Traktatas apie dvi Sarmatijas Azijos ir Europos ir apie esančius jose
Motiejus Miechovskis

 Pratarmė  |  1 knyga. 1-2 skyriai  |  3 skyrius  |  4 skyrius      

1 knyga. 1 traktatas. Apie Azijos Sarmatiją
3 skyrius. Apie totorių žiaurų Lenkijos ir Vengrijos nusiaubimą

Po pasakyto reikia, pagal dėstymo tvarką, pereiti prie totorių bauginančių niokojimų.

1241 viešpaties metais totoriai atėjo į Rusiją ir iki pamatų sugriovė didžiausią miestą Kijevą, puikiąją rusų sostinę.

Tas miestas turėjo stiprius vartus ir bokštus, o virš kai kurių vartų žvilgančius paauksuotus stogus. Iki to laiko buvo jame ir metropolitas rusų ar graikų tikėjimo, daugelio valdovų (wladicis) ir vyskupų, pradedant nuo Dunojaus – Moldavijoje, Valachijoje, Rusijoje ir Moskovijoje – tačiau Kijeve, po sugriovimo, jis daugiau negyvena.

Mieste buvo per 300 turtingiausių cerkvių. Kai kurios jų stovi dar iki šiandien apleistos tarp paparčių ir krūmynų, kaip prieglobstis žvėrims. Dvi cerkvės - šv. Marijos ir šv. Michailo – iki šiol išsaugojo kai kuriuos paauksuotus stogų ruožus: totoriai, atvykstantys grobio, žvelgdami į jas, vadina Altym basina, t.y. auksagalvėmis1), nes dalis jų stogo paauksuota.

Mūsų laikais ant kalvos, ant kurios kadaise stovėjo Kijevo pilis, lietuviai, valdantys tą vietovę, turi platų įtvirtinimą, pastatytą iš ąžuolinių rąstų.

Taip sutriuškinę visą Rusiją su jos sostine bei visą Padalę ir ketindami pulti Vengriją, totorių imperatorius Batyjus (Bathus)E3) pasiuntė kunigaikštį vardu Petas su skaitlinga kariuomene niokoti Lenkiją2).

Lenkai sako, kad totorių valdovas BatyjusE3) niokojo Lenkiją, Sileziją ir Moraviją. Teisingiau, vienok, dėstoma pas tuos, kurie, kaip Vengrijos kronika, praneša, kad ne pats BatyjusE3) buvo Lenkijoje, o jo kunigaikščiai.

Nugalėję rusų valdytojus ir kunigaikščius bei prisiplėšę grobio LiublinoK1), ZavichostoK2) ir gretimuose miestuose, totoriai parsivežė jį į Rusią. Tada paskubomis grįžę, jie užėmė SandomirąK3) su pilimi ir ten nužudė Pokrživnicos [vienuolyno] abatą su brolija3) ir daug kilnių ir paprastų žmonių abiejų lyčių, suėjusių į Sandomirą gelbėdamiesi.

Išeidami iš ten per Vyslicą, jie atėjo į Skarbimižą, o kai jie jau grįžo atgal, veždami grobį į Rusiją, ir stovėjo prie Čarnos upės, netoli kaimo, vadinamo Didžiuoju Tursku4), juos užpuolė paladinasK4) [karvedys] Vladimiras su Krokuvos kariais. Kol vyko mūšis, visi belaisviai išsibėgiojo ir išsislapstė aplinkiniuose miškuose, tačiau negausų Krokuvos būrį sugniuždė totorių skaitlingumas. Tačiau ir totoriai, patyrę nuostolius, pasitraukė į Rusiją per Stremecho mišką, o tada, pasikvietę į pagalbą daugybę kitų, su triukšmu ir įpykę vėl nuėjo į Lenkiją. Savo milžinišką kariauną jie, priėję Sandomirą, padalijo pusiau. Mažesniąją dalį, vadovaujamą Kadano, lenkų vadinamo Kaidanu, nukreipė į LenčicąK5), Seradzą ir Kujavą ir, nesutikę pasipriešinimo, su nuožmiausiu žiaurumu naikino tas sritis ugnimi ir kalaviju.

Didesnioji kariaunos dalis, vadovaujama totorių kunigaikščio Petos, nuėjo į Krokuvą, pakeliui naikindama ugnimi ir kalaviju visus kaimyninius kraštus. Prieš juos Chmielniko kaimelyje, netoli Šidlovo5), stojo paladinas Vladimiras ir Klementas, Krokuvos kastelanas, Pakoslavo paladinas ir Jakovas Raciborovičius, Sandomiro kastelanas, su kilmingaisiais ir Sandomiro bei Krokuvos kariais. Prasidėjo mūšis su totorių būriu, ir kai jis, nusilpęs, atsitraukė ir susijungė su kitu, stambesniu, lenkai, nuvarginti ankstesnio mūšio, krito, krūtine sutikę skaitlingesnio priešo smūgį, o dalis spruko ir išsigelbėjo žinomais keliais. Šiame susidūrime krito neužmirštami Christinas Sulkovičius iš Nedzvedia, Nikolajus Vitovičius, Albertas Srampotičius, Zementa, Grambina, Sulislavas – nuostabūs kariai, ir daug kitų puikių. Šis pralaimėjimas sukėlė tokią baimę, kad žmonės ėmė bėgti kur tik gali, o gyventojai su turtu ir galvijais pasislėpė pelkėse, miškuose, nepraeinamose vietose.

Bėgo ir Boleslavas Kuklusis, Krokuvos ir Sandomiro kunigaikštis6), su motina Gržimislava ir žmona Kinga – iš pradžių Vengrijos kryptimi į Pianinų pilį netoli Sandeco miesto, o vėliau į Moraviją, cistercų vienuolyną.

O totoriai, laimėję prieš lenkus prie Chmeliko, pirmąją didžiojo pasninko dieną atėjo į Krokuvą ir, radę tuščią miestą, kadangi visi gyventojai pasislėpė, iš įniršio sudegino bažnyčias ir namus.

Jie apsiautė, apipylę pylimais, Šv. Andrejaus bažnyčią, tada stovėjusią anapus miesto sienų, bet kadangi lenkai, gausiai ten susirinkę, energingai ir drąsiai atmušinėjo atakas, gindami save ir savo turtą, totoriai jos paimti nesugebėjo ir atsitraukė į Braclavą7). Ir tą miestą jie rado ne tik paliktą gyventojų, kaip Krokuvą, bet ir sudegintą. Mat miestiečiai, metę iš baimės beveik viską ir paskubomis paėmę tik pačius vertingiausius daiktus, visi pabėgo, o kunigaikščio Henriko žmonės, tai matę iš tvirtovės, nusileido ir surinko į tvirtovę turtus ir maisto atsargas, o miestą su jo statiniais sudegino.

Nieko neradę mieste, totoriai apgulė pilį, tačiau po kelių dienų, atmušti, kaip kalba, dėka ašaringų Česlovo, predikatorių ordino prioro, ir jo brolių, buvusių pilyje, maldų, nutraukė apgultį ir atsitraukė.

Tuo tarpu, antrą Velykų dieną atėjo totoriai, nusiaubę Kujavą, ir visi jie, susijungę, nuėjo į Legnicą. Kunigaikštis Henrikas II, šv. Jadvygos sūnus8), tuo metu ten rinko iš Didžiosios Lenkijos ir Silezijos kilmingųjų ir paprastųjų karines pajėgas. Atvyko ir kunigaikščiai su savo kariais: Mečislovas Kazimirovičius, Opolsko kunigaikštis, Boleslovas, išvytojo Moravijos markgrafo Degtoldo sūnus, pravarde Sepiolka; Pompo de Hosterno, kryžiuočių magistras iš Prūsijos, su ordeno broliais, o kartu ir daug kitų kryžiuočių.

Kai kunigaikštis pradėjo išvesti kariauną iš Legnicos ir jojo jiems priešais, nuo šv.Marijos smailės nukrito akmuo ir vos nesuskaldė jam galvos, kas, neabejotinai, buvo blogas ženklas.

Išėję už Legnicos prieigų, jis karius sustatė 4 būriais. Pirmajam – iš kryžiuočių savanorių, Goltbergo miesto9) aukso ieškotojų ir kitų atvykusių karių – vadovavo Boleslovas Sepiolka, Moravijos markgrafo sūnus.

Kitą būrį sudarė Krokuvos ir Didžiosios Lenkijos kariai. Jį vedė Sulislavas, Krokuvos paladino Vladimiro, nukauto prie Chmeliko, sūnus.

Trečio būrio vadu buvo Mečislovas, Opolsko kunigaikštis. Jame buvo Opolsko kariai ir Pompo, Prūsijos magistras su broliais ir kariais.

Ketvirtam būriui iš šauniausių Silezijos ir Didžiosios Lenkijos karių bei samdinių vadovavo pats kunigaikštis Henrikas.

Tiek pat buvo ir totorių būrių, tačiau daug stambesnių galia ir skaičiumi, nes vienas jų būrys viršijo visus lenkų. Ir štai plačiame, iš visų pusių atvirame lauke, vadinamame Geruoju lauku10), balandžio 9 d., t.y. antrą dieną po Velykų savaitės, susikovė abi kariaunos.

Pirmiausia totoriams galingai smogė kryžiuočių ir aukso ieškotojų būrys, tačiau nuo totorių strėlių palinko, kaip švelnios varpos nuo krušos. Tada du kiti būriai, vadovaujami riterio Sulislavo ir Opolsko kunigaikščio Mečislavo, pradėjo kautis su trimis totorių būriais ir padarė jiems tokį didelį nuostolį, kad tie atsitraukė ir ėmė bėgti.

Tuo metu kažkas, greitai pralėkęs aplink abi kariaunas, suriko baisingu balsu: "Biegaicie, biegaicie!", kas reiškia "bėkite, bėkite" ir pasėjo baimę tarp lenkų11). Išgirdęs tą riksmą, Opolsko kunigaikštis Mečislavas liovėsi kautis, pabėgo ir paskui save nusivedė didelę savo karių dalį. "Gorzey sie nam stalo" sudejavo, tai matydamas kunigaikštis Henrikas, t.y. "Sunkiau ir blogiau mums pasidarė". Įtraukdamas į mūšį savo drąsiausių karių būrį, jis sumušė ir privertė bėgti tris totorių būrius, išsklaidytus dviejų lenkų būrių. Tačiau tada, vienok, atėjo ketvirtasis didžiausias totorių būrys, vadovaujamas Petos, ir su baisia jėga puolė į mūšį. Vėl prasidėjo žiauriausia kova abiejose pusėse. Kai totoriai didesniąja dalimi buvo sumušti ir ruošėsi bėgti, kažkoks vėliavnešys su milžiniška vėliava, kurioje buvo graikiška Chi raidė (taip: X), o koto viršuje pavaizduotas liūdnas juodas veidas su ilga barzda, pradėjo dainuodamas kratyti šio atvaizdo galvą. Tada iš jos debesiu ant lenkų nuslinko baisūs dūmai su nepakeliamu dvoku, ir jie ėmė dusti, nusilpo ir negalėjo kautis. Totorių kariauna, atsisukusi su baisiu riksmu į lenkus, pramušė iki tol buvusias stiprias jų gretas ir sukėlė didelį pralaimėjimą.

Ten žuvo Moravijos markgrafo sūnus kunigaikštis Boleslovas, pravarde Sepiolka, ir Pompo, Prūsijos kryžiuočių magistras, su daugeliu šaunių karių.

Kunigaikštį Henriką apsupo totorių žiedas. Pavojus buvo iš užpakalio ir iš priekio. Galų gale aplink jį liko tik keturi kariai: Sulislavas, velionio Krokuvos paladino Vladimiro brolis, Glogovo paladinas Klementas, Konradas Konrovičius ir Joanas Ivanovičius. Kiek užteko jėgų ir pastangų, jie bandė išvesti Henriką iš mūšio įtikinėdami bėgti, tačiau jo žirgas buvo sužeistas ir sustodinėjo. Todėl totoriai, raiti paviję jį, apsupo jį su trimis paminėtais kariais (ketvirtasis, Joanas Ivanovičius, atsiskyrė nuo jų); ir kunigaikštis kurį laiką kovėsi su jais. O Joanas Ivanovičius, paėmęs naują žirgą pas kunigaikščio patarnautoją Roscislavą, prasimušė pro priešų gretas ir atvedė jį Henrikui. Užsėdęs ant žirgo, kunigaikštis nusekė Joaną Ivanovičių, skynusiam jam kelią tarp priešų, bet kai tasai šuoliuojantis buvo sužeistas ir dingo, kunigaikštis vėl buvo pavytas ir trečiąkart apsuptas. Jis didvyriškai kovėsi su totoriais, tačiau, kai pakėlė kairę ranką12) kirčiui priešais esančiam priešui, gavo nuo kito mirtiną žaizdą ietimi į pažastį ir, nuleidęs ranką nusmuko nuo žirgo. Totoriai sučiupo jį su nežmonišku ir laukiniu riksmu ir, nutempę iš mūšio lauko dviejų balistos šūvių atstumu, kardu13) nukirto jam galvą, o kūną, nuplėšę visas insignijas, paliko nuogą.

Šiame mūšyje žuvo daugybė kilmingų lenkų, tarp kurių pažymėtini ir šlovingi: Krokuvos paladino Vladimiro brolis Sulislavas, Glogovo paladinas Klementas, Konradas Konratovičius, Stefanas iš Virbnos su sūnumi Andrejum, Andrejaus iš Pelcnicos (Pelcznicza) sūnus Klementas, Tomas Piotrkovičius, Petras Kuša ir kt.

Kunigaikščio Henriko kūną po mūšio vargais negalais rado jo žmona Ana ir atpažino tik iš šešto piršto ant kairės kojos. Jis palaidotas chorų viduryje šv. Jakovo bažnyčioje Braclave pas pranciškonis.

Tame pačiame šv. Jakovo vienuolyne Braclave palaidoti ir Prūsijos magistro Pomponijaus bei puikių anksčiau minėtų karių kūnai. Moravijos markhrafo sūnaus Boleslovo palaikai palaidoti Lubnoje (Lubens) konversų choruose, o virš kitų krikščionių kūnų, palaidotų kautynių vietoje, pastatyta ir iki šiol stovi bažnyčia.

Laimėję didelę pergalę prieš kunigaikštį Henriką ir lenkus bei surinkę grobį, totoriai kiekvienam kritusiam nupjovė ausį, kad žinotų žuvusiųjų skaičių, ir taip pripildė 10 didelių maišų.

Kunigaikščio Henriko galvą jie iškėlė ant ilgos ieties, atnešė prie Legnicos pilies (miestas iš totorių baimės buvo sudegintas) ir pareikalavo atidaryti vartus, nes kunigaikštis negyvas. Pilies gyventojai išdidžiai atsakė, kad vietoje vieno žuvusio kunigaikščio yra daug kitų ž žuvusiojo vaikų; ir totoriai, išnaikinę ir sudeginę kaimus aplink Legnicą, nuėjo į Otmuchą, apsistojo ten 15 dienų ir nusiaubė visą apylinkę.

Iš ten jie patraukė į RatiboroK6) kraštą, 8 d. pasiliko Bolešiste, po to atsitraukė į Moraviją ir, kol Bohemijos karalius Venceslavas laikėsi stovykloje, daugiau kaip mėnesį ugnimi ir kalaviju naikino šalį. Pagaliau nuo Olmuco (Olomuncz) 7 perėjimais pasiekė Vengriją ir susijungė su didele paties BatyjausE3) orda, į ten atėjusia anksčiau.

 

Komentarai

J. Dlugošo variantas atskirame puslapyje: Legnicos kautynės
O taip pat: J. Dlugošas. Vengrijos užpuolimas

Apie Vengrijos užpuolimą žr. ir Tomo iš Splito kronikoje Salonos ir Splito arkivyskupų istorija

1) Altyn, altun – auksas, bas, baš – galva.

2) Apie Peto žygį į Lenkiją savo kronikoje mini Rogerijus Vengras (Rogerius Hungarus). Ji pirmąkart išleista 1488 m. kartu su Ioh. Thwrocz kronika.

Visas tolimesnis pasakojimas iki skyriaus pabaigos – pagal Dlugošą.

3) Koprživnica arba Pokrživnica įsikūrusi apie 31 km nuo Sandomiro. Apie 1185 m. Nikolajus Bagoryja, Sandomirsko karvedys, ten įkūrė cistercų abatiją. 1241 m. ją išnaikino totoriai.

4) Dlugošas apibūdina tiksliau: "prie Polanco miesto prie Čarnės upės", iš kur aišku, kad kalbama apie Vyslos intaką, ištekantį prie Cizuvo kaimo Kelecko valsčiuje.

Didysis Turskas – tai kaimas Wielkie Tursko, esantis 32 km nuo Sandomiro - Sventokržisko vaivadijoje, Stašovsko paviete, Osieko gminoje.

Čarna (Juodoji, lenk. Czarna, Cedronem) - upė pietryčių Lenkijoje, kairysis Vyslos intakas. Išteka iš Sventokržisko kalnų (Jasienieco gminoje); teka per Sventokržisko vaivadiją. Į Vyslą įteka netoli Polaneco miesto. Ilgis 61 km. Ties 34-uoju kilometru - Chančos vandens saugykla. Kanalais sujungta su upėmis Kraska (prie Boglewice) ir Jeziorka (prie Kielbaska).

5) Šidlovas – miestas Stopnicko valsčiuje, 7 km į vakarus nuo Čarnos upės. Daugiau >>>>

6) Boleslavas Kuklusis, Lignico, Sandomiro ir Krokuvos kunigaikštis 1226- 1279 m., Lieškos Baltojo ir Gržimislavos Ingvarevnos sūnus.

7) Braclavas – buvęs Podolsko gubernijos užvažiuojamasis miestas prie Bugo upės 260 km nuo Kamenco ir 4 km nuo Rachnos geležinkelio stoties. Nuo 1569 m. buvo Braclavo apskrities sostinė. Čia kalbama apie Breslau (Vroclavą), Žemutinės Silezijos centrą.

8) Henrikas II Dangiškasis (Pobožny), Silezijos kunigaikštis (1191-1241), Henriko Barzdotojo sūnus ir įpėdinis. Jo motina Jadvyga, Henriko Barzdotojo žmona, mirė 1241 m., o kanonizuota 1267 m. Henrikas buvo jos trečiasis sūnus.

9) Goltbergas, Goldbergas – Zlotoryja, Lignicos valsčiaus užvažiuojamasis miestas. Dlugošas jį mini jau 1105 m. garsėjus turtais.

10) Dlugošas paaiškina: "pavadintas taip arba dėl dirvos derlingumo arba todėl, kad plačiai nusidriekia į visas puses".

11) Dlugošo pasakojimas kiek švelnesnis lenkams: "... kažkas iš totorių pusės, bet neaišku, rusas ar totorius... šaukė ... o totorius totoriškai įkalbinėjo atkakliai kautis".

12) Dlugošas: "... nunc laeva, nunc sinistra (!) ... dimicat... Verum dum manu dextra elevate..."

13) Žodį "framea" Mechovskis naudoja ne įprasta prasme "ietis, durtuvas", o "kardas". Taip daro ir Herbenšteinas.


Papildomi komentarai

K1) Liublinas (lenk. Lublin) - Lenkijos miestas prie Bystricos upės (Vepžo intako), vaivadijos centras. Beveik 360 tūkst. gyventojų.

Pirmoji gyvenvietė įkurta 6 a. ant Čvarteko kalvos. 10 a. įrengta medinė, vėliau akmeninė gynybinė užtvara. Rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtas 1198 m. 1260 m. dominikonai pastatė archangelo Mykolo bažnyčią. Miesto statusą gavo 1317 m. (valdant Vladislavui I Loketkai). 1341 m. prie miesto Kazimieras Didysis sumušė totorius.

17 a. nuo epidemijos miršta apie 5 tūkst. gyventojų, jį plėšia kazokai, o vėliau švedai. Atsigauti neleidžia vykstantis Šiaurės karas. Tačiau 1703 m. Augustas II suteikia jam teises analogiškas Krokuvai. Miestas pradeda atsigauti. 1792 m. miestą užima rusai. Po trečiojo Lenkijos padalijimo jis atitenka Austrijai. 1809 m. miestas įeina į Varšuvos kunigaikštystę, o 1815 m. į Lenkijos karalystę Rusijos sudėtyje. Pirmo pasaulinio karo metais miestą buvo užėmę Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos kariai.

K2) Zavichostas (lenk. Zawichost) - Lenkijos miestas Sventokšinsko vaivadystės Sandomiro paviete, gminos centras. Jis yra įsikūręs ant Vyslos kranto. Gyvena apie 1900 gyventojų.

Nėra aišku, kada gavo miesto statusą, tačiau jį išsaugojo iki 1888 m. ir vėl atgavo 1926 m. Buvo ir seniūno rezidencija. 1206 m. prie jo prieš mūšį Lešką Baltąjį pralaimėjo ir pats žuvo rusų kunigaikštis Romanas Mstislovičius. Kazimieras Didysis čia pastatė įtvirtintą vienuolyną ir pilį. Miestą 1241, 1259 ir 1500 m. griovė totoriai, 1655 m. švedai, o 1657 m. - transilvaniečiai.

K3) Sandomiras (Sudomiras, lenk. Sandomierz) - Lenkijos miestas prie Vyslos upės, įsikūręs ant 7 kalvų (todėl vadintas "mažąja Roma), pavieto centras. Beveik 26 tūkst. gyventojų.

Miesto statusą gavo 1227 m. Tarp architektūrinių paminklų išsiskiria gotikinio stiliaus katedra (1360-82).


K4) Paladinas (lat. palatinus, nuo Palatino kalvos Romoje) – tam tikras aukšto rango pareigūnas daugelyje Viduramžių ir Naujųjų laikų Europos šalių. Pradžioje ši pozicija buvo įsteigta senovės Romoje kaip imperatoriaus kanclerio ir rūmų apsaugos vadovo Diokletiano vadintos Pretorijų sargyba. Ankstyvaisiais Viduramžiais prasmė pasikeitė į popiežiaus tarnybos pareigūną bei vieną pagrindinių Romos imperijos kilmingųjų. Rytų Europoje juo vadino didelės svarbos valdininkus, kaip "vaivada", krašto karinis valdytojas. Panašūs titulai buvo 19 a. Vengrijoje bei Vokietijoje ir 20 a. pradžioje Jungtinėje Karalystėje.

Viduramžių literatūroje paladinai arba 12 perų buvo vadinami ilgamečiai Karlo didžiojo tarnai. Iš čia, šiuo terminu pavadinami ir pagarsėję riteriai, kas būdinga šiuolaikinei "fentezi" literatūrai. Skirtingose šalyje kiek pakito jo rašyba: Prancūzijoje jis tapo palaisin ir su normanais pateko į Angliją kaip paladin(e), kaip ir Vokietijoje - Paladin (čia jis buvo karaliaus rinkėjas ir privalėjo turėti teritoriją (Pfalz), kad parodytų galįs jį remti).

Istorija

Imperatoriaus apsaugos paladinai buvo vadiname dėl kaimynystėje buvusios Scholae Palatinae, gavusios pavadinimą iš Palatino kalvos, laikomos Romos įkūrimo vieta. Čia buvo dvi Karo dievo Marso Salii brolijos dvi mokyklos, kurių simbolius perėmė imperatoriaus, o vėliau popiežiaus tarnybos.

Konstantino laikais šiuo vardu buvo vadinami ir išskirtinis kariuomenės būrys, Pretorijų apsauga, galėjęs ginti imperatorių karinių veiksmų metu. 12-os šventikų ir Pretorijų apsaugos tradicijos netrukus susijungė sukurdamos įtakingo pareigūno įvaizdį.

Viduramžiais paladinais vadinti įvairūs pareigūnai. Kaip reikšmingiausi paminėtini comes palatinus, rūmų paladinai, Merovingų ir Karolingų laikais (5-10 a.) buvo monarchų rūmų pareigūnai, ypač teisininkai. 9 a. Karolingų valdymas ėjo į pabaigą. Po šimtmečio titulą atgaivino Otto I, kai imperijos centru tapo Vokietija. 10-12 a. paladinai turėjo įvairias pareigas: buvo karalių atstovais provincijose, tvarkė ūkinius rūmų reikalus, atstovavo teisinę sistemą atskirose kunigaikštystėse (pvz., Saksonijoje, Bavarijoje, Lotaringijoje). Vėliau šias teises perėmė kunigaikščių dinastijos, atskiros šeimos arba, kaip Italijoje, vyskupai. Pavadinimas atgijo valdant Karlui IV, tačiau teturėjo tik kai kurias garbės funkcijas.

Viduramžiais judices palatini ([popiežiaus] rūmų teisėjai) buvo aukščiausi popiežiaus tarnybos pareigūnai.

Vengrijoje ši pareigybė buvo nuo 10 a. (vengr. nadorispan, nador) Tai buvo curia Regis (karaliaus rūmų) administratorius, atsakingas už rūmų ūkį ir vidaus tvarką. Nuo 11 a. tą funkciją perėmė kilmingieji. 12 a. paladinai tapo ir karalių patarėjais teisiniais klausimais. Jie buvo visų "laisvų" asmenų (žemvaldžių, kilmingųjų, karaliaus pareigūnų ir pan.) teisėjais (tiesa, 1222 m. kilmingieji buvo išbraukti iš jų jurisdikcijos). 15 a. jie buvo karaliaus vice-regentais. Jie galėjo vadovauti kariuomenei ir valdyti karalystę karaliaus vardu. Po 1526 m., Habsburgams tapus valdytojais ir turkams užėmus didelę karalystės dalį, paladino rezidencija buvo iškelta iš Vengrijos ir iš pradžių buvo Prahoje, o vėliau Vienoje. 1608 m. vice-regento ir paladino funkcijos buvo atskirtos. Paladino titulas po 1848 m. teturėjo tik simbolinę reikšmę, tačiau oficialiai tebebuvo iki 1918 m.

Anglijoje palatinate titulas buvo skiriamas grafysčių, pavaldžių karaliui, valdytojams. Todėl ir Anglijos kolonijos Šiaurės Amerikoje turėjo paladinus: Baltimorės valdytojui Cecilius Calbert paladino teises suteikė 1632 m.

19 a. Britanijoje ir Vokietijoje paladinas buvo oficialus garbės laipsnis, suteikiamas pasižymėjusiems imperatoriaus tarnyboje. Tai buvo riteris su papildomais titulais.

Trečiojo Reicho metais H. Geringas taip pat gavo "Paladino" titulą, tuo pažymint jo, kaip antrojo žmogaus valstybėje, padėtį.

Literatūroje

Viduramžių chansons de geste ir romansuose paladinais vadinami legendiniai Karlo Didžiojo tarnai arba 12 perų. Jų vardai įvairiuose romansuose skiriasi. Visose pasakojimuose randame Rolandą ir Oliverį (Rolando varžovą). Kadaise tie pasakojimai populiarumu varžėsi su pasakojimais apie Karalių Artūro ir Apvaliojo stalo riterius.


K5) Lenčica (lenk. Kroliewskie Miasto Lęczyca – Karališkasis Lenčicos miestas; kiti pavadinimai Lęczyca Plonskie, Leczuk, Lentschutz, Luntschitz) - vienas seniausių Lenkijos miestų. 1182 m. minimas kaip pirmo lenkų atstovų susirinkimo (seimo) vieta. Priklauso Lodzės vaivadijai; jame gyvena per 18 tūkst. gyventojų.

13 a. buvo Lenčicos kunigaikštystės centras, vėliau (14-18 a.) – vaivadijos. 1331 m. miestą apgulus teutonų riteriams, daug pastatų, tarp jų ir dvi bažnyčios, buvo sudeginta. Po kelių dešimtmečių, valdant Kazimierui Didžiajam Lenčica buvo apjuosta galinga akmenine 7 m aukščio siena (nugriauta prūsų valdymo metu) ir ilis – pietrytinėje miesto dalyje. 1656 m. miestą užėmė švedai, tačiau atsikovojo Janas-Kazimieras. Tačiau miestas smarkiai nukentėjo ir jo nuopuolis tęsėsi iki pat Padalijimų.

Mieste yra pravoslavų cerkvė, dvi bažnyčios mokytojų seminarija, vilnos verpimo, popieriaus ir tabako gaminių fabrikai. Veikia garinis malūnas. Išlikę senosios pilies (14 a.) bei miesto sienos griuvėsiai. Kitos išskirtinos vietos: šv. apaštalo Andriaus (1425 m.) bažnyčia, buvęs dominikonų vienuolynas (dabar kalėjimas), cistercų bažnyčia ir vienuolynas (1636- 1643). Už poros kilometrų ura Kolegijos bažnyčia ir Viduramžių Tumo gyvenvietės kasinėjimų vieta.

Sieradz-Lenčicos kunigaikščiai:
1228-1232 m. – Henrikas I Barzdotasis (Henryk I Brodaty);
1232-1247 m. – Konradas iš Mazovijos (Konrad Mazowiecki);
1247-1260 m. – Kazimieras I iš Mazovijos (Kazimierz I Mazowiecki);
1260-1275 m. – Ležekas Juodasis (Leszek Czarny);
1275-1294 m. – Kazimieras II iš Lenčicos (Kazimierz II). Padalinta į dvi, Sieradzo ir Lencicos, kunigaikštystes;
1294-1297 m. – Vladislovas Žemasis (Wladyslaw Lokietek);
1297-1305 m. – Vaclovas II iš Bohemijos (Waclaw II Czeski).

Po 1305 m. kunigaikštystė tapo suvienytosios Lenkijos karalystės dalimi vasalo teisėmis; po 1343 m. Kazimiero III Didžiojo įtraukta kaip Lenčicos vaivadija.

K6) Ratiboras

Racibužas (vok. Ratibor, lenk. Raciborz) – miestas pietų Lenkijoje, nuo 1999 m. Silezijos vaivodijoje (1975-1998 m. – Katovicų). Gyvena per 60 tūkst. gyv. Pavadinimas slaviškos kilmės – iš miesto įkūrėjo kunigaikščio Raciboro pavardės.

Racibužas buvo vienas iš penkių lenkų progentės centrų – ir minimas 845 m. "Bavarijos geografijos žinyne". Jis buvo pirmąja Aukštutinės Silezijos istorine sostine. Racibužo kunigaikštystę 1172 m. įsteigė kunigaikštis Mieszko Platonogi. 1271 m. gavo miesto privilegijas. Nuo 1299 m. valdomas miesto tarybos. Paskutinis Piastų lenkiškos dinastijos kunigaikštis mirė 1336 m,. ir nuo tada iki 1521 m. viestą valdė čekiška dinastijos šaka. Racibuže išleista pirma moneta su lenkišku užrašu MILOST, o taip pat čia apie 1260-70 m. parašytas pirmas Lenkijos himnas "Gaude mater Polonia" (dominikonų vienuolio).

Dėl vokiečių kėlimosi į rytus (pradedant 13 a.) miestas vadintas Ratibor ir smarkiai germanizuotas. Pateko austrų valdymui, tačiau 18 a. pagaliau perduotas Prūsijai. Vokišku miestu Ratiboras išliko iki 1945 m., kai birželio mėn. čia trumpam įžengė Čekoslovakijos kariuomenė tvirtindama savo teises į miestą dėl žymios čekų mažumos jame. Tuo pat nacionalistiniai lenkų ir čekų veiksmai praktiškai išstūmė vokiečius iš rajono. Pagal Potsdamo nutarimą miestas atiteko Lenkijai.

Mieste gimė garsus 18 a. vokiečių poetas Joseph Freiherr von Eichendorff.

E1) Rogerijus Vengras
Daugiau: Apie arkivyskupą Rogerijų

E2) Ioh. Thwrocz.

E3) Batyjus (Batu, 1205-1255) – mongolų chanas, Čingischano anūkas, žygio prieš Rusiją ir Rytų Europą (1236-1243 m.) karvedys. Žr. daugiau apie jį >>>>

 Pratarmė  |  1 knyga. 1-2 skyriai  |  3 skyrius  |  4 skyrius      

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė