Egzistencinės paradigmos vystymasis psichologijoje

Jos šaknys labai senos ir įvairios, tačiau galima išskirti tris stambias jos ištakų grupes: literatūrines, filosofines ir psichologines.

Literatūrinės yra, ko gero, gausiausios ir seniausios. Kirkas Šnaideris1) ir Rollo Mėjus2) kaip pavyzdį pateikia asirų-babiloniečių epą Gilgamešo epą (sukurtą maždaug prieš 5000 m.). Egzistenciniai motyvai (ypač laisvės siekį, savo vietos pasaulyje apmąstymus, gyvenimo prasmės paieškas ir kt.) surandami visų laikų ir tautų kūryboje. Jie ypač pasireiškia senovės graikų tragedijose, Dantės „Dieviškoje komedijoje“, Šekspyro „Hamlete“ ir „Makbete“, Gėtės „Fauste“ ir daugelyje kt. kūrinių. Rusai F. Dostojevskis,  L. Tolstojus,  A. Čekovas tam irgi skyrė didelį dėmesį.

Filosofinis egzistencinis požiūris į pasaulį irgi plačiai perteiktas – paminėsime tik Demokritą,  Sokratą,  Aristotelį, italų Atgimimo filosofus, Šelingą,  Kantą, tam tikra prasme Hėgelį... Savitai, tačiau aškiai tie motyvai skamba Rytų (ypač indų ir kinų) filosofijoje. Tačiau didžiausią įtaką jos tapsmui padarė 19-20 a. mąstytojai: Prožektorius keliui S. Kierkegoras,  F. Nyčė,  M. Heidegeris, o ypač Ž.P. Sartras ir Martinas Buberas3). Pvz., Irvinas Jalomas4), vienas šių laikų iškilių egzistencialistų, laiko, kad jo požiūrį labiausiai paveikė apmąstyti tokie klausimai:

Psichologiniai egzistencializmo motyvai ypač stipriai pasireiškė pas E. Fromą, Frederiką Perlzą5), Karen Horni6), S. Rubenšteiną7) ir kt. Egzistencinė pakraipa psichologijoje atsirado 20 a. pirmoje pusėje susidūrus nepasitenkinimui dėl viešpataujančių deterministinių („mokslinių“) požiūrių į žmogų ir sparčiam egzistencinės filosofijos, daug dėmesio skyrusios psichologijai ir psichiatrijai, vystymuisi. Tada iškilo K. Jaspersas, Medardas Bosas8), Viktoras Franklas9) ir kt. Po Antrojo pasaulinio karo egzistencinis požiūris paplito JAV, kur ryškiai pasireiškė trečiosios humanistinės „revoliucijos“ psichologijoj atstovai: R. Mėjus,  I. Jalomas,  Dž. Bjudžentalis ir kt. Tačiau aptinkamas ir „Rytų pėdsakas“: Rytų autorius naudojo A. Maslou10), K. Rodžersas11) ir kt., pvz., Dž. Bjudžentalio „Aš proceso“ koncepcija artima pagrindinėms dzen budizmo idėjoms.

Rusijoje egzistenciniai motyvai skambėjo pas N. Berdiajevą,  L. Šestovą,  S. Rubinšteiną,  M. Bachtiną ir kt. Paminėtina ir Fiodoro Vasiliuko12) „išgyvenimų psichologija“ bei Dmitrijaus Leontjevo13) „prasmės psichologija“.

Sergejus Rubinšteinas ilgą laiką buvo vienu pagrindiniu tarybinės psichologijos ideologų, buvo vienas veiklos teorijos kūrėjų. Tačiau kartu vystė „asmenišką metodą“, įsikūnijusį jo „Žmoguje ir pasaulyje“ (1976), turinčiame aiškų egzistencinį kryptingumą. Ten išnagrinėtos „būties“, „egzistavimo“, „laisvės“, „aš ir kitas“, „meilės“ ir pan. sąvokos, nors (formaliai) knyga pristatoma kaip egzistencializmo kritika.

Michailas Bachtinas, puikiai susipažinęs su Vakarų filosofija, sukūrė savitą „filosofinę antropologiją“, nemažai besiremiančią ir F. Dostojevskiu. Egzistencialistinis pradas ypač ryškus poelgio koncepcijoje, kurios pagrindas asmenybės „ne-alibi-būtyje“, jos ontologinė atsakomybė. O dialogo koncepcija artima M. Bubero pažiūroms. Tad nenuostabu, kad M. Bachtino idėjomis pasirėmė iškilus praktinės psichologijos taikant dialogą konsultacijose atstovas Andrejus Kopjevas15).

Humanistinė psichologija pasirodė 6-7 dešimtm. sandūroje kaip „trečiosios revoliucijos“ psichologijoje pasekmė, pasireiškusi kaip protestas prieš tuo metu viešpataujančius biheviorizmą ir psichoanalizę. Joje svarbiausia pakraipa į praktiką.

Biheviorizmą aštriai kritikavo už supaprastintą, mechanistinį požiūrį į žmogų, siekiant „išskaičiuoti“ ir kontroliuoti jo elgesį, o taip pat nerūpestingą požiūrį į vidinį asmenybės gyvenimą bei potencialias galimybes. Dž. Bjudžentalis laikė, kad užsiciklinimas ties elgesiu – „tunelinio regėjimo“ pasekmė, o biheviorizmas priskiriamas psichologijai visai atsitiktinai. Bet svarbiau buvo tai, kad praktiškai įgyvendintos biheviorizmo idėjos nebuvo nekaltos. Dž. Bjudžentalis tvirtino, kad jei žmogui įteigsi, kad jis tik „gyvulys“, o „laisvės ir vertės“ sąvokos tėra iliuzijos, tai tikėtina, kad žmogus gali priimti tai už gryną pinigą ir stengtis tos įtaigos laikytis: „Žmogų galima pažeminti iki laboratorinės pelytės ar balandžio lygio. Žmogų galima paversti mašina. Redukuota samprata apie žmogaus prigimtį gali būti panaudoti žmonių valdymui, ko siekia Skineris. Tačiau ar žmogus liks žmogumi, jei jį paversi po rutulį besiblaškančiu balandžiu?“

Įdomu, kad B. Skineris ėmėsi svarbių egzistencializmo idėjų, ir visų pirma - laisvės, - nuvainikavimo. Jis laisvę nagrinėjo ne kaip specifiškai žmogiškos būties vertybę ar atributą ir esminę gyvenimišką problemą, o kaip „sąvoką“, „eksperimentinio tyrinėjimo“ objektą. Ir „aptiko“, kad jokios laisvės nėra, kaip nėra, tiesą sakant, ir paties žmogaus, o tėra gyvuliško pobūdžio organizmas, kurio visa „psichologija“ gali būti apibrėžta „stimulas-reakcija“ dėsniu. Anot Bjudžentalio, tai labiau primena „šaudymą iš žaislinio pistoleto į liūto piešinį, tada garsiai paskelbiant apie žvėrių karaliaus nužudymą“.

O su psichoanalize viskas sudėtingiau. Pirma, dauguma humanistų nemažai perėmė iš Z. Froido ir po pasekėjų. Bet kita vertus, nusivylimas froidizmo rezultatais ir leido pereiti prie naujų požiūrių. Pirmiausia buvo pasisakoma prieš froidizmo determinizmą ir dogmatizmą, prieš nulemtą suaugusio žmogaus apibrėžtumą jo vaikystės ypatumais. Kilo abejonių ir dėl pasąmonės kaip pagrindinio aiškinamo principo. Buvo permąstyta terapijos tikslai, santykių su pacientu principai, o svarbiausia – žmogaus prigimties supratimas.

Psichologai humanistai savo pasisakymuose ir publikacijose stengiasi remtis savąją „išgyvenimų patirtimi“, savo gyvenimo realijomis. Jų tekstuose gausu konkrečių pokalbių su konkrečiais asmenimis, tikrų gyvenimiškų situacijų, iš jų kylančių problemų ir sprendimų aprašymų.

Humanistinę psichologiją išsiskiria žmogaus prigimties koncepcija. Ją trumpai ir aiškiai išdėstė Rojus de Korvalo16): žmogaus prigimties esmė - būti tapsmo procese. Tapsmo proceso atsisakymas iš esmės yra atsisakymas (priverstinis arba nepilnai suvoktas) gyventi tikrą žmogišką gyvenimą. Vis tik yra keletas humanistinės pakraipos atšakų.

Egzistencinis metodas skiriasi nuo nukreipto į asmenį visų pirma žmogaus esmė įvertinimu ir tapsmo šaltinių traktavimu. Anot jo, žmogaus esmė nėra paduota iš anksto (priešingai A. Maslou,  K. Rodžerso ir kt. koncepcijoms), o įgaunama savo tapatumo individualios paieškos metu. Žmogaus esmėje yra ne tik pozityvus potencialas, bet ir negatyvios, netgi destrukcinės galimybės, todėl viskas priklauso nuo paties žmogaus asmeninio pasirinkimo, už ką jis ir atsako. Daugeliui žmonių daryti tokius pasirinkimus ir prisiimti atsakomybę yra labai nelengva, tad konsultuojančiam tenka įdėti nemažai pastangų. Štai kaip Bjudžentalis aprašo savo perėjimą nuo orientacijos į asmenį prie egzistencinės pozicijos:
„Nors išlaikiau (ir išlaikau iki šiol) rodžerišką pagarbą žmogaus vertei ir autonomijai, mano klinikinė praktika išmokė mane to, kad kai kuriems pacientams reikia kitokių terapinių priemonių. Plečiantis mano pacientų ratui (ypač, kai į jį pateko asmenys be aukštojo išsilavinimo) aptikau, kad Rodžerio pozicija, iš esmės esanti refleksyvia, nepadaro reikiamo poveikio kai kuriems žmonėms. Taip pat pastebėjau, kad net labiausiai į pacientus orientuoti terapeutai savo darbe naudojo ir kitus matavimus ( ... ) Remdamasis ta patirtimi įsitikinau, kad galiu padėti žmonėms giliau panirti į jų subjektyvumą, jei mūsų pokalbiuose busiu aktyvesnis“.

Savo laiku Maksas Otto17) teigė: „Giliausiu žmogaus filosofijos šaltiniu, maitinančiu ir formuojančiu ją, yra tikėjimas arba netikėjimas žmonija. Jei žmogus pasitiki žmonėmis ir tiki, kad su jų pagalba jis sugebės pasiekti kažką reikšminga, tada jis įsisavins tokį požiūrį į gyvenimą ir pasaulį, kuris bus derės su jo pasitikėjimu. Pasitikėjimo nebuvimas sukels atitinkamus požiūrius“.

Taigi, bet kurioje koncepcijoje yra dar ir vertybinė sudedamoji, savotiška bazinė nuostata. Pagal šį kriterijų teorijos pasiskirsto į dvi grupes (nors ir nelygias): pasitikinčias žmogaus prigimtimi (t.y. humanistiškai orientuotas) ir nepasitikinčias. Bet ir kiekvienoje iš tų grupių yra gana nemažų skirtumų, todėl prasminga įvesti toskš suskirstymą:

a) „nepasitikinčių“ (pesimistų) grupėje yra griežtesnė grupė, tvirtinant, kad žmogaus prigimtis negatyvi (asociali ir destruktyvi) ir pats žmogus su ja susitvarkyti negali, o taip pat švelnesnė grupė, pagal kurią žmogiškos esmės tarytum ir nėra, o žmogus pradžioje yra neutralus objektas, kurį formuoja išoriniai veiksniai, - ir taip įgyjama žmogaus esmė;

b) „pasitikinčių“ grupėje irgi yra radikalesnis požiūris, teigiantis besąlygiškai pozityvią ir konstruktyvią žmogaus esmę, kuri jame yra tarsi potencialas, atsiskleidžiantis palankiomis sąlygomis; o taip pat yra atsargesnis požiūris, laikantis, kad žmogus pradžioje neturi esmės, tačiau ją įgyjantis savęs apmąstymu, nors pozityvi aktualizacija nėra garantuota, o yra paties žmogaus laisvo pasirinkimo rezultatu (sąlyginai pozityvi pozicija).

Koncepcijų ginčas paprastai baigiasi niekuo, nes į sceną išeina įvairūs tikėjimai. O tikėjimas, žinia, neimlus jokiems argumentams. Vis tik yra ir tendencija vienyti koncepcijas.

Bet grįžkim prie individualių gyvenimiškų pasirinkimų. Iškylančias egzistencines problemas skirtingi autoriai traktuoja skirtingai, tačiau galima jas suvesti į 4 pagrindinius „mazgus“:

Būtinybė jas spręsti ir galimybės tai padaryti vienareikšmiškai kelia žmogaus susirūpinimą - egzistencinį nerimą. Skirtingai nuo klasikinės psichoanalizės, kur bet kuris nerimas priimamas kaip negatyvus reiškinys, egzistencialistai jį laiko neatskiriamu pilnaverčios žmogaus būties atributu.

Iš minėtų ypatybių seka ir indeterminizmo principas, reiškiantis, kad žmogaus gyvenimo negalima paaiškinti jokiais objektyviais „dėsniais“, išorinėmis priežastimis, neasmeniniais veiksniais – t.y. žmogus negali būti „išskaičiuotas“, nuspėtas ir valdomas. O tai turi pasekmes, kurių svarbiausia yra ta, kad egzistencinė psichologijos paradigma iš esmės atsisakė nuo eksperimentinių tyrinėjimų kaip amoralių. Egzistencialistai metodologiniu pagrindu renkasi fenomenologiją, kas reiškia izoliuotų psichologinių charakteristikų objektyvios analizės atsisakymą ir bet kurio fenomeno kaip asmenybės išraiškos nagrinėjimą. Taip pat fenomenologinė metodologija pagrindiniu tyrinėjimo objektu ima „žmogiškąją patirtį“ ir tokias priemones, kaip pokalbis, stebėjimas, savistaba ir pan.


Trumpos biografijos:

1) Kirkas Šnaideris (Kirk J. Schneider) – psichologas ir psichoterapeutas, žinomas egzistencialistinėje-humanistinėje terapijos srityje. Yra žurnalo „Humanistinė psichologija“ redaktoriumi. Pagrindinės jo knygos: „Egzistencialistinė-humanistinė terapija“ (2010), „Egzistencialistinė-integratyvi terapija“ (2008), „Egzistencijos psichologija“ (1995, su R. May) ir kt.

2) Rolo Mėjus (Rollo Reece May, 1909-1994) – amerikiečių psichologas ir psichoterapeutas, egzistencialistinės terapijos teoretikas. Savo kūriniuose nagrinėjo pagrindines žmogaus egzistencijos problemas: gėrio ir blogio, laisvės, atsakomybės ir likimo, kūrybos, kaltės ir nėrimo bei prievartos. Jo draugu buvo P. Tilichas, turėjęs įtaką jo darbams. Žinomiausi darbai: „Meilė ir valia“ (1969), „Nerimo prasmė“ (1950), ...

3) Martinas Buberas (Martin Buber, 1878-1965) – žydų kilmės austrų filosofas, geriausiai žinomas savo dialogo filosofija, t.y. egzistencializmo atmaina, kuri susitelkia ties „Aš-Tu“ skirtybe; taip pat vertėjas ir pedagogas. 1938 m. pasitraukė į Palestiną. Buvo sionizmo teoretikas, artimas žydų religiniam anarchizmui. Daugybę kartų (17) buvo kandidatu Nobelio premijai, tačiau jos taip ir negavo. „Aš ir Tu“ (1923) jis bando atskirti santykius „Aš-Tu“ ir „Aš-Kitas“: pirmasis yra „meilės dialogas“, gyvas artimas ryšis, o antras – grynai ulitarinis santykis. Veikale „Du tikėjimo vaizdiniai“ (1950) priešpastato racionalią graikų pasaulėžiūrą biblinei dvasiai.

4) Irvinas Jalomas (Irvin David Yalom, g. 1931 m.) – žydų kilmės amerikiečių psichiatras ir psichoterapeutas, rašantis mokslo populiarinimo ir grožinės literatūros kūrinius. Pasisako prieš deindividualizuotą, biurokratinį, formalų psichoterapijos metodą; ypač aštriai – prieš „trumpalaikę į diagnozę orientuotą terapiją“, kuri veikia komerciniu pagrindu ir remiasi siauromis, formaliomis diagnozėmis. Filosofiniu požiūriu jis yra egzistencialistinės humanistinės psichoterapijos atstovas. Nemažą vietą jo darbuose („Mamytė ir gyvenimo prasmė“, 1999; „Gulėjimas ant kušetės“, 1996; „Psichoterapijos dovana“, 2001) skiriama egzistencialistinės mirties baimės įveikimui.

5) Fricas Perlzas (Friedrich (Fritz) Salomon Perls, 18931970) – žydų kilmės vokiečių psichiatras, psichoterapeutas, geštalt-terapijos pradininkas. Su P. Gutmanu ir R. Heferlinu parašė „Geštalto terapija: žmogaus asmenybės sužadinimas ir vystymas“ (1951). 1946 m. persikėlė į Niujorką. 1952 m. kartu su „septynetu“ Niujorke įsteigė Geštalto institutą. 1969 m. Britų Kolumbijos Vankuverio saloje įkūrė geštalto bendruomenę – ir tais metais išleido du svarbius kūrinius: „Detali geštalto terapija“ ir „Pamazgų kibire ir greta jo“.

6) Karen Horni (Karen Horney, 1885-1952) – vokiečių psichoanalitikė, psichologė, neofroidizmo atstovė. Savo teorijomis kvestionavo kai kuriuos tradicinius Z. Froido požiūrius, ypač apie seksualumą bei psichoanalizės orientaciją į instinktus. Pabrėžė socialinės aplinkos poveikė asmenybės formavimuisi. Jai priskiriamas feministinės psichologijos sukūrimas – kaip atsakas į Froido teoriją apie pavydą dėl penio.

7) Sergejus Rubenšteinas (1889-1960) – žydų iš Odesos rusų tarybinis psichologas ir filosofas, marksistinės tradicijos tarybinėje psichologijoje pradininkas. Vienas pirmųjų TSRS suformulavo sąmonės ir veiklos vienybės principą (1922). Parašė fundamentalius vadovėlius universitetams: „Psichologijos pagrindai“ (1935), „Bendrosios psichologijos pagrindai“ (1940).

8) Medardas Bosas (Medard Boss, 1903-1990) – šveicarų psichiatras ir psichoanalitikas, egzistencinės psichoterapijos atstovas, išvystęs Daseinsanalysis psichoterapijos formą, sujungusią psichoanalizės praktiką su egzistencialistine fenomenologine M. Heidegerio filosofija. Didelį dėmesį skyrė sapnams, tačiau nesiūlė juos interpretuoti, o siūlė nagrinėti jų betarpišką reikšmę.

9) Viktoras Franklas (Viktor Emil Frankl, 1905-1997) – žydų kilmės austrų neurologas, psichiatras, filosofas, įvedęs logoterapijos („gydymo prasme“) psichoterapinį metodą. Karo metais su žmona ir tėvais buvo išvežti į koncentracijos stovyklą. Po karo vadovavo Vienos neurologinei poliklinikai (1946-70). Sugalvojo terminą „sekmadienio neurozė“ būsenai, kai žmogus po darbo savaitės jaučiasi prislėgtas, apibūdinti. Išleido virš 30 knygų.

10) Abraomas Maslou (Abraham Harold Maslow, 1908-1970) – amerikiečių psichologas, labiausiai žinomas kaip poreikių hierarchijos teorijos („Maslou piramidės“) autorius. Daugiausia dėmesio skyrė paskutiniam ir aukščiausiam piramidės poreikiui – savęs realizavimo poreikiui. Anot jo, jis yra toks pats stiprus kaip ir poreikis valgyti arba kvėpuoti. Jo nerealizavęs, žmogus nesijaučia laimingas.

11) Karlas Rodžersas (Carl Ransom Rogers, 1902-1987) – amerikiečių psichologas, vienas humanistinės psichologijos pradininkų, laikomas mokslinių tyrinėjimų psichoterapijoje iniciatoriumi. Jo asmenybės ir tarpusavio santykių („nedirektyvioji“) teorija buvo plačiai pritaikyta įvairiose srityse. Jis ypač pabrėžė į klientą orientuotos terapijos efektyvumą žaidybiniame bendravime su probleminiais vaikais.
Taip pat skaitykite >>>>>

12) Fiodoras Vasiliukas (1953-2017) – tarybinis psichoterapeutas. 1990 m. organizavo psichologijos ir psichoterapijos centrą, 1991 m. įsteigė „Maskvos psichoterapijos žurnalą“. Išvystė išgyvenimo kaip veiklos sampratą. Išvystė savąją suprantančiąją psichoterapiją, vystė sinerginės antropologijos idėjas psichoterapijoje – kai pirmiausia rūpinimasi ribiniais žmogaus pasireiškimais ir jų kitimo dinamika: žmogus laikomas veiksmo suderinimu.

13) Dmitrijus Leontjevas (g. 1960 m.) – rusų psichologas, užsiimantis asmenybės, motyvacijos ir prasmės, psichologijos istorijos ir teorijos, psichodiagnostikos, meno ir reklamos psichologijos srityse. Paskutiniu metu vysto psichologinės pagalbos, profilaktikos ir asmenybės vystymo fasilitacijos egzistencinės psichologijos pagrindu. Daugelio monografijų autorius.

15) Andrejus Kopjevas – rusų psichologas, Maskvos psichologijos pedagoginio un-to profesorius (nuo 1996 m.). Domėjimosi sritys: psichoterapijos ir psichologinės konsultacijos teorija ir praktika, psichologinis „koučingas“, psichologinės praktikos istorija ir metodologija, filosofinė antropologija.

16) Rojus de Korvalo (Roy Jose de Carvalho) – amerikiečių psichologas, Niujorko un-to profesorius. Domisi psichologijos istorija. Rašo straipsnius apie humanistinę psichologiją.

17) Maksas Otas (Max Otto, 1876-1968) – vokiečių kilmės amerikiečių filosofas, pragmatizmo atstovas. Parašė: „Dalykai ir idealai“ (1924), „Gamtos dėsniai ir žmonių viltys“ (1926), „Žmonių bendrovė“ (1940). Kontraversišku “Ar yra Dievas?” (1932) aiškiai parodė ateistinius požiūrius, dėl kurių sulaukė aštrios klerikalų kritikos.

Kinikai
Ciceronas
Filosofijos skiltis
Narcisizmas psichoanalizėje
Džeimso Bjudžentalio koncepcija
Psichiatro-paciento santykiai
R. Descartes. Cogito ergo sum
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Austrų ekonominė teorija ir plokščios žemės teorija
N. Hansonas. Atradimo modelis: stebėjimas
Kodėl šiandien verta skaityti Boecijų?
Iškilesni mūsų laikmečio sociologai
Neurobiologija: kas spręstina?
Lėtumo judėjimas auga... greitai!
Tamsioji vunderkindų pusė
Svetimų minčių problema
S. Lemas. Robotų psichologija
Ženklai ir simboliai
Tomas Akvinietis
Egzistencializmas
Vartiklis