Dievo mirtis filosofijoje

Dievo mirties idėjos istorija

Mirtingumas yra dievų prerogatyva. Šią idėją priėmusios kultūros mirties problema rūpinosi ne mažiau nei gyvenimu – abu atvejus laikę šventais. Europos šiuolaikinėje kultūroje, paremtoje racionalumu, mokslu ir pramone jau daugiau nei du šimtmečius nekuriami nauji dievai, o tik stebimas jų išmirimas. Ir Nyčė, kaip prieš jį Marksas, apmąstė mito pabaigos klausimą mašinų amžiuje: pagal juos mašinos ir mechanistinė gamta nėra vaisinga dirva naujiems mitams. Bet jie abu klydo – mitai sėkmingai išliko dabarties žmonių gyvenime. Tai nutiko greičiau dėl žmonių nesugebėjimo gyventi be jų. Jie suteikia „priebėgą“ nuo neišvengiamų įvykių pasaulyje ar kosmose, nuo mūsų kaip ribotų asmenybių gyvenimo trapumo ir pan.

Europietiškų kultūrų vystymasis buvo veikiamas Viduržemio regiono (vėlyvojo) antiškumo religinio konflikto, skelbusio apie mirštantį ir prisikeliantį dievą. Heleniškuoju laikotarpiu ten dominavo vadinamosios saošjantiškos religijos – su gelbėtojų, išpirkėjų, mesijų karalių veikėjais: tai judaizmas, zoroastrizmas,  mitraizmas, krikščionybė ir daugelis kitų. Saošjantai1) įėjo į istoriją, mirė ir po atgimimo pradėdavo valdyti naująją pasaulio tvarką: nenugalima saulė, sol invictus, tapatinama su Mitra, buvo tik vienu iš daugelio politinių bandymų įteisinti valstybinį religinį kultą Romos imperijoje.

Galiausiai įsigalėjo monoteizmas: „Tikiu į vieną Dievą, visagalį Tėvą“ (credo in unum Deum, patrem omnipotentem) taikomas visiems nuo 451 m. Chalkedono susirinkimo. Besiformuojančiai ortodoksijai bet kokios diskusijos apie Dievo mirtį buvo neįsivaizduojamos: Dievas atsiuntė savo Sūnų, kuris mirė, trečią dieną prisikėlė iš numirusių, pakilo į dangų, sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje - iš ten jis ateis teisti gyvųjų ir mirusiųjų. Bažnyčia visada nedelsdavo ginti savo interesus ryžtingomis priemonėmis, o to pasekmės dažnai būdavo mirtis. Tačiau sunku tikėtis, kad iki Nyčės „Linksmojo mokslo“ (1882) paskelbimo nebuvo pagundos apsvarstyti priešingą metaforą – Dievo, kuris miršta.

Ir tokie įtarimai pasitvirtina! - Nyčė nebuvo pirmuoju ir unikaliu Dievo mirties skelbėju Europos kultūroje. Ją skelbė vokiečių romantikai, o iki jų rašytojai ir poetai, tokie kaip Žanas Polis (skaitykite jo Miręs Kristus nuo pasaulio viršūnės kalba apie tai, kad Dievo nėra). Ir nors jie to aiškiai neišsakė žodžiais (expresis verbis), tačiau pripažino diagnozės rezultatus. Jų nepasitenkinimas sukėlė bandymus atgaivinti tradicinę krikščionybę (kas buvo būdinga Chateaubriand’ui2) Prancūzijoje ar Novaliui Vokietijoje),bei kurti naują religiją, išvengiančią krikščioniškojo konservatyvumo griežtumo (pvz., „naujosios mitologijos“ iškilimą J. Herderiui3), Fr. Šlegeliui ir Šelingui), o taip pat atrasti išlaisvinančio dionisiškosios misterinės ekstazės koncepcijas nustumiančias į šalį šaltą racionalų apoloniškąjį elementą. Dievo mirtis

Taigi, kalba apie Dievo mirtį buvo pagrįsta tam tikra tradicija ir turėjo kontekstą, kurio Nyčė neneigė ir net sąmoningai pabrėždavo. Jis ja nesiekė pakenkti krikščionybei ar „paniekinti“ Bažnyčią (jei kas tai ir darė, tai tik patys Bažnyčios atstovai), jis tik siekia suvokti, kodėl joje yra taip blogai. Tačiau jo apmąstymai neatveda prie išvados, ar „kažkas kita“ būtų nauja religija ar nauju krikščionybės pabandymu, ar mokslu, filosofija, poezija ir kažkokia visų jų sinteze.

Pagal vieną interpretaciją taip atlaisvinama vieta tobulam žmogui (Antžmogiui), prilygstančiam dievams. Nyčė puikiai žinojo Antiką, klasikines kalbas ir istoriją. Dievų ir žmonių sulyginimas vadinamas izoteismu, kuris paminimas jau Aleksandro Didžiojo laikais.

Nyčės tikslu nebuvo ir provokacija, nors būtent to siekė religijos gynėjai. Kai kritika atveria žmonėms akis, parodydama, ką iki tol tik bandyta nujausti, ji labiau vertinga nei provokuojanti. Juk nėra taip, kad Dievas tiesiog numirė ir išnyko – tada mūsų sąžinė būtų sutepta nužudymo nusikaltimu. Negyvas dievas – tai ne tik viso to, ką reiktų išsaugoti kultūroje, vystyti ir praturtinti; jis vietoje to tapo vartojama preke, turtu, kurį galime kaupti.

Nėra svarbu sakyti, kad Dievo nėra – Nyčei jo niekad ir nebuvo, bent jau ta prasme, kad vertėtų aptarinėti filosofijoje ar moksle. Tad Nyčė išsireiškė ypač aiškiai: „Dievas“ – tai ribinė hipotezė. Kiekvienas teoretikas žino, kad reikia vengti ekstremalių hipotezių. Ir Nyčė puikiai žinojo, kad „mirštantys dievai“ nepaveiks būsimo vystymosi.

Kažkur 1871 m. pradžioje Nyčė pažymėjo: „Moto: Didysis dievas Panas mirė“. Bet Nyčė turėjo žinoti, kad Panas nebuvo grynas dievas – jį pagimdė nimfos, kurių prigimtis nebuvo nemirtinga. Jis buvo piemenų ir vaisingumo dievas ir buvo teriomorfinės išvaizdos: ožio kojas, ragus, satyro veidą, buvo pasmerktas kasmetiniams mirties ir atgimimo ciklams. Tad pranešimas apie Pano mirtį nebuvo niekuo ypatingu. Vis tik sėmėsi įkvėpimo iš Plutarcho, kuris savo „Orakulų trūkumuose“ įtraukė pastebėjimą, kad kažkoks Epitersas iš Nikėjos pasakojo, kad kelionėje į Italiją kažkur netoli Paksoso salos išgirdo balsą raginantį Tamusą iš Egipto perduoti žinią apie Pano mirtį – ką Tamusas ir padaro. Tame Eusebijus iš Kesarėjos įžvelgė senųjų demonų mirtį, atveriančią kelią Kristui. Tačiau Plutarchas mirtį numatė tik demonams, pusdieviams ir kitoms būtybėms, neturinčioms tiesioginės priklausomybės grynam dieviškumui.

Tačiau toji užuomina numato pusiausvyros tarp žmonių pasaulio sudievintų principų kitimą: dievai įgauna jėgą ir galią, tačiau ir praranda jas, miršta, pakeisti kitais dievais. Toks aiškinimas buvo populiarus tarp mokslininkų, dažniausiai susijusių su neoplatoniškuoju misticizmu. Misticizmo tikslu buvo pažinimas praregėjimų, potencialiai matančių ateitį, forma, išankstinis žinojimas, apvaizda. Per amžius iki mūsų tą žinią perdavinėjo daugiausia poetai ir rašytojai, tame tarpe ir anglų poetė romantikė Elizabeth Barrett Browning4) (1806-1861), parašiusi platų ir emocingą dejonę apie dievų išėjimą iš pasaulio, Niutono dėsnių ir didėjančios izoliacijos pasaulio.

Vėlesniaisiais Viduramžiais frazė „Dievas mirė“ pasirodydavo ne kartą, tačiau visad mintinių eksperimentų, tiriančių galimą kultūros ir žmonijos nuopuolį, kontekste. Taip buvo ir su 14 a. „Romėnų darbais“ (Gesta Romanorum), prasidedančiais „Deus est mortuus“.

„Gesta Romanorum“ kalbama apie padėtį pasaulyje, apie pagarbą valdžiai praradusių elgesį ir veiksmus, apie veidmainystę, kuria jie tik susilaiko nuo dar baisesnių nuodėmių, bijodami atpildo, baigiasi teiginiu, kad Dievas mirė. Tekstas parašytas orientacine („Bet šiais laikais Dievą laikome mirusiu“, originale kvazi mortuus), nesvarstant apie tikrąją Dievo mirtį, nes tai nėra pratimo tikslas, o tikslas yra parengti argumentus dėl priežasčių, kodėl sakoma, kad „visas pasaulis sugedęs ir apimtas daugybės ir didžiulių blogybių“ kilmės paaiškinimų. „Gesta Romanorum“ apgailestauja dėl Dievo mirties ir įspėja dėl tvarkos žlugimo pasekmių, o Nyčė tai tik konstatuoja ir tuo faktu parodo, kad nėra tvarkos – mes ir aš nužudėme savo dievą, mes visi esame jo žudikai, mes visi suardėme šią tvarką.

Politinėje poemoje prieš Anglijos karalių Eduardą II yra tokios eilutės: Valia yra patarėjas, / sąmojis yra nedoras, / o Dievas yra miręs. Tačiau čia yra dviprasmybė – „Dievą“ (God) gali būti suprantamas kaip „gėris“ (good). Panaši problema yra „Speculum Christiani“ tekste iš 14 a. antrosios pusės: „Ir atkreipkite dėmesį, kad tol, kol žmogus yra mirtinos nuodėmės būsenoje, visi jo geri darbai yra mirę“. Dviprasmybė akivaizdi, o kontekstas leidžia manyti, kad tai pasirinkta neatsitiktinai. G. Holmstedt‘as (1889-1983) aptiko lotynišką komentarą, pašalintį dalį dviprasmybės iš frazės „god is ded“: „Lygiai taip pat ir Dievas miręs... Nes kaip mirusieji greitai užmiršta, o paskui niekas jų nebijo, taip Dievas pasitraukia iš žmonių atminties, ir tarp tūkstančio vargu ar yra vienas, kuris Jo tobulai bijotų ir mylėtų... Bet aišku, kad Dievas miręs“. Netgi mirusio dievo palyginimas su mirusiu žmogumi rodo, kad autorius turėjo būti atviro mąstymo žmogus.

Skepticizmas palietė dar dviejų asmenų protus, kurie, vengdami tiesioginių pareiškimų apie Dievo mirtį, vis tik kompleksiškai artėjo prie to klausimo. Tai katalonų humanistas ir poetas Bernat Metge5) (apie 1340-1413), kurio kūryba patenka į tikėjimo, pasitikėjimo bažnyčios institutais praradimo bei mirusio dievo kontekstą. Jis savo pirmuosius darbus skyrė Dievo atsiradimo ekzegetinėje literatūroje temai. Po kalėjimo, į kurį pateko už įtarimą dalyvavus sąmoksle prieš karalių Chuaną I Aregonietį, jis parašė žinomiausią savo kūrinį „Sapnas“ (Lo somni). Tai 4-i dialogai su mirusiu karaliumi ir kitais aptariant sielos nemirtingumo, žmonijos moralinės prigimties ir orumo, politikos ir kt. klausimus. Ginčus laimi karalius su ortodoksiniais krikščioniškais tvirtinimais, ne kartą oponentus įstumdamas į nepatogią padėtį savo atvirais, neretais satyriniais, tačiau, iš esmės, filosofiškai skeptiškais teiginiais. Ir būtent pirmasis dialogas apie sielos nemirtingumą tampa polemika tarp klasikinės biblinės tradicijos ir išsilavinusio intelektualo laisvos minties, vengiančio bet kokio pateisinimo visiems pragarams, skaistykloms ar baudžiančiam Viešpačiui Dievui, kai daugiau rūpi kaip nugyventi orų ir visavertį gyvenimą. Už tai Metgė sulaukė ir neapykantos bei išpuolių antplūdžio, kurio kulminacija buvo agresyvus Raymondo iš Sabundės6) („Liber creaturarum“ knygoje) užsipuolimas.

Kitu buvo Blezas Paskalis, kuris savo „Minčių“ 441-e aforizme išreiškė kažkiek miglotą įsitikinimą, kad priimant žmogaus „prigimties“ sugedimą, krikščioniškoji religija praranda Dievą. Tad nuo 14 a. Dievo mirties idėja buvo semiama iš antikinės literatūros ir plito, o tam palankios buvo politinės aplinkybės: juodoji mirtis 14 a. viduryje, 40 m. trukę popiežių nesutarimai, pasaulėžiūros pasikeitimas po 1492 m. (Kolumbas pasiekia Ameriką), pavojingi Bažnyčios žingsniai (Malleus maleficarum) ir kiek infantili nuomonė, kad žmogaus protą galima apginti nuo pragaro baisumų.

Nuo 18 a. vidurio Europos literatūroje vis dažniau pasirodydavo „mirusio dievo“ vaizdiniai. Vokiškoje aplinkoje tai ypač susiję su romantinėmis tendencijomis mene (romantinės „kapinės“ reikalavo po visų jausmų mirties ir dievo, Kristaus, aplamai dievybės ir pan. mirties). Tačiau tai išaugo iš esamos pasaulėžiūros neigimo, visų pirma iš Hjumo empirizmo. Daugelį amžių trukęs įsitikinimas, kad empirinė tikrovė yra dieviško tvėrimo akto išraiška, virto neapibrėžtumu. Neapibrėžtumas buvo teiginyje, kad empirinis pasaulis yra „dieviško proto“ apraiška, tačiau leidžiant žmogaus protui susilieti su juo, galiausiai žmogui, kaip Dievo atvaizdui, iškylant iki absoliuto ir tampant jo dalimi. Hjumas ne paprasčiausiai ištraukė Kantą iš dogmatinio sąstingio; jo „Natūralioji religijos istorija“ (1755), aprašanti pasaulį ne jokio dievo ir dieviško įsikišimo, neatspindint jokių „transcendentinių požymių" pažadino naują dievų ir krikščionybės permąstymą Apšvietos poetų, rašytojų ir mąstytojų tarpe. Hjumas pakvietęs filosofus savo dievus sugretinti gamtos reiškiniams, pradėjo naują mąstymo epochą, kurioje dievo mirtis jau nebuvo bauginanti ar šventvagiška, o paskaičiuotu įvykiu su jo priežastimis ir pasekmėmis.

Nyčės pirmtakais buvo Šileris, Šilingas, Heinė,  Šopenhaueris, Bonaventūra, Hėgelis, Bruno Baueris7) ir kt., tačiau tarp jų išsiskiria į Žano Polio „Siebenkäs“ (1796) įtrauktas trumpas siurrealistinis kūrinys „Miręs Kristus skelbia, kad Dievo nėra“: „Ir štai ant altoriaus nusileido aukštas kilnus atvaizdas, pilnas amžino skausmo, ir visi mirusieji paskelbė: „Kristau, ar Dievo nėra?“ Ir jis atsakė: „Dievo nėra“. … Kristus tęsė: „Ėjau per pasaulius, pranikau į karštas žvaigždes ir kartu su Paukščiu taku skriejau per Visatos dykras, tačiau niekur Dievo nėra. Leisdavausi iki giliausių pakraščių, kur siekia būties šešėlis, žvelgiau į bedugnę ir šaukiau: ‚Tėve, kur tu?‘ – tačiau tegirdėjau tik niekieno nevaldomą amžinybės gausmą“.

Jame pateikiamas sapnas, superjautraus vaiko košmaras ir prabudimas – ir vis tik to negalima paaiškinti paprasta baimės psichoze, Edipo kompleksu dėl prarasto tėvo ar paprasčiausiai autoriaus fantazija. Tai kas vyksta sapne, vyksta vaizduotėje su ta pačia jėga, kaip ir poeto ar filosofo vaizduotėje. Viso romano bėgyje Žanas Polis vaikšto plačiais ratais, rinkdamas visus „už ir „prieš“ apie savižudybę. Kaip ir Nyčė, Žanas Polis susirūpinęs ne amžinu dalykų sugrįžimu, o sistemingu perspektyvų, per kurias stebime pasaulį, mūsų patirčių su juo, keitimuisi: čia jokių esminių pasikeitimų surasti negalima – jie susiveda į paprasčiausius istorinius atsitiktinumus ir pokyčiai gali būti susiję tik su perspektyvomis.

Poetas įkvėpimo semiasi iš sapnų, kurie rodo, kad tikrovė – tai iliuzija, o iliuzijos realios jų sukeliamose emocijose; tikrovės ir iliuzijos susidūrimai iškelia naujas fantazijas, vizijas, mintis ir idėjas, kurie visumoje neatveda prie galutinio ir absoliutaus žinojimo, o tik drąsina nugyventi pilnavertį gyvenimą arba jį užbaigti. Tai tiksliau, nei Nyčės racionalumas, siekiantis susitaikyti su nepakeliama tikrove, sukeliančią mirtį net dievams.

Hėgelio darbuose frazė apie mirusį dievą sutinkama 3 kartus: dukart „Dvasios fenomenologijoje“ (1807), o anksčiausias yra „Tikėjime ir pažinime“ (1977):
„Anksčiau begalinis sielvartas tebuvo tik istoriškai, besiformuojant kultūrai – jis egzistavo kaip jausmas, kad „pats Dievas mirė“ (kuriuo remiasi vėlesnių laikų religija; tai tas pats jausmas, kurį Paskalis išreiškė, taip sakant. Grynai empirine prasme: ‘prigimtis tokia, kad ji sukelia pasimetusio Dievo įspūdį tiek pačiame žmoguje, tiek šalia jo’) – pažymint šį jausmą kaip aukščiausios Idėjos momentą“.

Hėgelio ryšis su ankstesnėmis religijos filosofijomis aiškus – jis nenaudoja teiginio apie Dievo mirtį uždarame ir nedviprasmiškame kontekste, o to priežastis glūdi romantinėje poezijoje. Jis kaltininką matė filosofijos silpnume – kai toji poezijai skyrė aukštesnį pažinimo potencialą nei reikėjo. Tuo tarpu F. Šlėgelis,  Novalis ir kiti laikė, kad meninė simbolika yra būtinu pažinimo sluoksniu: simboliai yra alegorijos, o meno simbolizmas išreiškia jo alegoriškumą. Hėgelis negalėjo to priimti, nes tai suteikė poetui visišką veiksmų laisvę ir išimtinį atsakingumą up naudojamų terminų prasmę. Taigi Hėgelio teiginys apie Dievo mirtį tampa kvietimu filosofijai išsivaduoti nuo mitologizuojančios ir religiškai motyvuotos estetikos, nuo tuščių žodžių ir vaizdinių, kurie, simbolizuodami kažką gražaus, tik užtamsina filosofijos objektą ir uždavinius.

Galiausiai metafora „dievas mirė“ tapo įprasta ir nepatraukli šiuolaikinei filosofijai – ji turi daugiau rūpesčių nei formali „bedieviškumo“ abstrakcija 18-19 a. vokiečių kultūrinėje aplinkoje.

Dievo mirties vieta filosofijoje

Taip pat skaitykite  Kada mirė Dievas?

„Krikščionybės esmėje“ (1841) L. Fojerbachas tvirtina, kad teologija – tai užmaskuota antropologija, teigianti, kad žmogus sukūrė Dievą pagal savo atvaizdą ir panašumą. Tačiau jis kartu pažymi, kad yra ir aplinkybių, kada Dievo egzistavimas nėra „gyvoji tiesa“: „Ten, kur … religinės vaizduotės ugnis slopsta, … ten [Dievo] egzistavimas tampa mirusiu, saviprieštaringu buvimu“. Sekuliarizacija paskui save velka Dievo mirtį, kuri, matyt, slepia žmogaus mirtį – teologijos pabaiga žymi antropologijos pabaigą. Daugiau netikime (tik tikime, kad tikime) žmogaus dieviškumu (ir žmogiškumu). Mes „pasitraukėme“ nuo numinoziškumo8) kaip paskutinis Nyčės popiežius.

Vis tik panašu, kad L. Fojerbachas laikė, kad įmanomas antropologijos atstatymas ant teologijos griuvėsių. Žmogų galima laikyti ir Dievo priešu bei nugalėtoju, ir sajungininku, esančiu tos pačios prigimties su panašiais kūrybiniais bruožais ir savybėmis. Šiuo atveju žmogus yra pateptuoju „mini Dievu“, galingojo Viešpaties pagalbininku. Tuo tarpu pirmuoju atveju bedievis nihilistas trokšta tapti kažkuo visai kitu, F. Nyčės antžmogiu ar E. Čorano „ne-žmogumi“. Atrodo, kad Maksas Štirneris „Ego ir jo nuosavybė“ (1844) nuspėjo šią mąstymo liniją: „Prie dabartinio laiko slenksčio stovi Dievažmogis. Ar prie jo išėjimo tik Dievas išgaruos Dievažmogyje? Ir ar tikrai Dievažmogis gali mirti jei Dievas mirs jame? Jie nesusimastė apie tą klausimą ir galvojo, kad su jais baigta, kai mūsų dienomis pergalingai užbaigė Apšvietos darbą nugalėdami Dievą: jie nepastebėjo, kad žmogus nužudė Dievą, kad dabar taptų „vieninteliu Dievu danguje“… Dievas privalo užleisti vietą, tačiau ne mums, o žmogui. Kaip galite tikėti, kad Dievažmogis mirs, anksčiau nei žmogus jame, išskyrus Dievą, numirs?“ Deus est mortuus, ergo ego sum Deus (Dievas mirė, taigi Aš dabar Dievas).

„Dievas mirė ir jo mirtis tapo pasaulio gyvenimu“, - miglotai „Išsilaisvinimo filosofijoje“ parašė post-Šopenhauerio filosofas Philipp Mainländer’is9), kuris taip pat teigė, kad nors „mes radomės Dievuje, … [tačiau] daugiau nesame Dievuje“, nes perėjome iš sugriautos vienybės (Einheit) į daugio (Vielheit) visatą – kas ir yra pasaulio sutvėrimo paslaptis. Bet F. Mainlanderis nesidomi kosmogonija – ir pabaigoje jis dėmesį nuo Dievo nukreipia į mirtį. Tad dieviškumo (ir žmogiškumo) klausimas tampa nesvarbiu absoliučios mirties hegemonijoje, kai A. Šopenhauerio nihil negativum pasiekia savo aukščiausią tašką: „Daugiau nieko nebus, Nieko, Nieko, Nieko! O, tasai žvilgsnis į visišką tuštumą!“

19 a. dievas atiduotas teismui ir daug kartų nuteistas mirčiai. Štai prancūzų poetas grafas de Lotreamonas10) savo „Les Chants de Maldoror“ (1869) pateikia baisiausią nužudymo atvejį. Atkartodamas Žanui-Polui („Pakėliau akis į beribį pasaulį ir ieškojau dieviškosios akies bekraštėje Visatoje, tačiau Visata žvelgė į mane tuščia bedugne akiduobe“, Mirusio Dievo kalba, 1796), sadistiškas nihilistas ieško Dievo ir randa ne aukščiausiąją žmogaus idėją, o nihil negativum įsikūnijimą, o tiksliau Gojos Saturną („plėšrūną smegenimis apdrabstyta barzda“): „Aš lėtai pakėliau tulžingas, melsvais ratais apsuptas akis į išgaubtą dangaus skliautą, ir, kad ir būdamas toks jaunas, išdrįsau pažvelgti į dangaus paslaptis. Nerasdamas to, ko ieškojau, kėliau vis aukščiau ir aukščiau, kol neišvydau sosto iš žmogaus ekskramentų ir aukso, kuriame sėdėjo - su idiotišku pasididžiavimu, kurio kūną gaubė drobulė iš neskalbtų ligoninės skalbinių -“ tasai, kuris save vadina Sutvėrėju. Jis rankose laikė sutrešusį žmogaus lavoną, laikas nuo laiko pakeldamas nuo nosies prie akių, o kai tik jis pasiekė jo burną, galima susiprotėti, ką jis su juo padarė… Pradžioje jis suėdė jo galvą. Tada kojas ir rankas, o galiausiai kūną, kol nieko neliko, nes jis taip pat graužė ir kaulus… Ir jis tęsė savo laukinišką valgymą judindamas apatinį žandikaulį, kuris kartu kilnojo jo smegenimis apdrabstytą barzdą. O skaitytojau, argi ši paskutinė detalė neverčia tavęs iš burnos tekėti seilėms?“ .

Garsioji Nyčės dievažudystė iš „Linksmojo mokslo“ (1882) tėra užmaskuoto pamaldumo manifestas, išreiškiantis baimę amžinai prarasti Dievą, - palyginus su Lotreamono Dievo supermirtimi. Pragaras prilygsta Dievo meilės atėmimą – taip sako teologai. Tačiau yra ir gilesni pragaro ratai, kur pragaras tampa tiesiog pragaru. Vienas tokių ratų – Maldororo ratas, kuris Dievą mato ne kaip mirusį, o kaip ekskrementinį: „Jis, suplėšytais drabužiais, gulėjo ant kelio. Jo apatinė lūpa kabojo nutįsusi kaip sunki grandinė; dantys buvo nevalyti, o šviesios plaukų garbanos pilnos dulkių. Vyno srautai užpildė provėžas, išraustas nervingais pečių trūkčiojimais... Kraujas bėgo iš šnervių: krisdamas jis veidu atsitrenkė į stulpą... Jis buvo girtas! Siaubingai girtas! Girtas kaipblakė, išgėrusi tris statines kraujo. Jo nerišlūs žodžiai sklido visur – čia susilaikysiu nuo jų pakartojimo, nes jei net didžiausiam girtuokliui nėra pagarbos sau, esu priverstas gerbti žmones… Praeivis sustojo priešais neatpažįstamą Sutvėrėją – ir ištisas tris dienas, plojant utėlėms ir angims, šiko ant jo didingojo veido“.

Nieko čia nepridursi! Vis tik reikėtų atkreipti dėmesį į šios Dievo supermirties dviprasmiškumą – ar tikrai Maldororas neapkenčia Dievo ar tik trolina? Jo groteskiški vaizdiniai yra prototipu A. Žariui11) ir E. Joneskui12) – ir gal Lotreamoną vertėtų skaityti kaip kraują stingdančią komediją?!

Galima suprasti, kad daugumai tikinčiųjų klausimas apie Dievo mirtį kelia pasipiktinimą. Vis tik, jei Dievo mirties ir pragaro viduje klausimus gali teorizuoti (kad ir kaip ereziją), tai reiškia, kad keli asmenys gali susidurti su tomis egzistencialistinėmis idėjomis kaip sisteminėmis anomalijomis ir kurie atsisako lengvų kelių ir nepasitenkina sveiko proto vulgata. Dievo šešėlis yra visur, ir mumyse, net jei mes agnostikai ar ateistai, nes esame dviejų tūkstančių metų trukmės religinio programavimo rezultatu. „Ir mes – mes dar turime įveikti jo šešėlį!“ (Nyčė).

Paaiškinimai ir trumpos biografijos:

1) Saošjantiškas. Saošjantas - terminas iš Avestos kalbos, reiškiantis „atnešantis naudą“. Jis įvairiai panaudojamas zoroastrizmo tekstuose, pvz., išreiškiant gelbėtojo asmenį, pradedantį pasaulio atsinaujinimą galutinai sunaikinant jame blogį. Saošjantiška religija – tikėjimas, kuriame ypatingas vaidmuo skiriamas gelbėtojui, išvaduotojui, mesijui.

2) Fransua-Renė Šatobrianas (Francois-René, vicomte de Chateaubriand, 1768-1848) – prancūzų vikontas, rašytojas ir politikas, vienas pirmųjų romantizmo atstovų. Prijautė rojalistams. Svarbiausiu jo romanu buvo „Krikščionybės apologija“ (išleista 1802), parašyta būnant tremtyje Anglijoje ir skirta katalikybės apgynimui nuo Apšvietos filosofų ir revoliucinių politikų. Kiti kūriniai: apysakos „Atala“ (1801; veikėjos Atalos garbei pavadintas asteroidas 152, o kitos veikėjos Kelutos - asteroidas 186) ir „Renė“ (1802). Buvo aistringas maisto gerbėjas – jo garbei pavadintas Šatobriano kepsnys iš jautienos išpjovos.

3) Johanas Gotfrydas Herderis (Johann Gottfried von Herder, 1744-1803) – prūsų pastorius, filosofas, poetas, literatūrologas. Didelę įtaką jam darė I. Kantas, bet vėliau užsipuolė šio "Grynojo proto kritiką" ir kitus kūrinius. Herderis kovojo su racionalizmu ir pasisakė prieš komercinę ir biurokratinę dvasią, kurią jis vadino policine. Labai domėjosi kalba. Jis gamtą ir istoriją jungė į vieną vystymosi procesą, kuriame jis bando pajusti ir įžvelgti Dievo veikimą: šis procesas – ne žmonijos auklėjimas, bet paties Dievo savisklaida. Domėjosi tautiškumo bei liaudiškumo problema žmonijos istorijoje, rinko latvių liaudies dainas, išleido baltų dainų rinktinę, kurioje yra ir 8-ios lietuvių liaudies dainos. Bendravo ir su Liudviku Rėza.
Taip pat skaitykite >>>>>

4) Elžbieta Brauning (Elizabeth Barrett Browning, 1806-1861) – anglų poetė. Eiles rašė nuo mažumos, 1838 m. išleido rinkinį „Serafimas ir kita“, o dvitomio rinkinio išleidimas 1844 m. atnešė jai šlovę, o piką pasiekė su meilės eilėraščių rinkiniu „Portugališki sonetai“ (1850). Daugelis jos kūrinių liečia religinę temą, jai buvo įdomūs teologiniai debatai. Jos garbei pavadintas krateris Veneroje.

5) Bernatas Metžė (Bernat Metge, 1350-1410) – katalonų rašytojas, humanistas, plačiausiai žinomas „Sapnu“, apie 1398 m. parašytu kalėjime, kuriame aptaria sielos nemirtingumą. Kūrinys sugrąžino karališką malonę. Padarė įtaką Provanso literatūrai bei Petrarkai.

6) Raymondas iš Sabundės (Ramon Sibiuda, 1385-1436) - katalonų filosofas. Siekė sutaikyti gamtos mokslus su Biblija, suartėdamas su mistika. Knygoje „Liber creaturarum seu theologiae naturalis“ (1496) išdėstė visą bažnytinio mokymo sistemą. Už paminėjimą, kad Biblija nėra vieninteliu tiesos šaltiniu, įtraukta į draudžiamų knygų sąrašą.

7) Bruno Baueris (Bruno Bauer, 1809 -1882) - vokiečių teologas, filosofas ir istorikas, žymus Naujojo testamento ištakų tyrimais bei kontroversiška išvada, kad ankstyvoji krikščionybė yra daugiau perėmusi iš senovės graikų filosofijos (stoicizmo) nei iš judaizmo. Nuo 1840 m. jis parašė keletą kontroversiškų darbų, ginančių idėją, kad Jėzus tėra mitas, 2 a. graikų, romėnų ir judaizmo teologijos mišinys. Draugavo su M. Štirneriu ir Nyče.

8) Numinoziškumas (iš lot. numen – „dievo valia, šventybė“) - šventybės potyrių visuma religijotyroje. Terminą įvedė ir juo religijos esmę pagrindė vokietis Rudolfas Otas, o vėliau aptarė ir K. Jungas. Numinoziškumas pasireiškia kaip šventinė nuotaika, šventumo pilni gestai, balso tonas, mimika ir pan.

9) Filipas Mainlanderis (Philipp Mainlander, 1841-1876) – vokiečių poetas ir filosofas. Savo „Išsilaisvinimo filosofijoje“ (2 t. 1876; 1886) išdėstė, ko gero, radikaliausią pesimizmo sistemą, pagal kurią žmogaus egzistavime nėra jokios vertybės ir „aukščiausiu visos moralės principu yra tai, kad nebūtis geriau nei būtis“. Nuo 1875 m. prasideda mentalinė liga, kai apimtas didybės manijos skelbiasi socialdemokratijos mesiju. Galiausiai pasikaria savo bute, „Išsilaisvinimo filosofijos“ knygų rietuvę kaip pastovą kojoms.

10) Grafas de Lotreamonas (Isidore Lucien Ducasse, 1846-1870) – prancūzų poetas iš Urugvajaus, naudojęs Comte de Lautréamont pseudonimą. Jo vieninteliai kūriniai „Maldororo giesmės“ (1869) ir „Eilėraščiai“ (1870) padarė nemažą įtaką šiuolaikiniam menui ir literatūrai, ypač siurrealistams ir situacionistams. „Eilėraščių“ maniera lyginama su A. Rembo eiliavimo maniera. Tačiau žinomiausias „Maldororo giesmėmis“ – keistu kūriniu, užburiančiu skaitytoją „beprotybe“ ir „šventvagystėmis“. Jame eilės eina pakaitomis su proza, vaizduojant nerealų demonišką pasaulį su nihilizmo ir juodojo jumoro apraiškomis.

11) Alfredas Žaris (Alfred Jarry, 1873-1907) – prancūzų dramaturgas ir rašytojas simbolistas, absurdizmo pirmtakas, geriausiai žinomas keista komiška pjese „Ubu Roi“ (1896), laužančia kultūrines normas ir susitarimus. Įvedė terminą patafizika. Išeikvojęs palikimą, skurdo, badavo, įniko į alkoholį ir narkotikus (eterį). Suparalyžiuotas mirė ligoninėje. Jo kūrybą aptiko G. Apolinaras ir siurrealistai, padarę jį kultine avangardo figūra.

12) Eženas Jonesko (Eugene Ionesco, 1909-1994) – rumunų kilmės prancūzų dramaturgas, vienas žymiausių prancūzų avangardinio teatro veikėjų. Kūrė tai, ką pats vadino antipjesėmis, komiškomis dramomis, tragiškais farsais. Vadovavosi prancūzų egzistencialisto  A. Kamiu idėjomis, tyrinėjo absurdizmo ir siurrealizmo sąvokas. Be pjesių, rumunų kalba rašė modernistinius eilėraščius, esė.

Kinikai
Šuolis iš savęs
Nyčė ir Vokietija
Kada mirė Dievas?
Nyčė: Dievo mirties idėja
F. Nyčės filosofiniai pagrindai
Nyčė: genealogija prieš istorizmą
F. Nyčė. Apie tiesą ir melą amoralia prasme
Kodėl šiandien verta skaityti Boecijų?
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
N. Hansonas. Atradimo modelis: stebėjimas
Miręs Kristus nuo pasaulio viršūnės kalba, kad Dievo nėra
Thomas Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Zaratustros karalystė, arba Azsakra niekam
Seraphim Rouse. Maištas prieš Dievą
Post-modernistinis tylėjimo diskursas
A. Kamiu. Apmąstymai apie giljotiną
Nyčė ir nihilizmo istorinis tapsmas
Svetimų minčių problema
Apie Nyčės metafiziką
Žmogaus saviieška
Judafobija
Filosofijos skiltis
Vartiklis