Pirmoji pasaulio šypsena (ištrauka iš esė)
Marekas Zagančikas

Marekas Zagančikas (Marek Zaganczyk, g. 1967 m.) – lenkų rašytojas, maratonų bėgikas. Nuo 1991 m. buvo „Zeszyty Literackie” readkolegijoje, nuo 2008-ųjų – jo redaktoriumi. Rašo esė ir kelionių apybraižas, kuriose derina dvi keliones – realiąją ir mentalinę. Tai meditacijos apie meną ir gyvenimą. Knygoje „Kraštovaizdžiai ir portretai“ (1999) aprašo Korsiką, Italiją, Austriją ir Lenkiją. „Kelias į Sieną“ (2005) yra apybraižų rinkinys apie Toskaną. „Kiparisai ir topoliai“ (2012) – apybraižos apie vietas, kur jie auga, ir jų sąryšius su rašytojais ir dailininkais.

Paskutinio apsilankymo Toskanoje1) metu dangų dažnai užtraukdavo debesys. Lijo, žemė brinko, įgaudama tamsiai pilką atspalvį. Upeliukas, paprastai tingiai tekantis aplink namą, veržliai brovėsi pro nendres užpildydamas nedidelę įdubą, nusėta smulkiais akmenukais. Vėjas nešiojo šiaudų liekanas saulės išdegintuose laukuose. Buvo tuščia, tylu ir vėsu. Ir net mano mėgiami kiparisai bauginančiai žvelgė nuo kalvos.

Oras nebuvo palankus ilgoms kelionėms – ir aš nuvažiavau į netoliese esantį Buonkonvento miestelį2). Jame norėjosi pasilikti ilgėliau. Kiek kartų bepravažiuodovau pro viduramžiškas sienas, man niekada neiškrito pasukti iš kelio, apgaubiančio miesto širdį. Kažkodėl aš šią vietą pasmerkdavau nebūčiai. Man pakako pavadinimo, keliančio pasitikėjimą, paprasto ir suprantamo net žmogaus ausiai, neįpratusiai prie itališkos šnektos. [ ... ] Likimas man nusišypsojo. Kai atvykau į Buonkonventą, lietus liovėsi. Galėjau netrukdomas vaikštinėti akmeninių statinių pavėsyje, gėrėtis jų forma, žvilgtelėti vos ne į kiekvieną kiemelį. [ … ]

Iš Buonkonvento verta nuvykti į Monte Oliveto Madžorės abatystę3) dėl Sodomos4) (ypač puikus autoportretas su juodais, tarsi smala plaukais) ir Sinjorelio5) freskų. Tačiau į tą kraštą reikia važiuoti dar ir Toskanos peizazai dėl neįprasto reginio: gilios griovos pakaitomis su aukštomis kalvomis, panašius į pilkapius. Rudenį čia sunku pamatyti nors gabalėlį kas žalia. Vyrauja geltona, ruda ir pilka spalvos. Peizažas atrodo taip, tarsi būtų ką tik sutvertas, be jokių bereikalingų dalykų: paprastas, tarsi Sienos dailininkų drobėse. Jis, nepaisant savo rūstumo, neįtikėtinai svetingas. Nenuostabu, kad tie vaizdai traukė daugelio dėmesį. A. Kamiu jiems skyrė ne vieną savo dienoraščio puslapį. Jo užrašai veikia mane nežemiška jėga. Jie daug pasako apie Toskaną ir patį Kamiu, pasikeitusį itališkų vaizdų poveikyje.

„Tačiau svarbiausia – eiti pėsčiomis su kuprine ant pečių nuo Monte San-Savino6) iki Sienos, keliu, vedančiu pro alyvmedžių giraites ir vynuogynus per melsvoko tufo kalvas, nusitęsančias iki horizonto; pamatyti, kaip besileidžiančios saulės spinduliuose staiga pasirodo ir blyksteli savo minaretais Siena, tarsi mažytis nuostabus Konstantinopolis; įžengti į ją naktį, vienam, be grašio kišenėje, užsnūsti prie kokio nors fontano, kad vėliau pirmas atsidurtum Kampo7), forma primenančią delną, kurioje susirinko visa, kas didingiausio sukurta žmogaus po Graikijos [ ... ] Kai pasensiu, norėčiau, kad man būtų leista dar kartą grįžti į šį kelią į Sieną, su kuriuo neprilygs niekas pasaulyje, ir mirti ten, kur nors pakelės griovyje, apsuptam vien šių nepažįstamų italų, kuriuos taip myliu, gerumo.“

Tačiau, ko gero, man artimesnis kitas A. Kamiu užrašų fragmentas. Aš jį prisimenu kalvose netoli Sienos, džiaugiuos, kad nepaisant lietaus ir vėsos, aš vėl čia, tarp amžiais nesikeičiančių laukų ir miestelių.

„Milijonai akių regėjo šį peizažą, o man jis tarsi pirmoji pasaulio šypsena. Jis mane pažadina giliausia to žodžio prasme. Jis mane įtikina, kad už mano meilės ribų visa yra beprasmiška ir net manoji mreilė, jei ji prarado nekaltumą ir tikslingumą, bejėgė. Jis nepriima mano individualumo ir neatsiliepia į mano kančias. Pasaulis nuostabus, - ir su tuo viskas. Jis kantriai aiškina mums didžiąją tiesą, kad protas ir netgi širdis – niekas. O saulės sušildytas akmuo ar kiparisas, kuris atrodo dar aukštesnis giedro dangaus fone, apibrėžia vienintelį pasaulį, kuriame sąvoka ‚būti teisiu‘ įgauna prasmę – gamta be žmogaus. Šis pasaulis mane naikina. Jis nutrina mane nuo žemės paviršiaus. Jis be jokio pykčio neigia mane“.

Tikra meilės istorija Sienoje

Sienoje dvi turtingos šeimos mirtinai pykosi tarpusavyje. Salimbeniai8) priklausė gibelinų9) partijai, t.y. vokiečių imperatoriaus šalininkams ir siekė priversti paklusti susiskaldžiusios Italijos valstybėles. Jie didžiavosi savo protėvių žygdarbiais pirmojo Kryžiaus žygio š Šv. žemę metu. Tolomėjai10) priklausė gvelfų9) partijai, palaikiusiai Vatikano pretenzijas italų žemėms. Šie savo genealogiją kildino nuo Egipto Ptolomėjų faraonų, iš Kleopatros ir Julijaus Cezario sūnaus. Ir dabar abi šeimos susirėmė žūtbūtinėje kovoje už viršenybę prekiaujant Sienoje. Kad apramintų varžovus, išvengtų kraujo liejimo, Florencija 1322 m. gegužę į Sieną įvedė 200 raitelių ir 200 pėstininkų. Pagalbos paprašė Devyneta, Sienos respublikos valdžia. Jos konstitucija neleido didikams, prekybos magnatams užimti valdžios postų. Į Devynių senjorų (1287-1355) postus galima buvo rinkti tik liaudies atstovus. Tačiau kilmingieji turėjo kitų priemonių paveikti politiką.

Kaip susitaikymo ženklą Salimbeniai pakvietė Tolomėjus kartu užkąsti gamtoje. Vėsią velykinę dieną jie draugiškai pievutėje netoli miesto susėdo poromis – Salimberis su Tolomėju, 18-a porų. Pateikė mėgiamą delikatesą – ant iešmo keptus strazdus, tačiau tik 18-a porcijų. Vyriausias iš Salimberių garsiai sušuko: „Kiekvienas – jį!“ Tolomėjai pašoko, kad jo paragautų, ir kiekvienas nuo porininko gavo durklu į nugarą. Šv. Pranciškaus bažnyčios rūsiai pasipildė 18-a karstų.
Salimbenių rūmai
Salimbenių rūmai, kuriuose, aišku, Džana lankėsi
Niūrus pasakojimas apie „strazdų pietus“ buvo perduodamas iš lūpų į lūpas, tačiau taip ir nenustatyta, kuriais metais įvyko ta gerai sumanyta piktadarystė. Tačiau jos neužmiršo, tačiau ir nepasibaisėjo, ir nesiliovė. Taip ir kitose Italijos vietose, nuolatinės kruvinos rietenos tarp pinigų maišų draskė Sieną. Neapykanta bujojo jau kaip šeimų tradicija, pamiršus jos pradines priežastis. Susirūpinusi valdžia visomis priemonėmis bandė sumažinti įtampą.

O tuo metu visa Italija, ir ne tik išsilavinusi jos dalis, pamišo dėl Antikos. O ypač Siena, kuri sao simboliu pasirink Kapitolijaus vilkę, maitinusią Romulą ir Remą, kurio sūnus pagal padavimą įkūrė miestą. Gandai apie tai, kad žemkasių kastuvai prie Malavolčio namų užkabino kažką baltą, gali būti, kad marmurinį, akimirksniu pasklido pritraukdami minias žioplių. Į ten atidūmė ir smalsusis mažasis Mario Malavoltis, žinomo ir nevargingo kilmingo gvelfo sūnus. Jo akyse iš žemės ištraukė puikią romėniška moters statulą.

Radinis tapo pretekstu eilinei šventei. Centrinė Plazza del Campo mirgėjo spalvomis – sugužėjo ne tik miestiečiai, bet ir apylinkių kaimiečiai, turtingi ir vargšai, gvelfai ir gibelinai, aristokratai ir plebėjai... kiek nuošaliau nuo minios laikėsi mąsli mergina tamsia aksomine suknia. Ji žiūrėjo ir klausė, tačiau viskas tarsi plaukė jai pro šalį. Ji regėjo tik garbanotą bernioką, mėtinėjantį virš galvos vėliavą ir ją mikliai gaudydamas ji matė tik jį,.

Ceremonija baigėsi, publika susispietė prie baseino, ir mergina pati nesuprato, kaip atsidūrė greta to, nuo kurio nenuleido akių. Ji pasisuko į jį, dviem pirštais perbraukė per skruostą ir paklausė:
- Kas tu?
- Mario, - išlemeno tasai.
- Marioto... – ji išdainavo.
- ... Minjanelis, - pagriebė jis.
- Tu Minjanelis? – išsigandusi šūktelėjo ir ranka prisidengė burną. Ji negalėjo nežinoti, kad jo šeima artima Tolomėjams. Gvelfai!
- O tu? Kokia tu graži! Koks tavo vardas? – jis skubėjo užduoti svarbų klausimą, nes bijojo, kad staiga viskas gali baigtis.
- Džana, tačiau visi mane vadina Džanodza, - ji nusišypsojo ir aiškiai pridūrė. – Aš Saračenė.

Jos senoji arabiškų šaknų turinti giminė buvo pastovia Salimbenių klano šalininke. Gibelinai.

Tai kas įvyko tarp jų, nebuvo, kaip sakytų prancūzai, „kaip žaibo kirtis“. Virš jų negriaudė griaustiniai, nesikryžiavo žaibai. Jie tarsi jau senai būtų vienas kitą pažinoję, nejučia išsiskyrę ir vėl susitikę. Kad daugiau neišsiskirtų iki pat mirties.

Žinoma, įsimylėjėliai turi susitikinėti, tačiau kaip tai padaryti, kai jausmus reikia slėpti? Laimei, buvo vietų, kur žmonių apsuptyje Džanodza ir Marioto jautėsi lyg būtų dviese. Beveik, jie ėjo į katedrą, Florencijos pavydo objektą, bučiavosi už kokios nors kolonos ir kalbėjosi, be galo kalbėjo apie savo meilę.

Džanodza nusivedė Marioti į naujus Respublikos rūmus, Palazzo de Pubblico, kuriuos pastatė Devynetas. Jo bokštas dar nebuvo pasiekęs savo aukščio, tačiau valdžia jau persikėlė į juos. Anksčiau ji buvo įsikūrusi ne kur kitur, o Mariočio tėvų bokšte, o rūmuose A. Lorencetis ką tik buvo baigęs tapyti Pasaulio salę – ir miestiečiai plūdo vertinti jo freskų. Mariotis pasibaisėjo baisiomis jų scenomis...

Su laiku santykiai buvo tapę laisvesni: nesantuokiniai ryšiai sukeldavo kalbas ir aptarinėjimus, tačiau ne pasipiktinimą. Džanodra ir mariotis gyveno ne danguje, o šiame pasaulyje, pilname pagundų. Tačiau griežtai išauklėti vaikai siekė bažnyčioje sutvirtintos santuokos. Nuo mokyklos laikų Mariotis draugavo su kilmingų, tačiau neturtingų tėvų sūnumi Gabrieliumi, įstojusiu į augustiniečių ordiną. Šis sutiko juos sutuokti, tačiau ne vienuolyne, kur apeigas, kur jas būtų nutraukęs vienuolyno vyresnysis, o katedroje, kur Gabrielius turėjo pažįstamų. Ir kadangi augustiniečiai rūpinosi vargšais ir ligoniais, jie tarp jų pažinojo daugelį. Ir Gabrielius nurodė puodžių, kuris naktimis nedirba dirbtuvėje. Gavęs gerą kapšą, jis daug neklausinėjo, ko sutuoktiniams ir bereikėjo. Jie neturėjo bendro ūkio, finansinių reikalų, vaikai dar nebuvo gimę – ir gyveno vien savo meile...

Atrodė, kad niekas negali jos užtemdyti. Dienomis vaikinai toliai treniravosi su vėliavomis ir Mariotis buvo didelis virtuozas. Tačiau vienam iš Salimbenių knietėjo prisikabinti: „Tu ką, Mario, manai mes akli? Tave ne kartą pastebėjo su ta gražuole Saračene, nepasislėpsi. O tas karštas arabiškas kraujas! Manau, paduodanti...“. Ir patenkintas užkvatojo. Mariotis išplėšė vėliavą iš jo rankų ir kotu trenkė per galvą. Draugeliai nunešė sužeistąjį, kuris po kelių dienų mirė. Sienos katedra

Valdžiai pareikalavus, Mariotis nepasirodė; jį ne tik nuteisė tremtimi, bet ir „pakrikštijo“ maištininku. Jis tikėjosi, kad jam pavyks išlaukti pasislėpus, kol viskas nurims ir tada bus galima kažkaip susitarti... tačiau Džanodza iškart suvokė, koks pavojus jam gresia, - ir liepė bėgti. Ir paklausęs jis Porto Pizano sėdo į laivą ir išplaukė į Aleksandriją pas dėdę, turtingą pirklį. Tuo tarpu Džanos tėvas jai nužiūrėjo tinkamą jaunikį, žuvusio Salimbenio brolį. Tik Džana griežtai atsisakė, tad tėvas ėmėsi grasinti. Ji kreipėsi pagalbos pas vienuolį Gabrielių. Jis abejojo, ar gali panaudoti kraštutinę priemonę, kurios išmokė broliai. Galiausiai jis iš įvairių žolelių paruošė gėrimą, ir, perspėjęs Džaną, koks baisus išbandymas jos laukia, padavė jį. Ši ryžtingai jį išgėrė – ji liovėsi kvėpavusi, širdis neplakė. Pakviesti gydytojai konstatavo mirtį.

Staigiai susenęs Saračenis surengė prabangias laidotuves. Su palyda ją atvežė iki vienuolyno, paguldė į Sant- Augustino bažnyčios šeimos rūsį. Kaip ir buvo minėjęs Gabrielius, ji pabudo po trijų parų. Ji parašė Mariočiui, ką ji išgyveno. O Gabrielius jai paskolino savo vienuolio apdarą, kuriuo ji įlipo į laivą, plaukiantį į Aleksandriją.

Tačiau jūreivį, kuriam ji įdavė laišką, per mūšį užmušė piratai, laiškas dingo. O Mariotis gavo pranešimą apie Džanodzos mirtį – ir paskubom išvyko į Sieną. Džanos kelionė užtruko dėl audrų – ir Mariočio Aleksandrijoje jau nerado. Ir su kita galera leidosi ieškoti vyro, kuris atvykęs į Sant-Augustino vienuolyną apverkė jos karstą. Sklindantys garsai sutrikdė vienuolyną apžiūrintį vienuolį. Suimtą atidavė Sienos podestui, vykdomosios valdžios atstovui, renkamą iš nevietinių, kad būtų nepriklausomas. Jį atpažino ir atidavė teistui. Kankinamas prisipažino, kad slapta susituokė su Saračene, kad per neatsargumą nužudė jaunąjį Salimbenį. Salimbeniams reikalaujant, jį nuteisė mirties bausme.

Jį atvedė iki Senojo turgaus. Tada vežimu išvežė už Teisingumo vartų, kur guėjo plokščias, kraujo prisigėręs akmuo. Mariotis sukalbėjo paskutinę maldą. Brolis Gabrielius, palydintis draugą į paskutinę kelionę, verkė nesustodamas dideliu kalaviju budelis nukirto jam galvą.

Po trijų dienų Džanodza pasiekė Sieną ir sužinojo naujieną, apie kurią kalbėjo visas miestas. Jaunoji našlė neištarė nė žodžio. Jos veidas sustingo; jame niekas neatsispindėjo. Jos visi šalinosi kaip raupsuotosios. Kaip pamėklė ji naktimis meldėsi katedroje prie Mergelės Marijos altoriaus. Maldos neatnešė palengvėjimo. Ji įstojo į vienuolyną. Ji ten ir nusibaigė.

O po Mariočio mirties bausmės gvelfų ir gibelinų kruvina kova užvirė su nauju įkarščiu. prietaringi Sienos gyventojai dėl to apkaltino romėnišką statulą ir ją sudaužė į gabalus. Tėvas Saračenis nepanori gyventi Sienoje, pražudžiusioje jo dukrą. Jis išsivežė jos ir jos vyro kūnus ir juos palaidojo ant aukštos kalvos prie Florencijos. Dziuljetos balkonas Veronoje

Aišku, jūs jau pajutote, ką ši istorija primena. Ir tai tikrai pagrįsta. Šią meilės istoriją Sienoje pirmąkart 1476 m. užrašė Tommaso Guardati11). Po daugelio metų rašytojas iš Vičencos Luigi da Porto12) (1485–1529) ją „perkėlė“ į Veroną ir veikėjus pervadino. Vėliau kiti autoriai istorijai suteikė naujų atspalvių, Arthur Brooke13) išvertė į anglų kalbą (1562) iš prancūziškos versijos. Ir Šekspyras, rašydamas pjeses savo „Globus“ teatrui, neišgalvodavo siužetų, o imdavo jau esamus – ir italus jis rado reikiamą, sukurdamas pagarsėjusią tragediją apie Romeo Monteki ir Džiuljetą (jau!) Kapuleti. Kai stovėjau Veronoje kiemelyje prie „Džiuljetos balkon“, viso to dar nežinojau ir tikrai maniau, kad istorija vyko Veronoje. Ale ne, - viskas vyko Sienoje!

Paaiškinimai:

1) Toskana (Toscana) - regionas vidurio Italijoje, vakaruose prieina prie Tirėnų jūros.Toskana garsėja puikiu kraštovaizdžio bei meno palikimu: čia gimė ir dirbo Frančeskas Petrarka, Dantė, Botičelis, Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, Galilėjus, A. Vespučis. Pučinis. 6-ios Toskanos vietos priklauso Pasaulio paveldui: Florencijos senamiestis (1982), Sienos senamiestis (1995), Pizos aikštė ir katedra (1987), San Gimignano senamiestis (1990), Pienzos senamiestis (1996) ir Val d'Orcia senamiestis (2004). Toskanoje yra 120 gamtos draustinių.

2) Buonkonventas (Buonconvento - it. „laiminga vieta“) - miestelis Toskanos rajono Sienos provincijoje, apie 25 km pietryčius nuo Sienos. apie 50 tūkst. gyv. Paminėtas 1100 m. Jo globėjas – šv. Petras. Yra vietinis meno muziejus, Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje yra M. di Giovanni „Madona soste su kūdikiu“ ir Sienos mokyklos 15 a. pradžios freska. Yra įtvirtinta „Sant'Innocenza a Piana“ bažnyčia iš 13-14 a.

3) Monte Oliveti Madžorės abatija (L'abbazia territoriale di Monte Oliveto Maggiore) – pirmasis ir pagrindinis olivetų vienuolynas. Viduramžiais buvo didžiausiu žemės valdų savininku Sienos rajone. Jį 1313 m. ant kalvos, esančios 10 km nuo Ašano miesto, įkūrė teisininkas B. Tolomei. Vienuolynas pradėjo veikti 1320 m. Statybos vyko visą 1393-1526 m. laikotarpį. Vienuolyno pastatai iš raudonų plytų. Virš vienuolyno komplekso kyšo gotikinė varpinė. 1765 m. tapo teritorine abatija. Patekti į vienuolymą galime per pakeliamą tiltą praėjus juodųjų kiparisų alėja. Chiostro Grande sienos papuoštos L. Sinjorelio ir Sodomos freskomis, skirtomis šv. Benedikto gyvenimui. Definitorio salės gale yra M. Ripandos (16 a.) „Madonos su kūdikiu ir šventaisiais“ freska; čia yra ir nedidelis Šventųjų menų muziejus su keliomis garsiomis kitų dailininkų freskomis.

4) Il Sodoma (tikr. vardas Giovanni Antonio Bazzi, 1477-1549) – italų dailininkas, Sienos dailės mokyklos Aukštojo Renesanso stilistikos atstovas. Apie 1501 m. Džovanis persikėlė į Sieną, kur Signorelio freska Oliveti Madžorės vienuolyne gavo daug užsakymų. 1508 m. Džovanis buvo pakviestas į Romą ir čia tapė Pontifikų rūmuose, kol neatvyko Rafaelis. Manoma, kad mirė skurde. Geriausia dailininko freska laikoma „Aleksandro ir Roksanos vestuvės“ (Villa Farnesina Romoje).

5) Lukas Signorelis (Luca Signorelli, tikr. vardas Luca d’Egidio di Ventura, apie 1445-1523) – italų tapytojas. Svarbiausiu jo darbu laikomas freskų ciklas Orvjeto katedroje (1499–1504) - šios freskos perpildytos nuogų figūrų, kurios vėliau padarė įspūdį Mikelandželui. Apie 1480-1484 m. darbavosi Siksto koplyčioje Romoje. Apie 1507 m. Sinjorelis dirbo Sienoje. Garsios jo freskos ir Oliveti Madžorės vienuolyne (1496-1498). Gyvenimo abaigą praleido gimtojoje Kortonoje.

6) Monte San Savino - miestelis Toskanos Arezo provincijoje. Per 8,5 tūkst. gyv. Jis yra vienas pirmųjų miestų Toskanoje, įkurtas apie 1100 m. Po šimtmečio įgavo kultūrinę ir politinę svarbą Toskanoje, kurią šiuo metu jau praradęs. Jame yra 12-14 a. bažnyčių, vienuolynas, įsimintinų rūmų.

7) Piazza del Campo - pagrindinė aikštė Sienos istoriniame centre, garsėjanti grožiu ir architektūriniu vientisumu. Prie jos dominuoja Palazzo Pubblico su jo Torre del Mangia bokštu, o taip pat yra daugybė kitų įsimintinų rūmų. Aikštėje veikia garsusis „Pasaulio fontanas” (Fonte Gaia ), kurį 1412-1419 m. įrengė skulptorius Jacopo della Quercia. Jo dvi nuogos moterys buvo pirmosios viešai rodomos nuogalės, kurio nebuvo nei Ieva, nei kokia atgailaujanti šventoji.

8) Salimbenių šeima – turtingiausia šeima Sienoje, turtus susikrovė iš prekybos: kviečių iš Maremos, šilko ir prieskonių, skolinimo. Beveik 200 m. La Rocca buvo pagrindinė Salimberių rezidencija. 1419 m. Siena konfiskavo jų nuosavybę, nuo 1472 m. čia įsikūrė Monte Pio banko filialas ir vis dar jis yra čia.

9) Gvelfai (guelfi) – politinis judėjimas 12-16 a. Italijoje, pasisakęs už Romos imperatoriaus valdžios Italijoje apribojimą ir popiežiaus galios sustiprinimą. Pavadinimas kilo nuo Bavarijos hercogų Velfų, Štaufenų dinastijos priešininkų. Įprasta laikyti, kad gvelfams daugiausia priklausė pirkliai, amatininkai, nors buvo ir nemažai aristokratų (iš esmės, tuo metu vienintelių pajėgių išlaikyti ginkluotas jėgas).
Gibelinai (ghibellini) – su gvelfais nesutaręs politinis judėjimas 12-16 a. Italijoje, imperatoriaus šalininkai. Pavadinimas kilo nuo vienos Štaufenų pilies pilių, Gaubelingo arba iš kovinio šūkio „Hie Welf“ 1140 m. mūšio prie Veinsberge metu tarp Konrado III ir Velfo VI. Laikoma, kad gibelinams daugiausia priklausė feodalų diduomenė.

10) Tolomėjų šeima – viena seniausių ir turtingiausių Sienos šeimų, savo kilmę kildinusi iš Egipto Ptolemėjų dinastijos. Pirmąkart paminėta 1121 m. 12 a. jai priklausė bankininkai ir savo bokštus ir rūmus statė Tolomėjų aikštėje.

11) Mazučio Salernitanietis (Masuccio Salernitano, 1410–1475) – Tommaso Guardati, italų poeto ir rašytojo, pseudonimas. Išleido rinkinį „Novellino” (1476; 5 kn. 50 novelių), kurio 33 novelė buvo skirta Mariočio ir Džanodzos meilei.

12) Luidži de Porto (Luigi Da Porto, 1485-1529) – italų rašytojas ir istoriografas, žinomas Mazučio novelės perdirbiniu į „Naujai atrastąją dviejų įsimylėjėlių istoriją“ (1530). Jis įvedė istorijų realijų, kuriose pats dalyvavo, naujų veikėjų, baliaus scena ir dviguba savižudybė rūsyje. Be to įvykiai vystosi 1301-1304 m. Veronoje, o nesutariančios šeimos tapo Kapolečiais ir Montekiais (greičiausia atėję iš Dantės, kaip ir Romeo vardas).

13) Artūras Brukas (Arthur Brooke, m. 1563 m.) – anglų poetas, tarp kurio kūrinių yra „Tragiška Romeo ir Džiuljetos istorija“ (1562), pagal Pierre Boaistuau prancūzišką versiją, manoma įkvėpusi Šekspyrą.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis