Stepherds by Gustave Dove. Fragment. Piemenys

Vieningoji trijulė

Taip pat skaitykite: Ieškant Biblinės Trejybės...
Origenas apie Trejybę
Trejybė ir unitarizmas
Kviečiame pasisakyti Šv. Trejybės klausimu

Stepherds by Gustave Dove. Fragment. Piemenys

Krikščioniškoji doktrina apie trejybę moko, jog yra vienas Dievas trijuose asmenyse: yra Asmuo Dievas Tėvas, Asmuo Dievas Sūnus ir Asmuo Dievas Šventoji Dvasia. Skeptikai nusišaipo, jog tai nelogiška ir matematiškai neteisinga. Tačiau iš tiesų tai yra viena iš pamatinių krikščioniško tikėjimo tiesų.

Kartą, kai draugės vaikai paklausė, kaip gali būti vienas Dievas trijuose asmenyse, prisiminiau paprastą pavyzdį, kurį buvau girdėjusi vaikystėje. Garai, skystis ir ledas – o vis tas pats vanduo. Tai vaikiškas ir primityvus palyginimas. Mums, suaugusiems, ieškant atsakymų belieka gilintis į Raštą. Tiesa, žodžio „trejybė“ (kaip, beje, ir žodžio „popiežius“, „katalikas“, „protestantas“ ar „žegnotis“) Biblijoje jūs nerasite. Šis terminas buvo sugalvotas vėliau.

Doktrina apie trejybę nėra iš piršto laužta. Raštas pakartotinai teigia, jog yra tik vienas visa sukūręs Dievas. Pavyzdys iš ST: „Nes taip pasakė Viešpats, dangaus Kūrėjas, Dievas, kuris sutvėrė žemę ir nepaliko jos tuščios, bet padarė ją tinkamą gyventi: „Aš esu Viešpats, nėra kito šalia manęs“ (Izaijo 45,18). Pavyzdys iš NT: „Tu tiki, kad yra vienas Dievas? Gerai darai. Ir demonai tiki ir dreba!“ (Jokūbo 2,19).

ST ir NT tuo pat metu kalba apie tris dievybės asmenis. ST pvz., „Priartėkite prie manęs ir išgirskite; nuo pat pradžios Aš nekalbėjau slaptai, Aš buvau anksčiau, negu tai įvyko. Dabar Viešpats Dievas ir Jo Dvasia siuntė mane“ (Izaijo 48,16). Kalbėtojas šioje eilutėje yra Dievas, ir Jis sako, kad Jį siuntė Viešpats Dievas (Tėvas) ir Jo Dvasia (Šventoji Dvasia). NT taip pat kalba apie trejybę, pvz., „Kai ateis Guodėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, - Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, - Jis liudys apie mane [Jėzų]“ (Jono 15,26). Jono 14,16 kalba apie kitą Guodėją: “Ir Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius”. Graikiškame originale žodis “kitas” yra ne heteros, o allos – “toks pat, niekuo neisikiriantis, lygiavertis”.

Visiems gerai žinoma krikšto frazė:
“Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu” (Mato 28,19).

Morkaus 1,10 vėl matome visą trijulę drauge: „Vos tik išbridęs iš vandens, Jis [Jėzus] pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią tarsi balandį, nusileidžiančią ant Jo.

Ir iš dangaus pasigirdo balsas [Tėvas]: „Tu esi mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi“
.

Viengimis Dievo Sūnus Jėzus ne kartą sakėsi esąs Dievas, lygus Tėvui, pvz., „Aš esuAlfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga“, - sako Viešpats, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, Visagalis“ (Apreiškimo 1,8).

Stepherds by Gustave Dove. Let's be a light

Viengimis Dievo Sūnus Jėzus ne kartą sakėsi esąs Dievas, lygus Tėvui, pvz., "Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga", - sako Viešpats, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, Visagalis” (Apreiškimo 1,8).

Biblija taip pat moko, jog Šventoji Dvasia, taip pat kaip Tėvas ir Sūnus, yra realus asmuo. Jėzus pasakė: “Bet kai ateis Ji, Tiesos Dvasia, jus Ji įves į visą tiesą. Ji nekalbės iš savęs, bet kalbės, ką išgirs, ir praneš, kas dar turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs. Visa, ką turi Tėvas, yra mano, todėl Aš pasakiau, kad Ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs” (Jono 16,13-15).

Biblinį mokymą apie trejybę galima reziumuoti taip: tarp visų trijų tarpusavyje lygių dievybės asmenų yra tobula vienybė, ir kiekvienas iš tų Asmenų yra amžinasis Dievas. Tėvas yra nematomas viso ko Šaltinis, apreišktas Sūnuje ir per Sūnų, patiriamas per Šventąją Dvasią. Kalbant apie sukūrimą, galima išsireikšti ir taip: Tėvas – tai Mintis/Sumanymas, Sūnus - įvardinantis Žodis, o Šventoji Dvasia – tai Veiksmas, paverčiantis sumanymą realybe. Pvz., Romiečiams 5,5 sako: „O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota. Mums dar esant silpniems, Kristus savo metu numirė už bedievius“.

Pagal Christian Answers parengė Rūta Rušinskienė
Pastaba: puslapis papuoštas Gustave Dore paveikslu „Tebūnie šviesa...“

Graikai ir lotynai

Viena sudėtingiausių ekumeninio dialogo problemų yra ta, kad jame įvairios besiginčijančios pusės ne tik skirtingai apsibrėždavo sąvokas, bet ir dažniausiai priklausė visai kitoms kultūroms, kur galiojo visai kiti teologinio mąstymo principai. Pats apibrėžimo sureikšminimas jau yra graikų-romėnų kultūros elementas. Todėl pirmiausia pažvelkime į neabejotiną, patristikoje aptartą skirtingų kultūrinių tradicijų pavyzdį, dėl kurio Tėvams nekilo abejonių.
Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo simbolis išpažįsta tikėjimą „į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, viengimį Dievo Sūnų, [...] vienaesmį su Tėvu“ (eis ena Kyrion Iesoun Christon ton Yion Tou Theou ton monogene [...] homoousion to Patri). Tradicinis apibrėžimas skelbė, kad Dievas yra mia ousia treis hypostaseis („viena esmė, trys buviniai“) arba treis hypostaseis, homoousios.

Kas atsitiko Trejybės teologiją perteikiant lotynų kalba? Homeousion Tikėjimo simbolyje yra išversta consubstantialem, t. y. „vienos substancijos“, o tradicinė formulė lotyniškai skamba taip: tres personae, una substantia („trys asmenys, viena substancija“). Graikiškai „asmuo“ (lot. persona) yra ne hypostasis, o prosopon. Trys prosopa ir trys hypostaseis yra du skirtingi dalykai.

Hypostasis – tai antikos filosofijos samprata. Pasak antikos filosofijos tyrinėtojo Aleksejaus Losevo, šis žodis į lotynų kalbą tiesiogiai verčiamas substantia. Aristotelio filosofijoje ousia ir hypostasis dažnai yra vartojami kaip sinonimai, o štai Plotinas šiuodu terminus ėmė skirti. Jis mokė, kad egzistuoja trys hipostazės, kurios yra tikrovės pagrindas (svarbiausia iš jų - Vienis). Gerokai sunkiau paaiškinti, kuo jo hipostazės skiriasi nuo ousiai (ousia ir hypostasis konceptualią skirtį išsamiai išnagrinėjo ir įtvirtinto kapadokijos Tėvai).

Taigi, jei graikišką formulę mia ousia treis hypostaseis į lotynų kalbą pažodžiui verstų kompiuterinė programa, ji išverstų: una substantia, tres substantiae („viena substancija, trys substancijos“). Lotynų kalboje neegzistuoja hypostasis ir ousia skirties atitikmuo, todėl teko rinktis persona ir ousia. Tačiau graikiškai mia ousia treis prosopa („viena substancija, trys asmenys“) yra eretinė formulė, kurią vartojo modalistai.

Modalistai tvirtino, kad yra tik vienas Dievas, kuris egzistuoja trijuose asmenyse tarsi trijuose avataruose, tarsi užsidėdamas tris skirtingas kaukes. Jie neigė Trejybės asmenų individualią būtį, todėl ir vartojo žodį prosopon, reiškiantį asmenį, kaukę. Bažnyčios Tėvai, priešpriešindami šiam mokymui savo teologiją, tvirtino, kad Trejybės asmenys egzistuoja ne tiesiog kaip prosopa, bet kaip hypostaseis, kaip atskiri buviniai, atskiros būtybės. Žinoma, jei šios terminijos nėra lotynų kalboje, tai juo labiau mes neturime atitikmenų lietuvių kalboje.

Graikų Tėvai suprato, kad lotyniškoji tradicija neturi tokios filosofinės kalbos. Todėl šv. Grigalius Nazianzietis rašė: „Pamaldžiai įvardijame vieną esmę (mias ousias) ir tris buvinius (hypostaseon), kurių pirmas reiškia vieną Dieviškumą (Theotetos), o kitas – tris asmeniškumus (idiotetas – individualybes), [...] italai, panašiai protaudami (noumenon), bet apriboti savo kalbos skurdo ir vardų stokos, negali atskirti esmių (ousias) nuo buvinių (hypostasin) ir todėl žodį „buvinys“ keičia į „asmuo“ (prosopa).“

Dėl prosopa / hypostasis pavyko susitarti, bet patristinėje tradicijoje gausu įrodymų, kad kitais atvejais susitarimą pasiekti nebuvo taip lengva. Su „italais“, t. y. lotyniškaisiais teologais, buvo susiginčyta dėl Šventosios Dvasios kilimo: graikų kalba sakoma, kad ji „išeina iš Tėvo“ (ek tou Patros ekporeuomenon), o lotyniškai sakoma, kad ji „kyla iš Tėvo ir Sūnaus“ (ex Patre Filioque procedit – dar būtų galima sakyti „pasirodo“, „pareina“).

Beje, ir Šventajame Rašte žodis hypostasis yra vartojamas kaip physis, realizacija. Česlovas Kavaliauskas1) Heb 11, 1 verčia: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės“, pažodžiui: „Tikėjimas yra vilties [tapimas] tikrove“ (esti de pistis elpizomenon hypostasis). Taigi, atrodo, kad antiochietiškosios kultūros suformuotas Nestoro mąstymas ir hypostasis vartosenos atžvilgiu buvo bibliškas (priešingai nei filosofijos paveikta aleksandrietiškoji hypostasis vartosena, kurią perėmė Chalcedono susirinkimo tėvai).

Nestoras buvo pasmerktas kaip eretikas, o drauge su juo nuo Bažnyčios atskilo ir visi Antiochijos teologinės tradicijos sekėjai. Tačiau Aleksandrijos teologijos mokyklos, nugalėjusios nestorionizmą, atstovų laukė ne mažesnis išbandymas. Jų teiginys, kad egzistuoja tik viena (ar „vieninga“) „įsikūnijusio Dievo-Žodžio prigimtis“, skambėjo skandalingai ne tik sirams, bet ir Konstantinopolio graikakalbiams bei Romos Bažnyčios lotynakalbiams. Aleksandriečiai taip pat buvo apkaltinti erezija.

Hipostatinė vienybė

Šv. Kirilas iš Aleksandrijos savo mintį išreiškė koptų kultūrai ir aleksandrietiškajai teologijai būdinga metakalba. Nors jis nugalėjo dispute su Nestoru, po jo mirties teologai pradėjo kritikuoti jo sekėjus. Aleksandriečiai buvo apkaltinti neigią Kristaus žmogiską progimtį.

Pažiūros, neigusios Kristaus žmogystę, iš tiesų egzistavo. Jas propagavo, pvz., Eutichas2), teigęs, kad „įsikūnijimo metu Kristaus žmogystė tarsi lašas jūroje ištirpsta jo dievystėje“ (tai monofizitizmas, tikėjimas, kad Kristus turėjo tik vieną, dieviškąją, prigimtį). Tačiau aleksandriečiai niekada neišpažino šių pažiūrų. Tas požiūris buvo laikomas eretišku.

Ką aleksandriečiai turi omenyje išpažindami „vieningą įsikūnijusio Dievo-Žodžio prigimtį“, paaiškino Aleksandrijos popiežius Dioskoras3) (tarnavęs 444–454 m.): „Jei per geležies gabalą, įkaitintą iki baltumo, trenktume kūju, tai nors geležis su karščiu sudaro nedalų vienį, tik geležis gauna smūgius, o ne balta kaitra. Ši geležies ir baltos kaitros vienovė yra mūsų Išganytojo įsikūnijimo simbolis. Jo dievystė niekada neatsitolino nuo Jo žmogystės, nė vienam momentui, nė akies mirktelėjimui. Ir nors Jo dievystė neatsiskyrė nuo Jo žmogystės, jiedvi niekad nebuvo nei susimaišiusios, nei susiliejusios, nei pakitusios taip, kaip ir geležis ir balta kaitra savo vienovėje. Ši vienovė yra apibrėžiama kaip „vieninga įsikūnijusio Dievo-Žodžio prigimtis“, o tai reiškia tą patį, ką ir šv. Jono žodžiai „Žodis tapo kūnu“ (Jn 1, 14). Aš asmeniškai tvirtai laikausi Ortodoksų Bažnyčios tikėjimo, vienos, šventos, visuotinės ir apaštališkos. Nei Eutichas, nei niekas kitas negali manęs priversti išsižadėti šio tikėjimo. “Ši apologija, kaip ir Nestoro, skamba įtikinamai, tačiau Dioskoras ir jo sekėjai buvo pasmerkti kaip eretikai už Euticho pažiūrų (monofizitizmo) išpažinimą.

451 m. Chalkedone buvo surinktas Ketvirtasis Visuotinis Bažnyčios susirinkimas4), jis apibrėžė, kad Kristus yra Tobulas Žmogus ir Tobulas Dievas, turi dvi prigimtis (physis), esančias tobuloje vienovėje, bet nesulietas ir nesumaišytas. Ši vienybė buvo pavadinta hipostatine (nes Kristus, pagal apibrėžimą, turi dvi physis, bet tik vieną hypostasis). Lietuviškai sakytume, kad Kristus yra vienas asmuo, turintis dvi prigimtis, tačiau tai neatspindėtų graikiško termino hypostasis (jį išversti būtų sudėtinga). Nenuostabu, kad, nesupratę šio susirinkimo nutarimų, jį atmetė ne tik koptai, bet ir etiopai, prie nestorijonų nesišlieję sirai, armėnai ir gruzinai (tiesa, vėliau gruzinai susirinkimo nutarimus priėmė). Miafizitizmo5) (šv. Kirilo Aleksandriečio teologijos) šalininkai nesuprato, kuo hipostatinės vienybės principas skiriasi nuo Nestoro teigto vienybės vienoje prosopoje principo, be to, Chalkedono susirinkimas patvirtino dviejų prigimčių skirtumą, todėl jie Chalkedono šalininkus ėmė kaltinti nestorijonizmu.


1) Česlovas Kavaliauskas (1923-1997) - kunigas, teologas, poetas, Biblijos ir kitų religinių tekstų vertėjas. Už antitarybinius pasisakymus ir religinius patarnavimus partizanams 1950 m. suimtas, kalintas Norilsko ir Magadano lageriuose. Dalyvavo 1953 m. Norilsko sukilime, sukūrė jo himną „Šiaurės vėtroje vyrai pakirdo“. 1956 m. amnestuotas grįžo į Lietuvą.
Polemizavo su marksistine religijos ir Bažnyčios kritika, egzistencializmo, kritikavo teosofijos ir reinkarnacijos teorijas. Domėjosi moderniąja teologija, fizikos ir astronomijos mokslų naujovėmis; jose įžvelgė Kūrėjo išminties, galios ir grožio liudijimus. Parašė teologinių, biblinių, filosofinių, šiuolaikinės pasaulėvokos straipsnių, eilėraščių.

2) Eutichijus iš Konstantinopolio (apie 512-582) – Konstantinopolio patriarchas (552-565; 577-582), šventasis. Per Penktąjį visuotinį susirinkimą pasisakė už jau mirusių asmenų pasmerkimą. Jo valdymo pradžioje kilo nauja autardžetų erezija, tvirtinusi, kad Kristus nukryžiavimo metu nebuvo kūniškas ir todėl nepatyrė kančių. Ją atskleidė Eutichijus), tačiau Justinianas linko prie jos ir supyko ant patriarcho, jį suimdamas ir ištremdamas į Amasijo vienuolyną. Mirus Justinianui grįžo į postą. Gyvenimo pabaigoje laikėsi požiūrio, kad po žmonių prisikėlimo kūnas bus “subtilesnis nei oras” ir daugiau nebus apčiuopiamas.

3) Dioskoras I iš Aleksandrijos (m. 454 m.) - Aleksandrijos patriarchas (444-454) po Kirilo. Koptų laikomas šventuoju. Žinomas Eutichijaus gynimu nuo erezijos. Chalkedono susirinkime 451 m. pasmerktas ir ištremtas.

4) Chalkedono susirinkimas - ketvirtasis Visuotinis Bažnyčios susirinkimas (451) Chalkedone (dabar – Stambulo dalis), skirtas monofizitizmo (kad Kristus turi tik vieną prigimtį) pasmerkimui. 449 m. tuos klausimus jau sprendė susirinkimas Efese, pirmininkaujant Dioskorui, išteisininant monofizitizmą skelbusį Eutychą, kurį prieš tai buvo pasmerkęs Konstantinopolio patriarcho šv. Flavijono vadovautas sinodas. Efeso susirinkimas buvo su pažeidimas, vėliau popiežius Leonas I pavadino tą susirinkimą „plėšikų sinodu“. Tad imperatorius Markianas sušaukė naują susirinkimą. Pirmininkavo popiežiaus legatai, o Dioskoras dalyvavo tik kaip teisiamasis, kuri sbuvo atstatydintas. Nutarta, kad nieko nereikia pridėti prie anksčiau patvirtintų formuluočių.

5) Miafizitizmas - doktrina, teigianti vieningą Dievo žodžio prigimtį, t.y. vieningą dievažmogio Jėzaus Kristaus prigimtį (t.y. tik vieną, o ne ne dvi). Ji susiformavo 6 a. ir jos laikėsi Rytų stačiatikių bažnyčios (Etiopijos, Eritrėjos, koptų ir pan.). Pavadinimas kilęs iš graikų „mia“ (vienas) ir „phusis“ (prigimtis, substancija).

Papildomai skaitykite:
Monothelitizmas
Trejybė ir unitarizmas
Origenas apie Trejybę
Ieškant Biblinės Trejybės...
Krikščionybė: ortodoksijos gynėjai
Kultūros suklestėjimas Rusijoje 14-15 a. Isichazmas
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
Ortodoksų bažnyčia ir filioque prieštaravimas
Prieštaringa Ignacijaus Lojolos tiesa
I. Naživinas. Judejas: Pas Liną
R. Šteineris. Krikščionybės esmė
Filosofija iš antropologinio taško
Maksimas Nuodėmklausys
Visi Viešpaties pavidalai
Vartiklis