![]() |
| |||
![]() | ||||
|
Traktatas apie dvi Sarmatijas Azijos ir Europos ir apie esančius jose
Komentarai J. Dlugošo variantas atskirame puslapyje:
Legnicos kautynės Apie Vengrijos užpuolimą žr. ir Tomo iš Splito kronikoje Salonos ir Splito arkivyskupų istorija 1) Altyn, altun auksas, bas, baš galva. 2) Apie Peto žygį į Lenkiją savo kronikoje mini Rogerijus Vengras (Rogerius Hungarus). Ji pirmąkart išleista 1488 m. kartu su Ioh. Thwrocz'oE2) kronika. Iš tikro, prieš Lenkiją nukreiptai armijai, vadovavo Čingischano anūkai Kadanas ir Baidaras, o taip pat Orda Chanas (apie 12061251). Visas tolimesnis pasakojimas iki skyriaus pabaigos pagal J. Dlugošą. 3) Koprživnica arba Pokrživnica įsikūrusi apie 31 km nuo Sandomiro. Apie 1185 m. Nikolajus Bagoryja, Sandomirsko karvedys, ten įkūrė cistercų abatiją. 1241 m. ją išnaikino totoriai. 4) J. Dlugošas apibūdina tiksliau: "prie Polanco miesto prie Čarnės upės", iš kur aišku, kad kalbama apie Vyslos intaką, ištekantį prie Cizuvo kaimo Kelecko valsčiuje. Didysis Turskas tai kaimas Wielkie Tursko, esantis 32 km nuo Sandomiro - Sventokržisko vaivadijoje, Stašovsko paviete, Osieko gminoje. Čarna (Juodoji, lenk. Czarna, Cedronem) - upė pietryčių Lenkijoje, kairysis Vyslos intakas. Išteka iš Sventokržisko kalnų (Jasienieco gminoje); teka per Sventokržisko vaivadiją. Į Vyslą įteka netoli Polaneco miesto. Ilgis 61 km. Ties 34-uoju kilometru - Chančos vandens saugykla. Kanalais sujungta su upėmis Kraska (prie Boglewice) ir Jeziorka (prie Kielbaska). 5) Šidlovas miestas Stopnicko valsčiuje, 7 km į vakarus nuo Čarnos upės. Daugiau >>>> 6) Boleslavas Kuklusis, Lignico, Sandomiro ir Krokuvos kunigaikštis 1226-1279 m., ieškos Baltojo ir Gržimislavos Ingvarevnos sūnus; plačiau žr. >>>>> 7) Braclavas buvęs Podolsko gubernijos užvažiuojamasis miestas prie Bugo upės 260 km nuo Kamenco ir 4 km nuo Rachnos geležinkelio stoties. Nuo 1569 m. buvo Braclavo apskrities sostinė. Čia kalbama apie Breslau (Vroclavą), Žemutinės Silezijos centrą. 8) Henrikas II Dangiškasis (Pobožny), Silezijos kunigaikštis (1191-1241), Henriko Barzdotojo sūnus ir įpėdinis. Jo motina Jadvyga, Henriko Barzdotojo žmona, mirė 1241 m., o kanonizuota 1267 m. Henrikas buvo jos trečiasis sūnus. 9) Goltbergas, Goldbergas Zlotoryja, Lignicos valsčiaus užvažiuojamasis miestas. J. Dlugošas jį mini jau 1105 m. garsėjus turtais. 10) J. Dlugošas paaiškina: "pavadintas taip arba dėl dirvos derlingumo arba todėl, kad plačiai nusidriekia į visas puses". 11) J. Dlugošo pasakojimas kiek švelnesnis lenkams: "... kažkas iš totorių pusės, bet neaišku, rusas ar totorius... šaukė ... o totorius totoriškai įkalbinėjo atkakliai kautis". 12) J. Dlugošas: "... nunc laeva, nunc sinistra (!) ... dimicat... Verum dum manu dextra elevate..." 13) Žodį "framea" Mechovskis naudoja ne įprasta prasme "ietis, durtuvas", o "kardas". Taip daro ir Herbenšteinas. Papildomi komentarai K1) Liublinas (lenk. Lublin) - Lenkijos miestas prie Bystricos upės (Vepžo intako), vaivadijos centras. Beveik 360 tūkst. gyventojų. Pirmoji gyvenvietė įkurta 6 a. ant Čvarteko kalvos. 10 a. įrengta medinė, vėliau akmeninė gynybinė užtvara. Rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtas 1198 m. 1260 m. dominikonai pastatė archangelo Mykolo bažnyčią. Miesto statusą gavo 1317 m. (valdant Vladislavui I Loketkai). 1341 m. prie miesto Kazimieras Didysis sumušė totorius. 17 a. nuo epidemijos miršta apie 5 tūkst. gyventojų, jį plėšia kazokai, o vėliau švedai. Atsigauti neleidžia vykstantis Šiaurės karas. Tačiau 1703 m. Augustas II suteikia jam teises analogiškas Krokuvai. Miestas pradeda atsigauti. 1792 m. miestą užima rusai. Po trečiojo Lenkijos padalijimo jis atitenka Austrijai. 1809 m. miestas įeina į Varšuvos kunigaikštystę, o 1815 m. į Lenkijos karalystę Rusijos sudėtyje. Pirmo pasaulinio karo metais miestą buvo užėmę Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos kariai. K2) Zavichostas (lenk. Zawichost) - Lenkijos miestas Sventokšinsko vaivadystės Sandomiro paviete, gminos centras. Jis yra įsikūręs ant Vyslos kranto. Gyvena apie 1900 gyventojų. Nėra aišku, kada gavo miesto statusą, tačiau jį išsaugojo iki 1888 m. ir vėl atgavo 1926 m. Buvo ir seniūno rezidencija. 1206 m. prie jo prieš mūšį Lešką Baltąjį pralaimėjo ir pats žuvo rusų kunigaikštis Romanas Mstislovičius. Kazimieras Didysis čia pastatė įtvirtintą vienuolyną ir pilį. Miestą 1241, 1259 ir 1500 m. griovė totoriai, 1655 m. švedai, o 1657 m. - transilvaniečiai. K3) Sandomiras (Sudomiras, lenk. Sandomierz) - Lenkijos miestas prie Vyslos upės, įsikūręs ant 7 kalvų (todėl vadintas mažąja Roma), pavieto centras. Beveik 26 tūkst. gyventojų. Miesto statusą gavo 1227 m. Tarp architektūrinių paminklų išsiskiria gotikinio stiliaus katedra (1360-82). K4) Paladinas (lat. palatinus, nuo Palatino kalvos Romoje) tam tikras aukšto rango pareigūnas daugelyje Viduramžių ir Naujųjų laikų Europos šalių. Pradžioje ši pozicija buvo įsteigta senovės Romoje kaip imperatoriaus kanclerio ir rūmų apsaugos vadovo Diokletiano vadintos Pretorijų sargyba. Ankstyvaisiais Viduramžiais prasmė pasikeitė į popiežiaus tarnybos pareigūną bei vieną pagrindinių Romos imperijos kilmingųjų. Rytų Europoje juo vadino didelės svarbos valdininkus, kaip vaivada, krašto karinis valdytojas. Panašūs titulai buvo 19 a. Vengrijoje bei Vokietijoje ir 20 a. pradžioje Jungtinėje Karalystėje. Viduramžių literatūroje paladinai arba 12 perų buvo vadinami ilgamečiai Karlo didžiojo tarnai. Iš čia, šiuo terminu pavadinami ir pagarsėję riteriai, kas būdinga šiuolaikinei "fentezi" literatūrai. Skirtingose šalyje kiek pakito jo rašyba: Prancūzijoje jis tapo palaisin ir su normanais pateko į Angliją kaip paladin(e), kaip ir Vokietijoje - Paladin (čia jis buvo karaliaus rinkėjas ir privalėjo turėti teritoriją (Pfalz), kad parodytų galįs jį remti). Istorija Imperatoriaus apsaugos paladinai buvo vadiname dėl kaimynystėje buvusios Scholae Palatinae, gavusios pavadinimą iš Palatino kalvos, laikomos Romos įkūrimo vieta. Čia buvo dvi Karo dievo Marso Salii brolijos dvi mokyklos, kurių simbolius perėmė imperatoriaus, o vėliau popiežiaus tarnybos. Konstantino laikais šiuo vardu buvo vadinami ir išskirtinis kariuomenės būrys, Pretorijų apsauga, galėjęs ginti imperatorių karinių veiksmų metu. 12-os šventikų ir Pretorijų apsaugos tradicijos netrukus susijungė sukurdamos įtakingo pareigūno įvaizdį. Viduramžiais paladinais vadinti įvairūs pareigūnai. Kaip reikšmingiausi paminėtini comes palatinus, rūmų paladinai, Merovingų ir Karolingų laikais (5-10 a.) buvo monarchų rūmų pareigūnai, ypač teisininkai. 9 a. Karolingų valdymas ėjo į pabaigą. Po šimtmečio titulą atgaivino Otto I, kai imperijos centru tapo Vokietija. 10-12 a. paladinai turėjo įvairias pareigas: buvo karalių atstovais provincijose, tvarkė ūkinius rūmų reikalus, atstovavo teisinę sistemą atskirose kunigaikštystėse (pvz., Saksonijoje, Bavarijoje, Lotaringijoje). Vėliau šias teises perėmė kunigaikščių dinastijos, atskiros šeimos arba, kaip Italijoje, vyskupai. Pavadinimas atgijo valdant Karlui IV, tačiau teturėjo tik kai kurias garbės funkcijas. Viduramžiais judices palatini ([popiežiaus] rūmų teisėjai) buvo aukščiausi popiežiaus tarnybos pareigūnai. Vengrijoje ši pareigybė buvo nuo 10 a. (vengr. nadorispan, nador) Tai buvo curia Regis (karaliaus rūmų) administratorius, atsakingas už rūmų ūkį ir vidaus tvarką. Nuo 11 a. tą funkciją perėmė kilmingieji. 12 a. paladinai tapo ir karalių patarėjais teisiniais klausimais. Jie buvo visų "laisvų" asmenų (žemvaldžių, kilmingųjų, karaliaus pareigūnų ir pan.) teisėjais (tiesa, 1222 m. kilmingieji buvo išbraukti iš jų jurisdikcijos). 15 a. jie buvo karaliaus vice-regentais. Jie galėjo vadovauti kariuomenei ir valdyti karalystę karaliaus vardu. Po 1526 m., Habsburgams tapus valdytojais ir turkams užėmus didelę karalystės dalį, paladino rezidencija buvo iškelta iš Vengrijos ir iš pradžių buvo Prahoje, o vėliau Vienoje. 1608 m. vice-regento ir paladino funkcijos buvo atskirtos. Paladino titulas po 1848 m. teturėjo tik simbolinę reikšmę, tačiau oficialiai tebebuvo iki 1918 m. Anglijoje palatinate titulas buvo skiriamas grafysčių, pavaldžių karaliui, valdytojams. Todėl ir Anglijos kolonijos Šiaurės Amerikoje turėjo paladinus: Baltimorės valdytojui Cecilius Calbert paladino teises suteikė 1632 m. 19 a. Britanijoje ir Vokietijoje paladinas buvo oficialus garbės laipsnis, suteikiamas pasižymėjusiems imperatoriaus tarnyboje. Tai buvo riteris su papildomais titulais. Trečiojo Reicho metais H. Geringas taip pat gavo "Paladino" titulą, tuo pažymint jo, kaip antrojo žmogaus valstybėje, padėtį. Literatūroje Viduramžių chansons de geste ir romansuose paladinais vadinami legendiniai Karlo Didžiojo tarnai arba 12 perų. Jų vardai įvairiuose romansuose skiriasi. Visose pasakojimuose randame Rolandą ir Oliverį (Rolando varžovą). Kadaise tie pasakojimai populiarumu varžėsi su pasakojimais apie Karalių Artūro ir Apvaliojo stalo riterius. K5) Lenčica (lenk. Kroliewskie Miasto Lęczyca Karališkasis Lenčicos miestas; kiti pavadinimai Lęczyca Plonskie, Leczuk, Lentschutz, Luntschitz) - vienas seniausių Lenkijos miestų. 1182 m. minimas kaip pirmo lenkų atstovų susirinkimo (seimo) vieta. Priklauso Lodzės vaivadijai; jame gyvena per 18 tūkst. gyventojų. 13 a. buvo Lenčicos kunigaikštystės centras, vėliau (14-18 a.) vaivadijos. 1331 m. miestą apgulus teutonų riteriams, daug pastatų, tarp jų ir dvi bažnyčios, buvo sudeginta. Po kelių dešimtmečių, valdant Kazimierui Didžiajam Lenčica buvo apjuosta galinga akmenine 7 m aukščio siena (nugriauta prūsų valdymo metu) ir ilis pietrytinėje miesto dalyje. 1656 m. miestą užėmė švedai, tačiau atsikovojo Janas-Kazimieras. Tačiau miestas smarkiai nukentėjo ir jo nuopuolis tęsėsi iki pat Padalijimų. Mieste yra pravoslavų cerkvė, dvi bažnyčios mokytojų seminarija, vilnos verpimo, popieriaus ir tabako gaminių fabrikai. Veikia garinis malūnas. Išlikę senosios pilies (14 a.) bei miesto sienos griuvėsiai. Kitos išskirtinos vietos: šv. apaštalo Andriaus (1425 m.) bažnyčia, buvęs dominikonų vienuolynas (dabar kalėjimas), cistercų bažnyčia ir vienuolynas (1636-1643). Už poros kilometrų ura Kolegijos bažnyčia ir Viduramžių Tumo gyvenvietės kasinėjimų vieta. Sieradz-Lenčicos kunigaikščiai: Po 1305 m. kunigaikštystė tapo suvienytosios Lenkijos karalystės dalimi vasalo teisėmis; po 1343 m. Kazimiero III Didžiojo įtraukta kaip Lenčicos vaivadija. K6) Ratiboras Racibužas (vok. Ratibor, lenk. Raciborz) miestas pietų Lenkijoje, nuo 1999 m. Silezijos vaivodijoje (1975-1998 m. Katovicų). Gyvena per 60 tūkst. gyv. Pavadinimas slaviškos kilmės iš miesto įkūrėjo kunigaikščio Raciboro pavardės. Racibužas buvo vienas iš penkių lenkų progentės centrų ir minimas 845 m. Bavarijos geografijos žinyne. Jis buvo pirmąja Aukštutinės Silezijos istorine sostine. Racibužo kunigaikštystę 1172 m. įsteigė kunigaikštis Mieszko Platonogi. 1271 m. gavo miesto privilegijas. Nuo 1299 m. valdomas miesto tarybos. Paskutinis Piastų lenkiškos dinastijos kunigaikštis mirė 1336 m. ir nuo tada iki 1521 m. viestą valdė čekiška dinastijos šaka. Racibuže išleista pirma moneta su lenkišku užrašu MILOST, o taip pat čia apie 1260-70 m. parašytas pirmas Lenkijos himnas Gaude mater Polonia (dominikonų vienuolio). Dėl vokiečių kėlimosi į rytus (pradedant 13 a.) miestas vadintas Ratibor ir smarkiai germanizuotas. Pateko austrų valdymui, tačiau 18 a. pagaliau perduotas Prūsijai. Vokišku miestu Ratiboras išliko iki 1945 m., kai birželio mėn. čia trumpam įžengė Čekoslovakijos kariuomenė tvirtindama savo teises į miestą dėl žymios čekų mažumos jame. Tuo pat nacionalistiniai lenkų ir čekų veiksmai praktiškai išstūmė vokiečius iš rajono. Pagal Potsdamo nutarimą miestas atiteko Lenkijai. Mieste gimė garsus 18 a. vokiečių poetas Joseph Freiherr von Eichendorff. E1) Rogerijus Vengras E2) Jakošas Turocis (Janos Turoczi, apie 1435-1488) vengrų kronikininkas, notaras, parašęs Vengrų kronikas (Chronica Hungarorum, 1488), išdėstančias istoriją nuo seniausių laikų iki 1487 m. Sudaryta iš 3 dalių: pirmoji perpasakoja Venecijos diplomato Lorenco de Monači poemą, antroji aprašo karalių darbus iki pat Lajošo, trečioji prasideda įvykiais nuo karaliaus Karlo II Mažojo mirties (1386). E3) Batyjus (Batu, 1205-1255) mongolų chanas, Čingischano anūkas, žygio prieš Rusiją ir Rytų Europą (1236-1243 m.) karvedys. Žr. daugiau apie jį >>>> E4) Podolė (Podilia) istorinis regionas pietvakarių Ukrainoje, tarp Pietinio Bugo ir Dniestro ir šiaurės rytų Moldovoje. Tai derlingas kraštas, su derlingais juodžemiais, drėkinamais upių. Rytinė Podolės dalis dar vadinama Bratslavščina dėl istoriškai čia svarbiausio miesto Braclavo. Manoma, kad Podolėje galėjo gyventi Herodoto minimi neurai. Tautų kraustymosi laikotarpiu čia apsigyveno slavai, kurių svarbiausios gentys buvo volynėnams gimingi bužanai Bugo baseine ir tivercai Dniestro slėnyje. Lenkija gavo LDK vakarinę Podolės dalį 1430 m. po karo su Švitrigaila. Rytinė Podolės dalis su Braclavo miestu liko LDK sudėtyje. _
Poezija ir skaitiniai |