Tunisas

Map of Tunisia Prie aukščiausio Tuniso kalno Jebel Chambi (1544 m) esanti Kasserine perėja limpa prie minčių kaip purvas prie batų. Tuniso istorija tarsi užkariavimų katalogas: Kartaginos iškilimas ir žlugimas, Romos, Bizantijos, vandalų, arabų Otomanų turkų, prancūzų atėjimas. Ir galiausiai amerikiečiai – juos dar prisimena: kariai su daug amunicijos ir žiaumojantys gumą.

Prieš 30 amžių finikiečiai pirmieji šioje pakrantėje ėmė steigti kolonijas, kurios gyventojus vėliau imta vadinti berberais. Tarp jų ir Kartagina, pagal legendą Tyro princesės Elisos įsteigta 814 m.pr.m.e., išaugusi į turtingą ir galingą miestą-valstybę. Kuri kėlė grėsmę pačiai Romai. “Delenda est Carthago” (Kartagina turi būti sunaikinta) – ragino Kato*). Ir nepaisant skambių Hanibalo pergaliu, ji sugriauta 146 m. pr.m.e. Vienok užkariautojai pastatė ir pertvarkė vandens tiekimą akvedukais, kurių vienas tebeveikia ir dabar.

Kairouan musulmoniškas miestas šiaurėje – už jį tik Meka, Medina ir Jeruzalė turi aukštesnį statusą. Islamas į Tunisą atėjo 670 m., praėjus tik 38 m. po Pranašo mirties – ir Kairouan tapo jo bastionu. Didžiojoje mečetėje stogą prilaiko 288 kolonos, kurių daugelis kadaise puošė romėnų ir kitiems dievams skirtas šventyklas. Mečetės vidų puošia masyvios geležinės žvakidės.

Į pietus nuo Gabes tėra smėlis ir skurdi žolė. Tik Tuniso šiaurė santykinai “drėgna”. Bono iškyšulyje išsidriekę apelsinų sodai ir nuimamas gausus kviečių derlius.

Paminėtinas Bir Thethine, (30 šulinių) toli į pietryčius esantis kaimas. Saulės kepinami kubo formos namai. Taro dulkių kyšo du eukaliptai. 7 dešimtmetyje vyriausybė įrengė vandens siurblį ir saugyklą. Ji sakė klajokliams – yra vanduo, gausite kažkiek žemės, ateikite ir gyvenkite. Bus mokykla – o juk 1956 m. šalyje tebuvo 5 matematikos mokytojai.

Į pietus nuo Sousse randasi El Jem – Romos laikų Thysdrus. Čia archeologai atkasė mozaikines grindis, liudijančias buvus gerus laikus: vynas, moterys, sportas. Ir kraujas. Vargšas žmogelis ietimi stumiamas link leopardo. Žvėris jau ragavo kraujo, maži raudoni akmenys “srūva” iš žaizdų.

Čia išliko vienas didžiausių koliziejų Romos imperijoje, talpinęs 35 tūkst. žmonių, iškylantis virš visų pastatų, išskyrus minaretą. Čia prokonsulai skelbdavo mirties nuosprendį. Jo požemiuose žmonės ir žvėrys laukdavo susitiko akimirkos. Toje vietoje šiurpsta oda.

Colosseum at El Jem O rudenį čia spaudžiamas alyvų aliejus – tuo paaiškinamas Thysdrus klestėjimas, nes aliejus buvo plukdomas į Romą. Ir dabar jis svarbi eksporto prekė.

Tačiau Kartagina neišnyko – ji dabar yra Tuniso miesto priemiestis, kuriame pastatytos puošnios vilos. Po tomis vilomis – gili praeitis. Išlikę fragmentai liudija buvusią didybę: pirčių kompleksas, amfiteatras. Iš finikiečių laikų liko Tophet, apeigų vieta, kuriose atsiskleidžia šiurpūs istorijos epizodai – deivei Tanitei ir jos palydovui Baalui paaukotų vaikų kaulai (skaitykite apie dievą Molochą).

Krikščionybės pradžioje į Kartaginą trėmė krikščionis, todėl su laiku čia suklestėjo krikščionybė. Atkasta 5 a. bažnyčia, kurios papuošimui marmuras vežtas iš Italijos, Turkijos, Graikijos , kitų Šiaurės Afrikos vietų.

Hanibalas su 59 tūkst. karių ir 37 drambliais perėjo Alpes ir trijuose mūšiuose sumušė romėnus. Ir jei jam būtų pavykę laimėti ketvirtąjį, Europos istorija galėjo būti kitokia. 146 m. pr.m.e. romėnai sulygino Kartaginą su žeme, bet kai sugrįžo o šimtmečio, jinai vėl klestėjo. 435 m. Kartaginą prarado ir vandalai, perleidę ją Bizantijai, o vėliau atėjo arabai.

Berberai įsikūrę ant uolėtų plikų kalnų. Skiriančių Tuniso šiaurę nuo pietinių dykumų. Čia jie įsitvirtino prieš 13 a., kai šalį užplūdo arabai.

Kraštas į pietvakarius nuo berberų gyvenamų vietų domina geologus. Čia jau veikia dvi naftos verslovės, tačiau Tunisas negali pasigirti dideliais jos klodais.


*) Kato Vyresnysis (Marcus Porcius Cato, 234-149 m. pr.m.e.) – Romos senatorius ir istorikas, pasižymėjęs konservatyvizmu ir priešinimusi graikų kultūrai, kovojęs prieš prabangą ir ydingus įpročius. 184 m. tapo cenzoriumi; būdamas tose pareigose iš raitelių luomo pašalino daug savo priešininkų ir įvedė daug reformų, skirtų taupymui. Jo traktatas „Žemdirbystė“ (De Agri Cultura, apie 160 m. pr.m.e.) yra seniausias išlikęs prozos kūrinys lotynų kalba ir yra svarbiu šaltiniu apie ūkinę veiklą. Kito kūrinio apie istoriją „Pradžios“ išliko tik fragmentai. Taip pat buvo 150 jo politinių kalbų rinkinys. Yra parašęs ir kitų kūrinių, kurie neišliko arba likę tik maži fragmentai.
Gyvenimo pabaigoje apsilankė vėl jėgą kaupiančioje Kartaginoje ir grįžęs ėmė karštai įtikinėti apie būtinybę užimti tą miestą.
Jo vardas suteiktas kalnagūbriui Mėnulyje.  

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė