Lietuvos antipodas

Žmogui įsitikinus, kad Žemė yra rutulio formos, atsirado ir antipodų sąvoka. Jai geografijoje imta vadinti diametraliai priešingus Žemės rutulio taškus, jungiamus per Žemės centrą einančios tiesės. Senosiose kosmografijos ir geografijos knygose antipodai vaizduoti žmonių figūromis, stovinčiomis priešinguose Žemės rutulio taškuose, jų kojos – vienos prieš kitas. Nuo to ir šio žodžio reikšmė (gr. anti- - „priešais“, „prieš“; pus, kilm. podos - „koja“). [ ... ] Lietuvos antipodas yra Pietų vandenyne, į pietryčius nuo Naujosios Zelandijos, kurio koordinatės 53o54’-56o27’ pietų platumos ir 159o04’-153o09’ vakarų ilgumos. Trumpiausiu keliu – per Žemės centrą – iki mūsų antipodo apie 12 660 km, o Žemės paviršiumi palei meridianą – per 20 tūkst. km. Šioje vandenyno akvatorijoje gylis 3-4,5 km. Anti-Lietuva neturi jokių gamtinių ribų, joje viskas nuolat juda ir keičiasi. >

Sula Padūkėliai (Sula) rodo, jog čia poliariniai vandenys
1950 m. išleistame tarybiniame “Jūrų atlase“ Lietuvos antipode pažymėtos kelios salelės Nimrodo pavadinimu, apie kurias buvo pranešta 1809-1841 m., tačiau vėliau jų aptikti niekam nepavyko ir rimtuose žinynuose jos neminimos. Tad Anti-Lietuva – nedidelis hidrosferos lopinėlis neaprėpiamame vandenyne – iki artimiausių Antipodų salų, plikų ir negyvenamų uolų – apie 2700 km. iki didesnės sausumos – N. Zelandijos Pietų salos – maždaug 3600 km, o Iki Antarktidos dar toliau – apie 4800 km, iki pusiaujo 6129 km.

Pietų vandenynu vadinamas visas vandens plotas į pietus nuo vadinamosios subtropikų konvergencijos, 40o pietų platumos. Jis skalauja ledinius bei uolėtus Antarktidos krantus. Anti-Lietuva priklauso Pacifiko (Ramiojo vandenyno) sektoriaus (kiti du – Atlanto ir Indiko) vidutinio klimato pietiniam ruožui. Tačiau jos klimatas gerokai atšiauresnis nei Lietuvoje

Sprendžiant iš turimų istorinių duomenų, pirmieji Anti-Lietuva praplaukė anglai. Antrosios ekspedicijos aplink pasaulį metu bus ten plaukę burlaiviai: kapitono Džeimso Kuko „Resolution“ 1774 m. ir kapitono T. Furno (T. Fourneaux) „Adventure“ 1773 m. Kadangi Kukas turėjo uždavinį išsiaiškinti, ar tikrai egzistuoja senai ieškomas Pietų žemynas, jo laivai kelis kartus buvo nuplaukę net už poliaračio. Jie pateikė pirmąsias geografines žinias apie Pacifiko sektorių. „Resoliution“ plaukė ir žymus gamtotyrininkas Johanas Reinhartas Forsteris su 18-mečiu sūnumi Georgu, kurį vėliau Vilniaus universitetas pasikvietė paskaitoms (1784-87).

Per visą 19 a ir 20 a. pražioje per mūsų antipodą bus plaukęs ne vienas banginių ir ruonių medžiotojų laivas, apie kuriuos, deja, nieko nežinome. Daugiau duomenų gauta, kai tem ėmė plaukioti įvairių šalių mokslinių okeanografinių ekspedicijų laivai. Atrodo, kad mūsų antipodą jachta „Sea Bird“ bus kirtęs buriuotojas D. Lujis (D. Lewis). 1972 m. pavasarį ir vasarą jis nedidele vienviete jachta, laikydamasis piečiau 60o pietų platumos, nuo N. Zelandijos nuplaukė iki Antarktidos pusiasalio, t.y. apie 4000 km. o juk piečiau 40o pietų platumos plaukioti vengia ne tik sportininkai buriuotojai, bet ir transporto bei keleiviniai laivai. Vengia čia ilgiau užtrukti ir mokslinių tyrimų bei žvejybos laivai. Juos atgraso ne tik atšiaurus klimatas, tolumas, bet ir smarkūs ir dažni štormai, ūkai, darganos, o taip pat ir užklystantys ledkalniai. 40o paralelės vandenimis 1942 m. vasarą vienviete jachta „Ice Bird“ aplink pasaulį leidosi argentinietis A. Diuma (A. Dumas) – jis patyrė dvi siaubingas vėtras, sudėtingas avarijas ir vos liko gyvas. Lapkričio 16 d. dienoraštyje jis rašė: “Vėl smarki vėtra. Baisu regent, kai sniego šuorai čiuožia per vandens kalvas ir švilpia pro mane apsiputojusiomis bangų keteromis. Denį dengia storas sniego sluoksnis”. Lapkričio 2 d.: „Baisiausias štormas – 50 mazgų šiaurvaklaris gena per bangas plačius putų ruožus ir tiesiog plėšia jų keteras...“.

Tose platumose nuolat pučia galingi vakarų vėjai. Burlaivystės klestėjimo laikotarpiu, ypač 19 a., tuo vandenyno ruožu naudojosi prekybiniai burlaiviai – greitaeigiai kliperiai. Tačiau už greitį dažnai tekdavo mokėti laivų katastrofomis ir jų žūtimis. Seniai žinomi šioms platumoms suteikti taiklūs pavadinimai: 40- 50o vadintina “kriokiančiomis 40-iomis“ (roaring forties), 50-60o - “staugiančiomis 50-iomis“ (furiuos fifties), o piečiau 60o platumos – “spiegiančiomis 60-iomis” (screaming sixties). Tai tarsi trys vėtros simfonijos dalys, pradedant vivace ir baigiant fortissimo-furioso!.. Tą gamtos simfoniją groja vėjo umarai burlaivių takelaže, pritariant vandenyno plėšomoms bangoms.

Geologiniu atžvilgiu Lietuvos antipodo vandenyno dugnas priklauso didžiulei mezozoinės eros okeaninės Žemės plutos plokštei, daugiausia iš bazalto, gabro ir peridotito magminių uolienų. Ši didelė plokštė pamažu juda šiaurės vakarų kryptimi. Vulkaniniai procesai nebeaktyvūs, ką byloja gana negausūs povandeninių vulkanų kūgiai. Atrodo, kad čia nėra ir aktyvių tektoninių lūžių. Tačiau yra stačių povandeninių kalnų, kurių viršūnės iškyla vos ne iki kilometro nuo vandenyno paviršiaus.

Calving of Glacier Lietuvos antipodas yra maždaug pereinamajame ruože tarp Pietų Pacifiko pakilumos ir Pietvakarių Pacifiko dubumos (pasiekiančios net 6 km gylį). Jo dugną dengia labai stora organinių-silikatinių nuosėdų, vadinamojo diatominio-blobigerininio dumblo, danga. Tai aibės smulkių jūros gyvūnų kiautelių. Galimas daiktas, kad šiauresnėse ir gilesnėse dugno vietose gali slūgsoti ir šiltesnių vandenyno vietų nuosėdos – raudonasis molis.

Klimatologiniu atžvilgiu mūsų antipodas priklauso Pietų pusrutulio vidutinio klimato pietiniam ruožui. Pacifiko sektoriuje išsiskiria vandens masės su būdingu tam tikru druskiningumu, tankiu, temperatūra, cheminėmis ir biologinėmis savybėmis. Jų kontaktinės zonos vadinamos frontais. Pietų vandenyne ryški takoskyra yra vadinamoji subantarktinė divergencija. Maždaug ties 60o pietų platuma šalti ir sunkūs subantarktiniai vandenys panyra po šiltesniais vandenimis. Ši panyrio zona yra plati ir joje maišosi skirtingos vandens masės. Taip mūsų antipodo vandens storymėje išsiskiria du vandens sluoksniai – viršutinis šiltesnis ir druskingesnis bei apatinis šaltesnis ir gėlesnis. Vidutine Pietų vandenyno juosta iš vakarų į rytus srūva ir Antarktinė cirkumpoliarinė srovė.

Antipode dėl didelio ir ilgalaikio debesuotumo vasaros sumarinė saulės radiacija net triskart mažesnė nei centrinėje Antarktidoje! Vidutinė vasaros temperatūra (vasarį) gali būti 7-8o, o žiemą – 1,5- 2o. Tad čia šalčiau nei Lietuvoje, nors sezoniniai svyravimai mažesni. Anti-Lietuva priklauso neužšąlančiai vandenyno juostai. Spėjama, kad mūsų antipode gali iškristi 2000 mm kritulių. Gali būti, kad į mūsų antipodą atklysta ir didesni ledkalniai, kurių pagrindinis produkuotojas yra Roso jūros šelfinis ledynas Antarktidoje. Ledkalniai formuojasi ten, kur ledyno pakraštys plūduriuoja jūroje. Jūrų bangos ir vandens lygio svyravimai ledyno pakraštį suskaldo į įvairaus dydžio gabalus. Anglų jūreiviai šį reiškinį juokais pavadino ledynų „veršiavimusi“ (calving of glaciers) ir tai prigijo mokslinėje literatūroje.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė