|
Lukas Devita: kosmoso paauglys
interviu Teleskopui
Tuo tikruoju vardu pasirašyti tik oficialūs dokumentai, bet sėkmingai negarsiu slapyvardžiu Lukas Vangelis sukauptas visai nemažas literatūrinių darbelių bagažas, iliustruojantis domėjimosi sričių įvairovę, - tai straipsniai:
Galiausiai, muzika ir misticizmas viename - štai kas tapo bene didžiausiu Luko pomėgiu, pradedant nuo valandinių laidų apie roko muziką valstybiniam radijui, prieš pat komercinių radijo stočių atsiradimą, susižavėjimu underground stotimis, atspindėtu straipsnyje Radijas TRIAD, paskutiniam spausdiniui Literatūroje ir Mene (pastaba: vėliau geranoriškas paslaptingas Redaktorius perkėlė didžiąją dalį Luko katalogo į nemirtingąjį internetą). O tikra meilė Garsų Mūzai pasireiškė ir nenutrūkstamu, bet lėtai besivystančiu mūsų herojaus muzikavimu. "Brūžinęs" gitarą ir rašęs dainas, bent jau tekstus anglų kalba nuo mažens, vėliau jis "tobulinosi" ekscentriškoje Vilniaus roko grupėje Dinda Polimantika, vadinusioje save psichodeline. Po ilgos tylos pertraukos apsireiškė eksperimentinės muzikos vakare Kaune su elektronine pjese "Astralia", bei keliais drąsiais "koveriais" akustine gitara. Gavęs visai geras recenzijas Devita išnyko iš akiračio, prieš tai sudalyvavęs unikaliame Karlheinz Stockhausen'o kūrinio "Iš septynių dienų" (Aus Der Sieben Tagen) atlikime - Raimundo Eimonto*) organizuotame septynių valandų "intuityviniame" koncerte, Kauno "Lango" galerijoje. Naujame tūkstantmetyje Lukas Devita surenge "eksperimentalistinį" vakarą Kaune, "San-Taka", kuriame pats turbūt užmiršo pagroti, užtai pristatė Vilniaus Zen centro ritualinės muzikos atlikėjus bei šešių merginų avangardinę grupę SU:LA (už kurių nugarų pasislėpęs, akomponavo antikvariniu sintezatoriumi). O pastaruoju metu įsijungė į Užupio teatro veiklą, trumpai pasirodydamas prieš spektaklį Pienių Vynas (pagal Ray Bradbury), akustine gitara ir balsu pristatydamas savo originalias dainas, bei "iškrėsdamas" kokį netikėtą "koverį". Lukas Devita, - puikus pašnekovas, ypač jei jums norisi patylėti. Trumpai aptarėme jo neabejotinai kūrybingą gyvenimą, bet pokalbis pasirodo dar tik prasideda. Lukai, ką Jums reiškė rašyti fantastikos žanre? Paskutinis Jūsų apsakymas Holografinis katinas 1.1 pasirašytas "atnaujintu" slapyvardžiu ir pasirodė tik internete. Taip, Holografinis katinas nebuvo išspausdintas popieriuje, turbūt "per daug į lankas" net ir fantastams, tačiau internetą laikau pažangiausia žiniasklaidos priemone. Labai ačiū Lithuanian.net, kuri priėmė minėtą tekstą po savo stogu. Kai kurie mano aprašyti fenomenai ir neturi nieko bendra su asmenine išmone - tai dalykai, kuriais tikiu ir savotiškai pasidalinau įspūdžiais apie tai, na, kiek miglotu būdu. Tai pat manau, kad jumoras netrukdo kalbėti apie viską rimtai, dažniausiai tik padeda. Rašymo tikslu nebuvo užmauti ateivio šalmą su antenomis ant įprastinio herojaus, bet atskleisti, kad kiekvienas žmogus yra gilesnis, tikresnis, "ateiviškesnis", nei kasdienybės klišės jam leidžia būti, - manau, kūrybiškos asmenybės tikslas būtų padėti atverti paslaptis sau ir kitiems, jei tai nors kiek pavyksta, - darbas ne veltui. Tuo pačiu manau, kad fantastikos žanras leidžia drąsiausiai interpretuoti ateities vizijas, pralaužti siauras "šiuolaikinio" pasaulio suvokimo ribas. Komerciškai apdorota sci-fi išplito stulbinančiai, kad ir "muilo operų" pavidalu. Televizijos ekrane galima išvysti pasakojimus apie žemiečių ir ateivių bendrą gyvenimą, namų šeimininkei prieinama forma. Ir tai labai svarbu, žiūrovai lyg ir nepatiklūs, - jaučiasi saugiau priimdami viską kaip išmonę, tačiau vaizdiniai kaupiasi jų pasąmonėje, lyg ruošdami būsimam šuoliui. Palengva tai "legalizuoja" masinėje sąmonėje bendrą kitų pasaulių, kitų būtybių egzistavimo idėją. Gal būt šiandien jau daug didesnė auditorijos dalis linkusi patikėti "nerealiais" kosminiais faktais. Vaikai ir jaunesnioji auditorija pasitinka kosminę egzistenciją beveik kaip savaime suprantamą. Verta prisiminti Jules Verne'ą, kurio gerai žinomi išgalvoti technikos pasiekimai tapo realybe greičiau, nei bet kas galėjo įsivaizduoti. Gyvenimas vejasi fantaziją tad vieną dieną, pavyzdžiui "Babilono-5" įvykiai gali atsidurti TV žinių laidose. Jei jau pafantazavus, tai ko labiausiai trūksta žmonijai kad tai įvyktų, kokias mokslo sritis reikėtų vystyti? Drįstu manyti, kad mažiausiai tam trūksta naujų technologijų, - ir tai ne vien mano nuomonė, - taip teigia nemažai šaltinių. Durys į kitą tikrovę jau yra čia. Žmogui būtina atverti tikrąjį save - ir pasirodys, kad jis atveria kaip tik tas duris. Tektų pripažinti, kad fizinė tikrove Žemės planetoje palaipsniui "tirpsta" ir mes peršokame į subtilesnį matavimą, tikros kosminės kelionės turėtų įvykti kitame sąmonės lygyje, kaip ir komunikacija su aukštesniomis būtybėmis. Žmogus pats gali tapti tokia būtybe. Vien jau išsiveržęs iš privataus ego- pasaulėlio, atgavęs ryšį su visa gimtąja planeta, pralaužęs savojo "ypatingojo individo" iliuzija, jis smarkiai pajuda šia linkme. Primena kai kurias rytų religijų idėjas. Iš teisų. Įdomu, kad NSO, ateivių egzistencijos problemos savotiškai susietos su žmogaus dvasiniu tobulėjimu. Iš pirmo žvilgsnio, tikėjimas gyvybe kitose planetose ar pasauliuose turėtų iššaukti didžiulius prieštaravimus žmogaus religinėje sąmonėje. Tai beveik neišvengiama, tačiau išaugus asmenybės religiniam sąmoningumui, NSO fenomenas tampa labiau priimtinas. Turbūt neatsitiktinai nemažas būrys ufologų yra iki tol net apsigynę mokslinius laipsnius, kad ir Orientalistikos srityje. Gal būt kontaktas su kito pasaulio būtybe kam nors iš jų įvyko meditacijos pratybų metu. Tikrai. Ir gal būt tai dėsninga, - Budizme ar Induizme dievybių kiekis gausus, tuo tarpu Judaizmą, Krikščionybę ir Musulmonų tikėjimą sieja viena bendra, angelų egzistavimo idėja. Taip kad būtybių subtilesniame pasaulyje yra per daug, kad kartą nesusidūrus akis į akį! Gal papasakotumėt ką nors šiuo klausimu iš asmeninės patirties, ar apie savo susidomėjimo NSO ištakas? Sakyčiau, pradžia buvo nuo pat pradžių, o vaikystėje mes aišku nevartojome sąvokos "susidomėjimas", - ateivių "dalyvavimas", fantastinės kelionės buvo natūralia visų kiemo žaidimų dalimi. Sakau mes, todėl, kad į tokius kasdienius žaidimus kieme lengviausiai įsitraukdavo kiekvienas ir įsivaizduoju, kad daugelis prisimintų panašiai. Gaila, dauguma tai pat lengvai ir pamiršta vaikystės laikmečio pasaulio suvokimą. Vėliau, apie 1989 metus per visą buvusią Tarybų Sąjungą nuskambėjo pasakojimai apie "Permės fenomeną". Jo esmė, kaip daug kas gal būt atsimena, buvo beveik nenuginčijamas grupės mokslininkų, bei atsitiktinių asmenų kontaktas su nežemiškomis būtybėmis, apsilankymai skraidančiuose objektuose išėjus iš kūno ir pan. Didelis ir išsamus straipsnis apie tai pasirodė tuomet "Vakarinėse naujienose" ir man tai buvo vienas iš pirmųjų šiuolaikinių tekstų apie NSO ir ateivius. Miela prisiminti, kad pasižymėję, ar tiksliau, patyrę mokslininkai iš Permės zonos vėliau važinėjo po visą tuometinės Tarybų Sąjungos teritoriją, skaitydami laisvas paskaitas, svarstydami," kas ten sutriko jų galvose". Net prisimindavo Bibliją ir minėdavo, kad ateiviai kviečia žmones atsigręžti į tikėjimo tiesas. Kelios tokios paskaitos buvo organizuotos ir Vilniuje, sausakimšoj salėje, vienas mano pažįstamas gavo jų įrašą audio kasetėse ir mes klausėme išsižioję. Tai, sakyčiau, buvo kosminių fenomenų "aukso amžius" mūsų žiniasklaidoje. Pavyzdžiui, apie 1990-uosius straipsnis apie NSO, ateivių tipus ir t.t. pasirodė "Lietuvos ryto" pirmajame puslapyje! Ar galėtumėt tai įsivaizduoti dabar? Tuo metu buvau naivus universiteto pirmakursis. Kartą, aptarinėjant NSO judėjimą ir apsireiškimus, su viena bendramoksle, labai skaidraus ir žvalaus proto mergina, ji nustebo: "tai tu nežinai, kaip suvyniojama visata?" Na, ne. Ir ji ramiausiai pademonstravo man, paėmusi popieriaus lapą, kaip pavyzdį. Sakėsi mačiusi televizijos laidoje, kaip suvyniojama horizonto linija,- vaizdas palengva "riečiasi", kol dingsta ir staiga atsiranda visai kitas. Tuo laiku sklandė hipotezė, kad nežemiškos kilmės objektai skraido kaip tik pasitelkdami "visatos suvyniojimo" principą. Ji pakštelėjo tušinuku du taškus, tolimiausiuose popieriaus lapo kraštuose ir po to, sulenkė lapą cilindro forma, sudėdama pažymėtus erdvės taškus vienas ant kito. "Įsivaizduok"- komentavo, "kad tie taškai, - tolimiausiose galaktikos dalyse ir mūsų manymu, nuskristi nuo vieno iki kito beveik neįmanoma, tačiau surietęs visatą, tu gali tiesiog perlipti iš vieno taško į kitą, kaip per slenkstį, kaip pro duris". Buvau apstulbęs. Taip ryškiai ji perdavė man visai naują tikrovės apreiškimą. Po galais, atradimai glūdi paprastume. O galiausiai viskas apsivertė pamačius filmą "Žmogus, kuris nukrito į Žemę" su David Bowie pagrindiniame vaidmenyje. Besigilinant į kosminę filosofiją, kaip Jums padeda muzika, kokios jos sąsajos su anomaliniais reiškiniais? Muzikinis kompaktinis diskas labiausiai panašus į "skraidančią lėkštę" iš visų žmonijos kūrinių. O jei rimčiau, - muzikos "dalyvavimas" kosmose tiesiog neatsiejamas, - kaip plačiai visiems žinoma, Pitagoras teigė, kad planetų judėjimas sukelia garsą, tad jos "groja" priklausomai nuo tarpusavio intervalų bei padėties danguje, jei prisimintume Indijos jogus, ir jų posakį "viskas pasaulyje yra vibracija", galėtume perfrazuoti, kad viskas yra garsas. O garsas tai ir priemonė atverti duris į kitus pasaulius, - muzikinis raktas - kaip kad pasakose jos atsiveria balsu ištarto burtažodžio pagalba. "Gera muzika paima jus į kelionę" - sako Jon Anderson, o ir senuosiuose Indijos tekstuose minimi skraidantys įrengimai, varomi muzikos garsais. Garsas dažnai minimas liudytojų pasakojimuose apie NSO, bei patyrusių astralinę projekciją "spengimas ausyse" ir kiti girdimi fenomenai. Apie visa tai galima paskaityti kad svetainėje NSO.LT - džiugu, kad esama tokių "kosminių stočių", o ketinu parašyti daugiau apie šiuolaikinės muzikos ir ateivių fenomeno sąsajas kaip tik šiai svetainei, įžanginę dalį jau turiu garbės ten paskelbti. Galima būtų teigti, kad muzika ir domėjimasis anomaliniais reiškiniais gali skatinti viena kitą? Taip, pastebėjimas labai taiklus. Muzika įtakoja gyvenimą daug labiau nei žmonėms atrodo, tik muziką šiuo atveju reikėtų suvokti kur kas platesne prasme. Tikiu, kad daug tiesos talpintų perfrazavimas, - pasakyk man ką klausai, ir pasakysiu, kas tu esi. Aišku svarbu ir kaip klausoma, ką vienos ar kitos garso sistemos reiškia pačiam žmogui. Čia nereikėtų daryti skubotų išvadų. Bet puiku, kad nemažai muzikos kūrinių turi vos ne anomalinį poveikį, jei klausytojas nepasiruošęs, neturi konteksto, ar muzika tokia originali, kad pranoksta bet kokias ribas - įvyksta sąmonės išsiplėtimas. Klausytojas apstulbęs, apžavėtas ir nuo tos dienos pasikeičia visas jo mąstymas. Jis turi tiesiog "nepatikėti savo ausim", kaip kad gali nutikti klausant, pavyzdžiui, Sun Ra džiazo. Taip "kosminė" muzika gali įtakoti naujos tiesos ieškojimus, o ypatingieji dvasiniai išgyvenimai skatina pakylėtos, "nerealios" muzikos klausymą, ar net bandymus groti. Nemažai eksperimentinės muzikos įkvėpia pačiam pabandyti ir dėka savo, dažnai apgaulingo, paprastumo. Bet muzikos gerumas matuojamas ne jos sudėtingumu. O jei tai daina - žodžiai gali smigti kaip strėlė, nepaisant eilinės melodijos. Turėjau garbės atlikti bei įrašinėti tribute projektui Anglijos hipių dainiaus Donovan'o dalyką Atlantida" (Atlantis), parašyta tuo periodu, kai The Beatles dar tik įsivažiavo, pasitelkiant paprastą folklorinį motyvą, tačiau dainos nuotaika tokia, lyg jus jau neštu virš bangų link "ten, virš vandenyno... Vadinasi priemonės ir būdai nėra svarbūs norinčiam pareikšti kosminius, dvasinius, ar mitologinius apmąstymus? Kaip tik taip. Tuo labiau, kai pareiškimas suvokiamas kaip dialogo, bendravimo pradžia, o ne kaip mokytojo teiginiai. Tuomet jei viena medijos forma užblokuojama, visi kaip įmanoma puolasi ieškoti kitos, jei vienas žanras išeina iš mados, kas nors sugeba įbrauti nerealią" idėją į populiarią ar kokią netikėčiausią terpę, o kai kas pralaužia visus barjerus ir išranda naujas išraiškos formas. Kaip tekanti upė, ji neturi net tokios sąvokos sustoti, - ji tik vingiuoja, savo gyvybės šokiu keisdama aplinką. Tu negalvoji, gal pasirinkti kosminio skleidėjo profesiją?, viskas įvyksta anksčiau, nei sau pripažįsti, - ir jau esi skrydyje, ir jei sustoji - krenti. O vėliau išmoksti sklandyti. Aišku, dažnai skersai kelio iššoka mintys: "ar tai nepakenks mano karjerai?", ar esu pakankamai intelektualus apie tai kalbėti?, ar dar nesu beprotnamyje? ir pan., tačiau verta įsiklausyti tikro vidinio balso ir pareikšti ką byloja siela. Tikiu, kad tai pasiekiama kiekvienam. Ačiū už pokalbį; kalbino žurnalas Teleskopas, 2002 *) Raimundas Eimontas (g. 1965 m.) - kompozitorius, kariljonierius, multiinstrumentalistas, improvizatorius, eksperimentinės muzikos, performansų kūrėjas, lektorius, meno renginių ir festivalių organizatorius, žurnalistas, visuomenininkas. 1990 m. kartu su soliste S. Jančaite įkūrė senosios muzikos/perfomansų ansamblį AB Antiquo, kuris1993 m. reformavosi į laisvosios improvizacinės muzikos grupę RAA, o dar vėliau N!N!N! Jo kūryba apima kompozicinę, eksperimentinę, elektroninę, improvizacinę, džiazo, roko bei kitą alternatyvią muziką. Svarbią dalį užima ir kūriniai, įkvėpti lietuviškų sutartinių, baltiškosios muzikinės pasaulėjautos. 2018 m. nusifilmavo trumpametražiame filme Panspermija (rež. M. Docaitis). Paskelbė nemažai straipsnių kultūros, meno, visuomeninio gyvenimo tematika įvairiuose periodiniuose leidiniuose, vedė radijo ir TV laidas.
TRIAD radijas |