertekliaus sukrautos nepaprastos ir stebinančios (savo kiekiu) kviečių ir kirų grūdų atsargos, ypač tose vietovėse, kurios toliau nuo jūros, nes ten nėra nieko, kas galėtų juos paimti ir nugabenti kitur. Iš gėrimų jie geria alų, dažniausiai pagamintą iš miežių, ir apynių spalvos medų, iš kurio padaro gerą gėrimą, nuo kurio dažnai visiškai pasigeria.

^*) Barbaro Josafat (1413-1494) – Venecijos pirklys ir diplomatas, buvojęs Rusijoje 1436-52 m.
^**) Ambrodžo Kontarini – Venecijos respublikos pasiuntinys pas Persijos šachą Uzun-Hasaną. Namo grįžinėjo per Astrahanę ir Maskvą ir Rusijoje buvo nuo 1476 m. rugpjūčio 25 d. iki 1477 m. sausio 21 d. Matyt Kontarini užrašai buvo mažai žinomi iki tol, kol nebuvo įtraukti į 1541 m. Venecijoje išleistus Antonijo Manucio „Viaggi fatti da Venetia alla Tana” ir Adelungo nurodymu pakartotais 1543 ir 1545 m., o dar vėliau 16 a. Ramuzio “Raccolta” t.2, kurio buvo keli leidimai [Graesse. Tresor de livres rares, t.2, 1860 minima, kad Kontarini knyga buvo išleista Venecijoje 1487].
^***) Georgas Perkamota – graikas, tarnavęs pas didįjį kunigaikštį Ivaną III, Maskvos kunigaikščio pasiuntinys pas Milano hercogą D. Galeacco.

^P3) Vincentijus iš Bovės (lot. Vincentius Bellovacensis, m. 1264) – mokslininkas dominikonas, artimas Liudviko IX dvarui, enciklopedijos "Speculum maius" autorius. Viena tos enciklopedijos dalių buvo "Speculum historiale" (Istorijos veidrodis) (žr. Histoire litteraire de la France, 1836). Pilnų "Veidrodžio" leidimų buvo 6: 4 – 15 a., po vieną 16 ir 17 a. Sutrumpinti variantai įvairiomis kalbomis leisti nuo 13 a.

"Veidrodis" buvo laikomas vertinga knyga, pvz., J. Dlugošas ją, kaip ypatingai vertingą, mini tarp lenkų užgrobtų brangenybių Brodnicos pilyje (1410 m.) ir pamini, kad dalijant brangenybes ta knyga atiteko Krokuvos bažnyčiai.

Apie kai kurių pranešimų išmones pas Vincentijų buvo minima jau 16 a. (ne vien Miechovskio).

^P4) Klaprotas

^P5) Viljamas iš Rubruko (William of Rubruck, Willem van Ruysbroeck, Guillaume de Rubrouck, Willielmus de Rubruquis; apie 1220, Rubruke – apie 1293, šiaurės Prancūzijoje) – flamandų pranciškonų misionierius ir tyrinėtojas.

Viljamas lydėjo Liudviką IX 7-ojo Kryžiaus žygio metu (1248). 1253 m. gegužės mėn. Liudviko nurodymu išvyko iš Konstantinopolio į misiją ps totorius. Su juo vyko Bartolomeo da Cremona, intendantas Gosset ir vertėjas Home Dei (Abdullah). Tai buvo ketvirtoji europiečių misija pas mongolus. Prieš tai su misijomis vyko Giovanni da Pian (1245), Ascelin (1247), Andre de Longjumeau (1248). Karalių padrąsino misijai pranešimai apie Nestoro krikščionis mongolų rūmuose.

Viljamas perplaukė Juodąją jūrą, kirto Krymą ir nuvyko rytų kryptimi. Po persikėlimo per Doną praėjus 9 dienoms, jis sutiko Sartak chaną, Kipčako chanato valdytoją. Chanas pasiuntė Viljamą pas savo tėvą Batyjaus chaną, buvusį Sarai netoli Volgos. Batyjus atsisakė kalbėti ir pasiuntė pasiuntinius pas didįjį Mongolą Mangu chaną. Jie pasiekė Karakorum per 1254 m. Velykas. Čia pabuvę kurį laiką, grįžo namo nepasiekę tikslo. Jie atvyko į Kiprą 1255 m. pavasarį.

Grįžęs parengė karaliui išsamią ir aiškią ataskaitą "Itinerarium fratris Willielmi de Rubruquis de ordine fratrum Minorum, Galli, Anno gratia 1253 ad partes Orientales". Joje aprašė Kinijos ypatybes ir pateikė daug geografinių duomenų. Jis atsakė į senai kankinnusį klausimą nurodydamas, kad Kaspijos jūra yra uždara jūra ir neteka į Arkties vandenyną. Tai buvo pirmas mokslinis Vidurio Azijos aprašymas. Be gausių antropologinių pastebėjimų įdomus jo nustebimas apie islamą paplitimą.

Šią ataskaitą sudarė 40 skyrių. Pirmuosiuose 10-yje bendri pastebėjimai apie mongolus ir jų papročius, kiti aprašo Viljamo kelionę. Tai buvo labai svarbus Viduramžių geografinės literatūros kūrinys.

Pratarmė | 1 knyga. 1-2 skyriai | 3 skyrius | 4 skyrius

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis