|
Korėjos tradicinė muzika ir karalius Sedžongas Didysis
Visiems žinoma, kad valstybės valdovo asmeninės pažiūros, išsilavinimas ir sąmoningumo lygis turi nemažą įtaką to laikmečio kultūriniam vystymuisi. Tai ypač akivaizdu absoliučios monarchijos atveju. Laimei, sako korėjiečiai, jų šalis kartą turėjo protingą karalių, kuris paskatino senąją Korėją pražysti visom spalvom. 
Karalius Sedžongas (1397-1450), valdęs Čosono dinastijos*) laikais nuo 1418 iki 1450 m. ir šiandien garbingai minimas už savo gabumus bei nuopelnus įvairiausiose kultūros srityse. Suburęs mokslininkų grupę, karalius sudarė ir įvedė korėjietišką alfabetą (han-gul), bei, kiekvienam tautiečiui lengvai išmokstamą, rašymo sistemą. Seidžongui priklauso pirmas pasaulyje kritulių kiekio matuoklis, - daug dėmesio buvo skirta žemės ūkiui, o tuo pat metu ir nežemiškai sferai, - karalius skatino mokslininkus išrasti ir tobulinti astronominius prietaisus, patobulino laiko skaičiavimo įrangą bei kalendorių, taip pat išrado muzikos užrašymo sistemą, gamino muzikos instrumentus, grojo, ir pats išliko pripažintu kompozitoriumi. Karalius Seidžongas save laikė kinų išminčiaus Konfucijaus pasekėju, ir tikėjo, kad valdovo moralinė pareiga užtikrinti kiekvieno paprasto piliečio švietimą bei gerovę. Valdančioji Čosono dinastija pripažino konfucianizmą savo valstybine filosofija, todėl labai rimtai įsigilino į muziką, - ji buvo esmine Konfucijaus pasekėjų ideologijoje. Jiems muzika reiškė asmenybės ugdymo būdą, visuomenės tobulinimą ir teisingo tarpusavio santykių užtikrinimą, ji ne tik gerai nuteikdavo klausytoją, bet ir nurodydavo pozityvias mintis. Bloga, prasto skonio muzika panardina žmones į chaosą ir veda šalį į pražūtį. Gera muzika, tobula ritualinė muzika (ye-ak), grojama, kad pakylėti žmones link dvasinių aukštumų, kuriant sveiką socialinę aplinką. Begėdiškos, žalingos muzikos buvo iš vis atsisakyta. Karalius Sedžongas tikėjosi atkreipti žmonių dėmesį į gerąją muziką ir taip pakeisti visuomenės skonį bei papročius, kad valstybė suklestėtų. Buvo manoma, kad prieš tai valdžiusioji Koryjo dinastija žlugo kaip tik dėl to, kad leido ydingai, žemo skonio muzikai įsiviešpatauti. Suvokdamas, kad muzikos estetinė vertė ir poveikio lygis priklauso nuo jos skambesio, karalius Sedžongas įvedė teisingą tonaciją (hvangjong), kurią užtikrino jo pagaminta bambukinė fleita. Įdomu, kad ta pati fleita tapo ir valstybiniu ilgio mato etalonu, o sorų kruopų kiekis telpantis į dūdelės vidų - svorio matu. Puikus pavyzdys, kaip sumaniai muzika buvo integruota į tuometinį korėjiečių kasdieninį gyvenimą. O kiek teisingai karaliui pavyko nustatyti tonaciją, vadinama, "visų garsų pagrindu", galėjo parodyti tik laikas. Dėl ankstesnės politinių sistemų kaitos, mongolų invazijų bei kitų neramumų šalyje, didelė dalis iki Sedžongo žinomų muzikos instrumentų buvo prarasta arba nebenaudojama. Tad švietėjiškas karalius išvystė naujų instrumentų gamybą, būsimos klasikinės korėjietiškos rūmų muzikos (A-ak) ansambliams. Jos atlikimui skirti instrumentai skirstomi į aštuonias kategorijas pagal medžiagą iš kurios jie gaminami: metalas, mediena, molis, medvilniniai siūlai, bambukas, išskobti moliūgai ir oda. Šių kategorijų ištakos - yin ir yang kosmogoniniai principai bei "Permainų knyga". Medžiagos muzikos instrumentams gaminti buvo kruopščiai atrenkamos o dažnai ir
nelengvai atrandamos. Pavyzdžiui, akmens varpelių (pyongjong) gamybai reikėjo itin
Pasakojimas liudija korėjiečių pasididžiavimą savo valdovo muzikine klausa. Sedžongas buvo geras muzikantas, mėgdavo ir pats taisyti instrumentus, parašė ir užsakė naujų kūrinių, kurie ilgai liko populiarūs. Karaliaus įvestas ritminis gaidų žymėjimo būdas čongganbo, drauge su vakarietiškuoju, iki šiol naudojamas Korėjoje. Sedžongo laikais Korėją vis dar labai įtakojo Kinijos kultūra ir filosofija. Tai buvo susieta ir su kinų muzikos paplitimų šalyje. Karaliui pakeitus muzikinę sistemą ir išpopuliarinus savus muzikos instrumentus, naujus autorinius kūrinius, jis, nors ir panaudodamas kiniškus modelius, įkvėpė laisvą korėjietišką dvasią. Vienas iš tokios, tautiškumą puoselėjančios politikos pavyzdžių buvo įsakymas pakeisti kiniška protėviams skirtų apeigų muziką korėjietiškaja: "Mūsų protėviams patiko korėjietiška muzika, tad neišmintinga jiems skirti kiniškąją. Pageidautina ją pakeisti korėjietiška, kurią prieš mirtį žavėjosi mūsų protėviai". Šis požiūris Korėjoje gyvas iki šiol. Korėjos muzikos instrumentai pasižymi tuo, kad dažniausiai gaminami iš augalinės kilmės medžiagų. Tradicinių styginių instrumentų gamybai nenaudojamas metalas. Daugumos jų stygos gaminamos iš šilko. Kadangi medis yra minkštesnis ir lankstesnis, tai iš medinių muzikos instrumentų išgaunamas garsas atitinkamai švelnesnis bei šiltesnis. Šis faktas įtakoja instrumentų gamybos būdus, labiau atitinkančius korėjiečių mentalitetą. Žmogus nupjauna bambuką ir paverčia jį fleita, vadinama taegum ar tanso, taip tarsi išsaugodamas gamtos gyvybę. Tuo tarpu metaliniai muzikos instrumentai yra toliau nuo gamtos. Styginiai instrumentai dažniausiai skirstomi pagal grojimo būdą: vienais grojama
pasitelkus griežiklį, kitais - tampant stygas. Korėjiečiai aukštai vertina pastaruosius ir
manoma, kas protėviams patiko kaip tik šiais instrumentais atliekama muzika dėl
ypatingo tuščios erdvės skambesio. Jais išgauta vadinamoji tylos rauda, įtin
mėgstama solinių pasirodymu metu, pasižymi lėtumu, kuomet paskutinį gaidos
krustelėjimą palydi tolstančio garso vibracija ir tyla. Tai, kas lieka po stygos užkabinimo
- švelnus plaukiantis virpesys ir tyla - Korėjoje vertinama tiek pat, kiek ir pats garsas.
Šis efektas sudaro tradicinės korėjiečių muzikos esmę. Panašus fenomenas būdingas
ir tapybai. Visuomet paliekama pakankama erdvė kontempliacijai ir vaizduotei.
Jei klausytojas to nesuvokia, jam atrodo, kad tarkim, šiašiastygės citros komun-go muzika tėra melodijos nuotrupos. O korėjietis sako: Didis džiaugsmas slypi po garso užgimusioje erdvėje. Kalnų šventykloje suskambusio varpo skambesys siekia visatos viršūnę. Komun-go tyla paskleidžia žmogaus sąmonę neaprėpiamame vaizduotės peizaže. Viena pagrindinių korėjiečių meno teorijos principų yra yin ir yang principas. 12 vienos oktavos natų suskirstytos į 6 yin ir 6 yang, kurie vėl suskirstyti į 12 mėnesių. 5 pagrindiniai garsai prilyginti 5 elementams (metalas, medis, vanduo, ugnis ir dirva) arba 5 spalvoms, 5 skoniams, 5 dorybėms ir 5 žmogaus kūno gyvybiniams organams. Pagal istorinius šaltinius kayagum buvo pagamintas remiantis giminingu kinų instrumentu. Apvali rezonansinė dėžė simbolizuoja dangų, jos dugnas -žemę, 12 stygų - 12 mėnesių, o ertmė - 6 kryptis: šiaurę, pietus, rytus, vakarus, viršų bei apačią. Tokia instrumento konstrukcija akivaizdžiai susijusi su pasaulėžiūra. Kaip ir mušamieji instrumentai čuk bei eu. Medinio grūstuvo pavidalo čuk visuomet dažomas mėlynai ir laikomas rytų pusės kairėje, iš kur pateka saulė. Eu - imituojantis tigrą, gulintį ant dėžės, dažomas baltai ir statomas vakarų dešinėje, kur saulė leidžiasi. Čuk skambesys kaip signalas pradėti kūrinį, eu pakartoja čuk melodiją gale ir užbaigia koncertą. Abu instrumentai įsijungia į grojimą tik po vieną kartą. *) Didžiojo Džiosono karalystė - 1392-1897 m. egzistavusi korėjiečių valstybė,
vėliau faktiškai tapusi Kinijos vasale. 1897-1910 m. vadinosi Korėjos imperija. Joje karalius turėjo absoliučią
valdžią, bet jo tikroji įtaka priklausė nuo politinių aplinkybių (pvz., buvo tikima, kad gamtos nelaimės, kyla iš karaliaus
trūkumų, tad jis labai jautriai į jas reaguodavo). Parengė Vytautas Vilimas,
Prerafaelitai |
aukštos kokybės akmens, kurio korėjiečiai neturėjo. Taip sutapo, kad šalia Seulo buvo
atrastas reikalingas akmuo suteikęs galimybę realizuoti sumanymą. To meto
dokumentuose minima, kad akmuo atrastas kaip tik reikiamu metu tikriausiai dėl
karaliaus didelio troškimo pagelbėti muzikos vystymuisi, įkvėpusio patį dangų. Ta proga
buvo pagamintas pakankamas kiekis pyongdžongų (akmeninių plokštelių-varpelių) ir
jais sugrota rūmuose. Karalius pastebėjęs, kad vedančioji tonacija šiek tiek per aukšta.
Instrumentą meistrai patobulino ir reikalingas garsas buvo išgautas.