Apie pelkę su pagarba ir meile. Lithuanian

O tuo tarpu prie dievo buvo šitas, kuris dabar yra velnių viršininkas, — Liucipėras. Tai anas ėmė tos dievo sėklos ir pasiėmė burnon. Pradėjo jam ta sėkla žiaunas plėšt - pradėjo burnoj augt. Tai jam dievas liepė sėt. Na, anas pasėjo, ir iš jo sėklos pasidarė bala. Paskui, kai aniuolai nusidėjo dievui ir juos išvarė iš dangaus, anys, iš dangaus išeidami, klausė dievą:
- Kur mums dėtis?
- Eikit ant tos žemės, kurią jūs sukūrėt, - pasakė dievas. Tai velniai ir būna balose.
Užrašyta Ignalinos raj. 1959 m. iš Juozo Labecko (67 m.)

Nepavydėtinas pelkių likimas – jų nemėgsta. Juk sunku pamilti pažliugusią vietą, kurioje su vargais iš šaltos tyrės ištrauki koją vien tam, kad ji vėl prasmegtų klampią maknynę. Norom nenorom imi laikyti nedraugišku beribį plokščią uodų ir varlių karalystę. Smaragdinė augalijos žaluma, tyla ir rudžių spalvos vandens ramus tyvuliavimas, tik čia augančių gėlių svaigūs kvapai, žvilgantys gyvačių kūnai – visa tai pelkes apgaubia mįslinga uždanga. Štai žmonių vaizduotė ir padarė jas visokių bjaurasčių – miškinių, laumių, maumų ir kt. - buveine. Juk ir įžanginėje sakmėje matome, kad velniui išspjovus „Dievo sėklą“, randasi ne žemė, o pelkė. Nusispjaudamas velnias atiduoda dalį savęs, savo sielos - pelkėje ir yra jo sielos dalis.

I. Šiškinas. Pelkė. Gervės, 1890

O ir pelkė savo „darbą“ išmano – iš aplinkinių apylinkių tai karvę, tai kumeliuką pasiima. Vargšai išeina jų ieškoti ir negrįžta... dar iš pelkių užslenka drėgni ir vėsūs rūkai – ir nyko bet kokia gyvastis: džiūvo medžiai, krito namų galvijai, sirgo žmonės... Prastą reputaciją pelkės įgavo nuo neatmenamų laikų, tačiau, ką čia beslėpti, šiuolaikinis žmogus vis dar tebėra prietarų valdžioje. Nežinojimas sukelia nemeilę, o ši trukdo pažinimui.

O pelkės nenoriai atskleidžia savo paslaptis ir tam reikia įvairių sričių specialistų: nuo klimatologų iki botanikų, nuo dirvožemio specialistų iki hidrofizikų, nuo chemikų iki kraštovaizdininkų – nes tai sudėtinga ekologinė sistema, besivystanti tik pagal jai paklusnius dėsnius.

O kas tai, vanduo ar sausuma? Atsakymas neakivaizdus: savo sudėtimi pelkė artimesnė ežerui (joje 90-95%), ta2iau savybėmis – arčiau sausumos.

O kaip susidarė ši klampi vieta – pusiau sausuma, pusiau vanduo? Manoma, kad aip dviejų procesų rezultatas. Pirmas, tai palaipsniui mažėjant vandens telkiniui jam uždumblėjant, senkant ir užpelkėjant. Antras, užpelkėjant sausumai. Abu procesai labai ilgalaikiai.

Kai dumblėjančio vandens telkinio pakraščiuose atsiranda viksmameldžiai, švendrai ar nendrės, pelkėjimo procesas paspartėja, mat šie augalai kasmet pagamina žymiai didesnę organinės medžiagos kiekį nei kiti. Telkinį kasmet vis stipriau veržia žalias žiedas – ir galiausiai jo vietoje susidaro žaluma užaugęs paviršius. Taip susidarę pelkės labai pavojingos savo liūnais ir akivarais.

Gražiai tokias pelkes apibūdino šiaurės žinovas rašytojas P.I. Melnikovas-Pečerskis: „Smaragdiniai akivarai – su gražiomis kvapniomis gėlėmis, su sultinga šviežia žaluma – plonas žolių kilimas, patiestas virš bedugnio ežero... Tarp eigulių akivarai garsėja kaip blogos, užburtos vietos. Jie pasakoja, kad tuose akivaruose naktimis dega velnių ugnys, tarsi kokios žvakės“.

Pelkės susidaro ne tik užankant vandens telkiniams, bet ir žemumoms gaunant perteklinę drėgmę. Drėgmės gausa skatina spartų maistingų medžiagų išplovimą iš dirvos ir jų nunešimą į upes, todėl pievų augalija ir medžiai patiria mineralų „badavimą“. Tuo pačiu po medžiais apsigyvena nauji „šeimininkai“ – nereiklios maisto medžiagoms ir gyvenimo sąlygoms samanos. Samanos kaip ir kempinės savyje sugeria žymų vandens kiekį, trukdo deguonies pasiekiamumą. Tad kai dirvos paviršiuje miške susidaro nuolat vandens prisisunkęs vientisas durpių ir samanų sluoksnis, liaujasi deguonies patekimas į dirvą, medžių šaknys pradeda džiūsti ir medžiai anksčiau ar vėliau žūsta. Prasideda įvairių samanų rūšių viešpatavimas. Tą procesą ypač paspartina medžių iškirtimas ir miškų gaisrai. O su medžių dingimu dingsta ir galingi „siurbliai“ išsiurbiantys vandenį iš dirvos – ir prasideda užpelkėjimo procesas.

Šios pelkės gana „sočios“ – į jas patenka mineralizuotas gruntinis vanduo, prisotintas kalcio, magnio, geležies... Būtent geležis pelkei suteikia specifinius „rūdžių“ spalvą ir kvapą, į ką dėmesį atkreipė ir B. Pasternakas: Puplaiškiai

Dėl to esant šioms „dėkingoms“ sąlygoms įsikuria gana reiklūs ir kaprizingi augalai: ne tik užburiančios samanos ir žolės (viksvos, nendrės, asiūkliai, puplaiškiai), bet ir medžiai (pasitaiko tankių alksnynų, - įeisi į tokį mišką ir įsmuksi iki juostos į skystą purvą).

Storų durpių sluoksnių analizė parodė, kad prieš 8-10 tūkst. m., t.y. poledyninio laikotarpio pradžioje perkių susidarymas vyko gausaus mineralinio aprūpinimo sąlygomis. Vešlios augmenijos išnykimo priežastimi tose vietose buvo ... pati augmenija. Nurimusi augmenija nuolat gulė į pelkę, didindama durpių sluoksnį. Pamažu įdubęs pelkės paviršius lyginosi, kilo virš gruntinių vandenų, stipriai pakeisdami vandens tėkmių kryptis – ne į pelkę, o iš jos. Ima stipriai keistis pelkės likimas. Dauguma augalų netenka materialinio aprūpinimo, pereina prie „dietos“, bet ne visi išgyvena, ypač medžiai. Visa tai spartina durpių susidarymą.

Pradeda atsirasti nereiklūs augalai, netgi tokie, kurie išvis netoleruoja kai kurių druskų. Daugelis kimininių samanų auga tik rūgščioje dirvoje ir žūsta net esant nežymiems kalkių kiekių. Mėgstamas jų „maistas“ – pelkių rūgštys: rūgštynių, obuolių, acto... iš dalies jas išskiria patys augalai, iš dalies susidaro skylant organikai. Kartais pH pasiekia net 3, t.y. citrinos rūgšties lygį. Tokia rūgšti terpė gerai išvalo vandenį ir padaro jį tinkamą gėrimui. Be to, pelkėse vanduo nėra užsistovėjęs – jei ežeruose vanduo atsinaujina kas 17 m., tai pelkėse – kas 5 m. O kiminai – puikus antiseptikas. O durpės patikimi suriša kenksmingas medžiagas į netirpius junginius. Jei tai būtų žinojusi Elenytė, būtų leidusi Jonukui gerti iš balos!?

Tokie augalai linkę įsikurti aukščiau – pelkės centre – kur gausina durpių masę. Tačiau jų skilimą lėtina terpės rūgštumas, tad jie sparčiai kaupiasi, - ir centro kupolas kartais iškyla 6-8 m virš aplinkos. Ir aišku, kad kylančios pelkės, prarasdamos mineralinį pamaitinimą, pereina prie skurdesnio atmosferinio raciono, mat gėlo lietaus lašai prigriebia ir ore esančias dulkes.

Kartu pelkės yra veiksmingas ekologinio stabilumo reguliatorius. Jos yra ir planetos „plaučiais“, sugerią 7-15 kartų daugiau anglies dvideginio nei miškai. Jos veikia ir kaip „dulkių siurbliai“, mat dulkės linkę judėti žemesnės temperatūros link. Pelkės „girdo“ daugelį upių, kartu reguliuodamos ir vandens balansą. Jose auga specifiniai augalai, jos kai kurių uogų augimvietės.

Originaliausia istorinio pelkės motyvo traktuotė lietuvių literatūroje galėtų būti Petro Dirgėlos¹⁾ romane „Kūlgrinda" (1985). Jame Būga ieško savo tautai išeities, ta išeitis jam rodosi išėjimas prie jūros, tapsmas jūrine valstybe. Tuo tarpu nors tautiečiai žemaičiai gyvena prie pat jūros, bet mirksta pelkėje, jiems tikrasis kelias - tai slapta kūlgrinda pelkėje. Romano konfliktas - kelių paieška, jų priešprieša. Būga kliedi jūra, dar kai net nėra jos matęs, bet vėliau tampa tikru jūros žmogumi, įrodo, kaip įmanoma pasikeisti. Jam pelkė - tai smirdintis, stovintis vanduo, nes slėptis marmalynėj, anot jo, gali tik nesveiko proto žmogus. Žemaičiai tvirtai įsitikinę, kad kaip tik sveikas protas juos žudo, „sveikas protas turėtų suprast, kad mes, žemaičiai, ant pliko lauko - niekas. Jei ne kūlgrinda, ne pelkės, ne girių tankmės..." Būga yra tikras vizionierius, jam rūpi, kas gelbės juos ir po šimto metų, jis dygiai su ironija klausia, ar galės ką išgelbėti kūlgrinda, kelutis į pelkes. Ir kai galiausiai jis patiria totalų krachą, pasirenka ne išsigelbėjimą pelkėje, nes pelkė jį žemina, o mirtį jūroje. Jis nusižudo arba yra jūros pražudytas, o žemaičiai pasilieka prie savo ir žiemą neužšąlančios, garuojančios (nes yra arti pragaro) kūlgrindos - tos, kuri veda į Melno kalvas, į Žemaitijos širdį.

Ypač daugiaprasmė pelkės semantika atsiskleidžia pirmojoje A. Tamsaarės²⁾ 5-tomio (1926-1933) „Tiesa ir teisingumas" dalyje. 19 a. 8-ame dešimtmetyje Antsas nusiperka Vargamiaję ir ima ten, ant kalvos tarp raistų, kurtis su jauna žmona Krėte. Jau pradžioje klimpsta vežimas, arklys, karvė, bet šeimininkas žada savajai po kelerių metų ją čia porine karieta vėžinti. Stipri, darbšti, sveika, ūkiška šeima triūsia metų metus. Sodrus, plastiškas ir turiningas pasakojimas apie tai - ir krašto, visos Estijos gyvybės, kūrimo metafora. Kai ieškojo žemės pirkti, Antsui vis pasitaikydavo vietos, išraižytos griovių, anksčiau ten, kur dabar pelkė, vilnijo javai, nes kadais, ūkininkų nuomone, išprotėjęs dvarininkas baronas norėjo pelkę paversti dirbamu lauku, t. y. tai, kas dievo sukurta, norėjo perdirbti savaip. Antsas nori įveikti pelkę, jis autoriaus sumanytas kaip ilgo, sunkaus nacijos visapusiškos kultūros formavimosi proceso pamatinis, iš esmės būtinas elementas. Antsas, jo šeima ir šeimyna dirba kaip bibliniai prakeiktieji: verčia kelmus, kasa griovius, valo dugną. Palydi į kapus žmoną, ima kitą. Vaikus vertina pagal pajėgumą dirbti. Skaudžiausiai išgyvena dukrų gimimą - sodą veisia tik būsimam sūnui. Ir mato, kad niekuomet negana to, kas padaryta.

Ir pabaigoje pasigirsta fatumo balsai - iškasti grioviai, didžioji dalis pelkės nusausinta, bet jei kelmai dugne rodo, kad čia kadaise augę miškai, tai kodėl negalima manyti, kad jie kada nors vėl čia 161 išaugs? Raistų, liūnų šalia ir aplink daug, vandenį reikėtų nuleisti per 2-3 pėdas, tik tada būtų galima arti visą žemę, bet Antsas ir pats supranta, kad tai tik svajonės: „nors ir galėtų vis mėginti išvalyti, paspartinti upę, semti dumblą - ar jie nugalėtų tai, kas čia stovi nuo pirmosios pasaulio sutvėrimo dienos ir ką, matyt, sutvėrė dievas savo paties rankomis." Antsas mąsto apie savo triūso prasmę — kam visa tai, gyvenimas baigiasi... Pažliugusi pelkė - pirmapradė amžinatvė, beveik priešas, jam įveikti gyvenimo neužtenka.

Stasys Jonauskas. Iš rinkinio „Širdis plaka delčią“, 1998

Iš pelkių galvoja tamsa
[ ... ]
Vanduo kaip gyvenimas vėsta, 
Kas buvo – žydėjo kadai. 
Jau išlėkė žvirbliai į miestą, 
Sudygo išbirę grūdai.

Jų šaknys į vandenį remias, 
Ir blykčioja pelkė visa, 
Kol pradeda kilti nuo žemės 
Praėjusių metų vėsa.

Ir kerpės jau lipa ant rankų, 
Šiurena būtis jų sausa. 
Atvertusi galvą, į dangų 
Iš pelkių galvoja tamsa.
[ ... ]

Lietuvių poezijoje pelkė pirmąkart minima J. Tysliavos³⁾ eilėraščių rinkinyje „Žaltvykslės" (1922), parašytos simbolistine maniera. Pelkės yra šiek tiek baugi, bet kartu laisvos, nesuvaržytos būties erdvė.

Teigiamas pelkės konotacijas sustiprina nebaigtas V. Mačernio⁴⁾ eilėraščių ciklas „Songs of Myself”, kurio vyksmas koncentruojasi apie namus ir netolimą jų aplinką, o pelkė netikėtai tampa meditacijos, susikaupimo vieta. Svarbus pelkių kvapas („tvaikas"), paslaptingumas, svaigumas , kas V. Mačernio eilėraščiuose paprastai turi kūrybos prasmę. Atskirai niekas nėra pelkė, pelkė yra visuma, pagal V. Mačernį – kvapas:
Pelkės kvepia. Kažin koks svaiginantis ir slaptas tvaikas kyląs iš gelmių. Negaliu jums pasakyt, kaip man patinka plačios, neaprėpiamos, bekraštės pelkės.

Arčiausiai tautosakinių prasmių buvo K. Inčiūra⁵⁾, kas ypač pastebima eiliuotuose „Padavimuose" (1936). Štai „Šepetos raganoje" (Šepeta - netoli Kupiškio esanti pelkė) – ji raganos buveinė, kuri užkeikta, santykiai su žmonėmis itin nedraugingi, o pati pelkė - liūnai, gyvatės, vilkų kauksmas...

Spėjama, kad žodžio „pelkė“ kilmė gali būti susijusi su spalva – „pilka“ (idėja priklauso W. Schulze; pvz., gr. pelios), bet tai, kaip ir nuo lot. palus, etimologijas, paskelbtas Walde-Hofmano žodyne, greičiausia atmestina. Prūsų kalboje buvo žodis pelky -‚pelkė‘, latvių kalboje pelce o dabar latvių kalboje vartojamas pelke - ‚bala‘. N. Joklis artimiausiu giminaičiu jam laiko ilirų genties pavadinimą Pelagoves (ir, atseit, pirmine forma buvo pelleg).

Su žodžiu pelkė susijęs ir vienas iš retesnių atvejų, kai leksikos lituanizmai perėjo į slavų kalbas, pvz., pelka reikšme ‚properša, akivaras, neužšalęs vanduo viršum ledo‘ vartojamas ir baltarusių literatūrinėje kalboje.

¹⁾ Petras Dirgėla (1947-2015) – lietuvių rašytojas, eseistas, vienas ryškesnių istorinio romano kūrėjų. Nuo 1972 m. LRS narys. Jo monumentali 4 t. (14 knygų) „Karalystė. Žemės keleivių epas“ (1997-2004). Kartu su broliu Povilu Dirgėla (1941–2004) parašė ir paskelbė apysakų, apsakymų rinkinių. Kartu su R. Šaveliu parašė scenarijų kino filmui „Arkliavagio duktė“ (1981). Kiti romanai: „Kūlgrinda: (1985), „Alibi knygos“ (2004) ir kt.

²⁾ Antonas Hansenas (1878-1940) - estų rašytojas, žinomas pseudonimu A. H. Tammsaare, kritinio realizmo atstovas, išgarsėjęs pentalogija „Tiesa ir teisingumas“ (1926-33) apie valstiečių gyvenimą. Aktyvi kūrybinė veikla prasidėjo 1919 m. grįžus į Taliną ir kaimo Estijos šiaurėje. Pagal jo kūrinius nufilmuota keletas filmų, tame tarpe „Pono Mauruso mokykla“ (1976) – pagal „Tiesos ir teisingumo“ antrą dalį.

³⁾ Juozas Tysliava (1902-1961) – lietuvių poetas, žurnalistas, vertėjas. 1932 m. išvyko į JAV, kur praleido apie pusę savo gyvenimo. Buvo aktyvus JAV lietuvių bendruomenės veikėjas. 1940–1961 m. redagavo laikraštį „Vienybė“, 1940 m. perėmė laikraščio leidimą. Buvo savitas, individualaus braižo poetas, nepritapo nė prie vienos tuo metu buvusios literatūrinės srovės. Svarbiausi jo lyrikos motyvai – gamta, meilė, kaimas ir miestas. 1922 m. pasirodė pirmasis jo eilėraščių rinkinys „Žaltvykslės“. 1924 m. parengė poezijos antologiją „Sūduva“. JAV rašė mažiau.

⁴⁾ Vytautas Mačernis (1921-1944) - lietuvių poetas. Gimė Žemaitijoje, kur sukūrė ir daugumą savo eilėraščių. 1939 m. baigęs gimnaziją, studijavo Kaune ir Vilniuje. 1943 m. dėl karo uždarius universitetą, grįžo tėviškėn. Čia jis skaitė astronomijos ir fizikos knygas, vertė Oskaro Milašiaus kūrybą, mokėsi prancūzų kalbos, kadangi ketino studijuoti Sorbonos universitete Paryžiuje. Žuvo nuo atsitiktinės artilerijos sviedinio skeveldros. Pirmąjį eilėraštį išspausdino 1936 m. Jo palikimas - liūdesiu alsuojantys sonetai, trioletai, eilėraščiai, jų vertimai, vizijos, mintys. būdinga egzistencialistinė pasaulėjauta (A. Kamiu „Svetimas“) - žmogui jį supantis pasaulis priešiškas ir nepažinus, kad jame nieko nėra pastovaus, o asmenybė pasmerkta kovai, kančioms ir galiausiai pražūčiai. Reikšmingiausias V. Mačernio eilėraščių ciklas yra „Vizijos“ (1939–42). Kita svarbi jo kūrybos fazė – tai „Metų“ sonetai. Sukūrė ir 14-a „Songs of myself“ („Dainos apie save“) giesmių.

⁵⁾ Kazys Inčiūra (1906-1974) – lietuvių rašytojas, poetas, dramaturgas, aktorius, vertėjas, skaitovas. Jo eilėraščiuose vyrauja romantiški tėviškės, gamtos vaizdai, liaudies sakmių ir padavimų, asmeninių išgyvenimų ir patriotiniai motyvai. Eilėraščių rinkiniams būdingas muzikalumas, liaudies dainų poetinės priemonės. Romane „Ant ežerėlio rymojau“ (1930) idiliškai vaizduojamas kaimo gyvenimas, poetizuojami darnūs žmonių santykiai. Apsakymuose daugiausia vaizduojamas teatralų gyvenimas. Dramose nagrinėjamos istorinės ir dorovinės temos, ryškūs tautiniai patriotiniai motyvai. Parašė libretų operoms.