Gyvenimas čia

Jurgis Kunčinas. Koliziejus

Žmogus yra begal patiklus. Net aš nesudvejojau gavęs pranešimą paštu, kad esu skiriamas Žvėryno seniūnu. Dar maloniau nudžiugau kitądien gavęs žinią, jog seniūno postas patikėtas mano senam bičiuliui, o aš pats jau paskirtas Vilniaus meru. Trečią dieną buvau priblokštas, bet pavakare atsitokėjau: ne, negali būti, kad nuo rugsėjo pirmosios ar spalio antrosios tapsiu Lietuvos Prezidentu! Šito buvo per daug. Nutariau tenkintis mero pareigomis, bet merijoje iš manęs labai skaniai pasijuokė, o kai nusileidau iki seniūno ir nudūlijau į seniūniją, mane išvijo valytoja – ji einamuoju momentu pavadavo seniūną.

Štai kada toptelėjo, kad visa tai tebuvo piktas pokštas! Nors pranešimai buvo užantspauduoti, patvirtinti, popierius su vandens ir kt. slaptais ženklais... pokštas ir tiek! Tik tuomet aš prisiminiau E. Kišono*) satyrą, pasakojančią apie analogišką įvykį Haifoje. Ten kažkoks imtynių treneris gauna laišką, jog skiriamas Izraelio ambasadoriumi Kuveite. Žmogus iš paskutiniųjų perkasi limuziną, smokingą, o čia kitas laiškas – dovanokit, apsirikom! Viskas perniek – ambasadorius pampa vyšybala (durininku, išmetinėjančiu pro duris įžūlius svečius) kažkuriame restorane.

Aš į tokią depresiją nepuoliau. Užtat pagalvojau: kaip dažnai visokiausi prašmatnūs žurnalistai klausinėja nekaltus žmones. Na? Greičiau sakyk, ką darytum tapęs Prezidentu? Meru? Seniūnu? Žmogus sutrinka ir ima vapėti nei šį, nei tą, apsijuokia prieš artimuosius ir praranda net potencialią galimybę kada nors iš tikrųjų tapti šalies ar kokio miestelio kaizeriu, caru ar bent mikrorajono direktoriumi.

Dabar aš - post factum! - turėjau marias laiko tyliai apmąstyti: ei, o ką aš daryčiau, jeigu?.. Juk neturiu nei fizinių duomenų vadovauti masėms, nei moralinių bei kitų savybių. Bet juk kiti gali! Lukašenka, pavyzdžiui... Kiek aktorių, menžmogių, fotografų, ūkininkų pretendavo į Valstybės galvos sostą! Žinia, mąsčiau, man būtų sunkiau: esu labai teisingas, tačiau destruktyvus, sentimentalus, greit susijaudinu, kaip koks gimnazistas myliu Tėvynę... Be to, ištikus nesėkmei, stveriu taurę ir maukiu ją iki dugnui. Šitaip turbūt elgčiausi net kilus karui. Vargas!

Coliseum at Rome Tačiau dabartės visai blaiviai svarsčiau: jei būčiau seniūnas, padaryčiau laiptus į krantinę Pušų gatvėje, ties paštu. Visi padėkotų – ir meras, ir prezidentas! Mūsų seniūnija įgytų tam tikrų teisių į Nerį, sostinė nusileistų iki vandens, o visa šalis pagaliau taptų upine valstybe!

Dar platesni horizontai atsivertų tapus miesto meru. Aišku, čia imčiausi drastiškų, labai žiaurių priemonių. Pirmučiausiai viską užšaldyčiau – upę, lėšas, vandentiekį... balas net! O štai tuomet pasielgčiau kaip Romos imperatorius ir Osmanų imperijos sultonas! Urzgiant nepatenkintoms namų šeimininkėms ir vidut. luomui, piktinantis akiniuotai inteligentijai ir krizenant į kumštuką saujelei save intelektualais vadinančių paauglių, aš pastatyčiau puikų miesto stadioną! Universalų, didelį, modernų, jaukų – ne stadioną, o tikrą miestą mieste! O paskum, kad ir griūvant Gedimino piliai ir stingant ikrų bei krokodilienos, iš paskutiniųjų pastatyčiau milžinišką pirčių kompleksą pačiame miesto centre! Nedetalizuosiu, tik pasakysiu, kad čia rastų atgaivą ir benamis, ir didponis! Mieste dingtų niežai, parazitai, pagaliau - blogas kvapas! Išsimaudęs toje dangiškoje pirtyje, pažiūrėjęs rungtynes su prancūzų futbolininkais naujame stadione, iškart atsistatydinčiau ir eičiau prezidentauti. Juk šlovė – beje, nemari! – paliktų amžiams. Ne veltui Rytų kraštuose iki šiol garbinami sultonai, dar iki Kristaus statę pirtis. Apie Koliziejų nė neverta priminti, ar ne?

Sėdėjau patvartėje, vaikiau muses ir svarsčiau: o, kaip pasikeistų visų gyvenimas man tapus Prezidentu! Paėmęs Dievo ir sąžinės paskolą, aš įtikinčiau tautą, kad būtina nusipirkti dvi kolonijas: vieną Afrikoje, kaip teisingai rekomendavo dar prof. K. Pakštas**), o kitą nepriklausomybę išsikovojusioje Jakutijoje, ką? Afrikon tremčiau gerus žmones, burnojančius tik dėl rudens darganų ir neskanių bulvių, o Jakutijon – visus avantiūristus, bankininkus, reketo specus, atitarnavusius diplomatus ir valdininkus. Tai Lietuvoje ilgainiui pasidarytų visai erdvu ir miela gyventi. Be jokio smurto. Kaip mat atkustų amatai, prekyba. Praskaidrėtų ir oras, ir žmonių galvos. Kiekvienas žinotų savo vietą ir žemėje, ir po ja. Šitaip tvarkantis, realu būtų pagalvoti apie etninių žemių susigražinimą, saikingas branduolinio ginklo atsargas, netolimus skrydžius į artimąjį kosmosą – jokios gigantomanijos ar voliantiurizmo!

Dėl kultūros. Ji bus dozuojama. Nes pernelyg kultūringa šalis yra silpna, ištvirkusi, perdėm pacifistinė. Barbarai visuomet buvo istorijos variklis bei lokomotyvas. Mano kultūros ministras podraug būtų ir aukšto rango kariškis, daugmaž brigados generolas. Žmogus, kuris mokėtų rengti kultūrinius manevrus, strategines invazijas ir gebėtų deramai švęsti pergales bei gedėti žuvusiųjų nelygioje kovoje.

Aš suraukiau kaktą – taip arti viskas atrodė – ir gerovė, ir tvarka! Nudūriau žvilgsnį į žolę. Į mane išverstom akim žvelgė graži, jauna žalioji varlė. Na, nutariau, jei aš ją pabučiuosiu, ir ji pavirs… na, net nesvarbu kuo! – mano norai išsipildys. Tauta bus išgelbėta. Kartu ir miestas, ir net seniūnija: iškils laiptai Pušų gatvėje! Ištiesiau delną ir žalioji stryktelėjo ant jo. Pabučiavau gličias, pomados niekad nemačiusias, jos lūpas vieną kartą... antrą, trečią. Išbučiavau ją visą, bet ji tik žvelgė į mane, ir tiek. Et! Varlė vis varlė, ko norėt!

Ką gi, einu statyt tų laiptų. Reikia kažkaip pradėti karjerą!

Jurgis Kunčinas  
Šiaurės Atėnai, 1998.10.17, Nr. 37 (431)  


*) Efraimas Kišonas (tikr. vardas Ferenc Hoffmann, 1924-2005) – Vengrijoje gimęs Izraelio rašytojas, dramaturgas, režisierius, populiarus satyrikas. Antrojo pasaulinio karo metu kalėjo keliose koncentracijos stovyklose, kur jam išgyventi pradėjo sugebėjimas žaisti šachmatais – stovyklos komendantui reikėjo varžovo [jų entuziastu liko ir vėliau – netgi 1990 m. vokiečių šachmatų kompiuterių gamintojas „Hegener&Glaser“ išleido „Kishon Chesster“, pasižymintį tuo, kad žaidimo metu komentuodavo]. Kitoje stovykloje kaliniai buvo išrikiuoti ir sušaudomas kiekvienas dešimtas; jį praleido ir vėliau jis knygoje „Atpirkimo ožiai“ (1945) rašė: „Jie suklydo – paliko vieną satyriką gyvą“. 1949 m., protestuodamas prieš komunistų režimą, nelegaliai paliko Vengriją ir persikėlė į Izraelį. Nuo tada rašė ivritu. 1981 m. apsigyveno Šveicarijoje.
Pradėjo rašyti dar prieš karą. Vėliau knygas leido kismet. Pagrindinis jo žanras – trumpi jumoristiniai apsakymai, o tema – Izraelis, šalis, kurioje per pusvalandį gali nukakti į bet kurią vietą, prie jūros ar ... į arabų nelaisvę. Garsi jo pjesė „Ei, Džiuljeta“ (1972) pastatyta ir Lietuvoje.

**) Kazys Pakštas (1893-1960) – geografas, keliautojas, visuomenininkas; geopolitikos pradininkas Lietuvoje. 1938 m. buvo siūlomas kandidatu į respublikos prezidentus. 1939 m. išvyko į JAV, kur dėstė įvairiuose un-tuose ir koledžuose. 1941 m. Čikagoje įkūrė Lietuvių kultūros institutą ir jam vadovavo. Daug rašė į lietuvišką spaudą.
K. Pakštas nusprendė, kad lietuviams reikia ieškoti saugesnės vietos, kur galėtų įkurti koloniją. Pradžioje jis siūlė Kubą, vėliau San-Paule (Brazilijoje) ar Madagaskare. Jis paring ir pavadinimą šiai kolonijai – Dausuva.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis