![]() |
| |||
![]() | ||||
|
Traktatas apie dvi Sarmatijas Azijos ir Europos ir apie esančius jose
Komentarai 1) Jas skiria vienas iš didesniųjų autoritetų Viduramžiais Klaudijus Ptolomėjus ir kt. Žr daugiau dedikacijos pastabose >>>> Taip pat Jono Baptisto Ramusio (1485-1557) Navigationi et viaggi yra nuorodos į La descrizione della Sarmazia europea di Alessandro Guagnino Veronese (1578) ir I libri di Matteo di Micheovo sulle due Sarmatie, iš kurių paimta idėja apie dvi Sarmatijas (europinę ir azijinę); į tą pačią kategoriją grupuojant mizianus, ilirus, bosnus, valachus, lenkus arba sarmatus; lenkus kildinant iš sarmatų; paminint Meotidų miškus6). Tam prieštarauja Mechovskio Mizija, dabar vadinama Bulgarija (Misia (ora detta Bulgaria)... Pastaba: Guagnino, gimęs Veronoje, apie 1556 įsikūrė Lenkijoje, po 13 m. tapo Lenkijos didiku, mirė Krokuvoje 1614 m. 2) Pagal Straboną P1 (VII 3:12): "Vieną tos genties [getų] dalį vadina dakais, kitą getais. Getais vadina tuos, kurie gyvena prie Ponto6 rytinėje šalies dalyje." 3) Tai 17-as (iš žinomų) Halio kometos pasirodymų, astronominėse lentelėse priskiriamas 1222 m. Ta kometa kinų kometų sąraše Ma Tuan Lina pažymėta paskutine. Iš rusų metraščių ją mini Laurencijaus (1223-iais), Novgorodo 4-sis (1224-ais) ir Gustino (1222-ais). Paskutiniojo tekstas labai panašus į Miechovskio: "Šių metų gegužės mėnesį apsireiškė baisi žvaigždė, švietusi 18 dienų, spinduliai į rytus gana atsikišę; taip žymėjo naują žūtį krikščionims, nes jau po dviejų metų įvyks naujų priešų antpuolis, taigi bedievių totorių, kurių mūsų šalyje nežinojo". Tik reikia pastebėti, kad Gustino metraštis labai vėlyvas, rašytas lenkų įtakoje ir, akivaizdu, panaudojant lenkų šaltinius. Matyt klaidingą chronologiją Miechovskis paėmė iš J. Dlugošo "Historiae Poloniae". Tą klaidą pakartojo ir Albertas KampenzėP2), suapvalinęs "apie 1210 m." 4) Ši vieta paimta iš Vincentijaus iš BovėsP3) "Speculum Historiale" (XXX 59 sk.), kurioje perteikiamas Plano Karpini pranešimas: "1203 m., kai kurių manymu, totoriai, pribaigę savo valdovą, išėjo tautų plėšti. Iki tol gyvenę savo žemėse, t.y. Totorijoje, greta Indijos, surengė sąmokslą prieš karalių Dovydą, savo valdovą... ir pribaigė jį piktadariškai". Palyginimui, Alberto Kampenzės: "atvykę nuo šiaurės Indijos kalnagūbrio papėdės, užėmė visas žemes, esančias virš Meotidų pelkių6) ir Tanaiso ir beveik visiškai išnaikinę ankstesnius gyventojus, getus arba gotus". 5)Jau nuo KlaprotoP4 laikų laikoma, kad polovcai (Anos Komnen, bizantiečių, Rubruko ir kt. komanai; totoriškai kipčakai) buvo tiurkų genties tauta, tos pačios atšakos, kaip pečenegai ir torkai. Rastas Petrarkai priklausęs polovcų kalbos žodynas, kurį išleido Klaprotas, liudija polovcų ir tiurkų kalbų artumą. Polovcų atsiradimas pietų Rusijos stepėse priskiriamas 10 a. (Dlugošas 1058 m.). Miechovskio šaltiniai Jordanas (per Sigibertą), Pavelas Diakonas, Sigebertas ir kt. minėdami gerokai ankstesnius laikus, polovcų stepėse įkurdina gotus. Gerberšteinas rašo: "Rusai tvirtina, kad, atseit, polovcai buvo gotai, bet aš nepalaikau jų nuomonės" . Žodžio polovcai reikšmę Miechovskis, matyt, išveda iš polowac, polowannie (rus. polievatj, zapolievatj) varyti, užspeisti žvėrį. Tačiau kitaip mano Gerberšteinas (gan įdomiai, kaip 16 a., samprotaudamas). Jis polovcų pavadinimą kildina iš polie (rus. laukas) ir aiškina, kad medžiotojai rusiškai yra lovcy (iowatzi), o polovcai reiškia laukininkai. 6) Euksinsko jūra arba Pontas Juodoji jūra; Meotidų pelkės Azovo jūra. 7) Visas tolimesnis pasakojimas iki pat 1228 m. paimtas iš J. Dlugošo. 8) Kiek neįprasta, kad nepanaudotas Dlugošo išsireiškimas "terra marique" (sausuma ir jūra). Gal tai atspindys ir kažkokių kitų (be Dlugošo) metraščių. Palyg. PSRL1, VII, 130: "...atvyko ir galicai laivais Dniestru ir išėjo į jūrą, ir buvo laivų 1000, ir įplaukę į Dnieprą, įveikę slenksčius ir apsistoję prie Chorticos upės sraunumos" bei PSRL1, I, 217: "... ir atvyko žirgais, o galicai atplaukė laivais... ir pasiekę jūrą..." 9) Kunigaikščiai irgi paimti iš J. Dlugošo. Mstislavas Romanovičius sūnus Romano Rostoslavičiaus, Smolensko kunigaikščio, 1173-1175 Kijevo; Smolensko kunigaikštis, 1212-1224 m. Kijevo soste, žuvo 1224 m. prie Kalkos. Mstislavas Mstislovičius Udaloj Mstislavo Rostislavičiaus Drąsiojo sūnus; Toropecko kunigaikštis, vėliau Novgorodo, vėliau Galicijos. Viena ryškesnio to laikmečio asmenybių. Prieš Kalkos mūšį, susipykęs su kitais, pradėjo karinius veiksmus kitų neperspėjęs tai buvo viena pralaimėjimo priežasčių. Vladimiras Riurikovičius g. 1187 m., Riuriko-Vasilijaus Rostislavičiaus sūnus; Perejaslavskio kunigaikštis, vėliau Smolensko, o tada Didysis Kijevo kunigaikštis. 1215-16 ir 1218 m. Mstislavo Mstislovičiaus Udaloj bendražygis kovojant šiaurėje ir su vengrais. 1224 m. prie Kalkos jis buvo "nuo Smolensko". Mūšyje prie Kalkos dalyvavo Černigovo kunigaikščiai Mstislavas Sviatoslavičius, Sviatoslavo Vsievolodičiaus sūnus, ir jo giminaitis Michailas Vsievolodičius, Sviatoslavo Vsievolodičiaus Čersnojo sūnus, dukart Novgorodo kunigaikštis ir Černigovo kunigaikštis. 1264 m. jį nukankino turkai. Rusų cerkvės kanonizuotas šventuoju. 10) Žr. PSRL1, VII, 130: "...apsistoję prie Chorticos upės sraunumos (protolčji)". I. I. Sreznevskis žodį "protolčj" aiškina kaip "upės siaura vieta, sraunuma". Miechovskis, sekdamas J. Dlugošu, tai palaikė tikriniu vardu, pavadinimu - Protolce. 11) Nukirsta Dlugošo frazė "kai kurie raiti, kiti valtimis". 12) Černigovo kunigaikščio Mstislavo Sviatoslavičiaus vardo nemini ir J. Dlugošas. 13) Neaiški vieta. J. Dlugošas naudojo disrumpi, o ne abrumpi, taigi greičiau "sukapoti" (laivus), o ne "nukirsti prieplaukas". Rusų metraštyje PSRL1, VII, 132: "... gi kunigaikštis Mstislavas Mstislovičius... liepė laivus sudeginti, o kitus sukapoti". 14) Šio įvykio ir likusiųjų iki skyriaus pabaigos pas J. Dlugošą nėra. Galimas rusų metraščio panaudojimas paaiškintų Rusijos pavadinimo panaudojimą šioje vietoje. Mat Miechovskis griežtai skyrė Rusiją (t.y. pietų ir vakarų Rusią) ir Moskoviją centro ir šiaurės rytų. Skyriuje apie Moskoviją jis rašo ir apie Riazanę, taigi, laiko Maskvos sritimi. Riazanės plėšimas priskiriamas 1237 m. Gruodžio 16 d. totoriai apgulė miestą, 21 d. jį paėmė, išžudė gyventojus ir sudegino. Kunigaikštį Igorį Glebovičių nužudė atvedę į Pronską. 15) Suzdalė totorių nusiaubta 1238 m. Jurirus, Vsievolodo Jurevičiaus sūnus, nuo 1217 m. Suzdalės kunigaikštis, nuo 1216 Vladimiro, buvo sumuštas ir žuvo prie Siti 1238 m. kovo 4 d. Černigovas užimtas ir sudegintas 1230 m. Kunigaikštis Michailas Glebovičius, atvykęs į pagalbą apgultam Černigovui, buvo sumuštas ir pabėgo į Vengriją. Papildomi komentarai P1) Strabonas (lot. Strabo, apie 64-24 m. pr.m.e.) garsus graikų geografas, istorikas ir filosofas, parašęs 17-os tomų Geographica" (Geografija), kuri beveik visa išlikusi (išskyrus 7 kn. dalis). Joje aprašė tuo metu mažai žinomų kraštų žmones ir vietoves. O Istorija" beveik visa dingusi. Yra išlikęs tik papiruso fragmentas dabar saugomas Milano universitete). Ją citavo pats Strabonas ir kiti autoriai. Žodžiu strabo" vadino žvairius. Taip Pompėjaus Didžiojo tėvas buvo Pompeius Strabo". Tačiau "strabo" buvo vadinami ir kilę iš Sicilijos, galėję įžvelgti tolimus dalykus. Yra keli Antikos asmenys, turėję pavardę Strabonas. Strabonas gimė Amasėjoje (dabar Amasya Turkijoje), buvusia Ponto valdovų rezidencija. Mokėsi pas kelis geografus ir filosofus. Vienas pirmųjų mokytojų buvo Pergamo mokyklos gramatikas Tiranionas. Pergamo mokykla garsėjo dėmesiu Homero epams (gal iš čia tokia Homero svarba Strabono raštuose). Nysoje mokėsi pas Aristodemą, kuris gramatikos mokė ir Pompėjaus sūnus.
Vėliau daug keliavo tame tarpe po Egiptą ir Etiopiją. Filosofinėmis pažiūromis buvo
stoikas,
o politikoje Romos imperializmo propaguotojas.
Joje jis aprašė puikius Judėjos karaliaus Saliamono (10 a. pr.m.e.) sodus, rašė, kad vienas Trakijos miestelis Bizonė
(kur dabar Kavarna) įgriuvęs į mares žemės drebėjimo metu.
Apie Mažąją Aziją rašė: Man rodos, netekėjusios motinos apsuptos pagarbos".
O "Higeso, Aliato ir Krezo turtai kilo iš Lydijos kasyklų ir teritorijos tarp
Atarnėjo ir Pergamo, kur yra apleistas miestelis su išsekusiomis aukso gyslomis". Apie Efeso Artemidės šventyklą jis rašė: Kai kažkoks Cherostratas sudegino šventyklą, piliečiai pastatė kitą, dar gražesnę. Tam tikslui jie surinko moterų papuošalus. paaukojo savo pačių turtą ir parsavė buvusios šventyklos kolonas". Anot Strabono, Sedi (reiškia "granatas") graikų kolonistai iš Ajolijos (Aeolia), buvusios greta Smyrmo (dab. Izmiro), apsigyveno 6 a. pr.m.e. Strabonas mums įdomus ir tuo, kad mini tolimos šiaurės gyventojus ...netoli užšalusios srities... vienų naminių gyvulių ir kultūrinių augalų yra stoka, o kitų stygius; ir gyventojai maitinasi sorokėmis ir kitomis žolėmis; turėdami medaus ir grūdų gamina iš jų tam tikrą gėrimą [galime spėti, kad midų arba alų]; ... kadangi trūksta saulės spindulių, grūdus mala erdviuose pastatuose" (IV 5:164-168). Jis tas sritis vadina Thula, nors abejoja, kad šiauriau Airijos kas nors gyvena (I 4:3) kritikuodamas Eratosfeną, minėjusį, kad Pytheas sako [ją] esant 6 dienos plaukimo į šiaurę nuo Britanijos ir yra arti užšalusios jūros (I 4:2). Ištrauka apie graikų poetės Sapfo nusižudymą:
Taigi Menandras sako, kad pirmoji nušoko Sapfo, bet ankstesni iš senųjų rašytojų teigia, jog tai Kefalas, įsimylėjęs Pterelą, Dejonėjo sūnų. Leukadiečiai turėjo paprotį: kasmet Apolono aukojimuose puldavo nuo uolos kas nors iš nusikaltėlių atgailaudamas, pritaisius jam visokiausių plunksnų ir paukščių, galinčių palengvinti krintančiam šuolį, o apačioje daugelis mažomis valtelėmis sustoję ratu griebdavo ir, kiek galima, gelbėdavo sučiuptąjį toliau nuo tos vietos. Betgi po Sapfo žūties pasakymai šokti nuo Leukadės uolos ar eiti ant Leukadės uolos tapo noro žudytis, netgi savižudybės sinonimais. Literatūra:
P2) Albertas Kampenzė (Albertas Piggius) -
olandų jėzuitas, kardinolas, į Italiją persikėlė su draugu, vėliau tapusiu popiežiumi Adrianu VI, kurio rūmuose ir gyveno.
Jis pats nebuvo Rusijoje, tačiau surašė, ką girdėjo iš tėvo ir brolio, ilgokai gyvenusių Rusijoje, o taip pat įvairių pirklių pasakojimų.
Jis popiežiui aiškino apie maskvėnų moralinį tyrumą ir įtikėnėjo dėl būtinybės sujungti abi bažnyčias. Spėjama, kad laiškas rašytas 1523 arba 1524 m., t.y. neseniai popiežiui užėmus sostą ir iki genujiečio Pauliaus, Romos pasiuntinio, kelionės į Maskvą nes jis niekur nepaminimas, kaip ir Rusijos pasiuntinys Dmitrijus Gerasimovas, atvykęs į Romą 1525 m. (ir kurio pasakojimų pagrindu istorikas O. Jovijus parašė veikalą apie Moskoviją, žr. >>>>>). Šis Rusijos aprašymas, kaip ir beveik visi to meto rašiniai, nepilnas, nevientisas ir kartais
klaidinantis; sričių, miestų ir tautų pavadinimai kartais taip iškraipyti, kad sunku arba net
neįmanoma juos atstatyti. Ir jis nepamiršta paminėti, kad maskvėnai potraukį alkoholiui:
"Ta liaudies silpnybė privertė valdovą juos [svaigalus] visai uždrausti, skiriant griežčiausias bausmes...". Vienok, jis parodo Romos siekį suartėti su Rusija ir, galbūt, net įtraukti ją į savo . Tai gali būti paaiškinama, kad 16 a. sparčiai plintant liuteronybei norėjosi Rytuose rasti stiprią paramą. Tačiau niekas nepalenkė gudriojo Vasilijaus nei daugybė pasiuntinių vizitų, nei pagarbūs raštai ir pažadai, nei Imperatoriaus, Danijos, Lenkijos karalių, Prūsijos magistro tarpininkavimai. Nenuostabu, kad ir A. Kampenzės laiške, skirtingai nuo kitų rašinių, pastebimos pagyros Rusijos žmonėms ir carui. P3) Vincentijus iš Bovės (lot. Vincentius Bellovacensis, m. 1264) mokslininkas dominikonas, artimas Liudviko IX dvarui, enciklopedijos "Speculum maius" autorius. Viena tos enciklopedijos dalių buvo "Speculum historiale" (Istorijos veidrodis) (žr. Histoire litteraire de la France, 1836). Pilnų "Veidrodžio" leidimų buvo 6: 4 15 a., po vieną 16 ir 17 a. Sutrumpinti variantai įvairiomis kalbomis leisti nuo 13 a. "Veidrodis" buvo laikomas vertinga knyga, pvz., J. Dlugošas ją, kaip ypatingai vertingą, mini tarp lenkų užgrobtų brangenybių Brodnicos pilyje (1410 m.) ir pamini, kad dalijant brangenybes ta knyga atiteko Krokuvos bažnyčiai. Apie kai kurių pranešimų išmones pas Vincentijų buvo minima jau 16 a. (ne vien Miechovskio). P4) Klaprotas P5) Viljamas iš Rubruko (William of Rubruck, Willem van Ruysbroeck, Guillaume de Rubrouck, Willielmus de Rubruquis; apie 1220, Rubruke apie 1293, šiaurės Prancūzijoje) flamandų pranciškonų misionierius ir tyrinėtojas. Viljamas lydėjo Liudviką IX 7-ojo Kryžiaus žygio metu (1248). 1253 m. gegužės mėn. Liudviko nurodymu išvyko iš Konstantinopolio į misiją ps totorius. Su juo vyko Bartolomeo da Cremona, intendantas Gosset ir vertėjas Home Dei (Abdullah). Tai buvo ketvirtoji europiečių misija pas mongolus. Prieš tai su misijomis vyko Giovanni da Pian (1245), Ascelin (1247), Andre de Longjumeau (1248). Karalių padrąsino misijai pranešimai apie Nestoro krikščionis mongolų rūmuose. Viljamas perplaukė Juodąją jūrą, kirto Krymą ir nuvyko rytų kryptimi. Po persikėlimo per Doną praėjus 9 dienoms, jis sutiko Sartak chaną, Kipčako chanato valdytoją. Chanas pasiuntė Viljamą pas savo tėvą Batyjaus chaną, buvusį Sarai netoli Volgos. Batyjus atsisakė kalbėti ir pasiuntė pasiuntinius pas didįjį Mongolą Mangu chaną. Jie pasiekė Karakorum per 1254 m. Velykas. Čia pabuvę kurį laiką, grįžo namo nepasiekę tikslo. Jie atvyko į Kiprą 1255 m. pavasarį. Grįžęs parengė karaliui išsamią ir aiškią ataskaitą "Itinerarium fratris Willielmi de Rubruquis de ordine fratrum Minorum, Galli, Anno gratia 1253 ad partes Orientales". Joje aprašė Kinijos ypatybes ir pateikė daug geografinių duomenų. Jis atsakė į senai kankinnusį klausimą nurodydamas, kad Kaspijos jūra yra uždara jūra ir neteka į Arkties vandenyną. Tai buvo pirmas mokslinis Vidurio Azijos aprašymas. Be gausių antropologinių pastebėjimų įdomus jo nustebimas apie islamą paplitimą. Šią ataskaitą sudarė 40 skyrių. Pirmuosiuose 10-yje bendri pastebėjimai apie mongolus ir jų papročius, kiti aprašo Viljamo kelionę. Tai buvo labai svarbus Viduramžių geografinės literatūros kūrinys.
Poezija ir skaitiniai |