Korėjos tradicinė muzika ir karalius Sedžongas Didysis
Visiems žinoma, kad valstybės valdovo asmeninės pažiūros, išsilavinimas ir sąmoningumo lygis turi nemažą įtaką to laikmečio kultūriniam vystymuisi. Tai ypač akivaizdu absoliučios monarchijos atveju. Laimei, sako korėjiečiai, jų šalis kartą turėjo protingą karalių, kuris paskatino senąją Korėją pražysti visom spalvom.
"Bloga", prasto skonio muzika panardina žmones į chaosą ir veda šalį į pražūtį. "Gera" muzika, tobula "ritualinė muzika" (ye-ak), grojama, kad pakylėti žmones link dvasinių aukštumų, kuriant sveiką socialinę aplinką. "Begėdiškos", "žalingos" muzikos buvo iš vis atsisakyta. Karalius Sedžongas tikėjosi atkreipti žmonių dėmesį į "gerąją" muziką ir taip pakeisti visuomenės skonį bei papročius, kad valstybė suklestėtų. Buvo manoma, kad prieš tai valdžiusioji Koryjo dinastija žlugo kaip tik dėl to, kad leido "ydingai", žemo skonio muzikai įsiviešpatauti. Suvokdamas, kad muzikos estetinė vertė ir poveikio lygis priklauso nuo jos skambesio, karalius Sedžongas įvedė "teisingą" tonaciją (hvangjong), kurią užtikrino jo pagaminta bambukinė fleita. Įdomu, kad ta pati fleita tapo ir valstybiniu ilgio mato etalonu, o sorų kruopų kiekis telpantis į dūdelės vidų - svorio matu. Puikus pavyzdys, kaip sumaniai muzika buvo integruota į tuometinį korėjiečių kasdieninį gyvenimą. O kiek teisingai karaliui pavyko nustatyti tonaciją, vadinama, "visų garsų pagrindu", galėjo parodyti tik laikas. Dėl ankstesnės politinių sistemų kaitos, mongolų invazijų bei kitų neramumų šalyje, didelė dalis iki Sedžongo žinomų muzikos instrumentų buvo prarasta arba nebenaudojama. Tad švietėjiškas karalius išvystė naujų instrumentų gamybą, būsimos klasikinės korėjietiškos rūmų muzikos (A-ak) ansambliams. Jos atlikimui skirti instrumentai skirstomi į aštuonias kategorijas pagal medžiagą iš kurios jie gaminami: metalas, mediena, molis, medvilniniai siūlai, bambukas, išskobti moliūgai ir oda. Šių kategorijų ištakos - yin ir yang kosmogoniniai principai bei "Permainų knyga". Medžiagos muzikos instrumentams gaminti buvo kruopščiai atrenkamos o dažnai ir nelengvai atrandamos. Pavyzdžiui, akmens varpelių (pyongjong) gamybai reikėjo itin aukštos kokybės akmens, kurio korėjiečiai neturėjo. Taip sutapo, kad šalia Seulo buvo atrastas reikalingas akmuo suteikęs galimybę realizuoti sumanymą. To meto dokumentuose minima, kad akmuo atrastas kaip tik reikiamu metu tikriausiai dėl karaliaus didelio troškimo pagelbėti muzikos vystymuisi, įkvėpusio patį dangų. Ta proga buvo pagamintas pakankamas kiekis pyongdžongų (akmeninių plokštelių-varpelių) ir jais sugrota rūmuose. Karalius pastebėjęs, kad vedančioji tonacija šiek tiek per aukšta. Instrumentą meistrai patobulino ir reikalingas garsas buvo išgautas.
Korėjos muzikos instrumentai pasižymi tuo, kad dažniausiai gaminami iš augalinės kilmės medžiagų. Tradicinių styginių instrumentų gamybai nenaudojamas metalas. Daugumos jų stygos gaminamos iš šilko. Kadangi medis yra minkštesnis ir lankstesnis, tai iš medinių muzikos instrumentų išgaunamas garsas atitinkamai švelnesnis bei šiltesnis. Šis faktas įtakoja instrumentų gamybos būdus, labiau atitinkančius korėjiečių mentalitetą. Žmogus nupjauna bambuką ir paverčia jį fleita, vadinama taegum ar tanso, taip tarsi išsaugodamas gamtos gyvybę. Tuo tarpu metaliniai muzikos instrumentai yra toliau nuo gamtos. Styginiai instrumentai dažniausiai skirstomi pagal grojimo būdą: vienais grojama pasitelkus griežiklį, kitais - tampant stygas. Korėjiečiai aukštai vertina pastaruosius ir manoma, kas protėviams patiko kaip tik šiais instrumentais atliekama muzika dėl ypatingo "tuščios erdvės" skambesio. Jais išgauta vadinamoji "tylos rauda", įtin mėgstama solinių pasirodymu metu, pasižymi lėtumu, kuomet paskutinį gaidos krustelėjimą palydi tolstančio garso vibracija ir tyla. Tai, kas lieka po stygos užkabinimo - švelnus plaukiantis virpesys ir tyla - Korėjoje vertinama tiek pat, kiek ir pats garsas. Šis efektas sudaro tradicinės korėjiečių muzikos esmę. Panašus fenomenas būdingas ir tapybai. Visuomet paliekama pakankama erdvė kontempliacijai ir vaizduotei. Jei klausytojas to nesuvokia, jam atrodo, kad tarkim, šiašiastygės citros komun-go muzika tėra melodijos nuotrupos. O korėjietis sako: "Didis džiaugsmas slypi po garso užgimusioje erdvėje. Kalnų šventykloje suskambusio varpo skambesys siekia visatos viršūnę. Komun-go tyla paskleidžia žmogaus sąmonę neaprėpiamame vaizduotės peizaže".
Parengė Vytautas Vilimas,
Paganini: Kiekvienas turi savo paslaptį |