Kazys Saja. Molynė
Iš knygos "Nebaigtas žmogus"

Amžių pradžioje Viešpats nebuvo taip atsitolinęs nuo žemės naujakurio žmogaus – tikriausiai neturėjo, kad jis pasijustų išguitas ne tik iš rojaus, bet ir iš dieviškojo tėvo širdis. Kūrėjui buvo mielas žmogaus troškimas su juo dalytis žemės gėrybėmis. Žmonės degino gražiausių ėriukų mėsą, krovė ant aukuro vaisius ir javų pėdus manydami, kad Viešpaties uoslei malonus tas dūmų kvapas ir sykiu su dūmais kylančios jų mintys: štai, Viešpatie, geriausią kąsnį mes paskyrėme tau, vildamiesi, kad šito gero užteks ir mums.

Kūrėjas, matyt, nesitikėjo, nebuvo numatęs, kad iš tokio nuolankumo, iš atsidavimo jam brolis nužudytų brolį. Senojo Adomo sūnus ir pats jau nebejaunas Kainas, rodos, galėjo susiprotėti, kad jo deginami prinokę javai negali skleisti tokių karštų ir juodų dūmų kaip riebi Abelio aviena. Ir kas tam nelaimėliui įkalė į galvą tokią mintį, kad žemdirbio auką Viešpats atsisako priimti? Galbūt iš nevilties Kainas ir paaukojo Dievui savo brolį, pasirengęs priimti artimųjų bausmę – akis už akį, dantis už dantį, galva už galvą.

Kūrėjas ne kartą jau buvo bylojęs ir veikęs kaip žmogus tarp žmonių, kad šie įgytų daugiau jo dvasios ir išminties. Šį sykį jis ryžosi gelbėti brolžudį Kainą, prikeldamas iš numirusiųjų Abelį. Tačiau paaiškėjo, kad šito padaryti net Viešpats Dievas nebegali. Arba neberegi tokios prasmės.

Abelis nebe pirmą kartą buvo suleidęs avis į žaliuojančius brolio pasėlius. Įpykęs Kainas rado jį knarkiantį alyvmedžio paūksmėj. Taukuotu Abelio veidu ropinėjo musės, drabužis iš tolo tvoskė avių tvartu, bet aviganio rankos nebuvo tokios įdiržusios kaip Kaino, sūriu prakaitu drėkinusio kiekvieną dirvos pėdą. Kainas nebesuvaldė savo įtūžio – išlupo iš žemės didoką akmenį ir suknežino Abeliui galvą. Šis išleido dvasią kur kas lengviau negu titnago šuke skerdžiamos jo avys.

"Brolis nespėjo manęs prakeikti", - ramino save Kainas, tačiau Abelio dvasia skausmingai rovė iš kūno jo dvasią, reikalavo didelės aukos. Tada jis paskubom sukrovė laužą, ant jo paguldė užmuštą Abelį, ilgai vargo, kol trindamas du medžio pagaikščius išgavo ugnį ir padegė tą šiurpų savo aukurą. Nuo jo sklindantys dūmai kilo tiesiai į dangų – Dievas pagaliau sutiko priimti Kaino, žemdirbio, auką. Viešpats turėjo suprasti, kad jo nemylimas Adomo sūnus nebegalėjo, nebeįstengė sutramdyti savo rūstybės, kaip jos nesutramdo pats Dievas, kai baudžia tuos, kurie jam nusikalto.

Kūrėjas nusprendė atkurti Abelį ne iš apdegusių jo kaulų, o iš molio - taip, kaip anuomet buvo nulipdęs Adomą. Iš dykumos atskriejęs viesulas krūmokšniais apaugusioj dykroj nupustė storą smėlio sluoksnį, toj vietoj atsirado molingas duburys. Užėjusi liūtis pripildė jį vandens. Du iš dangaus siųsti jaunuoliai angelų veidais, pasikaišę baltas galabėjas, tris dienas ruošė Viešpačiui tinkamą molį. Pirmąją dieną giedodami braidė po tą duburį, vis labiau drumsdami telkšantį vandenį. Antrąją dieną vanduo pavirto tirštoka tyre, o trečiąją išminkytas molis pasidarė toks klampus, jog tie jaunikaičiai be Dievo ir žmonių pagalbos nebegalėjo išrauti savo kojų.

Štai tada ir atsirado basas, žilabarzdis Nepažįstamasis, kalbantis pranašo ar paties Dievo balsu. Abelio našlei jis pasakė:
- Nebegedėk, pabarsčiusi galvą vyro pelenais, šią naktį tu vėl miegosi šalia jo.

O tuos, kurie kėsinosi užmušti brolžudį Kainą, Nepažįstamasis rūsčiai perspėjo:
- Jeigu kuris kerštaudamas jį nužudydamas, tam bus atkeršyta septyneriopai.

Jie nesuprato, kaip galima septyneriopai ką nors nugalabyti arba kitaip ką nors nubausti. Bet iš tų žodžių jie pajuto, kas yra tas, kurio jie iš pradžių nepažino.

Kai Viešpats paėmė gniutulą molio ir ėmė jį maigyti kepaluodamas Abelio galvą, suramintoji našlė parpuolė ant kelių ir ėmė maldauti:
- Viešpatie!… Aš, žinoma, trokštu turėti gyvą ir sveiką savo vyrą, tik nenorėčiau, kad jis vėl tąsytų mane už plaukų, vadintų kvaiša avim, o pats kaip avinas lakstytų pas svetimas moteris.

Prie jos prašymo prisidėjo ir Setas, trečiasis Adomo sūnus, maldaudamas, kad Viešpats pakeistų Abelio būdą, padarytų taip, kad šis nebetvirkintų jo dukterų, kurioms dar ne metas galvoti apie vyrus. O viena iš jo paauglių, rodos Lėja vardu, paskui ir vyresnioji Zilpa – abi sukryžiavusios ant pilnėjančios krūtinės rankas progiesmiu išsakė savo pageidavimą:
- Nulipdyk mums, Viešpatie, ne vieną, o du, kad ir plonesnius už Abelį, panašius į tuos, kurie čia dainuodami darbavosi. Jie buvo tokie linksmi, tokie malonūs mėlynakiai…

Paaiškėjo, kad niekas iš stebinčiųjų Viešpaties minkomą molį nebetrokšta matyti Abelio tokio, koks jis buvo anksčiau.

Vorutos tekstai
Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė