Graikai ir lotynai

Viena sudėtingiausių ekumeninio dialogo problemų yra ta, kad jame įvairios besiginčijančios pusės ne tik skirtingai apsibrėždavo sąvokas, bet ir dažniausiai priklausė visai kitoms kultūroms, kur galiojo visai kiti teologinio mąstymo principai. Pats apibrėžimo sureikšminimas jau yra graikų-romėnų kultūros elementas. Todėl pirmiausia pažvelkime į neabejotiną, patristikoje aptartą skirtingų kultūrinių tradicijų pavyzdį, dėl kurio Tėvams nekilo abejonių.
Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo simbolis išpažįsta tikėjimą „į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, viengimį Dievo Sūnų, [...] vienaesmį su Tėvu“ (eis ena Kyrion Iesoun Christon ton Yion Tou Theou ton monogene [...] homoousion to Patri). Tradicinis apibrėžimas skelbė, kad Dievas yra mia ousia treis hypostaseis („viena esmė, trys buviniai“) arba treis hypostaseis, homoousios.

Kas atsitiko Trejybės teologiją perteikiant lotynų kalba? Homeousion Tikėjimo simbolyje yra išversta consubstantialem, t. y. „vienos substancijos“, o tradicinė formulė lotyniškai skamba taip: tres personae, una substantia („trys asmenys, viena substancija“). Graikiškai „asmuo“ (lot. persona) yra ne hypostasis, o prosopon. Trys prosopa ir trys hypostaseis yra du skirtingi dalykai.

Hypostasis – tai antikos filosofijos samprata. Pasak antikos filosofijos tyrinėtojo Aleksejaus Losevo, šis žodis į lotynų kalbą tiesiogiai verčiamas substantia. Aristotelio filosofijoje ousia ir hypostasis dažnai yra vartojami kaip sinonimai, o štai Plotinas šiuodu terminus ėmė skirti. Jis mokė, kad egzistuoja trys hipostazės, kurios yra tikrovės pagrindas (svarbiausia iš jų - Vienis). Gerokai sunkiau paaiškinti, kuo jo hipostazės skiriasi nuo ousiai (ousia ir hypostasis konceptualią skirtį išsamiai išnagrinėjo ir įtvirtinto kapadokijos Tėvai).

Taigi, jei graikišką formulę mia ousia treis hypostaseis į lotynų kalbą pažodžiui verstų kompiuterinė programa, ji išverstų: una substantia, tres substantiae („viena substancija, trys substancijos“). Lotynų kalboje neegzistuoja hypostasis ir ousia skirties atitikmuo, todėl teko rinktis persona ir ousia. Tačiau graikiškai mia ousia treis prosopa („viena substancija, trys asmenys“) yra eretinė formulė, kurią vartojo modalistai.

Modalistai tvirtino, kad yra tik vienas Dievas, kuris egzistuoja trijuose asmenyse tarsi trijuose avataruose, tarsi užsidėdamas tris skirtingas kaukes. Jie neigė Trejybės asmenų individualią būtį, todėl ir vartojo žodį prosopon, reiškiantį asmenį, kaukę. Bažnyčios Tėvai, priešpriešindami šiam mokymui savo teologiją, tvirtino, kad Trejybės asmenys egzistuoja ne tiesiog kaip prosopa, bet kaip hypostaseis, kaip atskiri buviniai, atskiros būtybės. Žinoma, jei šios terminijos nėra lotynų kalboje, tai juo labiau mes neturime atitikmenų lietuvių kalboje.

Graikų Tėvai suprato, kad lotyniškoji tradicija neturi tokios filosofinės kalbos. Todėl šv. Grigalius Nazianzietis rašė: „Pamaldžiai įvardijame vieną esmę (mias ousias) ir tris buvinius (hypostaseon), kurių pirmas reiškia vieną Dieviškumą (Theotetos), o kitas – tris asmeniškumus (idiotetas – individualybes), [...] italai, panašiai protaudami (noumenon), bet apriboti savo kalbos skurdo ir vardų stokos, negali atskirti esmių (ousias) nuo buvinių (hypostasin) ir todėl žodį „buvinys“ keičia į „asmuo“ (prosopa).“

Dėl prosopa / hypostasis pavyko susitarti, bet patristinėje tradicijoje gausu įrodymų, kad kitais atvejais susitarimą pasiekti nebuvo taip lengva. Su „italais“, t. y. lotyniškaisiais teologais, buvo susiginčyta dėl Šventosios Dvasios kilimo: graikų kalba sakoma, kad ji „išeina iš Tėvo“ (ek tou Patros ekporeuomenon), o lotyniškai sakoma, kad ji „kyla iš Tėvo ir Sūnaus“ (ex Patre Filioque procedit – dar būtų galima sakyti „pasirodo“, „pareina“).

Beje, ir Šventajame Rašte žodis hypostasis yra vartojamas kaip physis, realizacija. Česlovas Kavaliauskas¹⁾ Heb 11, 1 verčia: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės“, pažodžiui: „Tikėjimas yra vilties [tapimas] tikrove“ (esti de pistis elpizomenon hypostasis). Taigi, atrodo, kad antiochietiškosios kultūros suformuotas Nestoro mąstymas ir hypostasis vartosenos atžvilgiu buvo bibliškas (priešingai nei filosofijos paveikta aleksandrietiškoji hypostasis vartosena, kurią perėmė Chalcedono susirinkimo tėvai).

Nestoras buvo pasmerktas kaip eretikas, o drauge su juo nuo Bažnyčios atskilo ir visi Antiochijos teologinės tradicijos sekėjai. Tačiau Aleksandrijos teologijos mokyklos, nugalėjusios nestorionizmą, atstovų laukė ne mažesnis išbandymas. Jų teiginys, kad egzistuoja tik viena (ar „vieninga“) „įsikūnijusio Dievo-Žodžio prigimtis“, skambėjo skandalingai ne tik sirams, bet ir Konstantinopolio graikakalbiams bei Romos Bažnyčios lotynakalbiams. Aleksandriečiai taip pat buvo apkaltinti erezija.

Hipostatinė vienybė

Šv. Kirilas iš Aleksandrijos savo mintį išreiškė koptų kultūrai ir aleksandrietiškajai teologijai būdinga metakalba. Nors jis nugalėjo dispute su Nestoru, po jo mirties teologai pradėjo kritikuoti jo sekėjus. Aleksandriečiai buvo apkaltinti neigią Kristaus žmogišką prigimtį.

Pažiūros, neigusios Kristaus žmogystę, iš tiesų egzistavo. Jas propagavo, pvz., Eutichas²⁾, teigęs, kad „įsikūnijimo metu Kristaus žmogystė tarsi lašas jūroje ištirpsta jo dievystėje“ (tai monofizitizmas, tikėjimas, kad Kristus turėjo tik vieną, dieviškąją, prigimtį). Tačiau aleksandriečiai niekada neišpažino šių pažiūrų. Tas požiūris buvo laikomas eretišku.

Ką aleksandriečiai turi omenyje išpažindami „vieningą įsikūnijusio Dievo-Žodžio prigimtį“, paaiškino Aleksandrijos popiežius Dioskoras³⁾ (tarnavęs 444–454 m.): „Jei per geležies gabalą, įkaitintą iki baltumo, trenktume kūju, tai nors geležis su karščiu sudaro nedalų vienį, tik geležis gauna smūgius, o ne balta kaitra. Ši geležies ir baltos kaitros vienovė yra mūsų Išganytojo įsikūnijimo simbolis. Jo dievystė niekada neatsitolino nuo Jo žmogystės, nė vienam momentui, nė akies mirktelėjimui. Ir nors Jo dievystė neatsiskyrė nuo Jo žmogystės, jiedvi niekad nebuvo nei susimaišiusios, nei susiliejusios, nei pakitusios taip, kaip ir geležis ir balta kaitra savo vienovėje. Ši vienovė yra apibrėžiama kaip „vieninga įsikūnijusio Dievo-Žodžio prigimtis“, o tai reiškia tą patį, ką ir šv. Jono žodžiai „Žodis tapo kūnu“ (Jn 1, 14). Aš asmeniškai tvirtai laikausi Ortodoksų Bažnyčios tikėjimo, vienos, šventos, visuotinės ir apaštališkos. Nei Eutichas, nei niekas kitas negali manęs priversti išsižadėti šio tikėjimo. “Ši apologija, kaip ir Nestoro, skamba įtikinamai, tačiau Dioskoras ir jo sekėjai buvo pasmerkti kaip eretikai už Euticho pažiūrų (monofizitizmo) išpažinimą.

451 m. Chalkedone buvo surinktas Ketvirtasis Visuotinis Bažnyčios susirinkimas⁴⁾, jis apibrėžė, kad Kristus yra Tobulas Žmogus ir Tobulas Dievas, turi dvi prigimtis (physis), esančias tobuloje vienovėje, bet nesulietas ir nesumaišytas. Ši vienybė buvo pavadinta hipostatine (nes Kristus, pagal apibrėžimą, turi dvi physis, bet tik vieną hypostasis). Lietuviškai sakytume, kad Kristus yra vienas asmuo, turintis dvi prigimtis, tačiau tai neatspindėtų graikiško termino hypostasis (jį išversti būtų sudėtinga). Nenuostabu, kad, nesupratę šio susirinkimo nutarimų, jį atmetė ne tik koptai, bet ir etiopai, prie nestorijonų nesišlieję sirai, armėnai ir gruzinai (tiesa, vėliau gruzinai susirinkimo nutarimus priėmė). Miafizitizmo⁵⁾ (šv. Kirilo Aleksandriečio teologijos) šalininkai nesuprato, kuo hipostatinės vienybės principas skiriasi nuo Nestoro teigto vienybės vienoje prosopoje principo, be to, Chalkedono susirinkimas patvirtino dviejų prigimčių skirtumą, todėl jie Chalkedono šalininkus ėmė kaltinti nestorijonizmu.