Ženklai ir simboliai  

Čia pabandysime atskleisti ženklų ir simbolių esmę ir parodyti, kad jie skiriasi.

Pagal Aristotelį, ženklai neatskiriamai susiję su vardais ir yra jų žymenys: „Vardai turi reikšmę per susitarimą, juk iš gamtos nėra jokio vardo. O vardas atsiranda, kai tampa ženklu, juk nors atskiri garsai ir išreiškia kažką, kaip, pvz., pas gyvūnus, tačiau nė vienas tų garsų nėra vardu“. Tuo pačiu ženklas – tai tvari vardo grafema, išliekanti teksto dalies pavidalu, net jei niekieno ir neištariama. Teoriškai įmanomas bet koks ženklas, tačiau, kaip pažymi Vitgenšteinas, tik tas ženklas turi prasmę, kuris suprantamas kalbos panaudojimo kontekste „susitarimu“, ką ir sakė Aristotelis. Išvydę kelio ženklą su rodykle ir užrašu Bajorai, mes „sutinkam“, kad tai apie krypties nurodymą į minimą vietovę. Ir toks nurodymas toks logiškas, kad visuotinai suprantamas. Tai rodo, kad ženklas turi aiškia tendenciją būti „vienareikšmis“ – ir ta prasme jis atlieka kalbos ir tradicijos nešėjų sutelkimo kultūrinę funkciją.

Tuo ir pasireiškia pagrindinė ženklo savybė. Jis visiškai „kontroliuojamas“ proto (bent jau jo apibrėžimo plotmėje). Ženklas linkęs į tai, kad būtų empiriškai suprastas ir plačiai naudojamas – taip tapdamas vartojimo objektu prarandant individualumą. Tad abejotina, kad ženklo supratimui reikėtų pakylėtos patirties, nes ženklas visad tos pačios aprėbties su savo reikšme, kai simbolio reikšmė visad nepilna. Taigi, ženklui reikia skirti kuklesnę vietą nei matoma daugelyje filosofinių sistemų ir meninių srovių. Pvz., pop-meno siekis „prisotinti“ paveikslus ženklais, į juos įtraukus „masinius“, „populiarius“ daiktus, užrašus, vaizdinius. Tačiau iš tikro tai visiškas simbolikos praradimas, nes, tarkim, pupų skardinė nieko be savęs pačios nereiškia; ji neturi jokios paslapties, neišsakymo, apie ją nereikia kalbėti kaip apie kažką, vedantį į dvasinę gelmę.

„Simbolis“ kilęs iš gr. bollo - mesti, sviesti (perkeltine prasme mėtyti žodžius, t.y. kalbėti). O štai priešdėlis sim- reiškia „su, kartu“. Tad tiesiogine prasme simbolis - sumesti.

Anksčiau nebuvo pasų. O kaip tada sužinosi, kas atėjo? Tad žmonės sugalvojo triuką: jie daiktą (bet kokį, - vazą, piešinį, batą) perlauždavo į dvi dalis. Vieną dalį pasilikdavo sau, o kitą atiduodavo. Vėl susitikę - susimesdavo - t.y. sujungdavo daikto puses – ir taip sužinodavo, ar svečias nėra apsimetėlis.

Šiuo triuko ėmė naudotis slaptos draugijos, o per jas žodis atėjo į filosofiją, o iš ten – paplito į visur. Vėliau žodžio prasmė tik plėtėsi. Su jo atsiradimu susijęs toks pavyzdys:
V. Hugo „Paryžiaus katedroje“ aprašomas įdomus simbolių tipas. Viena romano veikėjų – čigonė, neprisimenanti savo motinos. Ant jos kaklo – vaikiškas batelis, vienintelis prisiminimas iš praeities. Tą batuką pamatė moteris ir šaukdamas parodė lygiai tokį pat, tik kitai kojai. Tada sumetę batelius ir juos palyginę, motina atpažino dukterį. Bateliai pasirodė esą simboliais ir šiuolaikine, ir senąja prasme.

Simbolių pavyzdžiai

Žmogui, įpratusiam, kad svastika – fašizmo simbolis, neįprasta Indijoje visur matyti svastikas – namuose, šventyklose, piešiniuose, ant skulptūrų. Tiesiog indams svastika – laimės ir džiaugsmo simbolis, kuris išreiškia saulės judėjimą ir gyvenimo rato sukimąsi.

Taip pat simbolių pavyzdžiais yra valstybių herbai, vėliavos, himnai. O štai svarstyklės gali būti teisingumo simboliu, ne sturi pusiausvyros idėją.

Vis tik dažniausiai painioja ženklus ir simbolius. Tipiniu gali būti Špenglerio pasisakymas: „Simboliai savo esme yra jausminiai ženklai; šie, nedalomi, o svarbiausia, nevalingi įspūdžiai, turintys tam tikrą reikšmę. Simbolis yra tam tikras tikrovės bruožas, betarpišku vidiniu tikrumu žymintis jausmingiems žmonėms kažką, kas negali būti pranešta samprotavimu“. Čia Špengleris teisingai sujungia simbolius su patirties sfera, tačiau simbolį apibrėžia per ženklą. Kadangi ženklas yra kažkas konkretaus ir turi fiksuotą reikšmą, tai kyla siekis būtent ženkle ieškoti simbolio apibrėžtumo prigimties. Kartu dėsningas siekis apibrėžti simbolį vaizdo, emblemos ar alegorijos pavidalu. Iš esmės, grynai funkciniams tikslams, to pilnai pakanka; pvz., raidė ar skaitmuo kompiuterio ekrane vadinami simboliu, tačiau iš tikro tai ženklas, tačiau šiuo atveju nėra reikalo ieškoti jų skirtumų.

Sunkumas dėl simbolio ir ženklo kyla ir todėl, kad jie turi skirtingo griežtumo ir aiškumo kriterijus. Ženklas linkęs į vienareikšmiškumą, o simbolis, atvirkščiai, turi tendenciją turėti kelis apibrėžimus. Tai susiję su tuo, kad ženklas nustatomas proto ir priklauso empirinei patirčiai, o simbolis nėra proto pagrįstas ir kilęs iš pakylėtosios patirties. Gadameris rašo:
„Simbolio atribojimas nuo ženklo, priartinantis jį prie vaizdo, atrodo akivaizdžiu. Simbolio pateikimo funkcija – tai ne paprastas nurodymas į tai, ko nėra šiuo metu; greičiau jau simbolis leidžia išreikšti tai, kas jame randasi nuolat. Tai parodo jau pradinė žodžio „simbolis“ reikšmė. Kai simboliu vadino draugų ar tam tikros draugijos narių atpažinimo ženklą, tai toks simbolis, aišku, turėjo ženklo funkciją. Tačiau vis tik jis kažkas daugiau nei ženklas“.

Tačiau gal nereiktų lyginti „apimtimi“ simbolio su ženklu, nes ženklas su juo nesulyginamas. Kadangi simbolis žymi eidosą*), tai jis tampa jo atvaizdavimo forma tam tikroje kultūros, tradicijos ir kalbos sferoje. Jis pasireiškia kaip eidosinės patirties įtvirtinimo forma. Toji patirtis negali būti numatyta, „nustatyta“ kaip paprastai būna su ženklais. Tad verta įsiklausyti į Heidegerio būkštavimus dėl ženklų įsigalėjimo šiuolaikinėje kultūroje ir simbolių nustūmimo į užribį: „Jei imsim kalbą tiesiog kaip įreikšminimą, tai leis kalbos teorinę-informacinę technizaciją. Iš čia imantys tam tikrą žmogaus santykį su kalba baisiausiu būdu įvykdo K. Markso reikalavimą: pakeisti pasaulį“.

Iš tikro, proto pasiūlytas ir nustatytas ženklas turi valingą prigimtį: jis nustatytas įsaku, sukurtas dirbtinai ir dėsningai stengiasi pasiekti vartojimo vienareikšmiškumą. Simbolių pakeitimas ženklais veda į ženklų „fetišizmą“, klaidingą įsitikinimą simbolinės sferos paprastumu ir suprantamumu. Juk savo esme ženklas stengiasi „nužudyti“ bet kokią interpretaciją, bet kokį individualistinį požiūrį. Pvz., ženklas negali tapti meno ar metafizikos objektu, nes jo aiškumas ir apibrėžtumas neturi jokio daugiaprasmiškumo ir neragina mus kurti kažką pakylėta. Kažkuria prasme simbolio pakeitimas ženklu neišvengiamai sumenkina simbolį, dogmatizuoja jo reikšmę, panaikina aiškinimo pliuralizmą.

Kadangi simbolis priskiriamas eidoso tikrovei, ji negali būti perduotas be pakylėtos patirties pilnumo pažymėjimo, kas ypač išryškėja poetinių simbolių artveju. Kadangi poetinis simbolis, išreikštas žodžiu, reiškia eidoso išgyvenimo patirtį, tai riba tarp žodžio ir eidoso tiek išskysta, kad ją sunku atsekti. Eidosinis žodis turi prasmę, išeinančią už įprasto naudojimo ribų, nes pasireiškia ne žodžiu įprastine prasme, o simbolio reprezentacija. Tuo tarpu ženklas, atvirkščiai, visad naudojamas vienodai. O simbolis visada – metafora apie eidosą. Tad simbolis gali tapti tik daugiau ar mažiau pavykusia eidosinės patirties, esančios bet kurio simbolizmo epistemologiniu pagrindu, atvaizdavimo ir interpretacijos forma.

Būtent poezijoje, neturinčioje empirinio vaizduojamojo pagrindo, simbolio reikšmės neapibrėžtumas pasireiškia smarkiausiai ir yra jos neatskiriama dalimi. Tai suteikia galimybę „dadurti“ impretacijos metu, apjungiant poeto ir skaitytojo patirčių erdves. Poezijos simboliai – ne ženklai, o metaforos ir žodiniai vaizdiniai; jie nurodo betarpišką eidoso suvokimą. Tačiau jis nėra amžinas, nes praradęs savo turinį simbolis gali pasenti, tapti grynai istoriniu, o ir aplamai būti užmirštas. Visa matanti akis

R. Bartas pažymi, kad šiuolaikybės simbolinė sąmonė gęsta ir palaipsniu pakeičiama ženklų sąmone, nes savo vienareikšmiškumu ženklas gali tapti fabrikacijos ir vartojimo objektu: „Simbolinė sąmonė regi ženklą jo giluminiame, galima sakyti geologiniame, matavime, nes jo akyse būtent žymimojo ir žyminčiojo vertikalus išsidėstymas sukuria simbolį... Žodis ‚simbolis‘ dabar kiek paseno; jį noriai keičia ženklo ir reikšmės išsireiškimais. Ir terminologinis poslinkis liudija apie tam tikrą simbolinės sąmnės išskydimą“.

Kaip pažymi kitas simbolizmo teoretikas H. Markuzė, ženklas, tapęs vartojimo objektu, tampa ir troškimų objektu. Naujo automobilio turėjimas, pvz., liaujasi būti nuosavybės forma ir virsta norų realizavimo forma; ir tai realizacijai pakanka vien buvimo, nelydimo jokiais individualiais ir pakylėtais patirties aktais. Ženklo naudojimas neturi jokio pakylėjimo ir gali būti priimtas tiesiog kaip išrinktųjų grupės „narystė“ leidžiant to ženko turėjimą. Iš čia palaipsniui vystosi įprotis operuoti „gatavais“ ženklais. Juk „masinė sąmonė“ – visai ne paplitusi nuomonė, o pasiruošimas tenkintis visuotinai priimtais dalykais ir nutrinti individualumą. Šiuolaikinių bestselerių autorių orientacija į masinę auditoriją atveda, pvz., į kūrinio virtimą pardavimo ir vartojimo objektu, į atsiradimą suvienodintų, suvidurkintų, štampuotų vaizdinių, kurių erdvėje viešpatauja mada ir populiarumas, o ne siekis elitarinei autorinės patirties išraiškai. Autoriaus dingimas tarp ženklų – tai daugeliu atvejų sąmoningas pačių autorių pasirinkimas, kriterijumi pasirinkus masinį poreikio patenkinimą.

Todėl matyt prancūzų mąstytojai kiek pervertina ženklų valdžią dvasinėje kultūroje: kaip bekeistum simbolį ženklu, tai teoriškai neįmanoma. Originalumo ir gilumo praradimas, ryškių individualumų kūrybinėje sferoje nebuvimas ir ištisų meno rūšių uopuolis postmodernizmo technologijų griuvėsiuose pakankamai išblaivo kultūrinę sąmonę, atstatydami simbolių prioritetus. Kaip pažymi Ž. Bodrijaras: „Mūsų vaizdinių ir ženklų sistemoje dingsta visi pagrindiniai humanistiniai vertybių kriterijai, apibrėžiantys moralinių, estetinių, praktinių sprendimų ilgaamžę kultūrą. Viskas tampa neišspręstu – būdingas kodo viešpatavimo efektas, visiškai pagrįstas neutralizacijos ir neišsiskyrimo principu“. Ženklai įgauna jiems nebūdingą simbolinės tikrovės papildymo funkciją.

„Gatavas“ suvidurkintas ženklas stipriai kontrastruoja simboliui, kuris visad nukreipia į kažką ne iki galo apibrėžtą ir išreiškia kažką, didesnį už save. Pvz., U. Eko rašo: „Simboliniame suvokime gamta, net pavojingiausiose jos apraiškose, tampa abėcėle, kurios pagalba Kūrėjas praneša žmonėms apie pasaulio sandarą, apie nežemiškas malones, apie tai, kokius žingsnius reikia padaryti, kad rastumei savo vietą šioje žemiškoje buveinėje ir užsitarnautum dangišką atpildą“. Tuo pačiu simbolika visiškai nesuderinama su ženklo vienareikšmiškumu: simbolį reikia dešifruoti, interpretuoti, sujungti su patirtimi. Jis yra atvira struktūra, leidžiančia naujus išaiškinimus.

Tačiau šiuolaikinis žmogus gyvena masinėje gatavų ir suvidurkintų ženklų sferoje, kurių vartojimas iššaukia funkcionalizmo viešpatavimą, kas yra kultūrinis-istorinis „lazdos perlenkimas“, kas, beje, daugeliu aspektų jau praeityje. Ženklas, pranikęs į svetimą jam sferą, įgauna jam nebūdingą būtį.

Painiava tarp ženklo ir simbolio išnyksta simbolį padarant pakylėtos (eidosinės) patirties apibendrinimu, kai jo prigimtis tampa visai kita. Tikėtina, kad simblių rinkinys nėra gausus ir yra ribotas, o bė to visad gali būti ideologinė arba dogmatinė tendencija suvesti simbolius į „simboliką“, t.y ženklinių emblemų su „kanoniniu“ aiškinimu rinkiniu (pvz., „komunijos“ simbolis ir „komunija“ kaip vaflio paplotėlis).


*) Eidosas (gr. „pavidalas, vaizdinys“) – antikinės filosofijos ir literatūros terminas, pradžioje reiškęs „tai, kas matoma“, tačiau palaipsniui įgavęs platesnę prasmę – „konkreti abstraktaus apraiška“, „daiktinė mąstymo duotybė“, o bendrąja prasme – objekto būties būdas. Pirmąkart sutinkamas Homero epuose, kur reiškia „išorę“ (paprastai, „gražiąją“) Ankstyvoje gamtos filosofijoje beveik išskirtinai naudotas kaip vaizdinys (pvz., juo buvo ir Demokrito „atomas“). Parmenidas jo prasmę išvystė iki daikto esmės, kuri vis tik vienaip ar kitaip regima. Pas Platoną jis priešpastatomas idėjai, o Aristotelis naudojo „formos“ prasme. Viduramžių ir šiuolaikinėje filosofijoje – kategorinė struktūra, interpretuojanti kokios nors sąvokos pradinę semantiką. Viduramžiais – kaip daikto archetipinis pagrindas, daiktų pirmavaizdis (pvz., pas Dievą) ir pan. Toliau seka Hėgelio Absoliučios idėjos objektyvizacija; Šopenhauerio „protingų idėjų pasaulio“ teorija, o Hiuserlio fenomenologijoje reiškia aukščiausiąją abstrakciją, kuri vis tik konkreti ir savarankiška, t.y. prilygsta esačiai.

Kinikai
Filosofijos skiltis
Ankstyvosios utopijos
Struktūrinė lingvistika
Antikos filosofijos labirintai
Planeta, kurioje nebuvo juoko
Huxley'io Naujasis puikusis pasaulis
Barto teksto teorijos teorinis kontekstas
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Alberas Kamiu.  Apmąstymai apie giljotiną
Lapių medžiotojas ir filosofas R. Scrutonas
Amžinasis teksto sugrįžimas poststruktūralizme
J. Habermasas: paskutinis didysis racionalistas
Post-modernistinis tylėjimo diskursas
Kodėl šiandien verta skaityti Boecijų?
Faneroskopija prieš fenomenologiją
Būtis neišverčiamumo veidrodyje
Trumpa graikų filosofijos istorija
Svetimų minčių problema
Egzistencializmas
Tomas Akvinietis
Vartiklis