V. Havelas. Bejėgių galia ir dabartis. MiniPedia: Lithuanian

1978 m. spalį Čekijos politinis disidentas, dramaturgas ir poetas Vaclavas Havelas¹⁾ esė parašė „Bejėgių galią“ (lietuviškai verstą ir „Bejėgių jėga“, „Begalių galia“ ir „Begalių galybė”) – neplanuodamas ja tapsiant opozicijos ar režimo pakeitimo programa. Jis tik ėmėsi analizuoti savitą dominavimo formą, kuri rėmėsi ne tiek prievarta, spektakliškumu ar charizma, o nuolatiniu paklusnumu ir melo įteisinimu.

Jos pagrindinis teiginys buvo nepaprastai paprastas.
Prievartos sistemos išlieka ne tik dėl policijos prievartos ar elito kontrolės, bet ir dėl to, kad jose dalyvauja paprasti žmonės, elgdamiesi taip, tarsi tikėtų tuo, ką žino esant melu. T.y. jie gyvena … „mele“.

Geriausias to pavyzdys buvo daržovių pardavėjas, kuris iškelia šūkį „Viso pasaulio proletarai, vienykitės!“ – ne norėdamas išreikšti revoliucinį uolumą, o parodant konformizmą. Tas ženklas perteikia paklusnumą ir norą atlikti laukiamą ritualą – taip padėdamas išlaikyti sistemą, kurios stiprybė slypi pripratime. Svarbu ne tikėjimas, o dalyvavimas. Šūkis veikia ne tiek kaip politinis turinys, o kiek kaip socialinis slaptažodis, žymintis jį nešiojantį asmenį kaip nepavojingą ir nekeliantį grėsmės.

Havelo originalumas tame, kad jis nukreipė dėmesį nuo valdovų ir institucijų į kasdienišką elgesį. Anot jo, tironiją palaiko ne tik partijų elitas ar prievartos tarnybos, bet ir daugybė smulkių pritarimo aktų, kurie sukuria tai, ką jis apibūdino kaip „posttotalitarinę“ tvarką.

Ir esė nuostabiai aktuali ir šiandien! Daugelyje (net ir vadinamųjų „demokratinių“ šalių) lyderiai rodo autoritarinius polinkius, o viešąjį gyvenimą palaiko ritualizuota kalba, maskuojanti normų ir apribojimų eroziją. Būtent todėl 2026 m. sausį Kanados premjeras Mark Carney²⁾ Davoso forume prisiminė Havelio daržovių pardavėją ir jo iškeltą šūkį.
M. Carney pasiūlė, kad šiuolaikinis „gyvenimas mele“ dabar veikia tarptautinės sistemos lygmeniu, kur valstybės įsipareigoja laikytis taisyklių, abipusiškumo ir bendrų vertybių, o šie principai yra taikomi selektyviai arba jų tyliai atsisakoma. Pavojus slypi ne tiek atvirame taisyklių laužyme, kiek kolektyviniuose apsimetinėjimuose, kad sistema vis dar veikia taip, kaip turėtų.

Ilgai išsilaikanti Havelo esė stiprybė tame, kad pasipriešinimo permąstymas perteikiamas kaip atsakomybė, o ne pergalė. Tironijai iššūkis metamas ne užgrobiant valdžią, o atimant iš jos melo auditoriją. Havelo taikinys – ne konkretus režimas, o pasikartojanti žmogiška pagunda: noras iškeisti tiesą į ramybę.

Sisteminio bauginimo, ekonominio spaudimo ir retorinio cinizmo eroje Havelo reikalavimas moraliniam aiškumui išlieka kaip niekad aktualus. Gyventi tiesoje išlieka rizikinga, nepatogu ir neaišku dėl pasekmių. Tačiau Havelas niekada netvirtino, kad tiesa garantuoja sėkmę - jis teigė, kad melu paremtos sistemos yra stiprios tik tol, kol tas melas nebaudžiamas. Kai melas įvardijamas, sistemų autoritetas pradeda silpnėti.

Ir todėl „Bejėgių galia“ - ne tiek istorinis dokumentas, kiek etinis iššūkis. Joje klausiama ne kas valdo, o kaip individai tame dalyvauja. Jame tvirtinama, kad net ir asimetrijos sąlygomis atsisakymas meluoti yra galios forma.

Havelo esė teigiama, kad „posttotalitarinėse valstybėse“ ideologija tampa ne tiek doktrina, dėl kurios galima ginčytis, kiek kalba, kurią reikia vartoti. Šiame kontekste labiausiai destabilizuojantis veiksmas yra ne ginkluotas maištas ar organizuotas protestas, o atsisakymas. Kai individas nustoja atlikti ritualą, jis jį demaskuoja – atskleisdamas, kad karalius yra nuogas.

Iš šios diagnozės kyla ilgalaikė Havelo koncepcija – „gyvenimas tiesoje“. Tai nėra politinė platforma ar politinė strategija įprasta prasme. Tai egzistencinė pozicija su politinėmis pasekmėmis. Gyventi tiesoje reiškia suderinti savo viešus veiksmus su savo asmenine sąžine, net kai tai daroma dėl materialinių nuostolių ar socialinės rizikos. Sistemoje, paremtoje visuotiniu apsimetinėjimu, net ir kuklus sąžiningumo aktas įgyja neproporcingą galią. Jis sugriauna bendrą fikciją, nuo kurios priklauso autoritetas, primindamas kitiems, kad įmanomos alternatyvos.

Havelo argumentas kėlė nerimą auditorijai ir už Rytų, ir Vidurio Europos ribų. „Posttotalitarizmas“ nebuvo regioninė anomalija, o sustiprėjusi šiuolaikinėse masinėse visuomenėse esančių tendencijų versija. Patogumą buvo galima įsigyti abejingumo ir laisvės, redukuotos iki privataus vartojimo, atitrūkusios nuo viešosios atsakomybės, kaina. Šia prasme „Bejėgių galia“ buvo modernumo jautrumo moraliniam išdavystei ir tyliam bendrininkavimui diagnozė.

Jo esė dažnai klaidingai suprantama kaip didvyriško pasipriešinimo ar moralinio išskirtinumo šlovinimas. Tačiau iš tikro, ji skeptiškai vertina heroizmą. Teigiama, kad bejėgių galia slypi ne teatrališkume, kiekyje ar tiesioginėje sėkmėje. Ji slypi pavyzdyje. Tiesa veikia politiškai ne todėl, kad reikalauja paklusnumo, o todėl, kad žadina supratimą. Ji kalba apie tai, ką Havelas apibūdino kaip „paslėptą socialinės sąmonės sferą“, pusiau užslopintą suvokimą, kad gyvenimas, organizuotas aplink melą, yra ardantis ir žeminantis.

Tai padeda paaiškinti, kodėl V. Havelas atmetė įprastinius politinio efektyvumo matavimus totalitarinės valdžios dominuojamose visuomenėse. Rinkimai, partijos ir platformos mažai ką reiškia, kai pati viešoji erdvė yra išvalyta ir joje pašalinta tikra kova.

Vietoj to, svarbu lėtas moralinės veiklos atkūrimas. Pavyzdžiui, nepriklausoma kultūrinė veikla, neoficialūs tinklai ir savilaida nebuvo politikos pakaitalai, o būtinas jos pagrindas. Jie išsaugojo erdves, kuriose tiesa galėjo būti skelbiama be tiesioginio jos pavertimo šūkiais ar prievartos priemonėmis.

Todėl ir M. Carney argumentas Davose iškėlė gerai žinomą prieštaravimą. Politiniai lyderiai, diplomatai ir institucijos kalba taisyklių, abipusiškumo ir bendrų normų kalba, tačiau toleruoja praktikas, kurios šias normas paneigia. Prekybos režimai apibūdinami kaip pagrįsti taisyklėmis, net ir tada, kai ekonominė prievarta tampa įprastu reiškiniu. Saugumo susitarimai apibrėžiami kaip kolektyviniai, kai tuo pat metu galios asimetrija tampa vis akivaizdesnė.

O problema yra ne tik taisyklių pažeidimas, bet ir tai, kad visi toliau elgiasi taip, tarsi vis dar veiktų taip, kaip turėtų. Šis kolektyvinis veikimas palaiko tvarką, kuri nebeišpildo to, ką žada. Šiuo požiūriu tarptautinė tvarka pradeda panašėti į Havelo posttotalitarinę sistemą. Šūkiai skiriasi, bet logika pažįstama. Kalba maskuoja baimę, priklausomybę ir disbalansą. Pasaulinis daržovių pardavėjas šūkį pakabina ne todėl, kad juo tiki, o todėl, kad jos nepakabinti atrodo pernelyg rizikinga.

M. Carney siūlomas atsakas buvo ne pasitraukimas ar izoliacija, o raginimas tiems, kuriuos jis apibūdino kaip „vidutines galias“, nustoti apsimetinėti. Gyventi tiesoje tarptautinės politikos lygmeniu reiškia atvirai pripažinti, kur sistema neveikia, atsisakyti patogių fikcijų ir kurti koalicijas, pagrįstas realiais bendrais interesais, o ne abstrakčiomis formulėmis.

Vis dėlto kyla pavojus, kad „gyvenimas tiesoje“ taps išaukštintu moraliniu įsakymu, atsietu nuo kasdienio gyvenimo sąlygų. Havelo daržovių pardavėjas nėra filosofas ar eseistas - jis yra darbininkas, atsakingas už parduotuvės atidarymą, deficitinių prekių tiekimą ir veikimą kolektyvinės ekonomikos sąlygomis. Jam atsisakymas turi tiesioginių ir konkrečių pasekmių: pvz., darbo praradimą, persekiojimą ar izoliaciją.

Tuo tarpu tokie intelektualai kaip V. Havelas, rašęs praėjus 30 m. po komunistų atėjimo į valdžią, užėmė kitokią poziciją. Jų gebėjimas reikšti kritiką esė, kad ir kaip būtų ribojama auditorija, rėmėsi kultūrinio kapitalo ir socialinės izoliacijos formomis, neprieinamomis daugumai piliečių. Havelis suprato šią prieštaravimą, tačiau jis išlieka nuolatine problema priimant jo idėjas.

Tai nepaneigia Havelo argumento, bet apsunkina jo taikymą. Revoliucijos ir transformacijos kyla ne vien iš idėjų. Jos įvyksta, kai idėjos susikerta su gyvenimiška patirtimi taip, kad esami susitarimai tampa nepagrįsti. Havelo įžvalga įgyja politinę galią tik tada, kai „gyvenimas tiesoje“ nustoja skambėti kaip moralinis raginimas ir pradeda reikšti bendras nuoskaudas bei atpažįstamas realijas.

Klausimas ne tas, ar tiesa svarbi, o kaip ji tampa girdima tiems, kurių paklusnumas iš esmės palaiko sistemą.

Toje neišspręstoje įtampoje slypi nuolatinis „Bejėgių galios“ aktualumas. Ji nesiūlo jokių garantijų, atsisakydama paguodos. Ji tvirtina, kad dalyvavimas niekada nėra neutralus ir net mažiausias atsisakymas turi moralinį svorį. Ar tas atsisakymas vėl gali įžiebti platesnius pokyčius, priklauso nuo to, ar tiesa kalba apie kasdienio gyvenimo sąlygas.

V. Havelas. Bejėgių galia (ištrauka)

Red. Prisiminkime Nausėdą – argi jo stojimas į partiją kuo nors skiriasi nuo šito daržovių pardavėjo?!

Daržovių parduotuvės savininkas vitrinoje tarp svogūnų ir morkų patalpino šūkį „Visų šalių proletarai, vienykitės!“

Kodėl jis taip pasielgė? Ką tuo norėjo pasakyti pasauliui? Ar tikrai jį užvaldė visų šalių darbininkų susivienijimo idėja? Ar užvaldė taip stipriai, kad jis pajuto nenumaldomą poreikį apie tai paskelbti pasauliui? Ar tikrai jis bent akimirkai susimąstė kaip galėtų vykti toks susivienijimas ir ką jis reikštų?

Manau, kad galima numanyti, kad didžiojo dauguma žalumynų pardavėjų visai nesusimąsto apie šūkių savo vitrinose prasmę ir tuo labiau nenusiteikę juo naudoti savo požiūrio į pasaulį išraiškai.

Tą šūkį mūsų pardavėjui atvežė iš bazės kartu su svogūnais ir morkomis, o jis jį padėjo į vitriną tiesiog todėl, kad taip daro metai iš metų, nes taip daro visi, todėl taip reikia. Jei jo to nedarytų, galėtų sulaukti nemalonumų: jam gali priekaištauti, kad nesutvarkė vitrinos, o kai kas net ir apkaltinti nelojalumu. Jis padarė tai todėl, kad taip tenka daryti, jei nori kažko pasiekti; kad tai viena iš tų tūkstančių „smulkmenų“, kurios garantuoja santykinai ramų gyvenimą „darnoje su visuomene“.

Kaip matome, semantinis šūkio turinys pardavėjui nesvarbus. Jei jis ir įdeda šūkį į vitriną, tai ne todėl, kad asmeniškai siekia supažindinti visuomenę su jo turiniu.

Tai, žinoma, nereiškia, kad jo veiksmai neturi jokių motyvų ir prasmės, ir kad tuo šūkiu jis nieko neskelbia. Tas šukis atlieka ženklo funkciją ir kaip toks turi, tegu ir užšifruotą. Tačiau visai aiškią informaciją. Verbaliai ją galima būti išreikšti taip: aš, daržovių pardavėjas XY, esu čia ir žinau, ką privalau daryti; elgiuosi taip, kaip iš manęs tikisi; manimi galima pasikliauti ir negalima nieko prikišti; aš paklusnus ir todėl turiu teisę ramiai gyventi. Šis pranešimas, žinoma, tusi adresatą: jis nukreiptas „aukštyn“, į pardavėjo vadovus, ir kartu yra ir skydas, kuriuo pardavėjas prisidengia nuo galimų skundikų.

Taigi, tikroji šūkio prasmė tiesiogiai susijusi su pardavėjo egzistavimu ir atspindi jo gyvybinį interesą. Tačiau kame jis? Atkreipkime dėmesį: jei pardavėją priverstų į vitriną įdėti šūkį „Aš bijau, ir todėl besąlygiškai paklusnus“, jis į jo turinį taip abejingai nežiūrėtų, nors tas turinys šiuo atveju visiškai atskleistų paslėptą potekstę. Pardavėjas, tikėtina, vengtų kabinti savo vitrinoje tokį nedviprasmišką pranešimą apie savo pažeminimą, nes jam būtų nejauku ir gėda. Tai ir aišku: vis tik jis - žmogus ir, taigi, turi žmogiško orumo jausmą.

Kad išvengtų panašių komplikacijų, lojalumo pripažinimas privalo įgauti ženklo, bent savo žodiniu apvalkalu nurodančius kokius nors aukštesnius, neasmeninius motyvus, formą. Pardavėjui reikia suteikti galimybę bent sau pasakyti: „O kodėl, visgi, visų šalių proletarai negalėtų susivienyti?“

Taigi ženklas padeda nuo žmogaus nuslėpti „gėdingus“ jo paklusnumo motyvus ir kartu „gėdingus“ valdžios ramsčius. Jis juos paslepia už kažko, kas „didinga“, fasado.

Tasai „didingumas“ yra ideologija. Ideologija, kaip dirbtinė santykių su pasauliu forma, žmogui įteigia iliuziją, kad jis yra visavertis, vertingas ir moralus individas, taip leisdama jam tokiu nebūti; kaip kažko „viršasmeninio“ ir abstraktaus pakaitalas, ji leidžia jam apgauti savo sąžinę ir nuslėpti nuo pasaulio ir nuo savęs savo tikrąją padėtį bei nešlovingą modus vivendi.

Tai efektyvu, tačiau kartu kaip ir visai padoru – asmens patikinimas ir „aukštyn“, ir „žemyn“, ir „į šalis“, ir žmonėms, ir Dievui. Tai širma, už kurios žmogus slepia savo „paklusnumą būčiai“, savo susvetimėjimą ir savo prisitaikymą esamai tvarkai. Tai alibi, priimtina visiems: nuo daržovių pardavėjo, kuris savo baimę prarasti darbą pridengia parodomuoju dėmesiu visų šalių proletarų susiliejimui, iki aukšto rango funkcionieriaus, savo norą išsilaikyti valdžioje maskuojančio tariamu tarnavimu darbo klasei. Tad pradinė (alibi patvirtinimo) ideologijos funkcija yra ta, kad žmogui kaip aukai ir kaip post-totalitarinės sistemos atrama sukuria iliuziją, kad jis dera su žmogaus gyvenimo būdu ir pasaulėžiūra.

Kuo siauresnė vienos ar kitos diktatūros veikimo sritis ir kuo mažiau civilizuotesnė visuomenė, tuo mažiau pridengtai gali būti vykdoma diktatoriaus valia… Tačiau kuo sudėtingesni valdžios mechanizmai, kuo platesnę ir labiau išsisluoksniavusią visuomenę jie apima, tuo daugiau individų „iš šalies“ jei turi įtraukti, ir tuo didesnę svarbą jų veiklos srityje įgauna ideologinis alibi kaip tam tikras tiltas tarp valdžios ir žmogaus, kuriuo valdžia praninka iki žmogaus, o žmogus ateina į valdžią.

[ ... ]

Ideologija, kaip minėtas alibi tiltas tarp sistemos ir žmogaus, užkloja plyšį tarp sistemos siekių ir gyvenimo siekių; ideologija sukuria regimybę, kad sistemos pretenzijos kyla iš gyvenimo poreikių: tai tam tikras „iliuzijų“ pasaulis pateikiamas kaip tikrovė.

Post-totalitarinės sistemos nuostatas žmogus pajaučia praktiškai kiekviename žingsnyje. Ji šliejasi prie jo iš anksto užsimovusi ideologines pirštines. Ir todėl gyvenimas sistemoje kiaurai persmelktas veidmainyste ir melu; biurokratijos valdžia vadinama tautos valdžia; darbo klasės vardu pavergta pati darbo klasė; visuotinas žmogaus žeminimas pateikiamas kaip galutinis jo išvadavimas; informacinė izoliacija vadinama jos pasiekiamumu; valstybinis manipuliavimas visuomenės kontrolės organais ir valstybinė savivalė – teisėtumo priežiūra; kultūros slopinimas – jos vystymu; imperinės įtakos plitimas pristatomas pagalba engiamiems; žodžio laisvės nebuvimas – aukščiausia žodžio laisvės forma; rinkiminis farsas – aukščiausia demokratijos forma; laisvos minties draudimas – pažangiausia moksline pasaulėžiūra; okupacija – broliška pagalba.

Valdžia randasi savo melo nelaisvėje, todėl ir imasi falšo. Falsifikuoja praeitį. Falsifikuoja dabartį ir falsifikuoja ateitį. Klastoja statistinius duomenis/ Apsimeta. Tarsi neturėtų visagalio ir viską galinčio policinio aparato. Apsimeta, kad gerbia žmonių teises. Apsimeta, kad niekuo neapsimetinėja.

Žmogus neprivalo tikėti visomis tomis mistifikacijomis. Tačiau jis privalo elgtis taip, tarsi tikėtų jomis; bent jau tylėdamas rodytų toleranciją ar bent jau nesipyktų su tais kurie tas mistifikacijas vykdo.

Jau bent todėl žmogus priverstas gyventi mele. Jis neprivalo pripažinti melo. Pakanka, kad jis rinktųsi gyvenimą, kuris neatskiriamas nuo melo ir neįmanomas be melo. Tuo pačiu jis teigią ją, ją realizuoja, priima ją, yra ja.

¹⁾ Vaclavas Havelas (Vaclav Havel, 1936-2011) - čekų rašytojas, dramaturgas, politikas disidentas, pirmasis Čekijos prezidentas (1993-2003). Garsus savo pjesėmis, esė ir memuarais. Į politiką aktyviai įsitraukė 1977 m. sausį, kai tapo vienu iš žmogaus teisių manifesto Charta 77 autorių. Buvo daug kartų suimtas ir 4 m. (1979-83) praleido kalėjimuose; jo laiškai iš kalėjimo žmonai (Laiškai Olgai, 1990) tapo vienas iš labiausiai žinomųjo kūrinių. Būdamas prezidentas prižiūrėjo šalies perėjimą prie demokratijos ir laisvosios rinkos ekonomikos, o taip pat taikų Čekoslovakijos skilimąį Čekiją ir Slovakiją (1993).

²⁾ Markas Karnis (Mark Joseph Carney, g. 1965 m.) - Kanados politikas, Liberalų partijos narys (nuo 2024 m.) ir vadovas (nuo 2025 m.), premjeras (nuo 2025 m.). Baigęs studijas Harvardo ir Oksfordo un-tuose, dirbo bankininkystės srityje (paprastai vadovaujančiose pareigose, pvz., 20132020 m. buvo pirmuoju užsieniečiu, vadovavusiu Anglijos bankui). Siekia diversifikuoti Kanados ekonomiką stiprinant ryšius su Europa ir Azija. Siekia skatinti gyvenamojo būsto statybas stambiuose miestuose, vystyti atsinaujinančių energijos išteklių gamybą ir ekologiškas technologijas. 2026 m. sausį Davoso pasakė kalbą, kurioje griežtai sukritikavo JAV politiką ir paskelbė apie nykstančią taisyklėmis grindžiamą pasaulio tvarką.