Ortodoksų bažnyčia

Tai "techninis" terminas, taikomas krikščionims, besilaikantiems Bizantijos apeigų ir pripažįstantiems Konstantinopolio patriarchą. Tai yra priimantys Efeso ir Chalcedono susirinkimų nutarimus. Ortodoksais (orthodoxos, kas reiškia "tikratikiai") save laikyti gali bet kurios religijos išpažintojai. Tai ir oficialus musulmonų (mu'min, fidelis) titulas. Monofizitai (monophysite) armėnai save vadina "ughapar", kas visiškai atitinka tą patį.

Sunku nustatyti, kaip terminas tapo Rytų bažnyčios atitikmeniu. Jis vartotas, ypač rytiniuose kraštuose, dar gerokai prieš Photius atskilimą (9 a.), tačiau ne kaip priešprieša Romai, o kaip atskyrimas nuo rytų eretikų – nestorų ir monofizitų. Vėliau, kai tiek Vakarai, tiek Rytai įsikibo to paties termino, "katalikai" tapo bendresnis terminas Romos bažnyčiai, o "ortodoksai" liko Bizantijai. Nes sunku buvo rasti teisingą apibūdinimą. "Rytų" – labai neapibrėžta, kaip ir "atskalūnų", "graikų" – neįtaigu (nes tai tik viena ir ne pati didžiausia bažnyčia tarp kitų 16).

Filioque prieštaravimas

Trinity

Šv. Dvasia kilusi iš Tėvo ("para tou Patros ekporeutai", o lot. "qui a Patre procedit", Jon 15:26). 2 ekumeniniame sinode tai buvo įvardinta taip: "Ir Šv.Dvasioje, Viešpatyje, Gyvybės suteikėjoje, kuri kilus iš Tėvo, kuri yra su Tėvu ir sūnumi išaukštinta ir pašlovinta, apie kurią kalbėjo pranašai". Bet "ek tou Patros ekporeuomenon" į lotynų kalbą išvertė kaip "

Tačiau 6 a. Ispanijoje, Tolede, vykusiuose (589-693 laikotarpiu) prieš Arianą nukreiptuose susirinkimuose į originalų tekstą buvo įdėti žodžiai "ir iš Sūnaus" (filioque, t.y. "Credo… In Spiritum Sanctum … qui ex Patre Filioque procedit"). Tai buvo pretekstas pirmajam didžiajam Bažnyčios skilimui (1054 m.), - kartu su Velykų datos nustatymo skirtumu.

Tėvai aiškino apie Tėvo trancendentalumą, t.y, Dievas lieka nepažinus savo ypatinga esme, tačiau atsiskleidžia kaip trys Trejybės asmenys. Biblijos Dievas… yra gyvoji ir veikianti dievybė, Vienatinis, pasiuntęs Sūnų gelbėti pasaulį. Tuo tarpu lotynų kalbą naudojusieji labiau linko Dievą suvokti kaip ypatingą esybę, o tik paskui kaip Trejybę.

Tėvo viršenybė (monarchia) reiškia, kad Tėvas yra vienintelis Šv.Dvasios ir Sūnaus šaltinis. Tuo tarpu '>šv. Augustinas pasisakė, kad Šv.Dvasia kyla iš Tėvo "principaliter". Ar tai reiškia, kad sūnus gali būti antrinis Šv.Dvasios šaltinis (priežastis)? 2 Susirinkimas Lione nepaaiškino šio klausimo, pasakęs, kad Tėvas, kaip savo Sūnaus Tėvas "kartu su juo yra vienintelis principas, iš kurio Dvasia kyla".

Svarbu atskirti terminus "priežastis" (aitia, kurį įvedė Kapadokijos Tėvai) ir "šaltinis ir principas" (peghe). "Priežastis", kalbant apie Tėvą, reiškia laisvą, sąmoningai veikiantį ir suasmenintą veikėją, o "šaltinis" ar "principas" pažymi labiau gamtišką ir todėl nesuasmenintą esybę (4 a. kai kurie tam naudojo terminą "homoousios"). Roma "priežasties" termino nesiejo su niekuo kitu, o tik Tėvu.

Šv.Grigalius iš Nyssa pasisakė už Sūnų, kaip tarpininką, šv.Dvasios atsiradimo procese. Ar tai tas pats, ką šv.Maksimas (ir kiti Tėvai) išreiškė sąvoka "per Sūnų"?

Bet graikiška Bažnyčios tradicija aiškiai skyrė terminus "ekporeuesthai" (kaip Šv.Dvasios atsiradimą tik iš Tėvo; Šv.Grigalius iš Nazanzius) ir "proeinai" (kaip Šv.Dvasios priklausomybę nuo Sūnaus, kaip turinčius tą pačią substanciją arba "ousia", kurią perima iš Tėvo kaip asmens arba gauna iš Sūnaus) [Maksimas Nuodėmklausys; Kirilas iš Aleksandrijos]. Tačiau toks sąvokų išskyrimas neperėjo į lotynų kalbą, kurioje abi sąvokos išreikštos vienu terminu "processio". Dar patristiniu laikotarpiu panaši teologija vystėsi Aleksandrijoje, pasiekdama Šv.Athanazijų. Šv.Kirilas parašė: "Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus; neabejotinai ji yra dieviškos substancijos, kildama joje ir iš jos".

7 a. Bizantija buvo sukrėsta, aptikusi filioque kaip netikslų raštų vertimą. Šv.Maksimas Nuodėmklausys parašė laišką apie amžinąją Dvasios kilmę, kai tik Tėvas yra principas be principo (aitia). Tuo tarpu vieninga esmė (ar substancija) Laterano suvažiavime 1215 m. patvirtinta kaip dogma: "Substancija nekuria, nėra pradedama, nekyla, o yra Tėvas, kuris tveria, Sūnus, kuris pradėtas, Šv.Dvasia, kuri kyla; tad kaip asmenys skiriasi būdami tos pačios prigimties. Norss vienas yra Tėvas, kitas Sūnus, o [dar] kita Dvasia, jie nėra skirtingos esybės (aliud), bet kas yra Tėvas, yra taip pat ir Sūnus, ir Šv.Dvasia… Neabejotina, kad gimdamas Sūnus gavo Tėvo substanciją šiai niekaip nesumažėjant, tad Tėvas ir Sūnus yra tos pačios substancijos. Taip Tėvas, Sūnus ir Šv.Dvasia yra ta pati esybė."

1274 m. Antrasis Liono suvažiavimas priėmė, kad "Šv.Dvasia amžinai kyla iš Tėvo ir Sūnaus ne kaip du principai, o kaip vienas (tamquam ex uno principio)". Bet "Tėvas, kaip principas be principo, yra pirminis Dvasios šaltinis, bet kaip Tėvas vienatinio Sūnaus, su Sūnumi yra vienintelis principas, iš kurio Dvasia kyla".

Papildomai galima paminėti sunkumą, kylantį, kai Dvasia pavadinama Tėvo dovana Sūnui (Augustino nexus amoris; Šv. Grigalius Dvasią apibūdina kaip "tam tikrą meilės [eros] rūšį", o Šv.Jonas Damaskietis kalba apie Dvasią, "esančią" Sūnuje). Tada galima kalbėti apie "Sūnaus Dvasią", tačiau negalima apie "Dvasios sūnų".

1982 m. liepos mėn. Miunchene komisija palietė ir Šv.Dvasios kilties klausimą: "… toji Dvasia. Kilusi iš Tėvo (Jon 15: 26), kaip vienintelio Trejybės šaltinio, ir kuri tapo mūsų sūnaus dvasia (Rom 8:15), nes ji yra ir Sūnaus Dvasia (Gal 4:6), perduota mums Sūnaus su eucharistija…"

Istorinis pagrindas

Reikia iškart pabrėžti, kad niekada nebuvo filioque prieštaravimo tarp Vakarų ir Rytų bažnyčių. Tai tebuvo ginčas su frankais dėl Kristaus asmens ir ekumeninių Sinodų vertinimų. Iširus planuotoms Šarlio ir Bizantijos imperatorienės vedyboms, frankai panoro pasmerkti Rytų bažnyčią kaip eretikus, o pretekstu buvo Augustino panaudojimas, aiškinant Pirmąjį ir Antrąjį (Konstantinopolio, 381 m.) ekumeninius Sinodus. Kaltinimus Rytų bažnyčiai Šarlis Didysis pasiuntė popiežiui (792 m., Libri Carolini). Skirtumą tarp priežasties ir preteksto 794 m. aiškiai parodė Frankfurto 7 sinodas, pasmerkęs abi puses. Paaiškėjus, kad frankai nesiruošia atsisakyti savo doktrinos, Romos bažnyčia 8 Sinode, įvykusiame 879 m. Konstantinopolyje, pasmerkė tiek filioque, tiek frankų pažiūras ikonų (kurias garbino Rytuose) klausimu.

Bėgant laikui, frankai ne tik patristinę tradiciją įtraukė į AugustinoMaksimo Nuodėmklausio 650 m. Vakarų bažnyčios ortodoksų filioque aprašyme, pateiktame Florencijos suvažiavime (1438-42). Rytų bažnyčia nesiryžo pateikti Maksimo laiško, nes jis išliko ne visas. Bet jie nustebo, kai Andrejus, Rodo vyskupas, pacitavo jį graikų kalba, siekdamas parodyti, kad Maksimo laikais nebuvo tikslinga įtraukti klausimą į tikėjimo dogmas. Andrejus ėmėsi išversti tekstą į lotynų kalbą, bet už akių užbėgo oficialus vertėjas. Kai tik teisingas vertimas buvo atkurtas, frankai užginčijo teksto autentiškumą. Jie laikė, kad jų filioque tebuvo vienintelis Vakaruose, todėl atmetė Maksimo tekstą, kaip pagrindą susitaikymui.

Gyvuoja išankstinis požiūris, kad lotynų kalbą naudojusių Bažnyčios tėvų tradicija yra visiškai atskira nuo dėsčiusių doktrinas graikų kalba. Tad vadinamasis filioque prieštaravimas tebuvo germaniškųjų frankų priemonė užvaldyti visą Romos imperiją.

Reikia pabrėžti šiuos aspektus:

1) Šv.Ambrozijaus ir šv. Augustino doktrinų skirtumai yra frankų ir Romos teologinių doktrinų skirtumų apibendrinimai. Tai atrodytų keista, nes laikoma, kad Augustinas buvo Ambrozijaus mokinys ir draugas. Tačiau jie skirtingai vertina Senojo testamento logoso sąvoką, buvimą visur, Dievo ir žmogaus bendravimo principą, Kristaus dieviškumo atskleidimo apaštalams būdą, o taip pat, bendrai, sąryšį tarp doktrinos ir apmąstymų, apreiškimo ir proto. Ambrozijas aiškiai seka Rytų bažnyčios Tėvais, o Augustinas – Biblijos aiškinimu Plotino dvasioje ir savo, kaip manichėjaus, praeitimi.

2) Galų provincija buvo Augustino ir šv.Jono Cassian susirėmimų vieta frankams ją užimant ir paverčiant Prancūzija. Šv.Jonas Cassian ir kiti buvo tiltas tarp Vakarų ir Rytų krikščionių. Tuo tarpu Augustinas Rytuose buvo tiesiog ignoruojamas.

3) Frankai pripažino tik Augustino teologiją. Jie viską bandė pajungti Augustino kategorijų sistemai.

4) Frankai ir kiti germanai laikė save aukštesne tauta už visus tuos romėnus, "graikus" ir slavus. Tad ir jų teologija turėjo būti aukštesnė.

5) Romai parodžius griežtą poziciją filioque klausimu, frankai patristinį laikotarpį užbaigė su šv.Jonu damaskiečiu Rytuose ir Izidoriumi iš Sevilijos Vakaruose. Po jų Romos imperija jau negalėjo duoti naujų Bažnyčios tėvų, nes Roma atmetė frankų filioque ir tuo (frankų supratimu) Roma save nukirto nuo krikščionybės kamieno. Romos požiūriu, patristinė tradicija ne tik pasibaigė 8 a., bet ir vystėsi Rytuose bei arabų užgrobtuose kraštuose.

6) Net neminėdamas frankų, 8 Sinodas, vadovaujant Photius, pasmerkė visus, kas papildė ar sumažino Nikėjos-Konstantinopolio suvažiavimo nustatytas tikėjimo dogmas ar nepripažino 7 Sinodo nutarimų.

Frankų pranašumas prieš popiežių buvo susilpnintas sunykus imperijai (nors ir neišnykęs po Šarlio Didžiojo (Charlemagne) mirties 814 m.), o Romai 876 m. atkovojus Pietų Italiją iš saracėnų ir pašalintas, tačiau 879 m. popiežiaus valdžia nebuvo tokia stipri, kad galėtų skelbti atvirą karą frankams dėl doktrinos.

7) Protestantai, anglikonai ir lotynų mokslininkai visad tvirtino, kad nuo Adriano I (772- 795) ir Leono III (795-818) laikų iki Jono VIII, popiežiaus valdžia pasisakė tik prieš filioque įtraukimą į tikėjimo dogmas, bet ne kaip prieš teologinę doktriną. Tačiau Photius ir Jono VIII laiškas, adresuotas Photius, rodo popiežiaus pasisakymą prieš filioque kaip doktriną. Ji nebuvo viešai pasmerkta kaip erezija tik baiminantis frankų karinės jėgos.

Filioque doktriną Photius laikė kaip pusiau sabelizmą, kuri buvo 2 a. erezija, kurios pradininkas Sabellius mokė, kad dieviškieji asmenys tėra ypatingo Dievo "aspektai" ar apraiškos.

8) Tai gerai iliustruojama Anastazijaus (Anastasios) Bibliotekininko, pagrindinio profrankiško Nikolajaus I ir Jono VIII patarėjo, pozicija. Aišku, kad Anastazijus nesuprato frankų filioque, nes tuo klausimu barė "graikus" ir kaltino nepriimant Maksimo Nuodėmklausio aiškinimo, kad yra du sąvokos panaudojimai: pirmas, kai procesija reiškia principinę misiją, kai šv.Dvasia išeina iš Tėvo ir Sūnaus (kai Šv.Dvasia dalyvavo siunčiant, tad tai yra bendras Trejybės veiksmas); antra, kai procesija reiškia laikiną ryšį, kai Šv.Dvasios egzistavimas yra išvestinis. Laiške, skirtame Marinos, Maksimas tikina, kad vakariečiai laiko, kad Šv.Dvasia kilusi tik iš Tėvo, o Sūnus nėra jos šaltinis.

Tačiau tai tebuvo Augustino požiūris, kad Šv.Dvasia iš Tėvo ir Sūnaus gauna ne tik esmę, bet ir egzistenciją. Vakariečiams tai būtų erezija, nes 2 Sinode (, 787 m.) procesija (kaip Šv.Dvasios ypatingos egzistencijos atsiradimas iš Tėvo) į tikėjimo dogmas buvo įtraukta kaip sąvoka, lygiagreti gimimui (kaip Sūnaus kilčiai iš Tėvo) – ir abi jos reiškė laikiną ryšį su Tėvu, o ne energiją ar misiją.

Leonas III 810 m., pokalbyje su Šarlio Didžiojo pasiuntiniais (ataskaitą apie kurį paruošė frankų vienuolis Smaragdus), pripažino Bažnyčios tėvų mokymą, cituojamą frankų, kad Šv.Dvasia kilo iš Tėvo ir Sūnaus, tačiau filioque negali būti įtraukta į tikėjimo dogmas.

9) Frankai, perėmę popiežiaus kontrolę, suprato, ką gavo. Jie pradėjo keisti bažnyčios politiką, kad toji Romos institucija padėtų valdyti Romos imperijoje buvusias teritorijas. Rytų frankams 962 m. perėmus popiežiaus valdžią, filioque buvo įtraukta į dogmas 1009 arba 1014 m.

10) Augustinas klydo [De fide et symbolo], kai Šv.Dvasiai priskyrė dieviškumą, tai, ką "graikai vadina theotis", aiškindamas, kad tai "Tėvo ir Sūnaus meilė". Iš tikro, Rytų bažnyčios tėvai atmetė idėją, kad Šv. Dvasia turi bendrą energiją su Tėvu ir Sūnumi, vadinamą theotis ir meile. Ir 2 Sinodo tėvai Šv.Dvasia netapatino su jokia Tėvo ir Sūnaus energija.


Šv. Tėvų pasisakymai

Šv.Ambrozijus iš Milano pirmas išsakė filioque sąvoką: "Šv.Dvasia, kai kyla iš Tėvo ir Sūnaus, nesiskiria nuo Tėvo ir nesiskiria nuo Sūnaus" [De Spiritu Sancto, 1, 11].

Šv. Augustinas stengėsi kažkiek išlaikyti Tėvo viršenybę: "Šv.Dvasia kyla iš tėvo kaip principas (principaliter) ir, per šio amžiną dovaną Sūnui, bendrai (communiter) iš Tėvo ir Sūnaus" [De Trinitate XV, 25, 47]. Jis išsakė ir bendresnę kilties koncepciją: "Visa, kas kilę, negimsta, bet kas gimę, kyla" [Contra Maximinum, II, 14, 1].

Šv. Grigalius iš Nazianzus sakė, kad "Dvasia yra tarp (meson) Nepradėtojo ir Pradėtojo" [Discourse 31, 8] ir 'Dvasia iš tikro yra Dvasia, kylanti (proion) iš Tėvo; ne kaip sūnystė, nes ji nėra gimdoma, bet kaip ekporeusis" [Discourse 39, 12]. O, atsakydamas Makedonijui, rašė: "Ko neturi Dvasia, kad būtų Sūnumi, ir jei nieko, tai ar ji negalėtų būti Sūnumi? Sakome, kad nieko iki jo netrūksta, kaip nieko iki Tėvo, o skirtumas yra apsireiškime, jei taip galiu pasakyti, arba jų sąryšyje, kas sudaro skirtumą, kaip juos vadiname" [Discourse 31, 8].

Šv.Kirilas iš Aleksandrijos sakė, kad "Šv.Dvasia teka iš Tėvo į Sūnų (en to Uiou)" [Thesaurus 34].

Šv. Grigalius iš Nyssa rašė: "Sakoma, Šv. Dvasia esanti Tėvo ir tvirtinama, ją esant Sūnaus. Šv.Paulius sako: 'Nė vienas, neturintis Kristaus dvasios, nepriklauso jam' (Rom 8:9). Taigi Dvasia, kuri yra Dievo (Tėvo) yra ir Kristaus dvasia. Tačiau apie Sūnų, kuris yra Dievo (Tėvo) [sūnus], nesakoma, kad jis Dvasios [sūnus] – nuosekli priklausomybių tvarka negali būti apversta" (iš pamokslo, pacituoto Šv.Jono Damaskiečio)

Šv. Maksimas irgi rašo: "Kaip kad Mintis [Tėvas] yra Žodžio principas, taip ji yra ir Dvasios per Žodį. Ir, kaip niekas negali pasakyti, kad Žodis yra [Kvėpavimo] garsas, taip niekas negali pasakyti, kad Žodis yra [iš] Dvasios" [Quaestiones et dubia].

Šv. Tomas Akvinietis, žinojęs apie "De Fide orthodoxa", nematė prieštaravimo tarp filioque ir šv.Jono Damaskiečio pasisakymo: "Pasakymas, kad Šv.Dvasia nusėdus ar gyvena Sūnuje, nepanaikina jos kilimo iš Sūnaus, nes mes taipogi sakoma, kad Sūnus gyvena Tėvuje, nors jis yra kilęs iš Tėvo" [Summa Theologica, Ia, q.36, a2]. Jis tapatino abu atsiradimo būdus: "gimimas yra kiltis, kai dieviškas asmuo gauna dievišką prigimtį" Summa Theologica, Ia, q.43, a2].

Šv. Grigalius Palamas teigė Šv.Dvasios, kaip meilės, doktriną: "Aukščiausiojo Žodžio Dvasia yra kaip neapsakoma Tėvo meilė Žodžiui. Meilė, kurią tasai Žodis ir mylimiausias Tėvo Sūnus jaučia Tėvui; bet kaip Dvasia išeinanti su juo (sunproelthonta) iš Tėvo ir natūraliai įsikurdama jame" [Capita physica, 36].

Ortodoksai linkę formuluoti ryšį kaip "kilusi iš Tėvo per Sūnų". Šv.Basilis sako: "Per Sūnų (dia tou Uiou), kuris vienas, ji jungiasi su Tėvu, kuris vienas, ir savimi užbaigia pagarbintąją Trejybę" [Apie Šv.Dvasią, 18, 45]. Taip sakė ir Šv.Maksimas Nuodėmklausys: "Šv.Dvasia savo prigimtimi savo principinę (ousiodos) kiltį (ekporeuomenon) gauna iš Tėvo per Sūnų, kuris Pradėtasis (di Uiou gennethentos)" [Quaestiones ad Thalassium, 63]. Šv.Jonas Damaskietis: "Sakau, kad Dievas visada Tėvas, nes Žodis visad kyla iš jo, ir per jo Žodį, Dvasia kyla iš jo" [Dialogus Contra Manichaeos, 5].


Photius iš Konstantinopolio

Pagrindinis Rytų ir Vakarų bažnyčių atsiskyrimo kaltininkas gimė Konstantinopolyje apie 815 m., o mirė, tikėtina, 897 m. vasario 6 d. Jo tėvas buvo "spatharios" (asmens apsauginis), vardu Sergiejus. Kai kur minima jo motiną buvus iš vienuolyno pabėgusia vienuole ir kad vyskupas šv.Michaelas iš Synnada, prieš jam gimstant, išpranašavo, kad jis taps patriarchu, tačiau pridarys tiek blogio, kad būtų geriau, kad būtų negimęs. Tėvas, atseit, net norėjo nužudyti motiną ir sūnų, tačiau vyskupas jį sustabdė taręs, kad negalima trukdyti tam, ką Dievas nustatė. Ir motina, sakoma, sapnavo gimstant demoną. Jį pakrikštijo Maksiminedo abatas suteikdamas Photius (Nušvitusiojo) vardą sakydamas: "Tikriausiai Dievo pyktis jį aplenks".

Nors neturėjo (arba nežinoma) garsių mokytojų, Photius greitai pasiekė tokį pažinimo lygį, kad jį pradėjo laikyti vienu iš Viduramžių eruditų. Pvz., jo priešininko Ignacijaus draugas ir biografas labai vertino Photius žinias gramatikos, poetikos, retorikos, filosofijos, medicinos, teisės "ir visuose moksluose". Popiežius Nikolajus rašė imperatoriui Michailui III: "Labai atidžiai atsižvelk, kaip elgsis Photius, dėl jo nepaprastos doros ir universalaus pažinimo". Tik įdomu, kad toks mokytas žmogus niekada nemokėjo lotynų kalbos. Bet dar jaunystėje jis savo namuose pradėjo mokyti gramatikos, filosofijos ir teologijos bei parengė "Myrobiblion" juodraštį.

Jo broliui Sergiejui vedus Ireną, imperatoriaus tetą, Photius gavo Valstybės sekretoriaus (protosekretis) ir asmens apsaugos kapitono (protospatharios) postus. Kažkur apie 838 m. pasiųstas ambasadoriumi "pas asirus", - greičiausiai pas Kalifą Bagdade. Prieš didžiojo skilimo krizę jis jau buvo vienu iškiliausių valdovo rūmų nariu.

Tuo metu valdžioje buvo Michailas III (valdęs 842-867). Tėvui Teofiliui (valdžiusio 829- 842 m.) mirus, jam tebuvo 3 m. Jis augo kaip pašėlęs jaunuolis Bizantijos istorijoje žinomas Michailu Girtuokliu (ho methystes). Regente buvusi motina Teodora mirė 856 m. ir jos pareigas perėmė jos brolis Bardas, titulu cezaris. Šis gyveno susidėjęs su marčia Eudosija, todėl patriarchas Ignacijus (juo buvęs 846-857 m.) 857 m. atsisakė jam duoti šv.Komuniją. Ignacijus buvo nuverstas ir ištremtas (857 m. lapkričio 23 d.). Į jo vietą skirtas nuolaidesnis Photius – jau per Kalėdas Sirakūzų Grigorijus Asbestas, pats buvęs ekskomunikuotas Ignacijaus, paskelbė Photius patriarchu. Tuo buvo sulaužyti net trys kanono punktai: paskirtas vyskupu, pašventintas ekskomunikuoto šventiko (tuo pats tapdamas ekskomunikuotu "ipso facto"), užimdamas užimtą vietą.

Ignacijui nesutinkant atsisakyti posto, imperatorius bandė gauti popiežiaus Nikolajaus (poste buvusiu 858-867 m.) Photius pripažinimą. Popiežius pasiuntė du legatus į sinodą, įvykusį per Šv.Sofijoje (861 m. gegužė). Legatai gavo gausias dovanas ir sutiko pripažinti Photius paskyrimą. Tuo tarpu Ignacijus, apsistojęs Terebinto saloje, pas popiežių pasiuntė savo draugą Archimandritą Theognostus, nuvykusį tik 862 m. Išklausęs abi puses, popiežius atsakė Michailui ir Photius (bei kitiems Rytų patriarchams), tvirtindamas, kad Ignacijus turėtų būti sugražintas. 863 m. Laterano sinode abu legatai buvo tardyti, pažeminti ir ekskomunikuoti, o Ignacijus pripažįstamas teisėtu Konstantinopolio patriarchu.

Photius

Tačiau Photius turėjo imperatoriaus ir Rūmų paramą. Tad Photius atsisakė pripažinti popiežiaus valdžią. Imperatorius pasiuntė Nikolajui laišką, kuriame grasino ateisiąs su armija jo nubausti. 867 m. Photius ekskomunikavo popiežių ir jo "lotynus". Enciklikoje Rytų patriarchams jis paaiškino, kad "lotynai":

  • pasninkauja šeštadienį;
  • gavėnią pradeda iki pelenų ketvirtadienio (t.y. trim dienom anksčiau nei rytuose);
  • šventikams neleidžia turėti žmonų;
  • šventikams neleidžia administruoti konfirmacijos;
  • į dogmas įtraukė filioque tvirtinimą.

Tačiau netikėtai 867 m. rugsėjį Michailas III buvo nužudytas ir jo vietą užėmė Basilis I (Makedonietis, valdęs 867-886). Photius pasidalino likimu su visais Michailo draugais – išvarytas iš rūmų, o Ignacijus atstatytas į postą. 869 m. sinode Konstantinopolyje patvirtintas Photius nuvertimas ir ekskomunikuotas ištremtas į Bosforo Stenos vienuolyną, kur praleido 7 m., kur išreikšdamas pagarbą imperatoriui ir pateikdamas išgalvotą kilmę, susijusią su šv.Grigorijumi Apšviestuoju, gavo Basilio malonę ir 876 m. buvo pakviestas būti jo sūnaus Konstantino mokytoju. Photius nuolat pabrėždavo susitaikymą su Ignacijum, ir šiam mirus (877 m. spalio 23 d.) jau buvo toks populiarus, kad į Romą buvo pasiųstas ambasadorius, kad paaiškintų, kad Rytuose visi nori, kad Photius būtų patriarchu. Popiežius Jonas VIII (juo buvęs 872-882 m.) sutiko (neįtardamas, ateity kilsiant dideliam nesutarimui).

Photius tapatino save su prieš Romą nukreipta dalimi, prie kurios sukūrimo pats nemažai prisidėjo. Gavęs daugiau įtakos, jis pakvietė Romą atsiųsti legatus į naują sinodą, kuriam būtinybės nebuvo. Į 879 m. lapkritį prasidėjusį sinodą Šv.Sofijoje popiežius pasiuntė 3 legatus. Jame Photius pasiekė 869 m. sinodo visų kaltinimų atšaukimo ir pakartojo savo priekaištus "lotynams", ypač pabrėždamas filioque nusidėjimą, ir paskelbė, kad Bulgarija turi priklausyti Bizantijos patriarchatui. Legatai, kaip ir anksčiau, sutiko su viskuo, ką priėmė dauguma. Jiems grįžus, Photius iškart pasiuntė popiežiui "Nutarimus" patvirtinimui. Tačiau Jonas VIII vėl ekskomunikavo jį. Tad skilimas vėl atsinaujino ir tęsėsi 7 m. iki Basilio mirties (886 m.), kai valdžia atiteko šio sūnui Leo VI (valdžiusiam 886-912 m.), labai nemėgusiam Photius. Jis iškart apkaltino Photius išdavyste ir ištrėmė. Patriarchu paskirtas Steponas (886- 893 m.), Leono jaunesnysis brolis. Tai irgi pažeidė kanoną, tad Roma atsisakė jį pripažinti. Tik patriarchu tapus Antonijui II (893-895 m.), bažnyčių vienybė buvo atstatyta 150 m., - iki Michailo Caerularius (1043-1058 m.). O Photius, po antrojo jo nuvertimo, netikėtai visai išnyksta iš istorijos. Net nežinoma, kuriame vienuolyne jis buvo tremtyje.

Geriausiai žinoma Photius lemiama priešprieša buvo jo daugiapusės veiklos rezultatas. Jis ne tik priekaištavo "lotynams", bet ir derėjosi su musulmonu Kalifa dėl krikščionių apsaugos, rūpinosi šv.vietomis, pasisakė prieš įvairius rytų eretikus, armėnus, paulikėnus ir kt. Ir dar rasdavo laiko veikalams rašyti. Svarbiausias jo palikimas yra "Myrobiblion" arba "Bibliotheca", jo perskaitytų knygų aprašai su ištraukomis ir pastabomis. Tačiau akivaizdi ir kita jo charakterio pusė – neapsakomos ambicijos ir patriarcho vietos siekimas vertė jį meluoti ir apgaudinėti.

Kitos nuorodos:
Apie monoteizmą
Apie Šv.Trejybės paieškas
Šv. Dvasia - moteris?
Vieningoji Trejybė
Dievas Tėvas, Sūnus ir Šv.Dvasia?
Pirmųjų krikščionių persekiojimai
Kultūros suklestėjimas Rusijoje 14-15 a. Isichazmas
Reinkarnacijos idėja tarp ankstyvųjų krikščionių
Logoso koncepcija Filono Aleksandriečio raštuose
Žodžio galios sąvoka 13 amžiuje
Filosofija iš antropologinio taško
Pirmieji krikščionių raštai
Cerinthus. Doketizmas
Biblijos skyrius
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis