Žmogaus saviieška

Žmogus ieškojo tiek šalia, tiek savyje; jis bandė suprasti gamtą ir taip pat bandė suprasti save. Iš tikro paieškų tikslas tas pat, nes žmogus yra gamtos dalis,
Džavacharlalas Neru. Žvilgsnis į pasaulinę istoriją

Jau darydamas savo pirmuosius žingsnius savo ilgame tapsmo kelyje, žmogus siekė suprasti, kokią vietą užima pasaulyje, kodėl ir dėl ko gyvena, kokia jo egzistavimo prasmė. Ir kurdamas pasaulėžiūrą, kūrė mitus, kuriuose tikrovė keistais būdais jungėsi su fantazija. Mitai buvo pirmuoju plačiu realios patirties apibendrinimu, juose jau buvo būsimų mokslo, meno, religijos užuomazgos. Ir juose ne pačią paskutinę vietą užima ir žmogus. Ir netgi neretai galingieji dievai juose priklausė nuo žmonių jiems atnešamų aukų. O aukodamas žmogus ne tik tikisi gauti dievų malonę – is bando už juos priimti sprendimą. Pvz., taip aukomis Vakarų Afrikos bambarų1) žmonės bando valdyti galingas dieviškas jėgas.

Šiandien pirmykštis žmogus pernelyg dažnai įsivaizduojamas kaip labai įbaugintas savo pačių sukurtų mitinių būtybių bei jį supančio pasaulio. Matyt, kažkiek tiesos tame yra. Prancūzų etnologas B. Olia2) pateikia ilgą dievų ir demonų sąrašą – svarbesnių ir nesvarbių, gerų, tačiau kartais įpykstančių, abejingų, tačiau mėgstančių pasilinksminti, tikrai piktų, nykštukų ir milžinų, permatomų ir juodų, vienakojų ir daugiarankių… „Yra dar didelis kiekis kitų, ne mažiau įdomių tvarinių: dvasios-gyvatės, dvasios-krokodilai, dvasios-lamantinai, dvasios-vabzdžiai, negyvos gamtos dvasios. Niekas, žinoma, negali sudaryti pilno jų sąrašo, nes tam reikėtų ištyrinėti visas žmoniškosios fantazijos slėptuves, pasiekti pačias giliausias metafizinio mąstymo gelmes“.

Saviieška Iš kitos pusės, vidinės žmogaus priklausomybės nuo tų jo vaizduotės kūrinių negalima ir pervertinti. B. Olia konstatuoja, kad žmogus „moka tvarkytis“ su visomis tomis baisenybėmis, kad afrikiečiai paprastai visai nesijaučia prislėgti visos tos supančios velniavos, kuria giliai tiki: mitas pagimdė dvasias, mitais ir moko, kaip išvengti, jei tai įmanoma, jų pinklių. Mitų sutvėrimai nė kiek ne baisesni nei kiti vaizdiniai, įsitvirtinę vadinamosiose pasaulinėse religijose (krikščionybėje, islame, budizme).

Kanados tyrinėtojas Farlis Mouetas3) po gana ilgo pasakojimo apie baisius vaiduoklius, kuriais tiki eskimai-inuitai, pamini eskimą, pasibaisėjusį po pokalbio su krikščionių dvasininku: „Kokį gyvenimą jums tenka gyventi!.. Kunigas ištisas valandas kalbėjosi su manimi apie dalykus, kuriais jūs tikite – apie jūsų dievą, apie visus tuos sparnuotus velnius, vaiduoklius ir dvasias, gyvenančius danguje ir po žeme. Tiesą sakant, aš nustebęs ir išgąsdintas. Tikriausiai vien dėl to, kad jūs baltasis, turintis didelę jėgą ir turtus, galite atlaikyti tas baisybes, kuriomis jūsų religija užvertė jus. Tiems jūsų dievams įstatymams visai nerūpi žmonių sielos; tos dvasios ir velniai, kurie seka kiekvieną jūsų žingsnį ir jus baisiai baudžia, - visa tai mane verčia drebėti iš baimės. Ir bis tik, nors aš jaučiu siaubą, galiu gailėtis jūsų už tai, kad gyvenate po šia skraiste: juk jūs irgi moters sūnūs… Visa siela linkiu jums sėkmės jūsų kovoje už tai, kad nepatektumėte į tą vietą, kurią vadinate pragaru!“

Pirmykštės bendruomenės žmonės savo mitologijos tamsiomis jėgomis priešinasi ne pavieniui, o visa gimine. Jie savęs neatribojo nuo bendruomenės; jų nuosavas „aš“ ištirpdavo tame valdingame „mes“. Giminė – seniausia visuomeninė organizacija, kartu ir ūkinė, ir religinė, ir moralinė. Giminė valdo savo narius „visomis linijomis“. Žmogaus padėtis joje nusprendžiamas jo lytimi, amžiumi, giminystės ryšiais – jos pats žmogus pakeisti negalėjo. Jis neturėjo laisvės. Bet kokia naujovė joje sutinkama su nuogąstavimu, tomis sąlygomis gana pagrįstu. Tik ypatingai lėtai, palaipsniui kaupėsi naudingi pokyčiai, po ilgų metų atvedusių prie žemdirbystės ir gyvulininkystės. Gimininė bendruomenė išliko, tačiau joje pradėjo atsirasti klasių užuomazgos, - irgi lėtai ir sunkiai. Pvz., turtinės nelygybės galimybes užgniaužia papročiai, kai praturtėję privalo rengti puotas, jų svečiams dovanojant brangias dovanas – kaip yra pas nemažai indėnų, Okeanijos, Afrikos gyventojų. Aišku, su laiku puotų rengėjas įgauna pagarbą ir tam tikrą valdžią...

Nevaržoma lyčių aistra galėjo sugriauti papročiais nustatytą santuokos tvarką, kurioje vyras turėjo siaurą žmonos pasirinkimo spektrą – ir nebuvo baisesnio nusikaltimo, nei paimti žmoną ne iš tos giminės ar genties dalies, iš kurios tau skirta. Bet šeimyninė nesantaika – konfliktas, negręsiantis bendruomenės egzistavimui. Tačiau juk giminė – tarsi plati šeima, tas nesutarimai mažoje šeimoje jos viduje buvo priimami taip pat rimtai, kaip ir problemos, keliančios grėsmę ūkinei veiklai. Giminėje visi žino apie visus. Dviejų žmonių barnis – visuomeninis įvykis. Bendruomenė turi per amžius išvystytas taikymo priemones, kartais labai lanksčias. Santykių paprastumas ir aiškumas, nuostatų pastovumas gali pasirodyti labai patrauklūs. Oi kiek europiečių jūreivių palikdavo laivus, kad kartu su čiabuviais dalintųsi jų rūpesčius ir džiaugsmus! Kiek rašytojų ir dailininkų svajojo apie gyvenimą tarp „pirmykščių žmonių“ (pvz., skaitykite Gogeno istoriją)...

Bet juk visuomenė sudaryta iš asmenybių: kiekvienas jos narys – asmenybė. Taip sakome šiandien… Tačiau kas yra ta asmenybė?! Ogi tiesiog asmuo su visomis savo savybėmis – intelektualiomis, emocinėmis, valingomis. Asmenybės vystymasis, savęs suvokimas – ilgo ir sudėtingo proceso rezultatas. Reikėjo, kad būtų leistas kažkoks laisvas pasirinkimas, o ir aplamai atsirasti visuomenės diferenciacijai, specifinėms siauroms grupėms. Vadai ir šamanai pirmieji įgavo išskirtinius, ypatingus bruožus.

Įdomu, kad vienas seniausių mus pasiekusių literatūrinių kūrinių, „Gilgamešo epas“, jau turi „kultūringo žmogaus“ priešpastatymą „laukiniam žmogui“ (Enkidu), kurį prijungia prie miesto kultūros, kur jis tampa Gilgamešo draugu. Bet būtent Gilgamešas kelia sudėtingus moralinius klausimus, ieško nemirtingumo, atstumia deivės meilę. Bet jis buvo vadu, turėjo daug atsakomybių, o sudėtingas gyvenimas išvysto ir sudėtingą asmenybę.

O kas skatina Homero veikėjus žygdarbiams ar nusikaltimams? Štai tiesiog dievų valia liepia Achilui vykti į Troją, o Odisėjui ilgus metus brautis į Itakę. Tačiau jie turi ir tam tikrą pasirinkimo laisvę. Tuo tarpu 5 a. pr.m.e. graikų tragedijose pagrindine tema tampa žmogaus kova su Likimu, kai jis liaunasi būti žaisliuku nemirtingųjų rankose ir suvokia esąs asmenybe. Nuo tada žmogaus kova su likimu tampa viena amžinų temų literatūroje.

Iš pirmo žvilgsnio krikščionybės įsitvirtinimas turėjo ją nutraukti – juk be Dievo valios ir plaukelis nuo galvos negalėjo nukristi. Tačiau gyvenimas buvo stipresnis už religiją. Ir nors išoriškai Atgimimas Europoje atrodė išliekantis ištikimas krikščioniškai ideologijai (o Rytuose – islamiškajai), tačiau iš esmės jis sukilo prieš ją ir tasai proto maištas tapo viena ryškiausių naujo asmenybės tipo apraiškų. Atgimimas tiesiog spindi įvairiapusiais talentais. Tai ir Leonardo da Vinčis, ir Albrechtas Diureris, ir daugybė kitų. Tie patys asmenys ir vadovauja armijai, kuria eilėraščius, tapo, rašo matematinius veikalus… Pvz., 15 a. Sidžizmondo Malatesta4) veda savo karius į Florenciją. Panikoje florentiečiai deryboms su juo išsiunčia filosofą humanistą. Po ilgo pokalbio su juo karvedys apsuka atgal savo kariuomenę.

Italų Atgimimo lozungas – žmogus gali pakilti iki dangiškos būtybės. Kiekvienas, jei to tik panorės! Taigi, žmogus gali viską – ir tai priklauso tik nuo jo gabumų, išsilavinimo, darbštumo. Menininkai ir poetai beveik prilygsta valdovams ir popiežiams. Mikelandželas, kalbėdamas su popiežiumi, net nemano nusiimti veltinio kepurės; Karolis V pakelia Ticianui iš rankos iškritusį teptuką ir tasai tai laiko normaliu dalyku. Tiesa, tokio lygio individualizacija buvo prieinama tik nedaugeliui, tačiau tai jau buvo istorinio vystymosi progresas.

1) Bambarai (save vadina bamana) - mandingų tautų grupei priklausanti Vakarų Afrikos tauta, Nigerio aukštupyje. 17 a. buvo įkūrę savo valstybę. Kalba bamana kalba. Daugiausia gyvena Malyje (arti 4 mln.) ir Dramblo kaulo krante (230 tūkst.). Garsėjo karingumu. Po 1890 m. jų teritorijas užvaldė prancūzai. Dalis tebesilaiko tradicinių tikėjimų; jų mitologija yra viena iš labiausiai išvystytų Jų aukščiausioji dievybė Pemba įkūnija žemę; jo pagimdyta dvilytė Faro, vandens stichija, išmokė apdirbti žemę. Gaminasi kaukes, kurių vienintele ntomo yra antropomorfine, tačiau turinti ir zoomorfinių elementų (dvi ar tris poras tiesių ragų).

2) Bogumilas Olia (Bohumil Theophile Holas, 1909-1978) – prancūzų etnologas, menotyrininkas. Buvo Dramblio kaulo kranto (ypač jo meno tyrinėjimo ir populiarinimo), o taip pat afrikiečių meno ir mitologijos žinovas.

3) Farlis Mouetas (Farley McGill Mowat, 1921-2014) – kanadiečių rašytojas, aplinkosaugininkas. Antrojo pasaulinio karo metu kovojo Europoje, po jo baigė Toronto un-to biologijos fakultetą ir įsidarbino Kanados gyvūnijos tyrinėjimo tarnyboje, kuri komandiravo į tundrą tirti vilkų – tą ekspediciją aprašė knygoje „Nešauk ‘Vilkai!’“ (1963; 1983 m. susuktas filmas). Vėliau lankėsi TSRS tyrinėdamas jos Užpoliarę – tai aprašė knygoje „Sibiriečiai“ (1970). Dauguma jo knygų autobiografinės. 1998 m. išleido „Farfarers“, kurioje išdėstė teoriją, kad iki vikingų Ameriką lankė Orknio salų gyventojai, kuriuos jis įvardijo kaip albanus (nuo Albiono, senojo Anglijos salų pavadinimo).

4) Sidžizmondo Malatesta (Sigismondo Pandolfo Malatesta, 1417-1468) – italų didikas, Rimini ir Fano valdovas, karvedys, poetas, menų globėjas, Malatestų dinastijos atstovas. Popiežiaus Pijaus II 1460 m. buvo atskirtas nuo bažnyčios kaltinat daugybe nuodėmių, tame tarpe incestu ir sodomija, prieš jį surengtas kryžiaus žygis.

Žudantys smegenys
Mikės Pūkuotuko dao
Smegenys yra tampomi
Keliautojo autostopu gidas
Andrė Morua. Kuo aš tikiu?
Smegenys ir sprendimų priėmimas
Elliott Weinberger. Karmos pėdsakai
A.F. Kochas. Tarp Rojaus ir Pragaro - Žemė
K.Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Kasdien laikykitės proto higienos
Planeta, kurioje nebuvo juoko
S. Lemas. Cave Internetum
Vadovauk savo smegenims
Finn Skarderud.  Nerimas
Svetimų minčių problema
Pirmoji pasaulio šypsena
E. Fromas. Menas mylėti
Raselo arbatinukas
Egzistencializmas
Vartiklis