Dorėnų orderis
Tai seniausias Senovės Graikijos orderis, gyvavęs nuo 7 a. pr.m.e. ir savo brandą pasiekęs 5 a. pr.m.e.
Pirminėje traktuotėje, dorėnų orderio kolonos stovi statmenai ant plokščio pamato
(stylobates) be bazės. Jas puošia 20 vertikalių įdubų (griovelių) per visą kolonos aukštį.
Kolonos viršus baigiasi lygiu kapiteliu, prilaikančiu kvadratinį abaką, remiančiu horizontalią perdangą (antablementą).
Įsidėmėtina savybe (tiek graikiškame, tiek romėniškame variante) yra triglifai ir metopos. Triglifai su dekoratyvinėmis įpjovomis ir perteikia pirminių medinių sijų galus. Po kiekvienu triglifu yra vinių formos gutai, tarsi jie būtų prikalti iš apačios konstrukcijai sustiprinti. Triglifas išcentruotas pagal kiekvieną koloną, o dar po vieną (o kartais ir du) patalpinant tarp kolonų. Tarpai tarp triglifų yra metopos. Jos gali būti lygios arba papuoštos neaukštais bareljefais.
Ankstyvieji dorėnų orderio pavyzdžiai yra pietų Italijos Paestumo šventyklos (Magna Graecia sritis). Deloso salos Apolono šventykla pradėta statyti 478 m. pr.m.e., tačiau taip niekada neužbaigta. Nepriklausomybės nuo Atėnų laikotarpiu, šventykla buvo skirta Porosui. Jos frontono gale yra 6 kolonos ir dar po 13 šonuose. Visos kolonos centruotos ties triglifais, išskyrus kraštines. Lygios be griovelių kolonos stovi tiesiai ant platformos, be bazės. Susiaurėjimai kolonų viršuje ir platūs, tarsi pagalvėlės, echinai likę archainiai elementai.
Klasikinio dorėnų orderio pavyzdys yra Atėnų Hefaisto šventykla, pastatyta apie 449 m. pr.m.e. To paties laikotarpio Partenonas, didžiausia Atėnų šventykla, yra irgi dorėnų orderio, nors jo skulptūriniai papuošimai artimesni Jonėnų orderiui.
Romėniškame dorėnų orderio variante antablementas žemesnis. Kraštiniai triglifai centruoti ties
kolonomis, o ne architravo pakraštyje. Kolonos ne tokios masyvios. Po kapiteliu astragalo
apvadėlis apjuosia koloną tarsi žiedas. Praplatėjimas viršuje užtikrina sklandesnį perėjimą tarp
frizo ir atbrailos bei pabrėžia abako viršų. Kolonos taip pat turi apvadus ties baze ir stovi ant žemų
kvadratinių plokščių ar net kyla nuo cokolių. Šį orderį savo veikale aprašė Romos architektas
Vitruvijus.
Iki graikų architektūros orderių atgimimo 19 a., dorėnų orderis buvo retai naudojamas. Pirmosios iliustracijos pasirodė 18 a. viduryje. Naujoje klasicizmo bangoje jis pasirodė išreikšdamas paprastumą, tikslingumą, saiką, o JAV ir respublikonų vertybes.
Lordo Hill'o kolona didžiausia dorėnų orderio kolona pasaulyje.
Pavyzdžiai Lietuvoje
Lietuvoje visiems žinomas Vilniaus arkikatedros dorėninio orderio šešių kolonų portikas (L. Stuoka-
Gucevičius). Šv. Kazimiero koplyčios išorė santūriai dekoruota dorėnų orderio elementais (K.
Tenkala). Vilniaus Didžiosios gt. 1 Prozorų (Franko) namas išsiskiria dorėniniais piliastrais (M. A. Šulcas). Eišiškių bažnyčią puošia
6 kolonų dorėninis portikas (T. Narbutas). Tuskulėnų rūmų
vakarų fasadą puošia 4 dorėninių piliastrų plokščio portiko imitacija (K. Podčašinskis). Kiti pavyzdžiai:
Taujėnų dvaro rūmų portikas (P. Rosis), Fitinhofų rūmų (Vokiečių gt. 28/17) Vilniuje įvažiavimų portalus šonuose akcentuoja dorėniniai piliastrai.
Vilniaus Arkikatedros portikas, 1912 m.
Jonijos orderis
Jonijos orderis atsirado 6 a. pr.m.e. Jonijoje, pietvakarių pakrantėje ir Mažosios Azijos salose. Pačioje Graikijoje Jonijos orderis buvo naudojamas 5 a. pr.m.e. Pirmoji didesnioji šventykla, pastatyta naudojant šį orderį, buvo Heros šventyklą Samoso saloje. Ją apie 570- 560 m. pr.m.e. pastatė Rhoikos, tačiau teišstovėjo vos dešimtmetį, - ir buvo sugriauta žemės drebėjimo. Ilgiau stovėjo kita 6 a. pr.m.e. Artemidės šventykla Efese, vienas iš 7 pasaulio stebuklų. Partenonas, pastatytas dorėnų orderiu, irgi turi Jonijos orderio elementų. Gryną Jonijos orderį galime pamatyti Atėnų Akropolyje, Erechteume.
Skirtingai nuo dorėnų orderio, Jonijos orderio kolonos stovėjo ant bazės, kuri įsiterpia virš
stilobato. Kolonos kapitelis turi po dvi riestas voliutas, charakteringas šiam orderiui. Jos guli ant
echinos ("galvutės"), papuoštos kiaušiniu ir strėlyte. Pradžioje voliutos buvo viename lygyje,
tačiau vėliau imta jas kraštuose kilstelėti viršun užtikrinant, kad jos matomos vienodai žiūrint
tiek iš fasado pusės, tiek iš šono. Tai 4 a. pr. m.e. padarė Jonijos orderį labiau raitytą ir kartu mėgstamą nei dorėnų orderis.
Jonijos orderis gerokai grakštesnis nei dorėnų. Kolonų aukštis yra lygus 8-9 kolonos diametrams (arba net ir daugiau kaip Antebellum kolonadose). 16 a. italų architektas Vincenzo Scamozzi sukurta Jonijos orderio atmaina, turinti keturšonį kapitelį tapo vos ne standartu.
Po voliutomis Jonijos kolona galėjo turėti platų žiedą ar kaspiną, atskiriantį kapitelį nuo kolonos su įdubomis. Tarpe tarp voliutų (arba nuo jų "akių") galėjo kaboti vaisiai ar gėlės. Beveik visada Jonijos orderio kolonos yra vagotos. Po kai kurių variacijų pradžioje, kolonos griovelių skaičius nusistovėjo ir jų yra 24. Jonijos kolonų be griovelių pavyzdžiu gali būti Ruzvelto memorialo milžiniškos kolonos (JAV) taip John Russel Pope norėjo išreikšti žmogaus ištvermės derinį su Teodoro Ruzvelto protu.
Antablementas sudarytas iš trijų dalių: lygaus architravo, padalinto į du arba, dažniau, tris juostas; frizo, kuris gali būti gausiai dekoruotas skulptūriniu bareljefu, ir karnizo su dentikulais, kepurėle ir kimationu ("išraita"). Renesanso laikotarpiu antablemento aukštis buvo sumažintas susiaurinant architravą, ir taip labiau išryškinant frizą.
Augusto laikmečio architektas Vitruvijus aiškino (De Architectura), kad dorėnų orderis labiau atitinka vyro kūno proporcijas, o Jonijos orderis yra labiau "moteriškas". Tokio tvirtinimo pagrindu gali būti iš graikų atėjusi tradicija iš tokių architektų, kaip Hermogenes iš Priene (garsiosios Artemidės šventyklos Magnezijoje, dabar Turkijoje, autoriaus). Tas užuominas perėmė ir renesanso teoretikai.
Jonijos orderis yra būdingas post-renesanso bibliotekoms ir teismo rūmams. Vienas žinomesnių šio orderio pastatų buvo Romos "Fortuna Virilis" šventykla, pirmąkart detaliai perteikta Antoine Desgodetz raižiniuose (Les edifices antiques de Rome, 1682)
Pavyzdžiai Lietuvoje
Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios (architektas Janas Zaoras) pagrindiniame fasade išsikišęs keturių šonuose suporintų kolonų Jonijos orderio portikas prilaiko balkono baliustradą ir gaubia labai puošnų portiką. Krinčino Šv. Petro ir Povilo bažnyčios viduje sienas skaido Jonijos orderio piliastrai su kaneliūromis bei gėlių girliandomis ir kekėmis prie voliutų. Paežerių dvaro rūmų pagrindinio fasadą pabrėžia keturių jonėninių kolonų portikas. Šuazelių (de Reusų) rūmų portiko (S. Daukanto a. 2/5, M. Knakfusas) keturios jonėninės kolonos laiko masyvų antablementą.
Vilniaus generalgubernatūros rūmų (dabar Prezidentūra, S. Daukanto a. 3/8, V.
Stasovas) antrajame aukšte aštuonių jonėninių kolonų kolonada pabrėžia centrinį rizalitą.
Pakruojų dvaro rūmų šokių salėje liaunos jonėninės kolonos remia labai išplėtotą
antablementą. Paminėtinas ir Verkių rūmų (M. Knakfusas) rytinės oficinos (dabar
Mokslininkų rūmai) centre esantis keturių kolonų jonėninis portikas bei Aštriosios Kirsnos dvaro rūmų keturių laibų jonėninių kolonų portikas.
 Šuazelių (de Reusų) rūmų portikas |
 Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia |
Korinto orderis
Korinto orderis apibūdinamas kolonomis su grioveliais ir įmantriu kapiteliu, dekoruotu akanto lapais ir užraitais. Orderis retai naudotas graikų architektūroje.
Laikoma, kad šį orderį sukūrė architektas Kalimachas, kurį, atseit įkvėpė ant kapo
mergaitės paliktas krepšys. Jame buvo keli jos žaisliukai ir krepšys buvo uždengtas
kvadratine plokšte, saugančia juos nuo lietaus. Krepšio vietoje užaugo akanto krūmas, ir jo
lapai susipynė su krepšio pinutėmis. Taip bent jau sakė Vitruvijus. Šios legendos motyvais
Claude Perrault'as sukūrė vinjetę, naudotą Vitruvijaus traktato vertimui (1684).
Savo proporcijomis Korinto orderis panašus į Jonijos, tik yra kiek grakštesnis. Korinto orderis gali būti laikoma įmantresniu Jonijos kapitelio variantu. Gerai įsižiūrėjus į Korinto orderį, pastebėsime kapitelio kampuose pastebėsime voliutas, tik mažesnes ir ne taip išsiskiriančias, susisukančias virš dviejų stilizuotų akanto lapų eilių. Dar mažesnės voliutos sukasi į vidaus pusę viena prieš kitą. Lapai gali būti labai schematiški ir paprasti, tačiau gali būti ir ekstravagantiškai užraityti, natūralistiniai ir aštriais kampais. Vėlyvosios Antikos ir Bizantijos laikais lapai gali palinkę į šonus, tarsi pučiami Tikėjimo vėjo. Skirtingai nuo Dorėnų ir Jonijos orderių, Korinto kapitelis po savimi neturi "kaklo", o tik žiedo formos astragalą arba kaspiną, sudarančių kapitelio pagrindą, primenantį legendinio krepšio dugną.
Korinto orderio kolona beveik visada su grioveliais, kurie taip pat gali būti ornamentuoti: kauburėliai gali būti su kaspinėliais, o grioveliuose iškyšuliukai. Grioveliai gali pasibaigti su iš kyšuliukais link entazio. Prancūzais juos vadina chandelles ir kartais juos užbaigia liepsnomis ar varpeliais. Vietoje kaspinėlių gali būti karoliukai ar žievelės.
Virš kapitelio esantis abakas turi įgaubtus šonus, kad derėtų prie užlenktų kapitelio kampų. Kiekvieno šono centre jis gali turėti po rozetę. Architravas yra padalintas į dvi ar daugiau dalių, - lygiomis arba skirtingomis proporcijomis. Virš lygaus, be papuošimų architravo yra frizas, kuris gali būti gausiai papuoštas arba taipogi paliktas lygus. Aukščiau esantis karnizas yra toks pat, kaip Jonijos orderio. Jei karnizas yra gerokai išsikišęs, jis gali būti prilaikomas dekoruotų atramų arba modiljonų.
Seniausia žinoma Korinto orderio kolona yra Arkadijoje
Bassae mieste, Apolono Epicurius šventykloje, pastatytoje apie 450-420 m. pr.m.e. Pačią šventyklą supa dorėniška kolonada,
viduje skliautą prilaiko Jonijos orderis. Vienintelė Korinto orderio kolona stovi atskirai
išcentruota pagal skliautą. Ir visos tos kelios žinomos ankstyvosios Korinto orderio kolonos
buvo šventyklų viduje. Pirmasis dokumentuotas Korinto orderio kolonų panaudojimas išorėje
yra apskritame Atėnų Lysikrato choragiškojo (choragos) monumente (apie 334 m. pr.m.e). Korinto orderis labiau išplito romėnų laikotarpiu.
Indiškasis Korinto kapitelis
Tai šiaurės vakarų Indijoje rasti kapiteliai, kurie karūnuoja kolonas ir piliastrus. Jie derina heleniškuosius ir indiškuosius elementus. Jie dažniausiai datuojami pirmuoju mūsų eros amžiumi. Juose išlaikytas klasikinis dizainas perteikiamas kiek prailginta forma. Juose dažnai panaudoti Budos arba Bodhisatvų atvaizdai.
Pavyzdžiai Lietuvoje
Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios viršutiniame tarpsnyje suporintos Korinto orderio
kolonos laiko pertraukto antablemento ir segmentinio frontono kraštus. Tarp jų nišoje yra
skulptūra. Šv. Jono bažnyčios (Vilniaus universitete) pietinio fasado centras pabrėžiamas
keturių Korinto kolonų portiku (K. Podčašinskis). Ypač pastebimas
Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios šešių Korinto orderio kolonų portikas (K. Podčašinskis).
Žodynėlis
Abakas (gr. abax) viršutinė kapitelio dalis, dažniausiai keturkampės plokštės pavidalo.
Akantas (gr. akanthos) - stilizuotų akantų lapų ir žiedų pavidalo architektūrinis elementas, puošiantis kapitelius, frizus ir gembes (akantas - žolė arba krūmas, augantis Azijos, Afrikos ir Europos šilto klimato zonose).
Antablementas (pranc. entablement) pastato perdanga (dažniausiai virš kolonų), susidedanti iš architravo, frizo ir karnizo.
Architravas (pranc. architrave, lot. trabs sija) apatinė perdangos (antablemento) dalis virš kolonos kapitelio.
Astragalas (gr. astragalos slankstelis, čiurna) - pusapskritimio formos kolonos velenėlis su tiesaus profilio lentynėle.
Baliustra (pranc. balustre, lot. balaustium granatmedžio žiedas) vertikalus vazos ar taurės formos baliustrados stulpelis.
Baliustrada (pranc. balustrade) drkoratyvi laiptų, balkono ar terasos užtvara iš vertikalių stulpelių (baliustrų), viršuje sujungtų horizontaliu turėklu.
Balkonas (it. balcone) atvira aptverta aikštelė atsikišusi iš pastato viršutinių aukštų sienos.
Bazė (gr. basis pagrindas) profiliuotos plokštės pavidalo apatinė kolonos ar piliastro dalis.
Cokolis (it. zoccolo) sienos arba atramos apatinė dalis, atskirta nuo likusios dalies karnizu, spalva ar faktūra.
Dentikulai (lot. denticulus dantelis) nedidelių stačiakampių kyšulių eilė karnize.
Echinas (gr. echinos ežys) apvali netaisyklingo profilio kapitelio dalis, laikanti abaką.
Entazis (gr. entasis - išsitempimas, išsipūtimas) - nedidelis kolonos liemens pastorėjimas.
Faktūra (lot. factura - apdirbimas) paviršiaus sandaros ar apdirbimo ypatumai.
Fasadas (pranc. facade iš face veidas) pastato išorinė pusė.
Fleronas (pranc. fleur - žiedas) kryžmų stilizuotų žiedų ar lapų formos papuošimas.
Frizas (pranc. frise) a) vidurinė antablemento juosta (tarp architravo ir karnizo); b) horizontali dekoratyvinę juosta, skaidanti statinio ar dailės kūrinio plokštumas.
Frontonas (it. frontone) trikampė ar pusapvalė viršutinė fasado (arba ir durų ar lango) dalis.
Giljošas (pranc. guillochis) dviejų ar daugiau susikertančių linijų raštas, juosta.
Gutai (lot. gutta lašas) nupjautos piramidės formos iškyšulėliai po dorėniniu triglifu.
Kaneliūra (pranc. cannelure iš gr. kanna - nendrė) kolonos ar piliastro išilginis griovelis.
Kapitelis (lot. capitellum - galvutė) architektūros elementas, viršutinė kolonos, piliastro ar pilioriaus dalis tarp abako ir astragalo.
Karnizas (gr. koronis užbaigimas, vok. Karnies) a) viršutinė antablemento juosta (virš frizo); b) horizontali profiliuota sienos atbraila (dažniausiai dekoratyvinė); c) laikmena virš durų ar lango užuolaidoms kabinti.
Kima, kimationas (gr. kyma - banga, kymation bangelė) dekoratyvinis elementas, stilizuotų lapų juostos formos apvadas.
Metopa (gr. metope) dorėninio frizo elementas, keturkampė plokštė tarp triglifų.
Modiljonas (it. modiglione) S formos karnizą remianti gegnė.
Piliastras (lot. pila, it. pilastro - kolona) - architektūros elementas, kolonos arba stulpo pavidalo vertikalus sienos kyšulys.
Piliorius (isp. pilar - stulpas) - architektūros elementas, keturkampė arba daugiakampė atrama, remianti perdangą, paramines arkas ir skliautus. Skaido erdvę. Kai kada turi bazę ir kapitelį.
Portalas (lot. portale - vartai) puošnus įėjimas į pastatą.
Portikas (lot. porticus) a) atviras prieangis su kolonomis; b) senovės graikų pastatas su kolonomis šonuose.
Profilis (it. profilo kontūras) elemento vertikalaus pjūvio kontūro forma.
Profiliuotas turintis tam tikrą profilį (elementas, detalė).
Rizalitas (it. rizalita - kyšulys) per visą pastato aukštį išsikišusi dalis.
Rozetė (pranc. rosette - rožytė) - stilizuoto gėlės žiedo pavidalo ornamentas
Stereobatas (gr. stereobates) - senovės graikų šventyklų ar kolonados laiptų formos pamatas.
Stilobatas (gr. stylobates) senovės graikų šventyklų ar kolonados pamato (stereobato) viršutinė pakopa arba jos paviršius.
Terasa (pranc. terrasse iš lot. terra - žemė) atvira paaukštinta (kartais dengta) aikštelė šalia namo.
Toras (lot. torus išgauba) išgaubta ir atsikišusi kolonos bazės dalis.
Triglifas (gr. triglyphon, glyphis - įpjova) dorėninio frizo dalis, keturkampė plokštė su 2-3 vertikaliais grioveliais.
Vinjetė (pranc. vignette) - piešinys arba ornamentas knygos ar rankraščio tituliniame lape, teksto (skyriaus) pradžioje ir gale.
Voliuta (lot. volutus susuktas) spiralės formos užraitas su apskritimu (vadinamu akute) viduryje. Dažnai naudotas kapitelyje.
Rodo sala
Lietuvos gotika
Herodotas. Istorija
Heraklitas is Efeso
Ivanas Naživinas. Judėjas
Gotika Triprūdžių skersgatvyje
Atėnė Paladė išminties deivė
Heroika prie žilojo Nemuno
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Aleksandras Didysis Jeruzalėje
Senovės graikų astronomai
Karolio Europos slinktys
Tyro vergų sukilimasą
Vytautas Didysis
Baltai ir Europa
Hiperboriečiai
Nuslėptoji istorija
Universiteto spaustuvininkas
Krikščionybėrtiklis Egipte
Šiaulių mūšis
Vartiklis