L. Klimka. Kas švyti vasario nakties danguje? Lithuanian

Skaičiuojame jau antrojo metų mėnesio – vasario dienas. Pavadinto vėjo, pagal kryptį būdingo šiltajam pusmečiui, vardu. Trumputis tas vasaris, tradiciniame kalendoriuje žinomas kaip pridėtinis, pusinis, mažasis rago mėnuo, ragutis. Mat tik keliamaisiais metais jis papildomas 29-ąja diena. Šiemet jis prasidėjo neomenija, užgimstančiu mėnuliu. Štai kodėl rytiečiai triukšmingai visą savaitę švenčia Naujuosius metus. Žinome, kad greta europietiškojo jie naudoja ir savo tradicinį kalendorių, kuris yra ciklinis, 60 metų. Ten kiekvieni metai priskirti kokiai nors stichijai ir gyvūnui. 2006-ieji yra ugnies ir šuns. Kitados ir mūsų krašte pirmasis po žiemos saulėgrįžos jauno mėnulio pasirodymas būdavo sutinkamas Kumeliuko krikštynų švente. Jo ragučiai pagerbiami gurkšniu midaus iš rago.

Tikėtina vasarį būsiant šviesesnį; pagal daugiamečius vidurkius saulėtų valandų jame 27-iomis daugiau nei gruodyje. Vidutinė jo temperatūra yra –4,4 laipsnio Celsijaus. Nuskaidrėjus žiemiškai padangei, o mėnuliui dar neužaugus, naktį itin ryškiai sužėri žvaigždės. Kosminiu šalčiu alsuoja didingas dangaus šviesulių spindesys... Štai jau ganėtinai aukštai pakilęs Sirijus, kurio vasarą visai nebuvo matyti. Tai šviesiausia dangaus skliauto žvaigždė. Nesunku ją rasti pagal Oriono žvaigždyną, lietuviams gerai pažįstamus Šienpjovius. Graikų legendose Orionas – uolus medžiotojas; į medžioklę jį lydi ištikimi šunys. Iš kairės Orioną seka Didysis Šuo. Tos dvigalvės pabaisos Ortoso akis ir esanti Sirijus. Lietuviškas vardas – Skalikas, lotyniškas pažodžiui – Kanikula. Viduržemio jūros pakrantėse Sirijaus patekėjimas kartu su saule sutapdavo su prasidedančiais vasarvidžio karščiais. Visi lauko darbai sustodavo; žmonės norom nenorom turėdavo ilsėtis, pasislėpę kur nuo spiginančių spindulių. Tą priverstinį poilsį pavadino kanikulomis; taip ir dabar daugelyje Europos šalių bei Rusijoje vadinamos mokinių, studentų, net parlamentarų atostogos. Pas mus per sausio speigus danguje švytėjęs Sirijus, tarkime juokomis, irgi padovanojo neplanuotas atostogas mokinukams. Astronomai žino, kad ryškusis Sirijus yra metalingoji žvaigždė, turinti palydovą – baltąją nykštukę. Nuo Saulės ši pora nutolusi per 8,6 šviesmečio. Egypt star deities

Kitas dangiškojo medžiotojo Oriono šuo nubėgęs toli į priekį. Gerokai aukščiau virš Didžiojo Šuns yra Šunelio žvaigždynas. Graikai jį vadino skambiu ir smagiu vardu – Lailapsis. Jame žėri taip pat labai šviesi žvaigždė – Prokionas. Tai submilžinė, nutolusi nuo Saulės per 11,4 šviesmečio. Įdomu, kad šioji taip pat turi palydovę – baltąją nykštukę.

Prokionas, Sirijus ir Oriono žvaigždyno šviesiausioji žvaigždė Betelgeizė (ji ant medžiotojo kairiojo peties) sudaro danguje lygiakraštį trikampį, pasisukusį vakare smaigaliu žemyn. Tad nesunku visas šias žvaigždes skliaute susekti, išmokti atpažinti.

Žvaigždžių ir žvaigždynų pavadinimuose – sena kultūrinė žmonijos atmintis. Dangaus šviesulių pažinimas, astronomijos pradmenys buvo reikalingi kalendoriui susidaryti; kiekviena tauta savaip spręsdavo šį uždavinį, priklausomai nuo gyvensenos pobūdžio.

Civilizacijos lopšį įsupę egiptiečiai pastebėjo, kad Sirijaus heliakinė teka – kai žvaigždė rytmetį pakyla bemaž kartu su Saule – sutampa su Nilo potvyniu. Kai šviesulių spinduliai susipina, Egipte prasideda Naujieji metai. Nilo potvynis – dievų dovana kraštui: vanduo sudrėkina saulės iškepintą dirvą, dumblas ją patręšia. Todėl mitinėje vaizduotėje Sirijus tampa mažąja Saule, deive Izide. Tam gamtos reiškiniui stebėti ir pašlovinti Denderoje, netoli Luksoro, buvo pastatyta dangaus deivės Hatorės šventykla. Jos sienų freskose Sirijaus žvaigždė pavaizduota sėdinti Saulės laivelio priekyje. Augmenijos dievybė Egipto mitologijoje – Oziris. Jis įkūnijo ir gamtos reiškinių cikliškumą, sezonų kaitą. Todėl rado savo įvaizdį ir dangaus skliaute – tai Šienpjovių, Oriono žvaigždynas. Kai jis tapdavo nematomas, žyniai sakydavo: Oziris mirė, kad po 70 parų vėl prisikeltų naujam gyvenimui, naujam augalų vegetacijos ciklui.

Įdomu, kad Hatorės šventyklos pastatymo datą pirmasis ėmėsi nustatinėti garsusis mūsų astronomas, senojo Vilniaus un-to rektorius Martynas Počobutas. Apie Denderos įdomybę jis sužinojo iš Luvro direktoriaus V. Denono straipsnio, paskelbto su Zodiako piešiniais. Šis archeologas dalyvavo Napoleono žygyje į Egiptą; atvežė į Paryžių daug kultūros vertybių, net ir Zodiako freską, barbariškai išpjautą iš šventyklos sienos.

M. Počobutas šventyklą pabandė datuoti labai neįprastu būdu – astronomiškai, pagal Žemės ašies precesijos periodą. Nes su ašies svyravimu keičiasi ir saulėgrįžos taško padėtis Zodiake. O toji buvo pažymėta freskoje. Apskritai tai buvo pirmasis paleoastronomijos darbas mūsų krašte. Astronomas savo idėją ir skaičiavimus paskelbė 1803 metais straipsnyje lenkų ir prancūzų kalbomis. Po poros metų leidimas buvo pakartotas Vienoje. M. Počobuto skaičiavimais, šventykla buvo pastatyta prieš 2600 metų; šiuolaikinė data, nustatyta moderniais metodais, yra kiek vėlesnė. Beje, pats autorius buvo sąžiningai nurodęs galimus paklaidų šaltinius.

Tik žiemą galima grožėtis ir tokia ryškia Paukščių Tako juosta, nusidriekusia per visą skliautą. Mūsų tautos mitologijoje ir senojoje pasaulėžiūroje Paukščių Takui tenka ypatinga vieta. Paukščiai rudenį išskrenda į dausas; mitinėje vaizduotėje tai amžinosios vasaros Dievo sodas. Ir išties Tako kryptis rudens vakarais maždaug atitinka žąsų ir gervių virtinių kelius. Pavasarį iš dausų grįždami paukščiai parneša į gimtinę pasiilgtąją šilumą. Dausose Dievas priglobia po mirties žmonių sielas, žinoma, jei šie laikėsi jo duotųjų teisingumo, gailestingumo, meilės artimam priesakų.

Neabejotina, kad mūsų tolimi protėviai iš įvairių baltų genčių jau buvo suvokę gamtos absoliuto idėją. Tai atspindi ir žynių hierarchija: kuriant valstybę Šventaragio slėnyje atnašaudavo krivių kirvaitis. Prieš tai buvo įkurta bendra baltų genčių šventykla Ramovė nadruvių žemėje – tarp Prūsų ir Lietuvos. Tikėtina, kad lietuviai ir krikštą būtų priėmę ne 1387 metais, o daug anksčiau, jeigu jų krikštyti nebūtų atvykę Kryžiuočių ordino riteriai. Ir „krikštijo“ bemaž 200 metų kardu bei ugnimi...

Žuvusių kovose lietuvių ir kitų baltų genčių žmonių vėlės, manyta, patekdavo į dausas; ir tuo pačiu keliu, kuriuo skrenda paukščiai. Todėl senovėje Paukščių Takas galėjo būti Vėlių keliu vadinamas. Pasak archajiškųjų tikėjimų, gyvųjų darbuose bei žygiuose dalyvauja ir mirę gentainiai. Netgi žodis „vėliava“ karių pulko reikšme siejamas su vėlėmis... Paukščių Tako įvaizdis tautodailėje – Pasaulio Medis, pasaulio sanklodos ašis.

O kas pasakojama apie Paukščių Taką kitose tautose? Bene visi tie mitai turi laiko atspalvį, yra susiję su kalendoriumi. Paukščių Taku žvaigždžių juostą taip pat vadina estai, suomiai, Kolos pusiasalio gyventojai samai. Altajiečiai sako, kad tai "laukinių žąsų kelias". Astronomų žvaigždėlapiuose skliautu nusidriekianti balzganoji juosta įvardyta Pieno keliu. Pasak graikų mito, kūdikėlis Heraklis, kuriam užaugusiam bus lemta atlikti didžius žygdarbius, įkando savo žindyvei į krūtį. Ir ištryškęs pienas nutekėjo per visą dangų. Graikai perdėm vertino savo herojų žygius, prilygindami dievų darbams, įamžindami danguje tarp žvaigždžių. Šis pavadinimas žinomas ir Baltijos pakrantėje: latviai juostą vadina "Piena celš".

Kečua genties indėnai, gyvenantys Peru aukštikalnėse, žvaigždžių juostą vadindavo upe. Žiemos saulėgrįžos rytmetį ten Paukščių Takas nusidriekęs iš pietvakarių į šiaurės rytus; kaip tik tuo metu prasideda lietingasis laikotarpis. Taigi saulė teka, ir vanduo upe teka... Kalifornijos indėnai iš luizenjo genties pasakoja, kad jų protėviai nupynė tinklą, norėdami Saulę užmesti į dangų. Triskart bandė, kol pataikė į rytų pusę. Tada tas tinklas ir liko danguje. Po mirties juo vėlės keliaujančios į amžinybę. Dabar tinklas pinamas iniciacijų – jaunuolių įšventinimo į vyrus – apeigoms. Kad būtų išbandytas jų miklumas: jie turi peršokti nuo akmens ant akmens, neįkliūdami į jo akis.

Tolimųjų Rytų tautos – kinai ir vietnamiečiai – juostą irgi vadina upe ir sako, kad ji esanti Geltonosios upės dangiškasis atspindys. Vasarą kulminuoja ryškesnė Paukščių Tako dalis, tada prapliumpa liūtys. Apie šios upės atsiradimą pasakojama tokia meilės legenda. Ant žemiškosios upės kranto kitados piemuo ganęs buivolę. Ir pamatė, kaip iš dangaus nusimaudyti nusileido septynios deivės. Ten, aukštybėse, jos audė šilkų juostas – vaivorykštes. Deivių, ypač jaunėlės, grožis apstulbino piemenį. Buivolės patartas, paslėpė jos rūbus. Deivei teko pasižadėti tekėti už piemens – lygiai kaip žvejo dukrai Eglei už žalčio. Šeimyninė laimė truko tol, kol dangaus valdovė pasigedo savo geriausios audėjos ir jos nuostabiai išaustų šilkų. Nors jau buvo gimę sūnus ir dukra, deivei liepta sugrįžti į dangų, vėl sėsti audimo staklėsna. Buivolė nelaimingąjį vyrą pamokė, ką daryti. Jai jau atėjęs laikas mirti, – tegu piemuo nulupa odą, apsisiaučia ja kartu su vaikais – taip ir nukeliaus dangun. Danguje įsimylėjusieji tapo ryškiomis žvaigždėmis. Europiečiai jas vadina Altairu ir Vega. Tačiau valdovė sidabro lazdele perskyrė porą, nubrėždama dangaus upės vagą. Tik kartą per metus, 7-o mėnesio 7-ą dieną, jiems leidžiama pasimatyti. Ir tik tada, jei viso pasaulio šarkos iš savo ilgų uodegų virš putotų vandenų pastato tiltą. Pagal Mėnulio kalendorių tas laikas atitinka rudens pradžią. Dažnai pasitaiko gražus oras, lyg bobų vasara pas mus – ir šarkos gali tiltą pastatyti. Tada rytiečiai švenčia Septynių seserų dieną: piemenys iš vasaros ganyklų pargena galvijus, moterys ruošia šiltus drabužius žiemai. Mūsų senoviniuose kalendoriuose spalis juk taip pat vadintas septintiniu, skaičiuojant nuo pavasario.

Šiandien žinome, kad Paukščių Takas – tai mūsų galaktika, sudaryta iš 250 milijardų žvaigždžių. Tai milžiniškas besisukantis diskas iš spiralinių vijų su sferiniu branduoliu. Galaktikos skersmuo – 100 000 šviesmečių. Mūsų Saulė su planetomis prigludusi vienoje iš vijų, arčiau pakraščio, nuo centro nutolusi per 30 000 šviesmečių. Galaktikos kilmė, raida ir daugelis jos ypatybių dar nėra iki galo ištirta. Tuo užsiima ir Lietuvos astronomai. Apie mokslines galaktikos problemas profesorius Vytautas Straižys yra parašęs knygą „Paukščių Takas“. Tačiau kiekvienam artimi išlieka filosofo Immanuelio Kanto žodžiai: „Du dalykai nepaliauja mane stebinti: žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje...“

Alfa kentauridai - meteorų lietus iš Kentauro žvaigždyno, gausiausiai pasipilantis kiekvienų metų vasario pradžioje. Pikinis tankis – apie 3 meteorai į valandą. Jie stebimi nuo 1969 m. (jo nustatymas priskiriamas australui M. Buhagiar’ui); galimai užrašytas stebėjimas 1938 m. Jų yra du radiantai – antrasis vadinamas Beta kentauridais.
Lietuvoje matoma tik nedidelė šiaurinė Kentauro žvaigždyno dalis.