Jūra ir žarijos, "Giružis". Vartiklis

Apie autorių

Stasys Stacevičius (1959- 2012) – poetas, žurnalistas. Jo poezijoje vaizduojami poeto aplinkos įvykiai, įspūdžiai, kartais platesnės Lietuvos istorijos realijos, pabrėžiama tyla – kaip filosofinė kategorija ir kaip būsena, gamtos forma. Rinkiniai: „Vienkiemio valanda“ (1990), „Ne ėriukai nakty“ (2008), „Milda supaisys“ (2013, esė) ir kt. Buvo atrastas negyvas netoli namų atokiame viensėdyje – buvo dingęs grįždamas iš dėdės laidotuvių: manoma, kad sušalo per tomis dienomis siautusią pūgą.

- Ko maudaisi jūroje vidur rudens? Kodėl ne vasarą? – domisi mano draugas.
- Vasarą kiekvienas išminčius gali išsimaudyti, o tu...

Dabar nesu iš tų piningųjų, kurie vasaroja Nidoje... Tačiau turime ten draugę, kuri sezono metu išnuomoja butą poilsiautojams, o pati nakvoja gintaro dirbtuvėlėj... Kai atvėsta ir jau neatvažiuoja poilsiautojai, ji priima mus be mokesčių. Kaip neišsimaudysi, jei jau pasiekei tuos vandenis... Dabar banguojančiame ir ošiančiam pariby lyg juoda banga atsirita ir dūžta kaltė: mama taip ir numirė, nepamačiusi jūros, niekada... Beje: nemažai Dzūkijos kaimiečių jos gyvi neišvysta.

Sena moteriškė iš Marcinkonių pasakojo: andai sovietmečiu vienas Marcinkonių ir Kabelių parapijos klebonas mėgo organizuoti ekskursijas parapijiečiams. Užsako didelį autobusą, visi norintys sumeta rublių, ir lekia – Kryžių kalno link, į Kalvarijas, į Šiluvą, tiesiog prie jūros... Jei ne tas klebonas, tai daug senolių niekad nebūtų pamatę jūros... Kai mėgstantis keliones klebonas buvo iškeltas kitur, kelionės baigėsi, nes kito dvasininko buvo kitokie pomėgiai.

- Ne, aš ne ruonis, - sako mano pažįstama, - bet per žarijas didelėj laužavietėj basa kartais pasivaikštau ir nenusvylu... Labai paprasta: tereikia tikėti, kad nenudegsi, ir pereini per tas žarijas nenukentėjęs...
- Dar nebandžiau, gal nepavyks, jeigu šalia nebus padedančios tikėti...
- Labai paprasta...

Prisimenu kitos draugės pasakymą: pasaulis ne sudėtingas, o tik paprastas ir stebuklingas... Koks jis iš tikrųjų? Pasaulio fizikai, tarp jų ir lietuviai, šiemet prieš Kalėdas ar jau po Kalėdų antrąsyk paleis didžiausią pasaulyje elementariųjų dalelių greitintuvą, kurs 27 km žiedu išsirangė Šveicarijoj ir Prancūzijoj, ant jų sienų... Tikimasi, kad beveik šviesos greičiu ir „kaktomuša" susidūrus dviems protonų srautams, pavyks sukurti ir atrasti Higso bozoną – vadinamąją dieviškąją dalelę, egzistavusią gimstant visatai Didžiajame sprogime, prieš 14 mlrd. metų... Atradus tą dieviškąją dalelę, pasak fizikų, paaiškėtų, kodėl materija turi masę, kas yra juodoji energija ir juodoji materija, kodėl mes esame, o ne nesame... Daug, daug paaiškėtų... Tačiau oponuojantys fizikai sako, jog dieviškoji dalelė niekad nebus atrasta, nes jei ji atsiranda, jos laikas pasuka į praeitį... Esą todėl ir sugedęs tasai didysis greitintuvas, kai pirmąsyk buvo paleistas.

Žiū, mano bendrakeleivė pajūryje surado gintaro gabaliuką ir džiaugias juo – lyg dieviškąja dalele... Andai, užėję pas pažįstamą seną dailininką Nidoje, buvom pavaišinti gintaro užpiltine... Vėliau sužinosiu, kad gintaro rūgštis neutralizuoja alkoholį, ir panašų slaptą receptą naudodavo KGB darbuotojai ir agentai, kad patys gerdami neišsiplepėtų, o jų nugirdytieji viską išpliurptų... Dar: miegant ant smulkių gintarų pagalvės, galima išsigyti nemažai ligų, gintaro pudra ar pasta sveika išsitrinkti galvą, ištrinti nugarą. O gintaro atliekom, susidariusiom gaminant papuošalus, senovėj aprūkydavo jaunavedžius ir naujagimius.

Dieviškoji dalelė – tas gintaras? O žarijos? Žiūrint, kiek jų, iš ko, po ko... Rusijos TV ką tik išpūtė skandalą: Prancūzijoje, vienoj branduolinių tyrimų laboratorijoj aptikta dvidešimt keli kg neegzistuojančio apskaitose plutonio... Medžiaga galėjo dingti iš laboratorijos, būtų užtekę mažiausiai penkioms atominėms bomboms pagaminti, ir, jeigu jos atsidurtų teroristų rankose... Karas, anot mokslininkų, nėra užprogramuotas žmogaus genuose, jis kyla dėl išteklių ir teritorijos, dėl nacionalinio auklėjimo, dėl „teisingumo atstatymo", dėl...

Gražus įvykis optimizmo padaugina, o kiekviena tragedija jo sumažina, ir vėl atrodo, jog tos dieviškosios dalelės fizikai neatras, nes jie tik žmonės, o dieviškoji dalelė ir slepiasi pačiame žmoguje, kaip ir šėtoniškoji. Todėl ir neaišku, ar Visų šventųjų dieną eidami link artimųjų kapų Merkinėje, tūkstančiai žmonių pakeliui, sovietinių karių kapinėse, išniekintose neseniai, paminką rusų kariui regės su galva ar be galvos.

Ar gerų žinių ir po Vėlinių nepadaugės? Kol pas mus viskas mažinama, Lenkijoje atvirkščiai: nuspręsta padidinti atlyginimus mokytojams. Rusijoj, remiant vyriausybei, intensyviai statomos pieno ir mėsos perdirbimo įmonės, kad neliktų nė menkiausios priklausomybės nuo mūsų. Negi dieviškųjų dalelių kaimynų galvose daugiau? Kartais atrodo, kad tų d.d. procentus „lemia" apklausos ir reitingai – Lietuvoje dieviškųjų dalelių dabar „daugiau turi" moterys, o premjerą irgi fiziką Andrių Kubilių ir kt. vyrus Viešpats pamažu apleidžia... Ir, jeigu sušalęs nenuskęsti jūroje, tai nedraugo gali būti įvardintas kaip tasai š., kuris neskęsta. Tačiau tai tik fizikos dėsnis.