Egzistencializmas

Egzistencializmas (iš lot. existensia - egzistavimas, buvimas) — 20 a. filosofijos kryptis, kuri individą, individualią patirtį ir jos unikalumą laikė žmogaus egzistencijos supratimo pagrindu.

Ištakos

Egzistencializmas kilo kaip reakcija į švietėjiškosios epochos ir klasikinės vokiečių filosofijos racionalizmą, taip pat I. Kanto pozityvistinę filosofiją, paplitusią 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje. Klasikinė racionalistinė filosofija, pradėta R. Dekarto ir užbaigta G. Hėgelio, atspindėjo gilų tikėjimą absoliučiu, objektyviai pasaulį pažįstančiu protu, jo autonomiškumu. Tas Protas buvo orientuotas ne tik į mokslu paremtą pažinimą, bet ir praktinį pasaulio pertvarkymą. Prieš tokį sudaiktinimą ir sukilo egzistencinis mąstymas.

Egzistencializmo užuomazgas randame jau 1670 m. išleistose B. Paskalio „Mintyse", kuriose sakoma, kad be Dievo gyvenimas būtų beprasmis ir apgailėtinas. Žmonės vien tik keltų problemas ir jas spręstų, kad tik išvengtų nuobodulio. Mūsų sėkmės irgi neabejotinai bevertės, nes neišvengiamai mirštame. O tai yra pakankama sąlyga, kad netaptume bedieviais. Visai tai rado atgarsį Ž. Sartro ir A. Kamiu teorijose. O egzistencializmo pirmtakais laikytini Sorenas Kirkegoras ir Frydrichas Nyčė. Jiedu irgi nagrinėjo gyvenimo beprasmybės ir nuobodulio išvengimo klausimus. S. Kierkegoro „Dabarties kritika" (1846 m.) pagrindas ironija, tarnaujanti ontologine opozicija pasauliui. Tai neišvengiama būtinybė ir žmogus negali laisvai rinktis – ironizuoti ar ne (kaip negali rinktis – būti ar nebūti).

Kiltis, klestėjimas ir nuosmukis

Egzistencializmas atsirado kaip pesimistinė pasaulėžiūra, kelianti sau klausimą: kaip gyventi žmogui, praradusiam liberalias progresyvistines iliuzijas, istorinių katastrofų akivaizdoje? Jo idėjinės ištakos — gyvenimo filosofija (Frydrichas Nyčė,  Vilhelmas Diltėjus,  Anri Bergsonas),  E. Huserlio fenomenologija,  S. Kirkegoro religinis mistinis mokymas.

Istorijos ironija, kad E. Huserlio idealas, philosophia perennis, kuri turėjo būti kuriama ant grynojo racionalumo pagrindų, tapo perimta ir išvystyta antiracionalistiškai nusiteikusių mąstytojų. 20 a. 3-4 dešimtmečiais egzistencializmas susiformavo klasikiniu pavidalu: 1927 m. išėjo M. Heidegerio „Būtis ir laikas", 1932 m. — K. Jasperso „Filosofija". Karo metais subręsta prancūziškoji jo šaka (G. Marselis,  Ž. P. Sartras,  A. Kamiu,  M. Merlo-Ponti).

Pokaryje egzistencializmas pasiekia savo apogėjų, nes Europa jautė stiprų dvasinio apsivalymo poreikį, ieškojo naujų idėjų. To meto „ribinei situacijai" išreikšti labiausiai tiko būtent egzistencializmas, pradėjęs skverbtis ir į JAV, Lotynų Ameriką, Japoniją, Australiją. Jo populiarumas pradėjo slūgti tik 7 dešimtmetyje, žyminčiu ne tik egzistencializmo, bet ir visos filosofijos krizę. Vėliau jis visai „išėjo iš mados", tačiau jo iškeltos idėjos tebeveša literatūroje, kine ir menuose.

Ekskrementinė egzistencializmo šaka naudoja ekskrementus (išmatas) kaip metaforą kritikuojant gyvenimą, visuomenę ir politiką. Ji iškilo paskutinio 20 a. dešimtmečio pradžioje rusų avangardinėje literatūroje. Jau Sartras bandė parodyti gyvenimą per jo išmatas ir pažeminti egzistenciją ligi žarnų ir atmatų lygio.

Pagrindiniai principai

Pagrindinis egzistencialistų tikslas – paaiškinti žmogaus buvimą ir vietą pasaulyje. Egzistencialistai teigia, kad chaotiškas daiktų pasaulis yra priešiškas žmogaus sąmonei. Aplinka žmogui neturi jokios prasmės. Individo likimas ir charakteris priklauso tik nuo pačio žmogaus, žmogus pats apsisprendžia ir visiškai atsako už savo poelgius, tačiau jis turi atsakomybės ir pareigos jausmą. Žmonių santykiuose nėra tarpusavio supratimo. Kiekvienas iš mūsų pasmerktas vienatvei, neegzistuoja jokios moralinės vertybės, žmogui negalima primesti jokių gyvenimo normų, nurodinėti, kaip jam reikia elgtis.

Egzistencializmo filosofija perteikia tikėjimą laisve ir priima individualių veiksmų pasekmes, nors pabrėžia atsakomybę dėl pasirinkimo. Ji atsisako žmogų traktuoti kaip kokį nors daiktą. Svarbiausia iš egzistencializmo problemų — tai žmogaus egzistavimo laikiškumas ir laikinumas. Iškeliama egzistencijos beprasmybės problema. Visos egzistencijos esmė — laikinumas.

Egzistencialistų nuomone, pagrindinis racionalaus mąstymo bruožas yra tai, kad jis remiasi subjekto ir objekto priešingumo principu. Dėl to visa tikrovė, taip pat ir žmogus, racionalistui iškyla tik kaip mokslinio tyrimo ir praktinio manipuliavimo objektas, o todėl toks požiūris turi „nuasmenintą", „beveidį" pobūdį. Egzistencializmas, priešingai, turįs būti beasmenės, „objektyvios" mokslinės filosofijos priešybė. Taigi egzistencializmas supriešina filosofiją ir mokslą.

Filosofijos objektu, sako, pvz., Heidegeris, turi tapti „būtis" (vok. das Sein), tuo tarpu mokslo objektu — „esinys" (vok. das Seiende). „Esiniu" laikoma viskas, kas priskiriama empiriniam pasauliui, nuo kurio reikią skirti pačią būtį. Pastaroji suvokiama ne tarpiškai (intelektiniu mąstymu), o tik betarpiškai, atsiskleisdama žmogui kaip jo paties būtis, jo asmeninis egzistavimas, t.y. kaip egzistencija. Egzistencijoje kaip tik ir esąs nesuskaldytas subjekto ir objekto vientisumas, neprieinamas nei intelektiniam moksliniam, nei spekuliatyviniam mąstymui. Kasdieniniame gyvenime žmogus ne visada suvokiąs save kaip egzistenciją; tam reikią, kad jis atsidurtų ribinėje situacijoje, pvz., mirties akivaizdoje.

Atrasdamas save kaip egzistenciją, žmogus pirmąkart įgyja ir savo laisvę. Laisvė, pagal egzistencializmą, yra tai, kad žmogus nebūtų kaip daiktas, besiformuojantis dėl gamtinio arba socialinio būtinumo, o „pasirinktų" save patį, formuotų save kiekvienu savo veiksmu ir poelgiu. Tuo būdu laisvas žmogus atsako už viską, ką jis padarė, ir neteisina savęs „aplinkybėmis". Kaltės už viską, kas vyksta aplink jį, jausmas — tai laisvo žmogaus jausmas (N. Berdiajevas).

Egzistencialistinėje laisvės koncepcijoje išreikštas protestas prieš konformizmą ir prisitaikėliškumą, būdingą buržuaziniam miesčioniui, kuris jaučiasi esąs didžiulės biurokratinės mašinos sraigtelis, negalįs nė kiek pakeisti įvykių eigos. Todėl egzistencializmas nuolat pabrėžia žmogaus atsakomybę už visa, kas dedasi istorijoje. Tačiau egzistencialistinė laisvės sąvoka lieka subjektyvistinė; ji traktuojama vien etine, o ne socialine prasme. Atmesdamas racionalų pažinimą kaip neatitinkantį to objekto, kurį nagrinėja filosofija, egzistencializmas iškelia betarpiško, intuityvaus realybės suvokimo metodą, remdamasis daugiausia E. Huserliu (M. Heidegeris,  G. Marselis,  Ž. P. Sartras), V. Diltėjumi (M. Haidegeris,  K. Jaspersas), iš dalies A. Bergsono intuityvizmu.

Daugelis egzistencialistų (M. Heidegeris vėlyvuoju savo veiklos laikotarpiu, G. Marselis,  A. Kamiu ir kt.) mano, kad filosofija savo pažinimo metodu yra kur kas artimesnė menui, negu mokslui. Neatsitiktinai egzistencializmas daro tokią didelę įtaką Vakarų menui ir literatūrai,existence.htm o per juos — ir buržuazinės inteligentijos didelės dalies protiniam nusiteikimui.

Moralinis egzistencializmo reliatyvumas

Žmogaus santykis su tikrove yra iracionalus. Jį galima tik išgyventi - ir kiekvienas jį išgyvena savaip. Pasaulis jam abejingas, svetimas, beprasmis, bauginantis. Žmogus pasaulyje laikinas. Ir to nepakeis jokios socialinės tvarkos ar normos. Tai žmogui sukelia nerimą, siekį gintis ir priešintis. Žmogus jaučiasi kaltas, tačiau, pagal M. Heidegerį, tai ne moralinė kaltė, o daug didesnė egzistencijos kaltė.

Egzistencialistai neaptaria moralės normatyvinių principų. Mat žmogus neturi jokios iš anksto jam duotos priedermės ir tėra toks, kokiu pats save sukuria. Todėl beprasmės ir jokios iš anksto nustatytos normos. Svarbu ne kas, o kaip pasirenkama. Žmogus visiškai laisvas, tačiau privalo atsakyti už savo veiksmus. Jis atsakingas tiek prieš save, tiek prieš visus. Taip K. Jaspersas ir Ž. P. Sartras atsakomybę priskiria ne tik individui, bet ir tautai bei žmonijai.

Svarbiausios dorybės yra nuoširdumas ir asmeninis tikrumas. Svarbiausia išlikti savimi gyveniškoje situacijoje, absurdo akivaizdoje, nepasiduoti nuasmeninimui, susvetimėjusiai aplinkai. Moralinis blogis yra atsakomybės jausmo stoka, abejingumas kitų išgyvenimams, nesąžiningumas.

Egzistencinė humanizmo samprata

Dar „Šleikštulyje"  Ž. Sartras atmetė tradicinį humanizmą, nes jis neigia asmens pasirinkimo laisvę. Pagal humanizmo nuostatą reikia rūpintis kitais ir tada kitų pasiekimai tampa manaisiais. Egzistencializmas pateikia kitokią humanizmo sampratą – žmonių sugebėjimą iškilti virš asmeninių aplinkybių ir veikti visos žmonijos labui. Mat vienintelė visata tėra žmonių visata ir vieninteliai įstatymai joje yra žmonių sukurti. Nėra jokio Dievo, kuris iš anapus mums rodytų tikslą ir vadovautų. Ir net jei jis būtų, niekas nesikeistų ir žmonės lygiai taip pat turėtų vadovautis vien tik savo vidiniu moraliniu kompasu.

Egzistencializmo tyrinėjimai Lietuvoje

Tarpukariu Lietuvoje dominavo neotomizmas, tačiau vėlesnės kartos jauniesiems filosofams egzistencializmo gaivališkumas buvo patrauklus. Teoriškai plačiausiai jį nagrinėjo A. Maceina ir J. Girnius. Pokario laikotarpiu jį plačiausiai apžvelgė J. Repšys1) (marksistiniu požiūriu). Atskirus klausimus yra nagrinėję A. Gaidys, B. Genzelis, A. Lozuraitis, I. Zaksas. Vėliau jį nagrinėjo A. Šliogeris.

Egzistencializmo kritika

Marksizmas laikė, kad egzistencializmas prieštarauja žmonių solidarumo idėjai bei materialistinio determinizmo teorijai. Egzistencializmo akcentuojamas subjektyvizmas atrodė esąs nepriimtinas teigiant objektyvius ekonomikos dėsniams ir trukdąs siekti pagrindinio tikslo – suvienyti darbo liaudį ir nuversti kapitalizmą. Mat egzistencializmas pasisako už asmeninį pasirinkimą, kas individą verčia labiau mąstyti, o ne veikti.

Krikščionių kritikai laikė, kad egzistencialistai parodo žmogų, kuris, anot jų, yra Dievo atvaizdas, tik iš blogosios pusės. Todėl jie nėra pajėgūs parodyti žmogui moralų gyvenimo būdą. Jie neturi pagrindo etikaI, nes neigia, kad žmones vienija Dievo įstatymai. Mat jei vertybės priklauso tik nuo subjektyvaus pasirinkimo, visi žmonių veiksmai yra atsitiktiniai ir nelieka jokio objektyvaus mato kitų asmenų veiklai vertinti.

Egzistencializmo įtaka

Egzistencializmas, kaip kultūrinis sąjūdis, jau tapo istorija, tačiau vis dar stipriai veikia filosofinę mintį. Judita Butler2) lyčių klausimo nagrinėjimas (1990) remiasi egzistencializmo šaltiniais, kaip ir L. Gordono rasių teorija (1995). Savasties (asmenybės tapatumo) koncepcijos (Čarlzas Teiloras, Polis Rikioras, Deividas Karas, Charles Guigon) ištakos yra Hėgelio laikinumo sampratos ir racionalumo kritikos egzistencialistinėje traktuotėje. Huberto Dreifuso (1979; Dirbtinio intelekto kritikos teorija remiasi Heidegeriu ir M. Ponti teigdama, kad žmonių pasaulis negali būti perteiktas kaip loginė struktūrinė sistema. Michaelis Gelvenas (1990, 1997) parodė skirtumus tarp egzistencialaus, moralaus ir epistemologinio patirties aspektų. Atgimęs susidomėjimas moralės psichologija egzistenciniu požiūriu nagrinėja savasties ir atsakomybės klausimus (Christine Korsgaard, Ričardas Moranas, Tomas Nagelis).

Egzistencializmo įtaką patyrė ir jo idėjas panaudojo daugelis filosofijos srovių:


1) Jonas Repšys (1930-1976) – tarybinių laikų filosofas, egzistencializmo tyrinėtojas, pedagogas. Nuo Nuo 1960 m. dirbo VU Filosofijos katedroje. Paskelbė darbų apie socialistinį humanizma iš etikos, estetikos, filosofijos, istorijos, kultūros teorijos. Jo darbai rodo gilius jo įsitikinimus moksline marksizmo–leninizmo metodologijos galia. Daugiausia dėmesio skyrė marksistinės filosofijos reikšmei šiuolaikinio pasaulio idėjinėje

Ištrauka iš J.Repšys. Kai kurie metodologiniai žmogaus koocepcijos klausimai M. Haidegerio filosofijoje

Kapitalizmas nepanaikina žmonių santykių susvetimėjimo, bet dar labiau jį apnuogina. Daiktų viešpatavimas žmonėms, jų tarpusavio santykiams čia įgauna pačią ryškiausią formą. Kapitalistinių gamybinių santykių poveikyje žmonių kūrybinės veiklos produktai: kapitalas, technikos išradimai vietoj to, kad tarnautų visuomenei, pradeda viešpatauti žmogui. Sparčiais tempais besivystydama, technikos pažanga slepia ne tik socialinį gėrį - lengvina žmogaus darbą bei kelia gamybos našumą, bet ir blogį,- sukurdama nedarbą, nusivylimo, baimės ir netikrumo rytdiena būseną. Sią žmogaus netikrumo, pasimetimo ir baimės būseną apibūdina Vakarų Vokietijos sociologas Kurtas Dobereris tokiais žodžiais: „Aš žinau iš tūkstančio atskirų faiktų, kad automatizacija yra lyg ugnis audros metu. Niekas nežino, kur mesis jos liepsna, niekas nežino, kas bus tos liepsnos apimtas. Ir šios stichinės jėgos neapibrėžtumas stumia žmones prie astrologų ir žynių"

Mokslas, kuris visais laikais tarnavo žmogui jo kovoje prieš stichines gamtos jėgas kapitalistinėje visuomenėje, ypač imperializmo epochoje, per techninį savo rezultatų pritaikymą faktiškai, tampa grėsminga antivisuomenine ir antižmogiška jėga, grasinančia sunaikinti per ištisus tūkstantmečius kurtą civilizaciją pasaulinio branduolinio karo ugnyje. Mokslo laimėjimai, technikos išradimai, sukurti žmogaus proto ir rankų, lyg išslysta iš jo kontrolės. „Žmogus,- rašo vokiečių buržuazinis sociologas R. F. Berentas,- darosi vis galingesnis savo sugebėjimo pajungti gamtos jėgas savo tikslams dėka, bet kartu jis darosi vis labiau bejėgis dėl savo nesugebėjimo pritaikyti šią savo augančią galią gyvenimiškai pozityviam tikslui pasiekti, padaryti, kad toji galia neperaugtų bet kurių rėmų, netaptų grėsme jo dvasinei pusiausvyrai, jo saugumui ir pačiai egzistencijai". [ ... ]

M. Haidegerio filosofija, kaip ir aplamai egzistencializmas, iš vienos pusės, yra žmogaus susvetimėjimo šiuolaikinėje buržuazinėje visuomenėje rezultatas, individo ir visuomenės priešingumo bei žmogaus asmenybės krizės išraiška. Egzistencializmas - tai bandymas ieškoti žmogaus problemų sprendimo raktų ne susvetimėjusioje šiuolaikinėje buržuazinėje visuomenėje, o pačiame žmoguje, jo vidiniame nusiteikime. Metodologiniu požiūriu toks mėginimas iš principo nėra naujas. Tam tikra prasme jis buvo būdingas ir helenizmo laikotarpio antikos filosofinėms-etinėms mokykloms: stoikams ir epikūriečiams, religiniams mokymams (pvz., krikščionybei), Ruso ir romantikams, Ničei ir Šopenhaueriui.

kovoje, jis analizavo sudėtingą ir prieštaringą filosofijos raidą, stengėsi atskleisti socialines tos raidos sąlygas. Žmogaus problemą sprendė iš marksizmo–leninizmo pozicijų. J. Repšys, kaip ir keli kiti, laikėsi nuomonės, jog marksistinė filosofija yra viena iš filosofinių disciplinų pažinimo teorijoje. Ji nėra kažkokia antžmogiška arba amžina, o tiesiog atlieka labai konkretų vaidmenį. Anot jo, racionalizmas operuojąs bendrybėmis, racionaliomis schemomis, kuriose dingsta žmogaus individualybė; racionalizmas, kalbėdamas apie atskirą individą, kalba tik apie jo mąstymo ypatybes visiškai nuošaly palikdamas tokius aspektus kaip valia, nuotaikos, aistra; racionalizmas žmogų labiau linkęs traktuoti kaip objektą kitų objektų tarpe, pamirštama, jog žmogus turi galimybę vienaip ar kitaip pats įtakoja savo būtį.
Dorovinio tobulėjimo klausimai priklauso nuo to, kaip suprantama žmogaus esmė ir jo padėtis visuomenėje. Kiekvienas individas savo žmogiškąją esmę gali išreikšti tik tam tikromis socialinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis, susidarančiomis konkrečioje visuomenėje. Tačiau susiskaidžiusi visuomenė kartais trukdo žmogui kurti save – atsiranda susvetimėjimas, nuasmenėjimas, konformizmas ir pan. Individo ir visuomenės interesų (žmogaus individualumo ir socialumo) priešiškumas ypač pasireiškia pereinant iš vienos istorinės epochos į kitą. Žmogus ištirpsta susvetimėjusioje visuomenėje bei standartinėse elgesio normose. To priežastis – savo vidinių galimybių nesupratimas. Tikras ar netikras bus gyvenimo būdas – priklauso nuo pačios egzistencijos arba nuo neryžtingumo būti laisvam ir atsakyti už savo poelgius. Žmogus pirmiausia egzistuoja ir tik egzistuodamas kuria save, savo esmę – remdamasis savo egzistencija arba savo laisve. Nors ir būdama etinė, egzistencialistinė filosofija nepripažįsta jokių pozityvių etinių principų, nes egzistencija aiškinama vien laisvu individo pasirinkimu. Sėkmė ar nesėkmė nevaidina esminio vaidmens. Svarbu tik, kad rinkčiausi pats. Tai, ką patys pasirenkam, visada yra geresnis. Individo elgesio dorovinį vertingumą sudaro ištikimybė pačiam sau.
Egzistencinė etika gali orientuoti žmogų į tai, kuo jis neturėtų būti. bet ji nenurodo, kokiu jis gali būti, kokiais kriterijais turi vadovautis, kad išreikštų savo individualybę. Dorovinis žmogaus elgesys visada yra susijęs su asmeniniu individo apsisprendimu. Tuo moralė skiriasi nuo politinių ir teisinių normų, kurių laikymasis priklauso nuo laisvo individo apsisprendimo. Elgesys doras todėl, kad jis neprimestas iš šalies. Už tokį elgesį žmogus turi atsakyti, nes pasirinko pats. Bet žmogus visus savo poreikius gali patenkinti tik gyvendamas visuomenėje. Todėl visuomenė deformuoja žmogaus elgesį.

2) Judita Butler (Judith Butler, g. 1956 m.) – vengrų-rusų žydų kilmės JAV post-struktūrizmo filosofė, kitoniškumo (angl. queer) ir lyčių performatyvumo teorijų kūrėja, nagrinėjusi feminizmą, lyčių teoriją, politinę filosofiją ir etiką, filosofinę fantastiką. Yra aktyvi visuomeninkė, pasisakanti lyčių politikos, žmogaus (taip pat lesbiečių ir gėjų) teisių ir antimilitaristiniais klausimais. Paskutiniuose kūriniuose pradeda pasinaudoti žydų filosofija. Svarbesnieji veikalai: „Vargas dėl lyties“ (1990), „Svarbūs kūnai“ (1993), „Išsiskiriantys keliai: žydiškumas ir sionizmo kritika“ (2012).
Nuo 1993 m. – retorikos ir lyginamosios literatūros profesorė Berklio Kalifornijos un-te.

„Vargas dėl lyties“ aptaria esminius vakarietiško feminizmo klausimus įvesdama tai, kas vėliau įgavo kitoniškumo teorijos pavadinimą. Joje kritiškai aptariami Froido, J. Kristevos, S. de Beauvoir, J. Lacan, L. Irigaray, M. Wittig, Ž. Deridos, ir ypač M. Fuko darbai. Pagrindinis teiginys – kad sekso, lyties ir seksualumo kategorijų sąsajos yra kultūriškai sukurtos laike per pasikartojančius stilizuotus veiksmus, sukuriančius „tikrą“ lyties sampratą. Tai, ką mes laikome normaliu vyrų ir moterų elgesiu, iš tikro yra tam tikru politiškai nulemtu konstruktu, repetatyviai kuriamu visuomenės, visų pirma, kalbine normalizacija. Vyrams ir moterims „tinka“ elgtis tam tikru būdu – lyčių vaidmenys griežtai apibrėžtos, lyčių „savybės“ priskirtos iš anksto. Visuomenė sudaryta iš hetero-normuotų asmenų, kurie negali rinktis ar keisti vaidmenų. Paskelbti lyčių lygybę nepakanka, norint išspręsti kokią nors politinę problemą. Todėl feminizmas iki šiol ėjo klaidingu keliu, ne gynė tą pačią ankstesniais amžiais susidarusią nuostatą.

Taip pat esmine yra performatyvumo koncepcija, išeinanti iš lyties srities, kurią galima priimti kaip atskirą subjektyvumo teoriją. Anot Butler, lyčių rolės sukuriamos tarsi tesimo nuosprendžiai ar laivų pavadinimai. T.y. visuomenė, nuolat kartodama, mums priskiria tam tikrą tapatumą – vadina mus berniuku ar mergaite, manydama, kad į tai privalome atitinkamai reaguoti. Tačiau performatyvus pasakymas negali būti nei teisingas, nei klaidingas – kaip tokiais nebūna laivų pavadinimai. Ir kaip galima paduoti apeliaciją dėl teismo nuosprendžio ar pervadinti laivą, žmonės gali pakeisti ir savo tapatumą, tame tarpe lyties požiūriu. Jei visuomenė gali mus sužymėti, tai nereiškia, kad padėtas taškas ir nieko negalima keisti. Tam galima priešintis (beje, griežtai pagal M. Fuko logiką). Bet tai nereiškia, kad tada tampame visiškai lytiškai laisvi (pvz., santykiai lesbiečių porose, kuriose viena pusė prisiima labiau „vyriškus“ vaidmenis).

Ciceronas
Egzistencija
A. Kamiu filosofija
Žanas Polis Sartras
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Objektyvizmas (Ayn Rand)
Tacitas ir Gajus Suetonijus
R.Descartes. Cogito ergo sum
Graikų matematikai - filosofai
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Sofija kaip amžinojo moteriškumo vaizdinys
Berdiajevas ir Sartras: du egzistencializmo poliai
Gabrielis Marselis: prancūzų egzistencialistas
Nikolajus Berdiajevas - rusų religinis filosofas
Filosofijos atsiradimo problematikos istorija
Ankstyvasis misticizmas: Filonas Aleksandrietis
Bianca Lamblin. Pasimetusios merginos memuarai
Simonas Samarietis: pirmojo gnostiko mokymas
Blezas Paskalis: mokslas ir tikėjimas
Siaubo reiškinio filosofiniai tyrinėjimai
Kodėl šiandien verta skaityti Boecijų?
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
Ezoterinės tradicijos riboženkliai
Gotfydas Vilhelmas Leibnicas
Dž. Bjudžentalio koncepcija
Kibernetikos istorijos etiudai
Platonas ir Aristotelis
Ankstyvosios utopijos
Tomas Akvinietis
Vartiklis