Edgaras Allanas Poe, arba grožio kūrimas pasitelkus ritmą
Edmundas Juškevičius

Tikrųjų E. Poe asmenybės bruožų tiksliai jau niekas negalės atkurti. Kiekvienas naujai tapomas šio rašytojo ir poeto portretas tebus jau parašytų apžvalgų atpasakojimas, kompiliacija arba tiesiog dar viena jo gyvenimo ir kūrybos versija.

Populiariausia jų daugeliui mūsų yra gana gerai žinoma. E. Poe – tai skeptikas, maištautojas, kasdienės tuštybės niekintojas. Vienišas, nelaimingas, beturtis, persekiojamas nesėkmių, nepripažintas ir nepritapęs savo gimtinėje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, visą laiką gyvenęs mirties šešėlyje. Beje, tokią E. Poe asmenybę, remdamiesi nuogirdomis iš už Atlanto, iš esmės kūrė europiečiai, jautę jam tiesiog mistinę užuojautą. „...Jungtinės Valstijos buvo Poe erdvus narvas... jis visą gyvenimą beviltiškai stengėsi ištrūkt iš šios antipatiškos atmosferos įtakos..." (Charles Baudelaire. L'art romantique. Litterature et musique. Paris: Garnier-Flammarion, 1968). Maža to: „Kokiu būdu galėjo atsirasti Amerikoje toks jautrus menininkas, tikras literatūros aristokratas" (Bernardas Shaw). Tokia buvo daugelio europiečių, įsimylėjusių E. Poe ir jo kūrybą, nuomonė. Daugiausia per Prancūziją atgimę kitose Europos šalyse, jo kūriniai sukėlė ne tik susižavėjimą, bet ir užuojautą jų autoriui, neva skriaudžiamam tėvynėje. Galimas dalykas, kad ši užuojauta dažnai tapdavo svaresnė už E. Poe noveles ar eilėraščius, kurių daugelis gerbėjų nesugebėjo įvertinti, ypač skaitydami nevykusius vertimus. Pavyzdžiui, viena E. Poe amžininko Rusijoje rašytojo L. Žuchovickio apsakymo herojė – mergaitė kaupia pinigus, kad kada nors galėtų pastatyti namą „tokiems nelaimingiems poetams, kaip Edgaras Poe".

Edgar Poe by Frank Hine Taigi daugeliui Europoje, paprastai niekados nesilankiusiesiems anapus Atlanto, Amerika atrodė kaip prakticizmo tvirtovė, įkalinusi nelaimingo rašytojo ir poeto sielą. Iš toli susidarė įspūdis, jog Jungtinėms Valstijoms būtų buvę patogiau, jei toks kūrėjas, kaip Edgaras Poe, apskritai nebūtų atsiradęs. Visuotinė parama ir užuojauta, kurios, kaip minėjome, poetas susilaukė Europoje, buvo paremta ne tik autoriaus – vienišiaus, meilės aukos, maištininko – reputacija, ne tik nušviesta Paslaptingos jo keistų apsakymų ir liūdnų eilėraščių šviesos, bet ir apipinta tragiškais kūrėjo biografijos faktais, o dažnai, matyt, ir pramanais. Vienas Edgaro Poe senelis neva buvęs garsus ir nusipelnęs Amerikos ir Prancūzijos revoliucijoms generolas, kitas – anglų admirolas. Ypač romantiškas, bet tragiškas tėvų likimas. Tėvas, šaunus karininkas, įsimylėjęs neapsakomo grožio aktorę, metęs kario tarnybą, be bažnyčios palaiminimo vedęs gražuolę ir pats ėmęs vaidinti. Pora gyvenusi labai skurdžiai, po kelerių metų žuvusi, o gal mirusi dėl nuolatinių nepriteklių, palikdama mažąjį Edgarą gyvenimo vėjų pagairėje.

Tikra yra tai, kad trejų metukų būsimąjį kūrėją įvaikino prekeivis Alanas (Allan), žmogus praktiškų pažiūrų, kurios anksčiau ar vėliau tiesiog privalėjo susikirsti su romantiškais jaunojo Edgaro įsitikinimais. Kad ir kaip ten būtų, tuo metu berniukas buvo viskuo aprūpintas. Su įtėviais aplankęs Angliją, Airiją, jis buvo paliktas mokytis Stock Niujingtone, netoli Londono. Tame garsiame pensione Edgaras praleido penkerius metus. Gali būti, kad šis vaikystės laikotarpis, prabėgęs Anglijoje, jau formavo kūrėją, kuris vėliau taip ryškiai išsiskyrė Amerikos literatūros fone.

E. Poe grįžo į Ričmondą 1822 m. ir mokėsi toliau. Tuo metu jis pirmą kartą įsimylėjo – draugo motiną. Deja, netrukus jo širdies dama visai jauna mirė, ir tai buvo tarsi įžanga į visus ateities praradimus. 1925 m. jis įstojo į Virdžinijos universitetą, garsėjusį laisvo elgesio aplinka. Šioje srityje E. Poe neva ėmęs pirmauti. Prasidėjo konfliktai su įtėviu, ypač pastarajam atsisakius sumokėti studento skolas, prasilošus kortomis. Įsūnis nutraukė santykius su globėju ir išlėkė Graikijos link. Pasiekęs Sankt Peterburgą ir iššvaistęs pinigus bei entuziazmą, jis įsivėlė į konfliktą su Rusijos valdžia, kurį išspręsti ir padėti grįžti į Ameriką turėjo pats Amerikos konsulas.

1928 m. E. Poe įstojo į Vest Pointo karinę mokyklą. Tuo metu šešiasdešimt penkerių metų sulaukęs įtėvis Alanas, mirus žmonai, nutarė vesti daug jaunesnę moterį. E. Poe pasijuokęs iš tokio sprendimo, žodžiu, juodu galutinai susipykę, ir kai Alanas mirė, įsūnis negavo nieko. Kai kurie šaltiniai netiesiogiai perša išvadą, kad pagrindinė tokio konflikto priežastis – jaunosios įtėvio žmonos suvedžiojimas, suprantate, kieno. Prasidėjo „pražūtinga kova su gyvenimu" (Ch. Baudelaire'as). E. Poe rašė laikraščiams, vertė, siuntė straipsnius ir apsakymus žurnalams. Leidėjai noriai spausdino jo kūrybą, tačiau pajamos buvo beviltiškai mažos. Laimėjus vieno Baltimorės laikraščio paskelbtą konkursą geriausiam apsakymui ir dėkingai susiklosčius aplinkybėms, E. Poe tapo laikraščio redaktoriumi.

Tuo metu jis vedė Virdžiniją, kuri buvo penkiolika metų jaunesnė. Santuoką vėl lydėjo paskalos – neva jaunoji buvusi dar nepilnametė ir teko papirkti liudininkus. Smulkutė, nepaprastai graži ir tobula Virdžinija didvyriškai priešinosi gandams ir varganai buičiai. Deja, ji buvo bejėgė nugalėti klastingą ligą ir 1847 m. pavasarį mirė nuo džiovos. E. Poe toliau bendradarbiavo su laikraščiu bei žurnalų redakcijomis, pasirodė jo kūrinių knygelės. Žurnalą keitė žurnalas, miestą – miestas: Niujorkas, Filadelfija, vėl Niujorkas, Ričmondas. Jis pakeldavo žurnalų prestižą, tačiau pykosi su leidėjais, tyčiojosi iš įtakingų asmenų ir atsisveikindavo su dar viena darboviete. Girtuokliavimo fazę keisdavo blaivaus produktyvumo etapas ir atvirkščiai. Po vienos tokios fazės jis atsidūrė Baltimorės ligoninėje ir 1949 m. spalio 7 d., būdamas keturiasdešimties, mirė.

Europoje šie prabėgomis papasakoti E. Poe gyvenimo aspektai buvo romantizuojami. Amerika buvo negailestinga. Visi kūrėjo biografijos posūkiai įgydavo vien neigiamą ar pašaipų atspalvį. Į tokią nemalonę jis pateko iš dalies dėl savo, kritiko, nuožmumo. Kritikavo ypač negailestingai, neatsižvelgdamas į jokią įsisenėjusią nuomonę. Nepajėgdami konkuruoti literatūriniais metodais, oponentai be skrupulų kapstėsi asmeniniame poeto gyvenime ir skleidė absurdiškus gandus. E. Poe iš spaudos sužinodavo „esąs" amoralus, avantiūristas, girtuoklis, ištvirkėlis. Po kūrėjo mirties vieno buvusio varžovo išplatintas E. Poe gyvenimo aprašymas amerikiečių sąmonėje apie garsųjį tėvynainį suformavo ne itin malonius prisiminimus: tai buvęs cinikas, akiplėša, garbėtroška, nors kai kada ir mokėjęs kurti nuostabias eiles.

Edgaro Poe poezijai, pernelyg nesigilinant, galima pritaikyti romantizmo metodus. Intrigą sukelia pats eilių autorius. Savo straipsnyje apie poezijos principus jis įrodinėja, jog garsusis „Varnas" („The Raven") buvo kuriamas labai nuosekliai, ypač tiksliai apskaičiavus kiekvieną smulkmeną, panašiai kaip sprendžiant matematikos uždavinį. Atiduodamas pirmenybę griežtai logikai ir racionalumui, kūrėjas tarsi atsisakė tokių aspektų, kaip intuicija, spontaniškumas ar įkvėpimas. E. Poe, atrodo, turėjo visiškai tikslią eilėraščio sukūrimo schemą. Iš pradžių reikia sugalvoti fabulą arba situaciją, apmąstytą nuo įžangos iki atomazgos, – jei šito nėra, neverta net griebtis plunksnos. Būtina numatyti net eilėraščio apimtį. Jis negali būti nei per ilgas, nei per trumpas. Toliau viską lemia technika ir įspūdžio vienovės pasiekimas bei išlaikymas. Įspūdžio vienovė – tai intonacijos, paprastai liūdnos, melancholiškos, pastovumas. Poetinį pasakojimą reikia sustiprinti garsiniais pasikartojimais, kurie tiesiog matematiškai reguliariai valdo sielos virpesius ir susijaudinimą. Originalumas – dar vienas privalomas principas, jei tik jam pasiekti nebus panaudota pernelyg daug išorinių efektų. Jis turėtų būti pasiektas naujai derinant gerai žinomus elementus. Taigi atrodytų, kad poezijoje viskas priklauso nuo pasirengimo, priemonių arsenalo valdymo ir teisingo apskaičiavimo. Gana paprasta! Ką gi, tuo patikėjo ne vienas E. Poe kūrybos pasekėjas ar vertėjas.

Regis, jiems reikėjo atidžiau paskaitinėti paskutiniąją minėto straipsnio dalį. O joje mes aptinkame tai, kas smarkiai kertasi su anksčiau minimais eilėraščio kūrimo principais. E. Poe dabar vardija štai kokius būtinus elementus: meistriškumas, tikros žinios, jokio atsitiktinumo, ypatingas sudėtingumas arba, tiksliau, subtilumas ir, svarbiausia, užuominos, nuojautos, povandeninė minties tėkmė! Ar šiuos dalykus irgi galima išmąstyti, suplanuoti? Kritikams, E. Poe tėvynainiams, jo eilėraščiai dažniausiai tebuvo virtuoziškumo ir puošnumo pavyzdys. Daug rečiau stengtasi įspėti šios poezijos magiškumo paslaptį. Eilės vadintos per daug emocionaliomis, per daug efektingomis, taigi nepakankamai „aiškiomis", prasmę skandinančiomis „magiškajame poveikyje". Iš tiesų skaitant E. Poe tenka atsiriboti nuo buitinio psichologizmo. Pasaulis jo kūryboje atsiveria proporcijose, kurios nesuvokiamos remiantis racionalumo normomis. Tai užburia kaip prisilietimas prie paslapties. Ir tada jau viskas – eilučių nelygumas, sąskambiai, pasikartojimai tampa ypač turiningi. Tai trumpalaikis, bet neužmirštamas prisilietimas prie pasaulio harmonijos, grožio. Edgaras Poe atkakliai reikalavo iš Mūzos „nepaprasto pakilumo, subtilaus švelnumo, nemirtingumo" (Ch. Baudelaire'as). Pagrindinė jo poezijos tema – mirtis. Meilė ir mirtis. Tai gundo ieškoti sąsajų su autoriaus biografijos faktais. E. Poe gyvenimas iš tikrųjų buvo praradimų virtinė, tačiau praradimai, mirtis jo poezijoje netapo tikslu. Mirtis neatsiejamai susipynusi su meile, grožiu, su visiško išnykimo baime, su nedrąsia viltimi pratęsti ypatingus sielų ryšius ir po mirties.

E. Poe lyrika, jo paties žodžiais tariant, buvo „grožio kūrimas pasitelkus ritmą". Galbūt dėl šios frazės vėliau jis buvo vadinamas „grynojo meno" atstovu, kurio kūryba neturinti nieko bendro nei su pažinimu, nei su moralumu. Tačiau iš tikrųjų E. Poe neabsoliutino meno vien kaip formos tobulumo. Vis dėlto nepriekaištingas išbaigtumas buvo vienintelė priemonė įveikti ankštus paviršutiniškumo, akivaizdumo rėmus, pasiekti tokios žodžių stiprybės, kad jie sugebėtų išreikšti, regis, nesugaunamą grėsmę, neaiškų, vos pulsuojantį išgyvenimą – išreikšti tiksliai ir neiškreipiant.

Edgardo Poe asmenybėje labiausiai žavi nepakartojamas lydinys: ypatingas gyvenimo jutimas, aistringas tikėjimas poetinės išmonės dėka sukurto pasaulio harmonija ir tuo pat metu – šalto stebėtojo, žinančio tikrąją daiktų vertę, skepsis, bekompromisinis analitiškumas. Savo knygoje „Eureka" jis, rodos, remiasi vien logika, kuria metodus ir atradinėja dėsnius, tačiau paantraštėje parašo: „Skiriu šią knygą tiems, kurie patikėjo svajonėmis kaip vienintele realybe".

Šaltinis: Nemunas, 2006-02-09 nr.6 (94-535)    


Edgar Allan Poe. Varnas

J. Smith. Canyon Call
Kartą naktį, metą nykų, vangiai sėmiausi iš knygų 
Keisto mokymo dalykų, vis sunkiau mintis rezgiau 
Ir užsnūsdamas virš lapų, išgirdau aš garsą slapų – 
Lyg kas belstųs iš anapus į duris kuo mandagiau. 
„Tai – svetys, – tariau, – koks beldžias kaip tik gali mandagiau. 
                         Jis – ir nieko ten daugiau".

Ak, menu tą žvarbą gruodžio, – dienos slinkdavo nuobodžios, 
Ir žarijos iš po suodžių šviesdavo kasnakt ilgiau. 
Kai Linora spindulinga angelų glėbiuos pradingo, 
Laukiau ženklo pranašingo, knygų išmintį vogiau. 
Veltui troškau aš paguodos, knygų išmintį vogiau – 
                         Vardo Jos čia nėr daugiau.
Šilko šlamesys ledinis, sielą baime surakinęs, 
Per portjerą purpurinę nuvilnijo kuo baugiau. 
Ir kad širdžiai palengvėtų, pasikeldamas iš lėto, 
Vėl tariau: „Svetys be vietos beldžiasi vis gailingiau. 
Tai vidun svetys vėlyvas prašosi vis gailingiau. 
                         Jis – ir nieko ten daugiau".

Klaikią baimę nukovojęs, aš pridūriau padvejojęs: 
„Gerbiamasis... gerbiamoji – kaip man kreiptis teisingiau? 
Aš maldauju atleidimo, kad dėl mano užsnūdimo 
Jūsų mandagaus beldimo negirdėjau kiek ilgiau". 
Taręs taip, duris atvėriau, negaišuodamas ilgiau. 
                         Juoda – nieko ten daugiau.

Tarp troškimų uždraustųjų – kiekvienam iš mirtingųjų – 
Metą valandų gūdžiųjų aš ilgai tamson žvelgiau. 
Bet naktis, ak, nepanoro duoti ženklą tarpe šuorų, 
Ir tiktai tylus „Linora?" nuaidėjo vis slogiau. 
Mano ištartas, o aido atkartotas dar slogiau. 
                         Aido – niekieno daugiau.

Aš užšoviau durų sklendę – siela tik ramybės meldė. 
Bet tada langan pabeldė, ir šį kartą galingiau. 
„Vėl kažkas, – tariau, – mėgina prisibelsti į langinę. 
Reikia paslaptį naktinę išsiaiškint ryžtingiau. 
Ko širdis taip sunkiai plaka išsiaiškint ryžtingiau. 
                         Vėjas – nieko ten daugiau!"

Langą atdariau suskatęs – išdidžiai sparnus atstatęs 
Žengė Varnas tūkstantmetis užu lordą stotingiau. 
Pasisveikint nė nemanęs, juodą rūbą iškedenęs 
Ir virš durų nuplazdenęs įsitaisė patogiau. 
Ant blyškaus Paladės biusto įsitaisė patogiau. 
                         Tupi – nejuda daugiau.

Regint paukštį įnoringą, elgesį jo manieringą, 
Liūdesys many pradingo, aš atsikvėpiau smagiau. 
Ištariau: „Svety paniuręs, iš nakties čia įsikūręs, 
Nors tu senas ir nušiuręs, bet elgies kuo didingiau. 
Tu, matyt, Plutono žemėj vadinais kuo didingiau?" 
                         Varnas: „Niekados Daugiau".

Po atsakymo jo tvirto vėl širdis ledu pavirto. 
Bet ar šitą naktį skirta man baugintis dar ilgiau? 
Juk regėti baisiai keista paukštį, tarsi svečią geistą, 
Vidury nakties įleistą, sutiktą kuo garbingiau – 
Paukštį ar būtybę kokią, mininčią kuo garbingiau 
                         Vardą „Niekados Daugiau".

Po šių žodžių ištarimo svečias gi visai nurimo – 
Tarsi po sunkaus laukimo pasijutęs laimingiau, 
Tarsi visą sielos gėlą čia išliejęs naktį vėlią. 
Sušnabždėjau aš ir vėlei: „Neužtruks jis čia ilgiau. 
Kaip draugai, kaip viltys rytą jis išnyks, nebus ilgiau". 
                         Varnas: „Niekados daugiau".

Naujas paukščio pareiškimas sukrėtė kaip prakeikimas. 
„Žodžiai šie – tai palikimas, – atsidusęs aš teigiau. – 
Tai – kraupi giesmė šarvonių subyrėjusių svajonių, 
Tai – gaida širdies dejonių, tęsiama vis skausmingiau. 
Jo belaimis šeimininkas tęsdavo vis skausmingiau 
                          Šitą „Niekados daugiau".

Ir tada dar vieną kartą aš išspaudžiau šypsnį kartų. 
Krėslą į ateivio kertę pastūmėjau ryžtingiau 
Ir aksoman vėl įkritęs pažvelgiau į svečią šitą – 
Ar nereiškia jo vizitas man kažko ypatingiau? 
Ar nereiškia iš tikrųjų man kažko ypatingiau 
                         Žodžiai „Niekados daugiau"?

Tad sėdėjau aš bežadis atsako tikslaus neradęs, 
Jausdamas – į širdį bedas karštas žvilgsnis vis dygiau. 
O šviesa blausaus šviestuvo nėriniais pagalvio sruvo, 
Ant kurio galva nuščiuvus baudės pailsėti jau. 
Galvai Jos ant šio pagalvio nebeteks ilsėtis jau – 
                         Niekad, niekados daugiau!

Rodėsi, skambėti ima čia smilkyklė serafimo, 
Lyg nuo dangiško smilkimo tapo kambary svaigiau. 
Sušukau: „O pasmerktasai! Siunčia Dievas neatgrasiai 
Užmaršties balzamą dvasiai, kad pataptų tau džiugiau. 
Tu užmirši gal Linorą ir pataps tau kiek džiugiau". 
                         Varnas: „Niekados daugiau".

„Pranaše, – šaukiau, – piktdvasi! Paukštis tu ar nelabasis?! 
Gal šėtonas tau prigrasė įsibraut kuo klastingiau? 
Vėtra gal tave atpustė į vargingą mano būstą, 
Kur kenčiu likimo Rūstį? Nekankink manęs ilgiau. 
Ar paguodą rasiu Žemėj? Tarki, nekankink ilgiau". 
                         Varnas: „Niekados daugiau".

„Pranaše, – šaukiau, – piktdvasi! Paukštis tu ar nelabasis?! 
Girdi Dievas galingasis, nekankink manęs ilgiau. 
Pasakyk, ar mano siela, iškentėjus juodą gėlą, 
Rojuje Linorą mielą apkabins kuo džiaugsmingiau? 
Ar skaisčiausiąją Linorą apkabins kuo džiaugsmingiau? 
                         Varnas: „Niekados daugiau".

„Paukštis tu ar nevidonas! Jau užteks klaikios spėlionės. 
Skrisk į požemius Plutono! – sušukau dar ryžtingiau. – 
Ar nė plunksnos nepalikęs ženklui, kad buvai atvykęs, 
Sūkuriuos audros išnyki, – pasirink, kur patogiau. 
Snapą iš širdies ištrauki ir garmėk, kur patogiau". 
                         Varnas: „Niekados daugiau".

Ir nuo tol niūrus, bežadis tupi Varnas, vietą radęs 
Ant blyškios galvos Paladės, žvilgčioja vis tūžmingiau. 
Tupi paukštis išsišėlęs, meta sielon lyg kartėlį 
Gūdų demono šešėlį, nuo kurio kasdien slogiau. 
Mano sielai iš šešėlio, nuo kurio kasdien slogiau, 
                         Neištrūkti jau daugiau.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė Vartiklis