|
|
Atsitolink, Nelaboji
Potentilla erecta, šaknie galingoji, gumbažole, degsny, degsneli, ateik pas mane. Žemės augintas, saulės nokintas, dovanok galias mano Romukui. Kiek atiduosi, tiek atgausi dešimteriopai, pavasarį suvešėsi, žvaigždėm sužydėsi, pati nejuto pradėjusi šnabždėti tyliai, paskui vis garsiau, lengviau lyg dainuodama.
Kasti buvo sunku. Lietus kirto įstrižais botagais, guminiai batai iki kulkšnių malėsi tirštoj pliurzėj, kastuvas strigo varpučių šaknų raizgalynėj, vėlėsi lipnaus molio gurvuoliais, bet smigo vis giliau. Vargiai išrumžusi keletą purvais apskretusių nykščio storumo šaknelių, Vida namo lėkė kaip ant sparnų.
Degsny, degsneli, potentilla erecta...
Šnabždesiais ji pratrūko operacinės koridoriuje tą dieną, kai vyrą pirmą kartą operavo. Žinojo, kad niekaip nepadės tik žodžiu. Varė šalin mirtį, kurią jautė laukiant ligonio galvūgalyje... Gydytojas neguodė ligonis silpnas, gali ir nepabusti po narkozės. Romas pabudo, o ji, pajutusi žodžio galybę, jau nebegalėjo liautis.
Kiekvieną vaistą ligoniui pastiprindavo, užtaisydavo tais šnabždesiais. O vaistus vyrui pradėjo ruošti ir pati gydyti, kai jį išrašė namo po dviejų operacijų, švitinimo ir chemoterapijos. Gydytojai neslėpė, kad gyventi jam liko tik keturi mėnesiai. Padarė ką galėjo. Stebuklų nebūna, ketvirta stadija. Davė siuntimą į slaugos ligoninę, bet Vida vyrą parsivežė namo. Nebepaėjo pati jį iškėlė iš automobilio ir ant rankų nunešė į lovą. Vyro kūnas, dar neseniai pilnas jėgos ir saldybės, buvo ligos nuengtas, lengvutis vien kaulai ir oda.
Dieve, padaryk stebuklą, būk gailestingas, juk jam vos keturiasdešimt, paimk iš manęs kiek nori metų, kad tik jis pasveiktų, kad dar pagyventų, kad būtų su manim ir Jorute.
Važinėjo pas žinomiausius vaistininkus, žolininkus. Jų receptai ir patarimai skyrėsi, tik pinigus plėšė visi kaip vienas. Galop nebežinojo, kurių beklausyti. Pradėjo pati gaminti vaistus. Prisipirko enciklopedijų, žinynų mokėsi pažinti gyduoles. Dukra naršė internete. Pamažu suvokė, kad per nežinojimą geriausias žemės dovanas po kojom mindė, o vaistinėse už nieko vertus pakaitalus pinigus mėtė... Kiekvieną pažintą žolelę meiliausiais žodžiais prašė padėti ligoniui. Vienas rinko laukuose, kitas augino darže. Pajuto, kad augalams patinka, kai juos šaukia vardais, kurie skambėjo gražiai kaip giesmė:
O Vida žinojo: mirtį galima perkalbėti. Įsivaizdavo ją atkaklią ir gobšią senę, kuri gviešiasi ir to, kas jai nepriklauso. Bet atsitolina, jei atkakliai varai šalin. Atsitolina, nepaliaudama laukti savo valandos... Tik gerai neprižiūrėk ir ta valanda kaip mat išmuš.
Kartą vos per plauką Romo nepasiglemžė per tą patį rupūžių antpilą. Vida vėl pradėjo dirbti ligoninėj dviem etatais, budėdavo naktimis. Vieną rytą grįžo iš nuovargio ant kojų nebesilaikydama, žiūri: vyras tyso šalia lovos pusnuogis, pamėlęs, baltakiuoja kaip ta rupūžė. Girtutėlis... O butelis antpilo tuščias. Puolė žadinti, guldyt į lovą, o jam tik putos iš burnos drimba... Persigandusi skambino greitajai, meldė kuo greičiau atvažiuoti. Greitoji buvo tikrai greita, bet gydytojas pareiškė: ligonis stipriai apsinuodijęs, komos būklės nežinia ar beatsibus.
Mirtis vėl įsitaisė vyro galvūgalyje, o Vida čia pat, už palatos durų, šnabždesiais ją gujo šalin. Ir vėl pasiekė savo Romas pabudo. Išrašydamas gydytojas pasakė: jeigu būtumėt namo grįžusi vėliau ar delsusi kviesti greitąją, ligoniui amen. Tik pusvalandžiu aplenkėt mirtį.
Po ketverių metų Romas taip sustiprėjo, kad vėl grįžo į darbą. Atrodė, kad mirtis atsitraukė ilgam.
Žiemą Romas net į medžioklę susirengė. Vida kaip nujausdama atkalbinėjo miške vyras stipriai persišaldė ir susirgo. Įtarė plaučių uždegimą. Peršvietė, o plaučiuose auglio metastazės. Ir vėl į Santariškes su greitąja. Gydytojų nuosprendis Vidai pakirto kojas: vėžys išplitęs, gyventi liko du mėnesiai.
Nesulauks nelaboji, kad tave geruoju atiduočiau. Ilgai laukus, dar palauks du ir dar dukart du, murmėjo panosėje, šluostydama šaltą prakaitą nuo vyro veido.
Ir ji pati atrodė tikra ligonė: perkarusi, pražilusi, akys įkritę. Bet laikėsi iš paskutiniųjų privalėjo dirbti, auginti dukrą, slaugyti vyrą. Gamino vis naujus nuovirus, užpilus, tinktūras ...
Žadindavo ligonį paryčiais:
Metas gerti vaistukus.
Jis nusisukdavo į sieną ir tylėdavo lyg neišgirdęs. Vida žinojo protestuoja. Pakeldavo už pažastų, apkamšydavo pagalvėm.
Reikia, švelniai, bet tvirtai kartodavo, kišdama stiklinaitę prie lūpų.
Nenoriu. Pati matai, niekas man nebepadės, dink iš čia, noriu miego... gergždė sunkiai rydamas orą.
Ne, padės, jau dabar padeda, aš matau, atkirsdavo ji vis pikčiau, atkakliau, jau ne Romui, o tam piktajam vėžiui ir jai, mirčiai: kad išgirstų, kad vėl atsitolintų.
Ir ligonis paklusdavo: lėtai, mažais gurkšneliais rydavo kartumyną.
Na matai, ar čia jau taip bjauru? Užtat dabar gausi agavos su kagoru, citrina ir medumi.
Ligonis pagaliau nusišypsojo šitas vaistas jam labiausiai patiko.
Nuo atkaklių Vidos šnabždesių ir vaistų visiškai beviltiškas ligonis vėl pamažėle ėmė gautis. Praėjo du mėnesiai, ir dar dukart du...
Tik jis pats tuo nesidžiaugė... Kartodavo, kad nenori gyvalioti kaip daržovė, būti visiems našta, kad jau pavargo kariauti su liga. Ištisom parom tysojo vienas, į sieną nusisukęs, kalbinamas neatsakinėjo, nebežiūrėjo televizoriaus, net šviesos nebedegė. Naktimis dejuodavo iš skausmo, girgždindamas lovą ir prašydavo jį pribaigti, kitaip pats galą pasidarysiąs... Vaistai menkai tepadėdavo, jų reikėjo vis daugiau ir vis stipresnių.
Kartą Vidai į darbą paskambino išsigandusi dukra:
Mama, tėčiui visai pasimaišė, jis nori pasikarti.
Ji neatsimena, kaip namie atsidūrė.
Tėtis su virve užlipo... Neleidau jam, bet mane nustūmė nuo laiptų, kūkčiojo Jorė, glostydama sumuštus keliukus.
Vida žaibu užlėkė ant aukšto: tas stovi ant taburetės, ant skersinio užmetęs virvę ir jau užsinėręs kilpą.
Negaliu daugiau kentėti, labai skauda, dovanok... trūkčiojo šlapias nuo ašarų veidas.
Nedaryk to, prašau... šaukė Vida nebegirdėdama savo balso, tik su siaubu žiūrėjo, kaip taburetė lėtai virsta, sprūsta jam iš po kojų. Atrodė, kad toji sekundė, kol ji bėgo prie jo, truko amžinybę.
Bet ir šįkart moteris buvo greitesnė už mirtį.
Kol Vida pjovė virvę, vyras spėjo gerokai pridusti krenkštė, žiaukčiojo visas pamėlynavęs, bet pamažėl atsitokėjo.
Labai skauda? klausė valydama spaliais aplipusį veidą.
Labai... šniurkščiojo jis.
Tai dabar laikykis, nes skaudės dar labiau, iškošė pro dantis ir pasiuto vanoti jam
nugarą, šonus, užpakalį. Saldžiai, aršiai, aistringai ta pačia virve, kurią ką tik nunėrė jam nuo
kaklo. Romas raitėsi kaip sliekas ant kabliuko, paskui susitaikė ir nurimo, tarsi žmona plaktų ne
jį, o jo ligą, jo skausmą, jo mirtį.
Ar žinai, kodėl tave mušu? vis kartojo plakdama.
Neaaa... aaa...
Vargstu su tavim tiek metų, ištraukiau iš mirties nagų, o tu spjauni į akis ne tik man, bet ir Dievui. Mirtis tau labiau patinka nei aš? Viską nori paversti į nieką? Negali pakentėti valandėlės, kol grįšiu ir gausi vaistų?.. Žinok, bjaurybei mirčiai tavęs neatiduosiu.
Gerai jau, nustok... Šįkart tavo viršus...
Vida nuo vyro ėmė slėpti ne tik vaistus, bet ir virves, kirvį, peilius... Jo medžioklinį šautuvą dar anksčiau buvo išvežusi pas brolį. Toliau nuo pagundos, nes Romas kartojo savo: vis tiek galą pasidarysiąs...
Palik ligonį, palik šį kambarį, palik šiuos namus, nelaboji, vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, vardan manęs ir Jorutės. Neatiduosiu tau savo vyro... Traukis šalin, šalin, nelaboji, negausi Romo, jis mano...
O ligonis čia pat, už sienos, šaukdavosi mirties, iš skausmo grieždamas dantimis.
Ko tik jis neprikrėsdavo kartą protui aptemus norėjo uždegti namą. Benzinu jau buvo apipylęs laiptus, gerai, kad dukra anksčiau grįžo iš mokyklos...
Kitąkart Vida užtiko virtuvėj gulintį, dujų balioną atsukusį, viryklę ant savęs užsivertusį. Laimė, kad durys buvo atviros. Atlapojo langus, o jį taip ir paliko riogsoti ant grindų. Po valandos užėjo į virtuvę staiga jis griebė keptuvę ir iš paskutinių jėgų vožė jai per galvą, net guzas iššoko. Tykojo, laukė jos ir atkeršijo kad mirti neleidžia...
Ji buvo čia, mano mirtis, prisikviečiau ją, o tu vėl nubaidei... Kam mane kankini? Kodėl jai pavydi? Paleisk mane, kam tau tokio manęs reikia? rėkė dusdamas iš pykčio.
Mirties nereikia šauktis. Pati ateis.
Vyras vis labiau silpo, naktimis beveik neužmigdavo patys stipriausi vaistai nebevadavo nuo kančių. Vida suprato, kad šįkart jokios maldos, jokie vaistai nepadės.
Vieną naktį Romo dejonės ir lovos girgždėjimas staiga nutilo. Vidai išlakstė miegai tyla namuose buvo tokia neįprasta ir netikėta, kad spengė ausyse. Basomis nušlepsėjo į miegamąjį. Ligonis gulėjo ramus, nušvitusiu veidu iki dugno išgėręs karčiausią savo kančių taurę. Pagaliau jam nieko nebeskaudėjo. Žiūrėjo į baltą kaip angelas merginą, kuri artėjo prie lovos meiliai šypsodamasi. Buvo panaši į Romo mamą jaunystėje. Jis atsisėdo ir kaip vaikas ištiesė į ją rankas, o mergina jį švelniai apglėbė ir pabučiavo.
Metas eiti, iš jos akių sroveno šilta šviesa, ir Romas klusniai pakilo iš lovos.
Vida stovėjo vidury kambario ir lydėjo tolstančius palaimingu žvilgsniu:
Ačiū... ačiū... ačiū...
Virgina Šukytė
Literatūra ir menas, 2008-07-18, nr. 3199
Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė