Dž. Bjudžentalio koncepcija  

Džeimsas Frederikas Tomas Bjudžentalis (James F.T. Bugental, 1915- 2008) – vienas iškilesnių egzistencialistinės-humanistinės terapijos teoretikų ir propaguotojų.
Mokėsi pedagogikos, vėliau studijavo sociologiją, o poros metų perėjo į psichologiją. Jam didelę įtaką padarė K. Rodžerso*) „Konsultavimas ir psichoterapija“. Toliau susipažino su Aš koncepcijos eksperimentiniais tyrimais, Dž. Kelio**) vadovaujamas nagrinėjo psichologinį interviu, o vėliau – ir klinikinę praktiką (t.y., su „realiais žmonėmis“). Kartu artėjo prie humanistinių vertybių. Vystė aktyvią pedagoginę veiklą. Tapo žinomas savo knygomis „Autentiškumo paieškos“ (1965), „Egzistencinio identiteto paieškos“ (1976), „Psichoterapija ir procesas“ (1978), „Psichoterapeuto menas“ (1987), „Šventosios kelionės“ (1990), „Psichoterapija – tai ne tai, apie ką galvojate“ (1999).

Šiuolaikinėje psichologijoje ir psichoterapijoje yra didelis kiekis įvairių ir skirtingų konsultavimo metodologijų. Bjudžentalio egzistencinė-humanistinė viena jų. Jos pagrindas – per 50 tūkst. valandų bendravimo su klientais: inžinieriais, policininkais, prostitutėmis, studentais, auklėmis, gydytojais, vienuolių, taksistų, ministrų, kunigų, karių, darbininkų, profesorių, valdininkų, aktorių ir kt. Džeimsas Bjudžentalis

1. „Žmogaus prigimties“ svarbiausia ypatybe yra vidinė žmogaus motyvacija ieškoti „sveiko proto“, kuri išlaisvinta skatina žmogų didesniam gyvenimo efektyvumui ir pasitenkinimui.

Žmogus turi potencialą suvokti savo gyvenimą (šeštasis, „egzistencinis” jutimas, „vidinis matymas”), suprasti jį ir imtis konstruktyvių žingsnių. Klausimas tik – ar žmogus sugebės realizuoti tą potencialą. Tam žmogui būtina mobilizuoti rūpestį dėl savo gyvenimo ir sugebėjimą vidinei paieškai - šiedu leidžia nepamesti egzistencinių klausimų: „Kas ir kuo aš čia?“, „Kas šis pasaulis?“ ir pan.

Iš vienos pusės šis iššūkis neišvengiamas ir į tuos klausimus „atsakome savo gyvenimais – tuo, kaip mes save apibrėžiame, kaip panaudojame savo jėgas, kokie santykiai su kitais žmonėmis, kaip pasitinkame žmogaus galimybes ir apribojimus“. Tačiau, kita vertus, tie klausimai nėra akivaizdūs, jų negalima „nurašyti“ ir beviltiškai laukti pasufleravimo (net iš pačių autoritetingų šaltinių). Atsakymai visada labai individualūs ir nepakartojami – ir galimi tik esant asmeniniam, atsakingam dalyvavimui. Ir todėl jei iš žmogaus reikalauja pastangų, įtemptų paieškų ir, iš esmės, „visą gyvenimą mes ... formuluojam ir peržiūrim savo atsakymus“.

Žmogaus sugebėjimas egzistencinei paieškai per savo būties apmąstymą apima įvairias galimybes - tiek sumažinant, tiek padauginant „autentiško gyvenimo kliūtis“. Pati toji paieška yra išgydanti ir vystanti. Tačiau ne visi gauti atsakymai veda prie „egzistencinės emancipacijos“, t.y. „pasistūmėti visiškai naujame būties būde“, išlaisvintam iš griežtų identifikacijų.

Padėti tikrai egzistencinei emancipacijai – psichoterapinio („gyvenimą keičiančio“) darbo esmė.

2. Gyvenimą keičianti psichoterapija – kliento ir terapeuto darbas siekiant padėti klientui išanalizuoti, kaip jis atsako į egzistencinius klausimus, ir pabandyti pakeisti kai kuriuos atsakymus.

Visa esmė – to pakeitimo esmėje. Ir tame psichologinės mokyklos smarkiai išsiskiria. Bjudžentalis išskiria du pagrindinius konsultanto tikslų lygius:
a) deficitinis – kai pastangos sutelktos į deficitinę motyvaciją, t.y. negatyvių išgyvenimų, sukeltų kažko nebuvimu, sumažinimą (pašalinimą), sąlygų, nuo kurių kenčia žmogus, koregavimą;
b) buitinis – kai tikslu yra siekis sugražinti žmogų prie tam tikrų numanomų, anksčiau turėtų „gerų sąlygų“, kad žmogus pajudėtų toliau – „prie didesnių turtų ir gyvenimo įprasminimo“.

Bjudžentalio tikslas padėti klientui pasijausti „pajėgiam daugiau ir turinčiam pasirinkimą ten, kur patyrė suvaržymą“. Reikia neapsiriboti darbu su simptomu. Daugelio psichologinių sunkumų priežastys gilesnės – tai pasirinko laisvės ir atsakomybės, vienišumo, atsakymų į klausimus paieškos problemos. Konsultantas turi parodyti ypatingą „egzistencinę klausą“, leidžiančią už kliento skundų išgirsti gilias egzistencines problemas, o tada ir padėti jam.

3. Labiau nei kituose metoduose reikia pripažinti kliento subjektyvumą vieta pastangoms

Kur vyksta egzistenciniai pokyčiai, kur jų ištakos ir varomosios jėgos? Subjektyvumas – tai žmogaus būties psichologinis pagrindas, jo vidinis gyvenimas, subjektyvių išgyvenimų pasaulis, „asmeninė“ žmogaus tikrovė, kurioje jis gyvena tikriausiai. Jo sudedamosios dalys – „mūsų suvokimai, mintys, jausmai ir emocijos, vertybės ir pirmenybės, numatymai ir nuogastavimai, fantazijos, svajonės, o taip pat visa, kas nuolat, dieną ir naktį, sapne ir būdraujant, vyksta mumyse, nusakant tai, ką darome išoriniame pasaulyj, ir ką darome iš to, kas su mums nutinka“.

Subjektyvumas – tai žmogiška pasiekimo žmoguje „karališkas kelias“. Žmogui negali padėti jokios išorinės manipuliacijos. Visa, kas vyksta pasaulyje, subjektą liečia tik tiek, kiek paliečia jo subjektyvumą. Tačiau subjektyvumas lygiai taip pat sunkiai pagaunamas - tiek pačiam subjektui, tiek (dar sunkiau!) jo stebėtojui. Jį netgi sunku aprašyti – būtina išgyvenimo (ir bendro) patirtis.

Žmogaus kaip savo gyvenimo subjekto suvokimas keičiasi (tai viena svarbiausių egzistencializmo temų), tad gyvenimą keičiančioje psichoterapijoje svarbu pripažinti ir gerbti kliento subjektyvumą: „Paprasta, tačiau gili tiesa glūdi tame, kad mes pirmiausia subjektai, o ne objektai, aktoriai, lėlės...“.

4. Žmogaus vystymosi fundamentali drama tame, kad joje veikia dvi jėgos – raginanti keistis ir besipriešinanti pokyčiams.

Jų kova (vystymosi ir stabilumo siekimo) lydi mus visą gyvenimą ir gerokai nubrėžia mūsų trajektoriją. Kai žmogus ateina psichologinės pagalbos, tai rodo tos kovos paaštrėjimą. Konsultantas turi nuspręsti, kurią iš tų dviejų jėgų jam palaikyti – tačiau abi jas reikia vienodai gerbti.

Būtina pripažinti ir būti atsargiems su žmogaus natūraliu nerimu dėl laukiamo pasikeitimo. Egzistenciniai pokyčiai neišvengiamai sukelia egzistencinį nerimą, o su juo ir pasipriešinimą.

5. Psichoterapeuto vaidmuo – „ne gydyti, taisyti ar keisti klientus, o padėti pasireikšti tam sugebėjimui, ... vidiniam regėjimui“.

Svarbus klausimas – o kas atlieka pokyčius ir atsako už juos? Daugelis metodologijų nurodo terapeutą, o klientas tėra jo manipuliacijų (pasyvus) objektas. Bjudžentalis atsako – pats klientas. Juk jis ir tapo klientu vien todėl, kad nesugebėjo pats tapti savo gyvenimo šeimininku. Reikia padėti jam jį susigražinti (ir tik padėti!). Tik reikia neužmiršti, kad žmogus viduje „negailestingai nenusakomas“ ir niekad iki galo nepažinus – jame visad lieka „kažkas dar“.

6. Idealia sąlyga klientui yra būti intensyviai dalyvaujančiu, t.y. atviru ir visiškai atsidavusiu.

„Dalyvavimas“ dar viena svarbi sąvoka, apimanti savo subjektyvumo suvokimą, kontaktą su vidiniu gyvenimu, savo išgyvenimų srautu. Didelis dėmesys skiriamas būtent dabarčiai, tos akimirkos pajautai (kas yra „čia ir dabar“).

7. Būtinas nesilpnėjantis dėmesys kliento išgyvenimų vidiniam pasauliui suprantant, kad pirmutiniu instrument yra jo paties subjektyvumas.

Konsultantas veikia savimi, savo vidiniu pasauliu, savo subjektyvumu ir jautrumu Kito vidiniam pasauliui. Tam jis privalo turėti platų sensityvių sugebėjimų spektrą – o tai susiję su konsulltantų parengimo klausimu. Tam Bjudžentalis parengė bazinių matavimų sistemą, struktūrizuojančią „konsultacinę erdvę“.

Bet kurios gyveniškos situacijos atžvilgiu žmogus gali užimt (arba neužimti) egzistencinę poziciją, ir čia susiduriame su situacijos ir požiūrio į ją, pasiruošimo priimti atsakomybę suvokimu. Anot Bjudžentalio, kai kuriomis sąlygomis padėti gali bet koks veiksmas, nes paskatina klientą gilintis į savo subjektyvumą; nors ir nieko negarantuoja. Tad konsultanto meno vystymui Bjudžentalis įvedė 13 pagrindinių parametrų.

Jų aprašymas tapo Bjudžentalio „Psichoterapeuto meno“ pagrindu.


*) Karlas Rodžersas (Carl Ransom Rogers, 1902-1987) - amerikiečių psichologas, vienas ihumanistinės psichologijos kūrėjų. Jo terapija paremta humanistiniais ir fenomenologiniais principais. Pagrindiniu asmenybės komponentu laikė “aš-koncepciją”, susidarančią sąveikaujant individui su socialine terpe ir esančią integraliu subjekto elgesio savireguliacijos mechanizmu. Ji taikoma įvairiose srityse: psichoterapijoje ir konsultavime, mokyme, organizacijose, įvairiose grupėse.

**) Džordžas Kelis (George Alexander Kelly, 1905- 1967) – amerikiečių psichologas, terapeutas, toretikas apie asmenybę. Studijavęs matematiką ir fiziką, vėliau dėmesį sutelkė į socialinius klausimus. Pagrindinis jo veikalas – „Asmenybės konstruktų psichologija“ (1955). Anot jo, psichiniai procesai vyksta bandant nuspėti supančio pasaulio įvykius. Žmogus nėra instinktų vergas ir net save realizuojanti esybė – tai mokslininkas, tyrinėjantis aplinką ir save patį. Stebėdamas aplinkinių žmonių elgesį ir bandydamas jį suprasti ir prognozuoti, žmogus kuria savą asmenybės konstruktų sistemą.

Kinikai
Ciceronas
Filosofijos skiltis
Heraklitas iš Efeso
Psichiatro-paciento santykiai
R. Descartes. Cogito ergo sum
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Austrų ekonominė teorija ir plokščios žemės teorija
N. Hansonas. Atradimo modelis: stebėjimas
Iškilesni mūsų laikmečio sociologai
Trumpa graikų filosofijos istorija
Neurobiologija: kas spręstina?
Tamsioji vunderkindų pusė
Svetimų minčių problema
Smegenys yra tampomi
Tomas   Akvinietis
Egzistencializmas
Judafobija
Vartiklis