Miniatiūrinės įžvalgos

Aušra Kaziliūnaitė

* * *

Sereikiškių parkas. Sėdžiu ant suoliuko. Kiek atokiau būriuojasi daugybė pispankių. Pučia šaltas Vartai Sereikiškių parke vėjas. Ant gretimo suoliuko prisėda psichikos sutrikimų turinti mergina. Apsimesdama, kad verkia, jis paslapčia dirsčioja į mano pusę ir nervingai tampo medinių karoliukų apyrankę. Po to atsistoja ir eina būrio paauglių link. Jie iš tolo pamatę ateinančiąją, pasitinka šaukdami: „Rima, Rima, jis tave myli!” Ir ji plačiai plačiai šypsosi. Dar niekada nesu mačiusi taip nuoširdžiai besišypsančio žmogaus.

* * *

Pasaulyje yra daugybė dantistų. Ir, žinoma, vienas iš jų – tu.

* * *

Kai dievas maloniai pasiūlė žmogui mylėti savo priešą, neturėjo galvoje, jog reikia savo priešą dar ir vesti, ištekėti už jo, prisigimdyti su juo įvairiausių formų padarų ir apsimetant betmenais bei robinais drauge sėdėti prie vieno paskutinės vakarienės stalo.

Bet jei aš klystu ir jis visa tai apmąstė? Kas tada? Juk daugelis mūsų turi daugiau nei vieną ar du priešus. Žinoma, visos prisižiūrinčios mergaitės anksčiau ar vėliau privalo depiliuotis Kaliningrado sritį. Tai primena apipjaustymą, monoteizmo, kaip moralinės perspektyvos ar žmogiškojo prado ribų pažinimo, bankrotą bei persikvalifikavimą, virsmą visai kuo kitu (šiuo atveju – politeizmu). Todėl nieko keisto, jog žmogaus, kaip visuomenės ląstelės, paskutinė tobulėjimo pakopa – daugpatystė.

* * *

Jei galėčiau apsispręsti, kur gimti, be mažiausios abejonės rinkčiausi Budapeštą. Tik čia genialus architektas, suprojektavęs nuostabų tiltą su daugybe liūtų statulų, gali pamiršti, kad šie gyvūnai turi liežuvius.

Bet gal liūtai tikrai neturi liežuvių? Na, bent dalis jų... Tiksliau – toji dalis ant tilo.

* * *

Reklama.

Nemunas, 2006 m. Nr 37 (125-566)

Žr. ir Miniatiūros: Tarpplanetinis
o taip pat Ypač trumpos eilės

Kviečiame ir jus pateikti savo miniatiūrines įžvalgas....  

           Jūsų vardas: 
 Jūsų el.pašto adresas: 

Jūsų įžvalga:

                   

Jūsų įžvalgos          

Plaukas 2017 m. liepos 15 d., šeštadienis, 11:22:55
Buvau kirpykloje: kirpėja mane kirpo - o aš įkritau jai į akį!

Ananimas, tsakant 2017 m. kovo 6 d., pirmadienis, 23:01:34
Štai ir atėjo ilgai ir nekantriai lauktas pavasaris. Pilkieji debesys linksmai šlapino mūsų pleiskanotus plaukus. Žaismingai šypsojosi purvyne atsiklijavę puspadžiai, lyg mokiniai, sužinoję, kad dėl gripo epidemijos ryt nereiks į mokyklą. Liūdėjo tik miniakai spintose, nuobodžiai laukdami šiltesnių orų. Pavasarinė depresija veržliu gūsiu, netgi sakyčiau naglai, nustūmė į šalį pasiligojusius rudeninės melancholijos, bei pasigailėtinus žiemos likučius. Atėjo rizikingų darbų pradžia - aukštai pakabinti inkilus, grėsmingai stebint medžių šakose tupinčioms varnoms. Rodos taip ir laukiančioms, kada kas nuvirs nuo kopėčių, kad galėtų garsiai ir piktdžiugiškai pakarksėti. Tad būkite atsargūs - prieš lipdami būtinai užsidėkite šalmą (tinka ir motociklisto). Bet netinka kaukė.
O bendrai paėmus, atskirai padėjus, svarbiausia - laukit. Ir dar kartą-laukit (galima ir nekantriai). Saulė būtinai kada nors pasirodys, gandrai-irgi.
Šia optimizmu atmižta gaidele ir baigiu. Brandžių jums šypsenų (ne tokių kaip kasininkės maximoj). Iki kito sezono!

Žodžių žaismas 2016 m. lapkričio 12 d., šeštadienis, 20:10:05
Jei sakoma „trumpai“ –
Tai neskirta Trumpui...

Rolių pasiskirstymas 2016 m. spalio 28 d., penktadienis, 06:18:48
Kodėl leidome emigruoti gandrams?

Rolių pasiskirstymas 2016 m. spalio 20 d., ketvirtadienis, 22:14:36
Pasaulį sukūrė Dievas, -
Visa kita made in China!

jot... 2016 m. rugsėjo 18 d., sekmadienis, 16:22:56
Dar nepasiduosiu lengvai pagundai rašyti apie rudenį, dar neskubėsiu užbėgti užbėgti jam už akių... .
Dar tik kaštonų septynlapių puokštės parudavę, susisukę jį pranašauja ir berželių pavienės sruogos saulės nudažytos kur ne kur geltonuoja.
Dar žvelgsiu į gyvą vasaros palikimą,
į prie mamos daugiabučio žydinčių dobilų ružavumą,pavienius geltonus lauko žiedus,
į klevus miesto sode, savo spalva niekuo nesiskiriančius nuo pušų,
į tų pačių minėtų kaštonų, ten pat, vis dar nokstančius žalius spygliuotus obuolius.
Senamiestyje vis dar žaismingai trykštančius tris fontanus ir šalia pasivaikščioti su vaikais išėjusias ,niekur,kaip ir jų atžalos,neskubančias poras .
Dar gersiu tą ramybę,kurios sklidini medžiai, nepailstamai gyvas žolės augimas ir ypač - vakarai miesto sode, nušviesti tiek žibintų tiek mėnulio pilnaties...
Ir mokysiuos iš vyraujančios žalumos atrodyti taip kaip ir jaučiuos.
Lai tai bus įžanga į dar neparašytą eilėraštį...

iš trotų 2016 m. vasario 3 d., trečiadienis, 07:40:27
Žmonių sielos susitepusios, purvinos. Imu kempinę, brūžuoklį ir plaunu jas, gramdau grumulus, šveičiu iki blizgesio... Tačiau pasirodo, kad ir po purvu jos blausios, blyškios, - nespindi, nešviečia. Iš tikro, kam tada jas reikėjo valyti?!

Veidmainystė 2016 m. sausio 25 d., pirmadienis, 07:22:51
Žinom, kad lapas turi ir kitą pusę. Ar kai verčiame lapą, esame tikri, kad ši pusė neišnyks? O verčiant lapą ekrane?

stotelė 2015 m. rugsėjo 27 d., sekmadienis, 00:49:51
Dvigubos metinės, rožinis, mišios, žvakės, paminklas naujas, gėlės ir būrys gyvųjų po skėčiais, netokie jau ir gedulingi pietūs, atsisveikinimai. Susimąstymas, nes juk reikės toliau gyvent, per rudenį, per žiemą, sutikt pavasarius, nokinti vasaras. Net jei ir nepavyksta palikti prasmingesnių už išėjusiųjų pėdsakus, o kartais tik-nuopuolių duobes.
Gal teks pabusti iš iliuzijos, kad nuo pavasarinės depresijos padės rudeninė melancholija, gal reikės įveikti 1000 iš 3,5(3) mln. per metus pagundą arba keisti gyvenimo taktiką, kad laimėti lėtą prabudimo kovą prieš lipnų plaukimo pasroviui miegą ne veržliu adrenalino pliūpsniu, bet romiu žolės kantrumu. Patamsiuos pasišviečiant kelią tik blankia vilties, tikėjimo žarija. Pasiramsčiuojant eik ir daryk lazda. Kol suvoksiu, kad laimė-tai kelionė... o visa kita bus pridėta.

(: 2015 m. rugsėjo 7 d., pirmadienis, 21:13:03
aš mislinu, kad taip tai taip, nes negali buti taip, kad niekaip. Ir ne todel, kad bendrai, o todel, kad jei kaip nors ir yra, tai va jums ir prašom!

Vilmantas 2015 m. rugsėjo 7 d., pirmadienis, 21:09:16
Logines gradacijos požiuriu mes negalime neigti paradoksalumo iliuzijos, nes gyvenimas savo atžvilgiu yra alegoriškas ir kupinas ivykiu subordinacijos, del kurios kiekvienas individas atstovauja tam tikrai unikaliai, taciau determinuojamai tendencijai. O kaip jus manote?

klausytojas 2015 m. rugsėjo 7 d., pirmadienis, 20:47:16
šiuolaikinio undergroundo ilgaplaukis muzikantas, nenusakomu stilium sulopytais drabužiais ir auskarais visose įmanomose vietose,pristato:
-sekančioje dainoje aš paliesiu tas problemas,kurios verčia mane būti tokiu idiotu,kokiu aš ir atrodau...
(toliau -solinės gitaros klyksmas ir...)

2015 m. rugpjūčio 2 d., sekmadienis, 23:35:07
Skeptiškai nužvelgęs sodo kaimyno burzgiančią žoliapjovę, atidarau pakelį WallStreet-o ir reikšmingai užsirūkau. Tada neskubėdamas išsitraukiu iš malkinės aprūdijusį dalgį, paveldėtą iš praėjusių kartų. Įbedęs kotą į žemę pradedu dar neužmirštą ritualą: pirmiausia, tvirčiau įkalu pleištą, po to galąstuvu ryžtingai perbraukiu iš abiejų pusių per ašmenis (plakimą sąmoningai praleidžiu). Nejučia imu niūniuoti - "ant tėvo dalgio ašmenų aušra žėrėdavo menu, galandant lyg varpai skambėjo". Iš seno bato išsitraukęs ganėtinai padorų raištelį dar suveržiu rankeną. Viskas. Belieka tik pasiraitoti rankoves.
Energingais mostais pradedu šienauti pakelę. Net žniokščia. Pakvimpa šviežia žole, apima mistinis ryšys su tėvynės žeme, protėviais... Nejučia nurėžiu pluoštą žmonos pasodintų jurginų. Gal nepamatys... Neleisdamas išblėsti entuziazmui mojuoju toliau. Pergalandu kartelį dalgį ir neužilgo - darbas baigtas. Nuvalau sauja žolės geležtę, atsiremiu prakaituota nugara i senos slyvos kamieną ir patenkintas užsirūkau. Jaučiuos labai patriotiškai, kaip Širvio eilėrašty:
Aš – beržas.
Lietuviškas beržas
Su plieno
Dalgiu
Ant peties.

Vilm 2015 m. liepos 31 d., penktadienis, 23:28:22
ar čia esperanto ar xanaxo padauginot?

Nežinoma..moteris 2015 m. sausio 12 d., pirmadienis, 13:05:46
grįžtu į tuos prisiminimus. vėl ir vėl senstu , branda.

Nezinoma 2014 m. gegužės 13 d., antradienis, 19:56:58
Metai bego...Uzgauna.. Jauciu nostalgija.. Gerai pamenu, kad kazkada buvo tokios svajones, kazkada. Labai senai, kai buvau jauna ir naivi :) kai mokejau svajoti istisas dienas ir naktis. kai neuzmigdavau be svajones. Tuomet as tikrai galvojau, kad galima svajoti dviese, galima tyleti dviese, galima suprasti vienas kita be zodziu.. zodziai.
Kas atsitiko? As kazka kazkur praleidau.. Kazko neisileidau, nepatikejau. Arba, greiciau patikejau ir nusivyliau.
Ir tuomet nusprendziau nebesvajoti! Tiesiog pamirsau, nurasiau i jaunystes naivuma. O skausma kaip priesa padejau i kita lentyna dulketi, nes nusprendziau, kad jis man nereikalingas. Bet metams begant (gal senstant) giztu i tuos prisiminimus.

Jie... 2013 m. liepos 23 d., antradienis, 11:57:13
PARADAS
/nuogų užpakalių/
.
Hei jus, braidot praide!

Šoklė 2012 m. gegužės 12 d., šeštadienis, 20:01:34
Pasaulyje daugybė dantų. Ir kiekvienas gali turėti savo dantistą.

Gal 2011 m. gruodžio 11 d., sekmadienis, 23:10:47
Įdomu, kaip reiktų apibrežti paskirtį ?
"bijau ištarti stipresnius žodžius,
nes čia radau tavuosius"

Aukse 2011 m. lapkričio 5 d., šeštadienis, 09:40:29
Viskas turi savo paskirtį. Paklydimai irgi. Tik jau norisi išrišimo... Labai norisi.
Išneškite ją, komedija baigėsi, sušuko pasisotinusi minia....

Marija 2010 m. spalio 1 d., penktadienis, 15:52:19
Kiekviena pabaiga tai kažkieno naujo pradžia. Kartais kai kurie dalykai baigiasi tam,kad atrastum kitus dalykus. Kurie džiugins, skaudins ir bus dar viena gyvenimo pamoka.
Šiandien neišpasakytai sunku. Kai suvoki,kad Tavo svajonės,tikslai,norai griūna it domino. Bet kaip bebūtų sunku sukandus savo neidealius dantis reikia kentėti. Planuoti ir siekti. Kurti viską iš naujo. Nuspalvinti savo gyvenimą kitomis spalvomis. Nes juodasis periodas turi kažkada pasitraukti. O aš turiu išmokti vėl vaikščioti iškėlus galvą.
Sunku. Sunkiau. Sunkiausia.

Marija 2010 m. spalio 1 d., penktadienis, 15:49:32
Lyja lietus. Aš kvėpuoju jo tyru kvapu. Mėgaujuosi tyliu vakaru, ritmingai krentančiais lašais į skardinę palangę. Jis laisvas ir nepripažįsta kontrolės.
Nepripažinkim ir mes.
Pildykim savo svajones.
Pradėkim nuo mažučių. Prieikim iki didesnių ir kurkim dar didesnes.
Išdryskim įvykdyti norus. Nes kai nori tai reikia.Ir atsisakyti nesveika.
Eikim tik PIRMYN.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė