Lietuvos antipodas ir Mėnulyje. Lithuanian

Žmogui įsitikinus, kad Žemė yra rutulio formos, atsirado ir antipodų sąvoka. Jai geografijoje imta vadinti diametraliai priešingus Žemės rutulio taškus, jungiamus per Žemės centrą einančios tiesės. Senosiose kosmografijos ir geografijos knygose antipodai vaizduoti žmonių figūromis, stovinčiomis priešinguose Žemės rutulio taškuose, jų kojos – vienos prieš kitas. Nuo to ir šio žodžio reikšmė (gr. anti- - „priešais“, „prieš“; pus, kilm. podos - „koja“). [ ... ] Lietuvos antipodas yra Pietų vandenyne, į pietryčius nuo Naujosios Zelandijos, kurio koordinatės 53^o54’-56^o27’ pietų platumos ir 159^o04’-153^o09’ vakarų ilgumos. Trumpiausiu keliu – per Žemės centrą – iki mūsų antipodo apie 12 660 km, o Žemės paviršiumi palei meridianą – per 20 tūkst. km. Šioje vandenyno akvatorijoje gylis 3-4,5 km. Anti-Lietuva neturi jokių gamtinių ribų, joje viskas nuolat juda ir keičiasi.

Padūkėliai (Sula) rodo, jog čia poliariniai vandenys

1950 m. išleistame tarybiniame „Jūrų atlase““ Lietuvos antipode pažymėtos kelios salelės Nimrodo pavadinimu, apie kurias buvo pranešta 1809-1841 m., tačiau vėliau jų aptikti niekam nepavyko ir rimtuose žinynuose jos neminimos. Tad Anti-Lietuva – tik nedidelis hidrosferos lopinėlis neaprėpiamame vandenyne – iki artimiausių Antipodų salų, plikų ir negyvenamų uolų – apie 2700 km. iki didesnės sausumos – N. Zelandijos Pietų salos – maždaug 3600 km, o iki Antarktidos dar toliau – apie 4800 km, iki pusiaujo 6129 km.

Nimrodo salos - vaiduokliškos salos pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, atrastos, atseit, „Nimrodo” laivo, kurio kapitonu buvo Eilbekas, aptiktos 1828 m. Jų apytikslės koordinates: 56^o pietų platumos ir 158^o vakarų ilgumos. Jų vėliau ieškojo Dž. Bisko su brigu „Tula” (1831 m.), Dž.K. Deivisas su taip pat pavadintu „Nimrodu“ (1909), Dž.P. Oltas 1915 m. bandė pasiekti tą rajoną su tyrimų laivu „Carnegie“, tačiau nesugebėjo dėl oro, norvegų laivas „Norvegija“ (1930) – tačiau visi jie nieko nerado. Spėjama, kad tai tebuvo didelių ledkalnių sankaupa. Vis tik Nimrodo salos atsirado žemėlapiuose, pvz., 1906 m. vokiečių pietų poliarinių sričių žemėlapyje.

Pietų vandenynu vadinamas visas vandens plotas į pietus nuo vadinamosios subtropikų konvergencijos, 40^o pietų platumos. Jis skalauja ledinius bei uolėtus Antarktidos krantus. Anti-Lietuva priklauso Pacifiko (Ramiojo vandenyno) sektoriaus (kiti du – Atlanto ir Indiko) vidutinio klimato pietiniam ruožui. Tačiau jos klimatas gerokai atšiauresnis nei Lietuvoje.

Sprendžiant iš turimų istorinių duomenų, pirmieji Anti-Lietuva praplaukė anglai. Antrosios ekspedicijos aplink pasaulį metu bus ten plaukę burlaiviai: kapitono Džeimso Kuko „Resolution“ 1774 m. ir kapitono T. Furno (T. Fourneaux) „Adventure“ 1773 m. Kadangi Kukas turėjo uždavinį išsiaiškinti, ar tikrai egzistuoja senai ieškomas Pietų žemynas, jo laivai kelis kartus buvo nuplaukę net už poliaračio. Jie pateikė pirmąsias geografines žinias apie Pacifiko sektorių. „Resoliution“ plaukė ir žymus gamtotyrininkas Johanas Reinhartas Forsteris^*) su 18-mečiu sūnumi Georgu, kurį vėliau Vilniaus universitetas pasikvietė paskaitoms (1784-87).

Per visą 19 a ir 20 a. pražioje per mūsų antipodą bus plaukęs ne vienas banginių ir ruonių medžiotojų laivas, apie kuriuos, deja, nieko nežinome. Daugiau duomenų gauta, kai tem ėmė plaukioti įvairių šalių mokslinių okeanografinių ekspedicijų laivai. Atrodo, kad mūsų antipodą jachta „Sea Bird“ bus kirtęs buriuotojas D. Lujis (D. Lewis). 1972 m. pavasarį ir vasarą jis nedidele vienviete jachta, laikydamasis piečiau 60^o pietų platumos, nuo N. Zelandijos nuplaukė iki Antarktidos pusiasalio, t.y. apie 4000 km. o juk piečiau 40^o pietų platumos plaukioti vengia ne tik sportininkai buriuotojai, bet ir transporto bei keleiviniai laivai. Vengia čia ilgiau užtrukti ir mokslinių tyrimų bei žvejybos laivai. Juos atgraso ne tik atšiaurus klimatas, tolumas, bet ir smarkūs ir dažni štormai, ūkai, darganos, o taip pat ir užklystantys ledkalniai. 40^o paralelės vandenimis 1942 m. vasarą vienviete jachta „Ice Bird“ aplink pasaulį leidosi argentinietis A. Diuma (A. Dumas) – jis patyrė dvi siaubingas vėtras, sudėtingas avarijas ir vos liko gyvas. Lapkričio 16 d. dienoraštyje jis rašė: “Vėl smarki vėtra. Baisu regent, kai sniego šuorai čiuožia per vandens kalvas ir švilpia pro mane apsiputojusiomis bangų keteromis. Denį dengia storas sniego sluoksnis”. Lapkričio 2 d.: „Baisiausias štormas – 50 mazgų šiaurvakaris gena per bangas plačius putų ruožus ir tiesiog plėšia jų keteras...“.

Tose platumose nuolat pučia galingi vakarų vėjai. Burlaivystės klestėjimo laikotarpiu, ypač 19 a., tuo vandenyno ruožu naudojosi prekybiniai burlaiviai – greitaeigiai kliperiai. Tačiau už greitį dažnai tekdavo mokėti laivų katastrofomis ir jų žūtimis. Seniai žinomi šioms platumoms suteikti taiklūs pavadinimai: 40- 50^o vadintina „kriokiančiomis 40-iomis“ (roaring forties), 50-60^o - “staugiančiomis 50-iomis“ (furiuos fifties), o piečiau 60^o platumos – „spiegiančiomis 60-iomis“ (screaming sixties). Tai tarsi trys vėtros simfonijos dalys, pradedant vivace ir baigiant fortissimo-furioso!.. Tą gamtos simfoniją groja vėjo umarai burlaivių takelaže, pritariant vandenyno plėšomoms bangoms.

Geologiniu atžvilgiu Lietuvos antipodo vandenyno dugnas priklauso didžiulei mezozoinės eros okeaninės Žemės plutos plokštei, daugiausia iš bazalto, gabro ir peridotito magminių uolienų. Ši didelė plokštė pamažu juda šiaurės vakarų kryptimi. Vulkaniniai procesai nebeaktyvūs, ką byloja gana negausūs povandeninių vulkanų kūgiai. Atrodo, kad čia nėra ir aktyvių tektoninių lūžių. Tačiau yra stačių povandeninių kalnų, kurių viršūnės iškyla vos ne iki kilometro nuo vandenyno paviršiaus. Calving of Glacier

Lietuvos antipodas yra maždaug pereinamajame ruože tarp Pietų Pacifiko pakilumos ir Pietvakarių Pacifiko dubumos (pasiekiančios net 6 km gylį). Jo dugną dengia labai stora organinių-silikatinių nuosėdų, vadinamojo diatominio-blobigerininio dumblo, danga. Tai aibės smulkių jūros gyvūnų kiautelių. Galimas daiktas, kad šiauresnėse ir gilesnėse dugno vietose gali slūgsoti ir šiltesnių vandenyno vietų nuosėdos – raudonasis molis.

Klimatologiniu atžvilgiu mūsų antipodas priklauso Pietų pusrutulio vidutinio klimato pietiniam ruožui. Pacifiko sektoriuje išsiskiria vandens masės su būdingu tam tikru druskiningumu, tankiu, temperatūra, cheminėmis ir biologinėmis savybėmis. Jų kontaktinės zonos vadinamos frontais. Pietų vandenyne ryški takoskyra yra vadinamoji subantarktinė divergencija. Maždaug ties 60^o pietų platuma šalti ir sunkūs subantarktiniai vandenys panyra po šiltesniais vandenimis. Ši panyrio zona yra plati ir joje maišosi skirtingos vandens masės. Taip mūsų antipodo vandens storymėje išsiskiria du vandens sluoksniai – viršutinis šiltesnis ir druskingesnis bei apatinis šaltesnis ir gėlesnis. Vidutine Pietų vandenyno juosta iš vakarų į rytus srūva ir Antarktinė cirkumpoliarinė srovė.

Antipode dėl didelio ir ilgalaikio debesuotumo vasaros sumarinė saulės radiacija net triskart mažesnė nei centrinėje Antarktidoje! Vidutinė vasaros temperatūra (vasarį) gali būti 7-8^o, o žiemą – 1,5- 2^o. Tad čia šalčiau nei Lietuvoje, nors sezoniniai svyravimai mažesni. Anti-Lietuva priklauso neužšąlančiai vandenyno juostai. Spėjama, kad mūsų antipode gali iškristi 2000 mm kritulių. Gali būti, kad į mūsų antipodą atklysta ir didesni ledkalniai, kurių pagrindinis produkuotojas yra Roso jūros šelfinis ledynas Antarktidoje. Ledkalniai formuojasi ten, kur ledyno pakraštys plūduriuoja jūroje. Jūrų bangos ir vandens lygio svyravimai ledyno pakraštį suskaldo į įvairaus dydžio gabalus. Anglų jūreiviai šį reiškinį juokais pavadino ledynų „veršiavimusi“ (calving of glaciers) ir tai prigijo mokslinėje literatūroje.

Jei užmesite akį į „Lunar Orbiter-3“ (1967) padarytą Mėnulio nuotrauką su Ciolkovskio krateriu^**), tai pamatysite, kad jo dugno tamsus dugnas atrodo kaip tikslus Lietuvos kontūras – tik tarp įsivaizduojamų Šiaulių ir Panevėžio dunkso šviesi kalnuota kalva. Įdomu, kad tame kontūre galima įžiūrėti net tokias detales kaip „Adutiškio-Tverečiaus iškyšulys“ rytuose ir „Biržų iškyšulys“ šiaurėje. Tik Mėnulio „Lietuva“ yra maždaug du kartus mažesnė už tikrąją, o aplink ją kyla aukšti kraterio kraštai.

K. Ciolkovskio garbei pavadinimas krateriui, esančiam nematomoje Mėnulio pusėje, suteiktas 1961 m. Tarptautinės astronomų sąjungos suvažiavime Prahoje. Jis buvo gerai matomas ir „Luna-3“ 1959 m. padarytoje nuotraukoje.

Beje, tarp nematomos Mėnulio kraterių yra pavadintų ir Vilniaus universiteto observatorijoje dirbusi astronomų vardais: tai vienas senosios observatorijos direktorių Jonas Sniadeckis (1756-1830) ir naujosios observatorijos Čiurlionio gatvėje steigėjas ir direktorius Vladislovas Dzievulskis^***) (1878-1962). Apvalios formos smūginis Sniadeckio krateris (pavadinimas suteiktas 1970 m.; skersmuo 43 km) yra viduryje tarp Koroliovo ir Leibnico kraterių; į šiaurę nuo jo yra Užmaršties ežeras. Smūginis apvalios formos Dzievulskio krateris (pavadinimas suteiktas irgi 1970 m.; skersmuo beveik 69 km – netoli Pakraščio jūros, tarp Edisono ir Popovo kraterių.

^**) Smūginės kilmės Ciolkovskio krateris yra vienas iš geriau pastebimų nematomoje Mėnulio pusėje; jo skersmuo apie 185 km. Jis pietų pusrutulyje, yra į vakarus nuo stambaus Gagarino kraterio, iškart šiauriau Votermano kraterio. Jo sandara atrodo efektyviai – jis turi aukštas terasas ir aiškiai matomu išoriniu pylimu. Jo dugne randasi sustingusios juodos lavos ežeras, kurioje išsiskiria šviesus kalnelis. Kadangi jo rajone plutos storis ypač storas (75 km), tad matyt dangaus kūnas ten rėžėsi dideliu greičiu ir plyšiai buvo labai gilūs, leidę magmai pakilti iki kraterio dugno. Prie jo netgi buvo planuotas „Apollo-17“ nusileidimas.

^***) Vladislovas Dzievulskis (Władysław Dziewulski, 1878-1962) – lenkų astronomas ir matematikas. Nuo 1903 m. dirbo Jogailos un-te, pradžioje astronomijos katedroje, o vėliau observatorijoje (1909-19). Tada dirbo VU (1920- 44), buvo matematikos ir gamtos mokslų dekanu (1921-22), jo rektoriumi (1924–25), observatorijos direktoriumi (1922- 41). Jo dėka lenkų okupuotame Vilniuje Čiurlionio gatvėje buvo išskirtas sklypas ir pastatyti keli observatorijos bokšteliai. 1945 m. tapo vienu iš N. Koperniko vardo un-to Torunėje steigėju, buvo jo prorektoriumi (1945-47) , o taip pat Pivnicko observatorijos.
Pagrindiniai darbai iš dangaus ir žvaigždžių mechanikos, kintamųjų žvaigždžių fotometrijos, astronomijos istorijos. Jo garbei pavadintas krateris nematomoje Mėnulio pusėje.