|
|
Atsitolink, Nelaboji
Potentilla erecta, šaknie galingoji, gumbažole, degsny, degsneli, ateik pas mane. Žemės augintas, saulės nokintas, dovanok galias mano Romukui. Kiek atiduosi, tiek atgausi dešimteriopai, pavasarį suvešėsi, žvaigždėm sužydėsi, pati nejuto pradėjusi šnabždėti tyliai, paskui vis garsiau, lengviau lyg dainuodama.
Kasti buvo sunku. Lietus kirto įstrižais botagais, guminiai batai iki kulkšnių malėsi tirštoj pliurzėj, kastuvas strigo varpučių šaknų raizgalynėj, vėlėsi lipnaus molio gurvuoliais, bet smigo vis giliau. Vargiai išrumžusi keletą purvais apskretusių nykščio storumo šaknelių, Vida namo lėkė kaip ant sparnų.
Degsny, degsneli, potentilla erecta...
Šnabždesiais ji pratrūko operacinės koridoriuje tą dieną, kai vyrą pirmą kartą operavo. Žinojo, kad niekaip nepadės tik žodžiu. Varė šalin mirtį, kurią jautė laukiant ligonio galvūgalyje... Gydytojas neguodė ligonis silpnas, gali ir nepabusti po narkozės. Romas pabudo, o ji, pajutusi žodžio galybę, jau nebegalėjo liautis.
Kiekvieną vaistą ligoniui pastiprindavo, užtaisydavo tais šnabždesiais. O vaistus vyrui pradėjo ruošti ir pati gydyti, kai jį išrašė namo po dviejų operacijų, švitinimo ir chemoterapijos. Gydytojai neslėpė, kad gyventi jam liko tik keturi mėnesiai. Padarė ką galėjo. Stebuklų nebūna, ketvirta stadija. Davė siuntimą į slaugos ligoninę, bet Vida vyrą parsivežė namo. Nebepaėjo pati jį iškėlė iš automobilio ir ant rankų nunešė į lovą. Vyro kūnas, dar neseniai pilnas jėgos ir saldybės, buvo ligos nuengtas, lengvutis vien kaulai ir oda.
Dieve, padaryk stebuklą, būk gailestingas, juk jam vos keturiasdešimt, paimk iš manęs kiek nori metų, kad tik jis pasveiktų, kad dar pagyventų, kad būtų su manim ir Jorute.
Važinėjo pas žinomiausius vaistininkus, žolininkus. Jų receptai ir patarimai skyrėsi, tik pinigus plėšė visi kaip vienas. Galop nebežinojo, kurių beklausyti. Pradėjo pati gaminti vaistus. Prisipirko enciklopedijų, žinynų mokėsi pažinti gyduoles. Dukra naršė internete. Pamažu suvokė, kad per nežinojimą geriausias žemės dovanas po kojom mindė, o vaistinėse už nieko vertus pakaitalus pinigus mėtė... Kiekvieną pažintą žolelę meiliausiais žodžiais prašė padėti ligoniui. Vienas rinko laukuose, kitas augino darže. Pajuto, kad augalams patinka, kai juos šaukia vardais, kurie skambėjo gražiai kaip giesmė:
Urtica, echinacea, chamerion, trifolium, plantago, taraxacum, artemisia, perilla, alchemilla, leonurus, angelica archangelica...
Pati savimi stebėjosi, iš kur randasi tie šnabždesiai maldos, žadėjimai, užkalbėjimai, nes niekada negirdėjo ir nesimokė nieko panašaus, buvo baigusi medicinos mokyklą.
Romas, girdėdamas tuos šnabždesius, sakydavo, kad ji išprotėjo. Ir kad nebandytų tų nesąmonių prie žmonių marmėti.
Gal ir išprotėjau, gal ir ne. Svarbiausia, kad tau padėtų, smagiai atšaudavo žmona, ir vyras atlyždavo.
Senasis vaistininkas Šimkus, kuriuo Vida labiausiai pasitikėjo, aiškiai pasakė: alavijas gerai, bet agava dar geriau. Kuo senesnė, tuo stipresnė. Per žmones klausinėjo, skelbimus į laikraščius siuntė, pusę Lietuvos išvažinėjo, kol kaime netoli Kauno rado trisdešimties metų senumo. Nupirko nesiderėdama. Samdė sunkvežimį parvežti. Milžiniška spygliuotė pas Vidą klestėte klestėjo. Vasarą keturi vyrai išnešdavo didžiulį vazoną į kiemą. Tamsžaliai stori lapai apėję vaško sluoksniu, lenkti, smaili lyg turkiški kardai, kurių kraštai nusmaigstyti ilgom aštriom adatom mirtis tokių iš tolo bijojo.
Atsitolink, nelaboji, tau dar ne laikas, Romuko neatiduosiu, šnabždėjo piktai ir atkakliai, pildama ligoniui taurelę trauktinės, o jis užsiklodavo galvą ir užsikimšdavo ausis.
Nusprendė išmėginti ir rupūžes. Visko apie jas prisiklausė vieniems padėjo, kitiems tik pablogino, bet ką gali žinoti... Kai Romui pasiūlė, jis pasišiaušė kaip ta agava:
Negersiu. Nei gurkšnio neprarysiu tos bjaurybės, verčiau mirsiu, sakau tau. Vaikas būdamas daugybę esu pagaliais užtvatijęs, man jos bjauriausi padarai pasauly. Tikrai nepadės.
Tai atsiprašyk dabar visų, kurias užmušei. Ir melskis, kad padėtų. Ir aš melsiuosi, ramino žmona, o pati sau mąstė: gersi kaip didelis, tik nežinosi, ką geri.
Vida išprašė pas gydytojus tris litrus gryno medicininio spirito išmainė į patį geriausią konjaką. Darže ir panamėj sugavo dešimt stambių pamatinių viena kaip kepurė, net į stiklainį netilpo. Pirmiausia kiekvieną išmaudė: suko vandens dubenėlyje šakaliuku pavartydama, saugodama, kad nenuskęstų. Paskui į trilitrinį įpildavo pusę litro spirito ir įmesdavo ten rupūžę. Vargšė kepurnėjosi, stiepdamasi ant užpakalinių kojyčių, priekinėm iš paskutiniųjų kabinosi į stiklo kalną... Tik galvytė kyšojo. Dejuodavo, plakdavosi, kol nusigaluodavo...
Bežiūrint iš pradžių taip širdį spaudė, kad Vida drauge su rupūže cypdavo... Pamažu širdis sudiržo. Gailėjo nekalto padarėlio, bet vyro dar labiau... Bėdulė taip mirkdavo tris paras, kol akys baltos pasidarydavo, paskui išgriebdavo ir užkasdavo. Taip visas dešimt ir užkonservavo. Rupūžinius vaistus laikė rūsyje tamsiuose buteliuose. Ligoniui duodavo kasdien po penkiasdešimt gramų butelis stovėjo spintelėje šalia jo lovos. Melavo: čia vaistininko Šimkaus padarytas antpilas juodasis beržo grybas. Ligonis, atrodo, patikėjo, bet gėrė nenoriai, mat vaistai buvo bjaurūs kaip reta.
Praėjo tie keturi mėnesiai ir nieko. Mirtis ligonio nekirto. Nežinia, nuo kurio vaisto, bet Romas pamažu taisėsi: prašviesėjo, atkuto, daugiau valgė. Gamino jam ne bet ką jautienos liežuvį, bet tik pašaknį, kuris vertingiausias. Virdavo veršieną ir kiaulienos kumpio su neriebiu padažu. Ligonis suko nosį nuo tarkuotų morkų su žuvų taukais. Žmona kaip vaiką įkalbinėjo: nors šaukštelį praryk...
Dar po keturių mėnesių iš lovos atsikėlė, šiltomis dienomis į kiemą išpėdindavo. Pats ir valgyt pasigamindavo, bet labiausiai norėjo to, ko negalima, kas patinka mirčiai. Kartą užtiko jį šveičiantį kiaušinienę su rūkytais lašinukais. Iškart paskambino greitajai, Romą nuvežė į ligoninę ir išplovė skrandį.
Kartą šuniukas iškapstė negyvą rupūžę tik tada Romas suprato, kuo Vida jį girdė. Bet jau nebepyko juk žmonos vaistai jam sveikatą grąžino. Vėliau Vida ant aukšto aptiko jo paties ant virvelių pakabintas kelias džiovintas rupūžes. Prasčiau pasijutęs, sakydavo: lipsiu, savo kumpelio atsipjausiu.
Po metų vyrą nuvežė patikrinti į Santariškes jo gydytojas akis išpūtė netikėdamas, kad ne vaiduoklį mato.
Per dvidešimt metų antras kartas mano praktikoj, kai nurašytas ligonis pasveiksta. Pirmasis buvo kunigas suprantama, kad Dievas savą išgelbėjo, bet paprastą mirtingąjį turi globoti labai stiprus angelas sargas, kad iš mirties nagų ištrauktų. Tokių stebuklų medicina dar nesugeba paaiškinti.
'
Ar žinai, kodėl tave mušu? vis kartojo plakdama.
Neaaa... aaa...
Vargstu su tavim tiek metų, ištraukiau iš mirties nagų, o tu spjauni į akis ne tik man, bet ir Dievui. Mirtis tau labiau patinka nei aš? Viską nori paversti į nieką? Negali pakentėti valandėlės, kol grįšiu ir gausi vaistų?.. Žinok, bjaurybei mirčiai tavęs neatiduosiu.
Gerai jau, nustok... Šįkart tavo viršus...
Vida nuo vyro ėmė slėpti ne tik vaistus, bet ir virves, kirvį, peilius... Jo medžioklinį šautuvą dar anksčiau buvo išvežusi pas brolį. Toliau nuo pagundos, nes Romas kartojo savo: vis tiek galą pasidarysiąs...
Palik ligonį, palik šį kambarį, palik šiuos namus, nelaboji, vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, vardan manęs ir Jorutės. Neatiduosiu tau savo vyro... Traukis šalin, šalin, nelaboji, negausi Romo, jis mano...
O ligonis čia pat, už sienos, šaukdavosi mirties, iš skausmo grieždamas dantimis.
Ko tik jis neprikrėsdavo kartą protui aptemus norėjo uždegti namą. Benzinu jau buvo apipylęs laiptus, gerai, kad dukra anksčiau grįžo iš mokyklos...
Kitąkart Vida užtiko virtuvėj gulintį, dujų balioną atsukusį, viryklę ant savęs užsivertusį. Laimė, kad durys buvo atviros. Atlapojo langus, o jį taip ir paliko riogsoti ant grindų. Po valandos užėjo į virtuvę staiga jis griebė keptuvę ir iš paskutinių jėgų vožė jai per galvą, net guzas iššoko. Tykojo, laukė jos ir atkeršijo kad mirti neleidžia...
Ji buvo čia, mano mirtis, prisikviečiau ją, o tu vėl nubaidei... Kam mane kankini? Kodėl jai pavydi? Paleisk mane, kam tau tokio manęs reikia? rėkė dusdamas iš pykčio.
Mirties nereikia šauktis. Pati ateis.
Vyras vis labiau silpo, naktimis beveik neužmigdavo patys stipriausi vaistai nebevadavo nuo kančių. Vida suprato, kad šįkart jokios maldos, jokie vaistai nepadės.
Vieną naktį Romo dejonės ir lovos girgždėjimas staiga nutilo. Vidai išlakstė miegai tyla namuose buvo tokia neįprasta ir netikėta, kad spengė ausyse. Basomis nušlepsėjo į miegamąjį. Ligonis gulėjo ramus, nušvitusiu veidu iki dugno išgėręs karčiausią savo kančių taurę. Pagaliau jam nieko nebeskaudėjo. Žiūrėjo į baltą kaip angelas merginą, kuri artėjo prie lovos meiliai šypsodamasi. Buvo panaši į Romo mamą jaunystėje. Jis atsisėdo ir kaip vaikas ištiesė į ją rankas, o mergina jį švelniai apglėbė ir pabučiavo.
Metas eiti, iš jos akių sroveno šilta šviesa, ir Romas klusniai pakilo iš lovos.
Vida stovėjo vidury kambario ir lydėjo tolstančius palaimingu žvilgsniu:
Ačiū... ačiū... ačiū...
Virgina Šukytė
Literatūra ir menas, 2008-07-18, nr. 3199
Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis