Jurgenas Habermasas

Skaitykite: J. Habermasas: nuosaiki proto kritika

J. Habermasas gimė 1929 m. birželio 18 d. Diuseldorfe, Vokietijoje. 1949-54 m. Getingeno, Ciuricho ir Bonos universitetuose studijavo filosofiją, psichologiją, vokiečių literatūrą. 1954 m. Bonoje apgynė daktaro disertaciją apie Absoliuto ir istorijos konfliktą Šelingo filosofijoje. Dvejus metus dirbo žurnalistu. 1956 m. atvyksta ė Frankfurto Socialinių tyrimų institutą ir iki 1959 m. dirba Th. Adorno asistentu. 1961 m. tampa privatdocentu, pradeda dirbti Heidelbergo universiteto filosofijos ir sociologijos profesoriumi ir Marburgo universitete užbaigia habilitaciją. Nuo 1964 m. – Franfurto universiteto filosofijos profesorius, 1971-81 m. – M. Planko vardo Instituto direktorius. Nuo 1983 m. Frankfurto universiteto filosofijos profesorius (nuo 1994 m. profesorius-emeritas).

Jurgen Habermas Buvo žymiausias Franfurto mokyklos atstovas (ir 1963-69 m. rėmėsi M. Horkheimerio ir H. Markuzės analizės pagrindais), tačiau atkreipė dėmesį, kad mokyklos ir atskirų jų narių (pvz., Th. Adorno) koncepcija nėra nuosekli. O 1957 m. straipsnis netgi supriešino su mokyklos lyderiu M. Horkheimeriu. 1958 m. atsistatydino M. Horkheimeris; 1969 m. mirė Th. Adorno. Habermasas toliau plėtojo Frankfurto mokyklos idėją ir labiau nei ankstesnioji karta ją susiejo su marksizmu, kurį laikė kritiniu socialiniu mokslu, ir praxis filosofija.

J. Habermasas vadinamas „paskutiniu didžiuoju racionalistu“, tačiau jo teorija apima ir paties racionalizmo kritiką. Verta paminėti jo ryšį su T. Parsonso teorija aptarusia universalumo klausimus. J. Habermasas prie Parsonso sociologijos pasuko 9 dešimtm., kai įspėja visus neomarksistus, kad be T. Parsonsas perteikia aukščiausią šiuolaikinio teorinio mąstymo lygį ir jam niekas neprilygsta.

Nors J. Habermaso kalba labai sudėtinga, jos paskirtis – apčiuopti aktualią kasdienio socialinio veiksmo praxis, t.y., teorija siejama su procedūriniu požiūriu, nukreiptu į praktinius klausimus. Procedūrinis racionalumas nusako priemones, leidžiančias geriau pajusti socialinę ir politinę tikrovę, komunikacijos ar sąveikos procesus.

Ankstyvuoju laikotarpiu (1963-69) remiasi Frankfurto mokyklos atstovų, ypač M. Horkheimerio ir H. Markuzės, analize. Tik J. Habermasas giliau įsigilina į marksistinės kritinė teorijos problemas, K. Markso teorijos pagrįstumą šiandienos sąlygomis. Tai 8 dešimtm. jį atitolina nuo M. Horkheimerio ir Th. Adorno pozicijos.

J. Habermaso teorijos paskirtis – integruoti filosofinę problematiką ir empirinio socialinio mokslo metodus tiriant gyvenimo pasaulio ir sistemos paradigmos santykį bei formuluojant kritinę modernybės teoriją. Frankfurto kritinės teorijos požiūriu, instrumentinis kapitalizmo protas yra svarbiausias veiksnys, susijęs su Švietimo pradėto ir nebaigto modernybės projekto įgyvendinimu. Tik išsilaisvinimas iš instrumentinio proto leistų išvengti modernybės prieštaravimų ir atskleistų visapusiškas žmogaus proto galimybes. Kai kurie kritinės mokyklos atstovai, kaip Th. Adorno, dėmesį sutelkė į estetikos kritiką, paskutinį laisvės prieglobstį visuomenėje, kurioje dominuoja instrumentinis protas. Tuo tarpu J. Habermasas įveikti šį ketina visapusišku proto pasitikėjimu komunikaciniu racionalumu, plėtojamu diskurso procedūrose, kurios yra ryšys tarp specializuotų sferų: ekonomikos, mokslo, valdymo, administravimo, teisės, moderniosios kultūros ir moralės. Tai instituciniai reflektyvumo židiniai bei visuomenės moralinės ir politinės pažangos šaltinis.

"Racionalumo" veiksnys yra pirmiausia kalbėti ir veikti gebančių subjektų polinkis įgyti trūkstamų žinių ir jomis naudotis:
"Į subjektą atgręžtas protas save matuoja tiesos ir sėkmės kriterijais, reguliauojančiais pažįstančio ir tikslingai veikiančio subjekto santykius su galimų objektų ar turinių pasauliu. Ir priešingai: kai tik žinojimą suvokiame kaip komunikacijos sąlygotumą, racionalumas vertinamas pagal normalių sąveikos dalyvių gebėjimą orientuotis atsižvelgiant į galiojimo pretenzijas, nukreiptas į intersubjektinį pripažinimą".

Gyvenimo pasaulio, kurį sudaro kultūra, visuomenė ir asmenybė, racionalizavimas apima progresyvią įvairių elementų diferenciaciją. Tačiau moderniame pasaulyje ima dominuoti gyvenimo pasaulį kolonizuojanti sistema. Tad visapusiškai racionali visuomenė yra sugebanti išlaikyti sistemų bei gyvenimo pasaulio racionalumo pusiausvyrą. Pvz., kultūros sunykimas yra patologinės socialinės formos pavyzdys. Taigi modernybė turi susigražinti normatyvinį gyvenimo būdą.

M. Horkheimerio ir Th. Adorno "Švietimo dialektika" (1947 m.) kritikavo ne tik mokslą, bet ir intelektinę tradiciją, vis labiau protą traktavusią kaip efektyvių pritaikymų priemonę. Kartu bandyta ir atsakyti, kaip Švietimo idealus plėtojančioje visuomenėje galėjo atsirasti fašizmas.

Nors racionalizacija kaip pasaulio atkerėjimas ir biurokratizavimas ir padėjo išlaisvinti žmonių kūrybines galias, tačiau ir vedė į socialinių santykių sudaiktinimą, žmonių santykius pakeitusį mainais. Gamybos sistemos tvarka ir pasikartojimas neigia žmogaus prigimties aspektus, nesuderinamus su mokslinio eksperimentavimo procedūromis. Protas galiausiai sutapatinamas su instrumentini protu. J. Habermaso komunikacinio proto samprata siejama su vertybiškai aktualiais, kritiškais, emancipaciniais socialiniais mokslais. Tačiau protas gali asimiliuotis su jėga netekdamas kritikos veiksmingumo.

J. Habermaso kritinės teorijos laikysena yra diferencijuojanti: trys išskirtieji Habermaso pažinimo tipai (empirinis-analitinis, istorinis-hermeneutinis ir savireflektyvus ar kritinis) sudaro specifinį socialinį projektą. Visi trys tipai susiję su normatyvine laikysena, skatinančia svarstyti politinius gyvenimo pasaulio veiksnius. („Utopijos – kaip teorijos – gali būti išsaugotos ir egzistuoti“, Dž. Aleksanderis*) ).

J. Habermasas atmeta vertybiškai neutralaus tyrimo idėją, vysto kritinį ir dialektinį požiūrį ir instrumentinio racionalizmo sampratą keičia komunikaciniu racionalumu, galinčiu išvengti hermeneutinio subjektyvumo ir pateikti intersubjektyvią socialumo koncepciją, tiriančią, kaip kalbantys ir veikiantys žmogės gauna ir panaudoja žinojimą. Jis bando suformuluoti universalų šiuolaikinės kultūros kritikos standartą. Ir K. Marksas su Hėgeliu siekė apibrėžti universalų kritinio proto standartą, atseit, imanentiškai slypintį kiekvienoje istorinės raidos pakopoje. Frankfurto mokykla universalų racionalumo kriterijų taikė kaip anti-kapitalistinės kritikos instrumentą – todėl išryškėjo normatyvinis aspektas. Tačiau, anot Habermaso, dingo reflektyvus intelektinės veiklos pagrindas. Pagal jį, universalumą suponuoja komunikacijos veiksmas, sudarantis galimybę formuotis praktiniam diskursui, argumentavimo formai, kai sąmoningai apmąstomi normatyviniai pagrįstumo principai. Modernusis praktinis racionalumas apima gebėjimą apmąstyti konsenso normas, būdingas socialiniam veiksmui. Juk net kai neapmąstome savo veiksmų, esama pajėgūs tai padaryti. Kalba ir patyrimas nėra priklausomi nuo transcendentalinių veiksmo sąlygų ir transcendentalinės struktūros vaidmenį pakeičia kasdienės kalbos gramatika. Kalbos žaidimų gramatika susieja simbolius, veiksmus ir išraiškas, nustatydama tikrovės interpretavimo ir sąveikos schemą. Metodologinė struktūra nustatoma panaudojant savirefleksiją, kuri „išlaisvina subjektą nuo priklausomybės hipostazuotoms galios formoms. Savirefleksiją nulemia emancipaciniai kognityviniai interesai. Tai yra bendras kritiškai orientuotų mokslų ir filosofijos interesas“.

Remdamasis povitgenšteiniška lingvistinės filosofijos analize, Habermasas įrodinėja, kad bet kurio veiksmo tiesa, teisingumas ar moralė nėra nei absoliutūs, nei ginčytini dydžiai; juos veikiau apibrėžia socialinis kontekstas, kuriame plėtojasi veiksmas. Tiesa ir moralė yra socialinės žmonių konstrukcijos, veiksnumo padariniais. Bet tas veiksnumas yra intersubjektyvus, apimantis sąveika su kitais. Reikia sužinoti, kokie yra pagrindiniai žmonių poreikiai. Visi jie turi a priori interesus. Supratimas rodo, kad dalyviai susitaria, o tai nusako kitų asmenų išraiškos pripažinimą. Taip kiekvienas dalyvis privalo apmąstyti savo padėtį komunikacijos procesuose, taigi kalbos struktūra yra iš esmės hermeneutinė, interpretacinė, padidinanti kiekvieno dalyvio savivokos laipsnį. Tiek teoriniame diskurso pasaulyje, tiek komunikacijos veiksmų pasaulio pagrinde glūdi „idealioji kalbinė situacija“, kuri rodo, kad laimėjimą lemia ne jėga, o geresnis argumentas. Tad Habermasui išsilaisvinimas suartėja su tiesos ieškojimu idealiose kalbinėse situacijose pasitelkiant konsensą, nusakantį kitos asmens raiškos intersubjektyvų pripažinimą tiek praktiniame, tiek moksliniame lygmenyse. Todėl dėmesys sutelkiamas į gyvenimo pasaulio struktūrų tyrimą. Kadangi emancipacija yra socialinio gyvenimo pagrindas, tad svarbu plėtoti teoriją, kuri nubrėžtų analitinius šio proceso elementus. Socialiniai mokslai gali kartu ir padėti išsilaisvinti iš suvaržymų.

*) Džefris Aleksanderis (Jeffrey Charles Alexander, 1947) – amerikiečių sociologas, vienas iškilesnių sociologijos teoretikų, kultūrinės sociologijos mokyklos atstovas. Save laiko neofunkcionalizmo (terminą pats įvedė 1985 m.) atstovu (jį vystė 8-10 dešimtm.). Jis Parsonso koncepciją papildė kitų sociologinių mokyklų pasiekimais. Tačiau maždaug 9-o dešimtm. viduryje ėmė jaustis „nejaukiai“ su Parsonsu ir neofunkcionalizmu ir ima nagrinėti kultūriškai orientuotas tradicijas, kaip semiotika, struktūralizmas, poststruktūralizmas, hermeneutika, naratyvinė teorija, kultūrinė antropologija. 10-o dešimt. pradžioje galutinai pereina prie kultūrinės sociologijos ir ima formuoti pilietinės sferos teoriją.

Rudolfas Šteineris
Ženklai ir simboliai
Ferdinandas de Sosiūras
Dž. Bjudžentalio koncepcija
Postmodernistas Žakas Derida
Gotfydas Vilhelmas Leibnicas
Filosofijos atsiradimo problematika
Dviejų filosofinės logikos paradigmų kova
R. Šteineris. Atomizmas ir jo paneigimas
J. Habermasas: nuosaiki proto kritika
Amžinasis teksto sugrįžimas poststruktūralizme
Egzistencinės paradigmos vystymasis psichologijoje
Gyvenimo filosofija: Špengleris ir Bergsonas
Blezas Paskalis: mokslas ir tikėjimas
Gabrielis Marselis - prancūzų egzistencialistas
Kibernetikos istorijos etiudai
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
Mokslo filosofas Tomas Kunas
"Faustas" ir Zaratustra
Roger Vernon Scruton
Maksas Vėberis
Čarlzas Teiloras
Erichas Fromas
Chaosmo estetika
Egzistencija
Bardesanas