Lapių medžiotojas ir filosofas R. Skrutonas

Rodžeris Vernonas Skrutonas (Roger Vernon Scruton, 1944.02.27 - 2020.01.12) – britų filosofas, žiniasklaidos atstovas, žurnalistas ir komentatorius, kaimo gyvenimo entuziastas, kompozitorius. Pagrindinėje srityje, estetikoje, kritikavo modernizmą architektūroje ir bandė įrodyti muzikos svarbą. Politinėje filosofijoje bandė apginti unikalų ir labai asmeninį konservatyvumo variantą..

Mokėsi Karališkoje gramatikos mokykloje Aukštutiniame Wycombe (1954-61) ir Kembridžo Jėzaus koledže (1962-69). 1972 m. už disertaciją estetikos srityje gavo filosofijos daktaro vardą. 1971-92 m. dėstytojavo ir buvo profesoriumi Londono Birkbeck'o koledže. 1992-95 m. buvo profesoriumi Bostono universitete.

1982-2001 m. buvo „The Salisbury Review“ redaktorius ir tais pačiais metais įkūrė „Claridge Press“, 2004 m. parduotą CIPG. Jis tebėra „The Salisbury Review“ redkolegijoje, kaip ir „British J. of Aesthetics“, „Arka“ (Krokuvoje) ir openDemocracy.net

Netrukus po 1990 m. persikėlė į kaimą ir pamėgo lapių medžioklę su skalikais. Gyveno savo ūkyje Brinkworth'e, Wiltshire.

Indėlis filosofijoje ir menuose

Pirmoji publikacija „Menas ir vaizduotė" (1974) buvo skirta estetikai ir parašyta kalba, kurią ypatingai sunku suprasti neturint specialaus išsilavinimo. Vėliau jis rašė beveik kiekviena filosofijos tema, tačiau paprastesne kalba. Ypatingai vertino I. Kantą. Ir nors „Konservatyvumo reikšmėje“ (1980) kritikavo Kanto etiką kaip pernelyg individualistinę, kituose savo kūriniuose rėmėsi Kanto požiūriu į seksualumą ir gyvūnų teises.

Jo „Seksualinė aistra“ (1986) kai kurių laikoma viena įdomiausia filosofine šiai temai skirta knyga, paskatinusia diskusijoms apie seksualinę etiką. Savo esė „Seksualinis moralumas ir liberalus konsensusas“ (1990) ji srašė, kad homseksualizmas veda į „žmonaus kūno desakralizaciją“, nes homoseksualaus meilužio kūnas priklauso tai pačiai kategorijai kaip ir paties. O negalėjimas susilaukti vaikų (palikuonių) neužtikrina stabilios ilgalaikės ateities. Todėl ji spalaikė mintį, kad „vaikams reikia skiepyti pasibjaurėjimą homoseksualumu“ ir ginčijo gėjų teisę įsisūninti vaikus.

Buvo vynų žinovu. 2001-09 m. vedė rubriką apie vyną „New Statesman“ žurnale ir rašė „The World of Fine Wine“ ketvirtiniam žurnalui (didele dalimi suėję į knygą „Geriu todėl esu: filosofo vadovas vynams“, 2009). Esė „Vyno filosofija“ išspausdinta „Skonio klausimai: Vyno filosofija“ (2007).

Skrutonas rašė ir romanus bei apsakymus, o taip pat sukūrė dvi operas, kurioms pats parašė ir libretus, ir muziką. Pirmoji opera „Ministras“ buvo pastatyta 1994 m. Quenington'e ir 1998 m. Oksforde. Kita opera „Violeta“ buvo apie arfininkės Violet Gordon Woodhouse gyvenimą ir 2005 m. dukart atlikta Londone.

Indėlis politikai ir kultūrai
Mes, kaip avis
Mes, kaip avis. Iliustracija Skrutono straipsniui

Skrutono konservatyvus požiūris į politiką kėlė daug prieštaringų vertinimų. Jį gyvūnų apsaugos grupės kritikavo ir už lapių medžioklę su skalikais, kaip ir už knygą „Gyvūnų tiesos ir netiesos“ (1996). „Konservatyvumo reikšmė“ buvo jo atsakymas į stiprėjantį liberalizmą Konservatorių partijoje. Knygoje mažai kalbama apie ekonomiką, tačiau pateikiami argumentai prieš seksualinį auklėjimą ir cenzūros įstatymų silpninimą.

„Naujųjų kairiųjų mąstytojus“ (1986) sudaro 14 esė, - kiekviena vis kitam. Knyga sukėlė pasipiktinimą ir „Longman“ atsisakė ją baigti spausdinti. Tačiau ją atspausdinti išdrįso „Claridge Press“.

Nuo 1979 m. Skrutonas aktyviai rėmė Čekoslovakijos disidentus. Jis dalyvavo „pogrindinio universiteto“ veikloje su filosofijos aptarimais. 1980 m. jis bendrai su kitais įsteigė Jano Huso mokymo fondą. Nuo 1990 m. buvo Pragos Pilietinio instituto valdybos narys. Už paramą Čekijai 1996 m. gavo Pilzeno Lieps 1-osios apdovanojimą ir 2000 m. Pirmojo rango Čekijos medalį už nuopelnus.

Kartu su kitais įsteigė Jogailos kredito uniją (Jagiellonian Trust), veikusia Lenkijoje ir Vengrijoje nuo 1982 m. iki demokratijos atstatymo 1989 m. Buvo Anglo-Libano Kultūros asociacijos įkūrėjas, siekusio sutaikyti Libano sektas nuo 1987 m. ir buvo uždarytas 1995 m., kai Libaną užėmė Sirija ir Hezbola organizacija.

Jis pranašavo Europos sąjungos žlugimą ir Europos civilizacijos galą. Anot jo, Europą pražudys migrantų antplūdis iš Artimųjų rytų (ir tai sekanti visuomenės musulmonizacija), nacionalinio tapatumo praradimas ir išorinės karinės grėsmės (Putinas). Buvo karštas Brexit šalininkas.

Viešųjų ryšių veikla

Skrutonas dalyvavo įvairiuose verslo reikaluose, iš kurių pažymėtina „Horsell's Farm Enterprises“, konsultacinė firma viešųjų ryšių klausimais – kurios įkūrime 1999 m. jis dalyvavo. Jos veikla sulaukė daug kritikos, nes jos klientais buvo didžiausios pasaulio tabako kompanijos. Buvo kaltintas už sandorį su Japonijos "Tobaco International".

Užsipuolimai dėl tabako (įskaitant jo straipsniu sapie rūkymą) pakenkė jo konsultaciniam verslui, be to 2004 m. įsigaliojo Medžioklės aktas, Anglijoje ir Velse uždraudęs lapių medžioklę, tad jis R. Skrutonas nusprendė 2004 m. persikelti į JAV iš kurios grįžo 2010 m. JAV parašė knygą „Žalioji filosofija“ (2011).

Publikacija

Tapatybė, santuoka, šeima: svarbiausios mūsų konservatorių vertybės išduotos

Svarbi vietinių rinkimų pamoka nėra ta, kad partija praranda patrauklumą marginalinėms grupėms ir neapsisprendusiems rinkėjams – į kuriuos bet kuriuo atveju ji niekada ilgam nesiorientavo. Pamoka ta, kad partija prarado savo pagrindinių rinkėjų ištikimybę, tų, kurie noriai save apibūdina kaip konservatorius ir gyvena pagal neišsakytas bendro gyvenimo būdo normas.

Tie žmonės nėra vien viduriniosios klasės, ne visi jie klesti, ne visi linkę manyti, kad ekonomika yra vienintelis svarbus dalykas. Kai politikai kreipiasi į juos tokiais klausimais kaip „Kaip mes tvarkome ekonomiką?“, „Kaip mes reformuojame švietimo sistemą?“, „Kaip mes užtikriname sąžiningą sandorį supensininkai?“, visuose šiuose klausimuose yra vienas juos vienijantis žodis, - ir tas žodis yra „mes“. Kas mes esame, kas mus laiko kartu ir kaip mums išlikti kartu, kad galėtume nešti savo, kaip bendruomenės, naštą? Nes konservatyvizmas yra susijęs su tautine tapatybe.Tik pirmojo asmens daugiskaitos kontekste tie klausimai, įskaitant ekonominius, turi prasmę ar yra atviri demokratiniams argumentams.

Tokią mintį Edmundas Burke'as bandė išdėstyti prieš 200 m. Jis buvo puikus rašytojas, gilus mąstytojas ir iškilus politikos praktikas, puikiai suvokęs ir neteisingų idėjų daromą žalą, ir realų teisingų idėjų poreikį. Politinė išmintis, teigė Burke'as, nėra tik vienoje galvoje. Js nėra politinės klasės planuose ir schemose, ir niekada negali būti redukuota iki sistemos. Ji glūdi visame socialiniame organizme, nesuskaičiuojamoje daugybėje mažų kompromisų, vietinėse derybose ir pasitikėjimuose, per kuriuos žmonės prisitaiko prie savo kaimynų buvimo ir bendradarbiauja saugodami tai, kuo dalijasi. Žmonės turi būti laisvi bendravimui, „mažų būrelių“ sudarymui, laisvai disponuoti savo darbu, turtu ir meilėmis, atsižvelgiant į savo norus ir poreikius.

Tačiau jokia laisvė nėra absoliuti, ir visa turi būti kvalifikuojama bendram labui. Kol neįteisinta įstatymu, laisvė tėra tik „individualumo dulkės ir milteliai“. Tačiau įstatymas reikalauja bendros ištikimybės, pagal kurią žmonės savo kolektyvinį likimą paveda suverenioms institucijoms, kurios gali kalbėti ir spręsti jų vardu. Ši bendra ištikimybė nėra, kaip teigė Ruso ir kiti, sutartis tarp gyvųjų. Tai gyvųjų, negimusiųjų ir mirusiųjų partnerystė - nuolatinis pasitikėjimas, kurio nė viena karta negali nusigviešti savo naudai. [ ... ]

Šiandieninė mūsų padėtis atspindi tai, su kuo susidūrė Burke. Dabar, kaip ir tada, abstrakčios idėjos ir utopinės schemos grasina, kad išstums praktinę išmintį iš politinio proceso. Vietoj bendros Anglijos teisėsaugos turime abstrakčią žmogaus teisių idėją, kurią mums numetė Europos teismai, kurių teisėjams visiškai nerūpi mūsų unikali socialinė struktūra. Vietoj paveldėtų laisvių mes turime įstatymus, draudžiančius „neapykantos kurstymą“ ir diskriminaciją, kurie gali būti naudojami vis įkyriau siekiant kontroliuoti tai, ką sakome ir ką darome. Pagrindinės pilietinės visuomenės institucijos - santuoka ir šeima - mūsų naujosios politinės klasės nėra aiškiai įtvirtintos. Svarbiausia, kad mūsų parlamentas, nepasitaręs su žmonėmis, perdavė Europai suverenitetą, taip praradęs savo sienų ir kolektyvinio turto, įskaitant gerovės valstybę, kontrolę.

Bandydama atkreipti dėmesį į ekonominį darbo jėgos taupymo politikos palikimą ir plačiai piktinantą gerovės sistemą, partija visiškai palaiko tradicinius rinkėjus. Vis dėlto, atrodo, nežino, kad konservatyviųjų rinkėjų šidyse, socialinėi tęstinumas ir nacionalinė tapatybė yra viršesnės už kitus klausimus. Tik dabar, kai imigrantų banga po bangos gviešiasi mūsų sunkiai įgyto turto ir laisvių, žmonės ima suvokti, ką reiškia suvereniteto praradimas. Ir vis tik partija dvejoja dėl politikos, kuri mums teko, pakeitimo, tuo tarpu senoji Europos sąjungs šalininkų gvardija gina tą politiką ekonomine prasme, regis, nežinodama, kad klausimas visai nėra apie ekonomiką.

Kitais klausimais konservatorių rinkėjui rūpi ne ekonominės išlaidos, o tauta ir mūsų prisirišimas prie jos. To nesuprasdama, vyriausybė ėmėsi politiškai pražūtingos aplinkosaugos programos. Du šimtmečius Anglijos kaimas buvo tautinės tapatybės ikona ir mėgstamas priminimas apie mūsų salos namus. Vis tik vyriausybė yra pasiryžusi šiukšlinti kalvas vėjo jėgainėmis, o slėnius - greitaisiais geležinkeliais. Konservatorių rinkėjai linkę manyti, kad „klimato kaitos“ darbotvarkei pakenkė neapsakomas politizuotų intelektualų lobizmas. Tačiau vyriausybė dar turi su jais susitarti, o tuo tarpu yra pasirengusi paaukoti kraštovaizdį, jei tai padės nutildyti lobistus.

Konservatoriai, kartu su Burke, tiki, kad šeima yra svarbiausia institucija, prie kurios visuomenė atgamina save ir perduoda moralines žinias jaunimui. Partija keletą kartų žingtelėjo šia linkme, tačiau vienintelė nuosekli jos politika, pateikta elektoratui be išankstinio perspėjimo, yra gėjų santuokos įvedimas. Žinoma, yra argumentų už ir prieš šį žingsnį. Tačiau paprastam rinkėjui šeima yra vieta, kurioje vaikai gimsta, socializuojami ir ginami. Tai turėtų sakyti partija, bet ji nesako, nes yra pasirengusi paaukoti savo pagrindinių rinkėjų lojalumą lobistų, kurie vargu ar balsuos už tai, reikalavimams. [ ... ]

Nepaminėti kūriniai

Architektūros estetika (1979),
Trumpa šiuolaikinės filosofijos istorija (1982),
Estetinė samprata (1983),
Kantas (1983),
Seksualinė aistra: moralinė erotikos filosofiją (1986),
Spinoza (1987),
Šiuolaikinė filosofija (1994),
Klasikinė gimtoji kalba: Architektūros principai nihilizmo amžiuje (1995),
Protingo žmogaus filosofijos vadovas (1996),
Muzikos estetika (1997),
Spinoza (1998),
Mirčiai atiduota širdis: Seksualumas ir šventumas Vagnerio "Tristane ir Izoldoje" (2004).

Politiniai kūriniai:
Kultūros politika ir kitos esė (1981),
Politinės minties žodynas (1982),
Laikyta įkaitu: Libanas ir Vakarai (1987),
Konservatyvūs tekstai (1992),
Protingo žmogaus šiuolaikinės kultūros vadovas (1998),
Vakarai ir likęs pasaulis: Globalizacija ir terorizmo grėsme (2002),
Poreikis tautoms (2004).

Ciceronas
Egzistencializmas
Platonas ir Aristotelis
Aktualijos su rokenrolu
Seksas filosofų gyvenime
Graikų matematikai - filosofai
Mokslo filosofas Tomas Kunas
R. Descartes. Cogito ergo sum
Kodėl šiandien verta skaityti Boecijų?
Budizmo įtaka Vakarams senaisiais laikais
Filosofijos atsiradimo problematikos istorija
Gabrielis Marselis: prancūzų egzistencialistas
Laisvoje valstybėje visi gali galvoti ir sakyti, ką galvoja
Dviejų filosofinės logikos paradigmų kova
Visapusiškas ir nerimstantis Hansonas
Ezoterinės tradicijos riboženkliai
Gotfydas Vilhelmas Leibnicas
Vaišešikos gamtos filosofija
Objektyvizmas (Ayn Rand)
Dž. Bjudžentalio koncepcija
Utopijos apie Rusiją
Mano sielos liūdesiai
Apderk artimą savo
Maksas Vėberis
Rudolfas Šteineris
Egzistencija
Vartiklis