Sebastiano Miunsterio „Kosmografija“. Vartiklis

15-16 a. naujų atradimų įtakoje atsirado būtinybė aprašyti žemės paviršių, kas tuo metu vadinta kosmografijomis. Jos apimdavo ne tik geografines žinias, tautų ir jų papročių aprašymus, bet ir archeologijos ir valdovų dinastijų faktus. Iš tų kūrinių vienas populiariausių buvo vokiečio S. Miunsterio¹⁾, kuriam priklauso ir daugiau veikalų. Jis gimė 1489 m. Ingelgeime, mokėsi Heidelberge ir Tiubingene, o nuo 1529 m. tapo Reformacijos šalininku. Heidelberge dėstė žydų kalbą ir teologiją, o vėliau Bazelyje – matematiką. Jis pirmasis iš vokiečių išleido Bibliją žydų kalba, su lotynišku vertimu ir komentarais (1535) bei chaldėjų kalbos gramatiką (1527). Tačiau išgarsėjo savo „Kosmografija“ (matyt, 1544 m.). Prie jos dirbo 18 m., kruopščiai rinkdamas duomenis iš tuo metu turimų šaltinių, kuriuos jam pateikdavo įvairūs asmenys. Nepaisant jos apimties (per 1100 psl.), ji buvo daug kartų pakartotinai išleista, verčiama į prancūzų, italų ir kt. kalbas.

Be atskirais lapais įdėtų ir pačiame tekste esančių žemėlapių, joje buvo valdovų ir jų herbų atvaizdai bei daugybė piešinių, suteikiančių supratimą tiek apie asmenį, tiek jį supančią aplinką, gyvūniją ir augmeniją.

Po 1525 m. Vakarų Europoje ima atsirasti kūriniai, kurių pagrindinė tema yra Moskovija, ir įdomu, kad juos pagal rusų pasakojimų parengė asmenys, niekada nebuvę Rusijoje. Viena jų – 1525 m. Romoje išleista istoriko Jovijaus “Libellus de legatione Basilii magni principis Moschouiae ad Clementem VII...”, o vėliau pakartota 1527, 1537 (Bazelyje), 1545 (Romoje ir Venecijoje), o tada Bazelyje leisti 1551, 1557, 1571, 1578 m. Buvo ir dar daug jos leidimų.
(daugiau apie ją >>>>>)
Miunsteris ištraukas iš Jovijaus pradeda Gercino miško aprašymu, kokie žvėrys jame gyvena; tada pateikiamia žinių apie kelią iš Vilniaus į Maskvą, Moskovijos prekes, perpasakojamas žinomas Gerasimovo pasakojimas apie medžio drevėje įstrigusį valstietį, kuris gudrumu priverčia mešką išlaisvinti jį. Toliau pateikiama žinių apie lokius iš Aristotelio ir Plinijaus. Dar iš Jovijaus pateikiama žinių apie moskovitų tikėjimą, apeigas su gira, žuvų gausą Volgoje ir eršketus ir kt.

Kitas toks kūrinys – Vienos vyskupo Joano Fabro „Ad serenissimum principem Ferdinanduin Archiducem Austriae, Moscovitarum juxta mare glaciale religio“ (1526). Jos irgi buvo keli leidimai, o dalis apie religiją išversta į anglų kalbą M. William Palmer. Dissertations on subjects relathing to the orthodox or Eastern catholic communion (1853) ir prancūzų kalbą „Biblioteque russe et polonaise“ (1860).

1543 m. A. Manucio rinkinyje pasirodė Josafato Barbaro 1436 m. kelionės į Tanu aprašymas (kuriame šiek tiek rašoma apie Maskvą), o Venecijoje „Lettera d‘Alberto Campense...“ (žr. >>>>>), kurių šaltiniu buvo M. Miechovskio kūrinys.

Kaip matoma, dauguma kūrinių pasirodė Venecijoje, su kuria dalykinius santykius užmezgė kunigaikštis Ivanas III.

[ Įdomus Jovijaus fragmentas:
„Moskovitai kalba ilirų kalba ir, panašiai kaip slavai, dolmatai, bohemai, lenkai ir lietuviai, taip pat naudoja ir oilirų rašmenis. Ši kalba, kaip sako, plačiausiai paplitusi iš visų, nes naudota Konstantinopolyje Osmanų rūmuose, o [ilirų] kalbą su malonumu neseniai klausė ir Egipte, pas Memfio sultoną ir mameliukus. ]

Po Lenkijos aprašymo eina Lietuvos, Žemaitijos ir Rusijos aprašymai. Apie jas šaltiniais buvo: Enėjaus Silvijaus Pikkolomini „De Polonia, Lithuania et Prussia siue Borussia“; Decijaus²⁾ „De vetustatibus Polonorum“; Matvėjaus Miechovskio „Tractatus de duabus Sarmatiis Asiana et Europiana“ (apie jį žr. >>>>).

Enėjas Silvijus Pikkolomini, 1458 m. tapęs popiežiumi Pijumi II, pasižymėjo ir kaip politinis veikėjas, kurio laiškuose yra svarbios informacijos apie daugelio Europos šalių istoriją, bei geografas ir istorikas. Vienu reikšmingesnių jo kūrinių yra „La Descritione de l‘Asia et d l‘Europa“. Jo 1531 m. leidime, kaip atskiras skyrius, ir yra minėtas kūrinys „De Polonia...“. Jo nuorašai ir sudaro Lietuvos gamtos aprašymo pradžią. Iš ten pat Miunsteris sėmėsi žinių ir apie lietuvių šeimų papročius, apie lietuvių žmonų neišmanumą (dėl ko vėliau 1550 m. apgailestavo Michalonas Litvinas), apie tikėjimus, dar išlaikiusius pirmapradį griežtumą. Šie įsidėmetini tuo, kad Enėjus juos surinko, kaip pats patikino, iš Jeronimo, skleidusio krikščionybę tarp lietuvių. [ Jeronimas buvo Pijaus II nuncijumi 1459 m. (jį mini J. Dlugošas, apie Jeronimą truputį daugiau yra I. Iaroszewich „Obraz Litwy“, 1844) ]

Iš Justo Decijaus (1490-1547) veikalo, kuris buvo išleistas 1521 m. kartu su M. Miechovskio „Kronika...“, Miunsteris paėmė duomenis apie Algirdą ir Jogailą (Olgeridus/ Olgerdus; Iagello).

M. Miechovskio „Kronika...“ pirmąkart išleista 1517 m. Krokuvoje ir jos buvo keletas leidimų, ji išversta į vokiečių ir italų kalbas. Ji ir buvo pagrindiniu šaltiniu apie mažiau žinomus Rytų Europos kraštus.

Jos žinias apie lietuvius Miunsteris papildė pastaba, kad tarp lietuvių paplitusi girtuoklystė yra yda, bendra visoms šiaurėms tautoms. Prancūziškame 1552 m. „Kosmografijos“ leidime, po iš M. Miechovskio paimtų žinių, kad žydai Lietuvoje užsidirba pragyvenimui savo darbu, užsiima prekyba, valdo muitines ir kitus valstybinius pastatus, pridurta, kad kitose šalyse žydai gyvena tik iš to, kad ima procentus nuo kapitalo („et ne vivent point d‘usures comme font les autres Juifs allleurs...“).

Į Lietuvos aprašymą įsiterpia Žemaitija (Samogitia), kur suteikiama žinių apie lietuvių kunigaikščius, beje supainiojant Algirdo sūnus Skirgailą su Švitrigaila, o vėliau vėl tęsiamas Lietuvos aprašymas pagal M. Miechovskio „Traktatą...“. Žemaitijos aprašyme pateikiamas totorių apgyvendinimas prie Vilniaus. Iš daugelio paliudijimų matome, kad tas įvykis buvo isidėmėtinas. Turkų istoriografo sultono Miurado IV-Pečevi, gyv. 16 a. pab.-17 a. pr., liudijimu, iš Timūro užpulto Kipčako 1391 m. pabėgę totoriai apsigyveno Lietuvoje. Anot padavimų, jų buvo iki 40 tūkst. 6 m. po to, kai Vytauto nugalėtos Azovo ordos totoriai, paimti į nelaisvę 1397 m. mūšyje, įvykusiame tarp Dono ir Volgos, buvo įkurdinti prie Vaki upės, 14 varstų nuo Vilniaus, pačiame Vilniuje, Ašmenoje, Trakuose, Lydoje, Naugarde, Breste, Volynėje ir Augustave. Vytautas tiems totoriams davė nemažas teises ir jie jį prisiminė geruoju.

Po Lietuvos jau seka Moskovijos aprašymas. Spėjama, kad jis parengtas 16 a. 4 dešimtm. Tais laikais Vakarų Europoje buvo labai mažai spaudinių su Maskvos Rusios aprašymu. 1487 m. Venecijoje išleistas Ambrosijaus Kontarini 1474-ų metų kelionės aprašymas (žr. >>>> ). 1543 m. Antonijo Manucijo rinkinyje pasirodė Josafato Barbaro kelionės aprašymas.

Miunsterio „Kosmografijoje“ yra ir toks, Lietuvą kažkiek liečiantis, pranešimas:

To sužinojimui, nemažai mums [t.y. A. Biedui] padėjo ponas Jo Jatzki, kadaise priklausęs Maskvos turčius, kuris dabar, po didžiojo kunigaikščio Vasilijaus, palikusio mažametį sūnų, mirties pabėgo pas Lenkijos karalių Žygimantą dėl nežymaus kai kurių bojarinų sukelto maišto. … Kai prieš kelis metus Žygimantas Herberšteinas, tuo metu imperatoriaus Maksimiliano³⁾ pasiuntinys pas tą patį Moskovijos didįjį kunigaikštį Vasilijų, ne kartą ragino jį [t. y. Jatzkį], kad tasai jam parengtų Moskovijos aprašymą, tai [Jatzkis] niekada neatsisakydavo [nunquam cessauit] kruopščiai išsiaiškinti viską, kas susiję su šalies pažinimu. Jis taip pat rašo, kad tos šalies dirva šiaurėje šalčio paveikiama tiek, kad ten negali augti javai, tačiau [ten] gausu laukinių žvėrių, kurie, kaip sakėme, su brangiais kailiais. Kai kunigaikštis būna įsitraukęs [implicatur] į karus, jis savo brangenybes saugojimui padeda Belozersko tvirtovėje, kurią supa vanduo.

Tai, kad Maskvos turčius Jo Jatzki pabėgo Ivano IV Žiauriojo mažametystės metu (taigi, valdant Elenai⁵⁾), labai tikėtina, kad tai yra Ivanas Liackis, 1534 m. rugpjūtį pabėgęs iš Serpuchovo kartu su kunigaikščiu Semionu Bielskiu⁶⁾.

Jei teisinga, kad Herberšteinas į Jatzkį kreipėsi būdamas pasiuntiniu, tai jų bendravimo pradžia turėtų būti apie 1517 m. I. Liackiui pabėgus į Lenkiją, Herberšteinas ne kartą buvo ten su įvairiais diplomatiniais pavedimais ir, mokėdamas rusų kalbą, galėjo palaikyti santykius ir iš jo gauti naujų žinių.

Atrodo, kad rusų šaltiniuose Ivanas Liackis pirmąkart paminimas 1517 m. kaip „priešakinis“, „lengvasis“ karvedys Iš Velikyh Lukų pasiųstas rugsėjo 20 d. į pagalbą Pskovo priemiesčiui Opočkei, apsuptam lenkų-lietuvių pulkų, vadovaujamų Konstantino Ostrogiškio; su juo buvo „daugelio žemių žmonės … čekai, liachai, ugrai, lietuviai ir vokiečiai, nuo cezario Maksimiliano buvo žmonės išmintingi [tarp jų minimi rotmistrai, arichtychtanai, aristoteliai]; taip pat buvo muravai, mozošanai, volochai, serbai, totoriai“ (pagal „Pskovo metraštį“). Priešakiniai karvedžiai sėkmingai atliko pavedimą, užpuolė lietuvių karius ir trijų pusių ir juos sutriuškino. Tada Liackis, gavęs žinią, „kad daug Liachovės žmonių eina į pagalbą“, užpuolė juos ir užmušė 4000 žmonių, paėmęs į nelaisvę jų karvedžius: Čerkasą Chrebtovą, jo brolį Misiurą, Ivaną Zelepuginą ir kitus, o taip pat patrankas ir piščalas [šaunamuosius ginklus, arkebuzas]. Tai privertė K. Ostrogiškį spalio 18 d. nutraukti apsuptį, o I. Liackis buvo pagirtas didžiojo kunigaikščio.

1522 m. I. Liackis dalyvavo žygyje prieš krymcus [Krymo totorius], 1524 m. prieš Kazanės totorius, 1527 m. okolničas I. Liackis buvo pasiuntiniu pas Lenkijos karalių Žygimantą, o 1528 m vietininku Pskove. Reikia manyti, kad jis priklausė partijai, nepalaikiusiai Vasilijaus skyrybų su Solomonija⁷⁾ – ir 1530 m., gimus Ivanui, užsitraukė opalą [nemalonę]. 1533 m. jis dar kartą žygiavo prieš krymcus, kurie apsiribojo Riazanės apylinkėmis.

Minėta opala paaiškina jo pabėgimo priežastį, ėmus valdyti Elenai. Lenkijoje jis priimtas maloniai. Apie tai rašyta 1535 m.: „Tą pačią vasarą iš Lietuvos nuo didžiojo išdavikų kunigaikščių, nuo kunigaikščio Semiono Bielskio bei Ivano Liackio, jų žmonės, o pasakojo didžiajam kunigaikščiui, kad karalius surinko daug savo žmonių“. O 1536 m.: „Jau Žygimantas, matydamas, kad Rusija su mažamečiu caru stipresnė už Lietuvą, mąstė apie taiką; reiškė nepasitenkinimą mūsų išdavikais: prižiūrėjo Liackį su sargyba“.

Visi tie užsiminimai apie Liackį rusų ir lenkų šaltiniuose dera su Miunsterio pateikimu. Jo dalyvavimas daugelyje žygių galėjo suteikti nemažai žinių, kuriomis galėjo pasidalinti su svetimšaliais.

¹⁾ Sebastianas Miunsteris (Sebastian Munster, 1488-1552) - vokiečių pranciškonas, kartografas, kosmografas. Jo „Cosmographia“ (1544) yra ankstyviausias pasaulio aprašymas vokiečių kalba. Taip pat išleido Europos žemėlapį (Mappa Europae, 1536). Heidelberge dėstė hebrajų kalbą ir teologiją, o vėliau nuo 1529 m. Bazelyje matematiką (ir tada priėmė liuteronų tikėjimą). Skatino hebrajų kalbos žinias tarp krikščionių, iš hebrajų išvertė Bibliją, parengė kelias hebrajų kalbos gramatikas. Be kita ko, išleido pora traktatų, susijusių su astronomija.

²⁾ Justas Decijus (Justus Ludwik Decjusz, 1485–1545) – vokiečių kilmės miestietis ir diplomantas Krokuvoje; Žygimanto I Senojo finansų ministras ir sekretorius. Parašė plačiai žinomą „De vetustatibus Polonorum“, kurioje pateikė ankstyvąją versiją apie sarmatišką Lenkijos karalių kiltį. Taip pat, remdamasis asmeniniais pastebėjimais, parašė „Księga o czasach króla Zygmunta“, esančią vienu pagrindiniu šaltiniu apie 16 a. Lenkiją. 1528 m. prie Krokuvos nusipirko pora kaimų ir pradėjo statyti vilą, tapusią vietinių susirinkimų vieta aptariant įvairius kasdienius, politikos ir religinius klausimus. Ši praktika tebetęsiama iki mūsų dienų.

³⁾ Maksimilianas I (1459-1519) - Romos imperatorius (nuo 1508 m.), vadintas „paskutiniuoju riteriu“. Buvo nepaprastos jėgos ir didelę svarbą skyrė fiziniams užsiėmimams bei dalyvavimui turnyruose. Jo valdymo laikais suklestėjo humanizmas. Reformavo Vokietijos ir Austrijos valstybines sistemas. Jam valdant Habsburgų Austrija tebebuvo ekonomiškai silpna, tad nuolatiniams karams visada trūko pinigų. Imperijos sandara neleido jam didinti mokesčių ar įvesti naujų be reichstago pritarimo, o fiksuoto dydžio rinkliavos darėsi per mažos keičiantis kainoms ir brangstant kariuomenės išlaikymui. Trūkstamos lėšos buvo dengiamos paskolomis iš didžiųjų bankininkų šeimų. Paskutiniais metais dėmesį sutelkė į Rytų politiką, norėjo rengti Kryžiaus žygį prieš Turkiją ir siekė suartėti su Maskvos kunigaikščiu Vasilijumi III⁴⁾, pas kurį pasiuntiniu siuntė Sigizmundą fon Herberšteiną. Tačiau niekas didelio dėmesio tam žygiui neskyrė.

⁴⁾ Vasilijus III (1479-1533) - Maskvos didysis kunigaikštis (nuo 1505 m.). Prisijungė Pskovo ir Riazanės žemes; 1514 m. po karo su Lietuva užkariavo Smolensko žemę. Kovojo su Kazanės chanatu. Jam valdant, vyko statybų bumas: Maskvoje buvo iš naujo pastatytas Arkangelo soboras, o Pamaskvės Kolomenskoje kaime pastatyta Žengimo dangun cerkvė ir kt. Jo sūnumi buvo Ivanas IV Rūstusis.

⁵⁾ Elena Glinskaja (apie 1508-1538) – antroji Vasilijaus III žmona (1526), kilusi iš LDK didikų Glinskių giminės, Ivano IV Rūsčiojo motina. Ivano regentystės metu Maskvos kunigaikštienė. Besilaikanti daugiau lietuviškų papročių ir būdama lietuviško išsilavinimo, nebuvo mėgiama nei bojarinų, nei liaudies. 1534 m. pradėjo Kitai-miesto aptvėrimą. 1537 m. su karaliumi Žygimantu į sudarė Rusijai palankią sutartų, ja nutraukdama 1534-37 m. karą su Lietuva. Mirė netikėtai - spėjama, kad galėjo būti nunuodyta gyvsidabriu.

⁶⁾ Semionas Bielskis (m. apie 1544 m.) - rusų kunigaikštis ir karvedys, iš gediminaičių Bielskių giminės, su vyresniaisiais broliais valdęs Luchską prie viduriniosios Volgos dalies. Netrukus po Vasilijaus III mirties, 1534 m. kartu su I. Liackiu rengė karius Serpuchove galimo karo su Lietuva atvejui. Buvo prieš mažamečio Ivano regentystės tarybą – ir 1534 m. jiedu, kartu su daugeliu bojarinų vaikų, pabėgo į Lietuvą, kur gavo Žiežmarių, Stakliškių ir Karmėlavos dvarus. Jiedu paskatino Žygimantą I kariniams veiksmams, kurie nebuvo sėkmingi, tad vėliau Žygimantas I pyko ant Bielskio. Vėliau nuvyko į Krymą ir įkalbėjo surengti žygį prieš rusus, tačiau, pamačius didelę rusų kariuomenę, chanas atsitraukė.

⁷⁾ Solomonija Saburova (apie 1490-1542) – pirmoji Vasilijaus III žmona (1505), kilusi iš bojarinų Saburovų giminės. 1525 m. su ja išsiskyrė; ji išsiųsta į vienuolyną, nes buvo bevaikė. Kanonizuota Šv. Sofijos Suzdalietės vardu (nes laikoma, kad ji 1609 m. ji išgelbėjo Suzdalę nuo lenkų užpuolimo).