Švelnūs Jafos akmenys
Silvija Lomsargytė-Pukienė

Autorės nuotrauka Per ploną sintetinį savo apavo padą jaučiu akmenų grindinį. Švelnų. Man atrodo, taip jausčiau eidama per sukietėjusį medų. Galėčiau eiti basa, bet Emanuelis primena man, kad šalta, kad vėlyvas ruduo, jau lapkritys, tik 20 laipsnių, o gal net 19. Tada aš liečiu ranka tą gelsvą, rudai, raudonai, juodai gyslotą ir dėmėtą akmenį. Dabar jau niekas manęs neįtikins, kad dvidešimties laipsnių Viduržemio jūra yra vėsi. Bet paplūdimiai čia tušti, kaip Palangoje žiemą.

Einu vis dėlto apsiavusi, kojomis remiuosi į tūkstantmečių gludintus Jafos akmenis - jais vaikščiojo pranašai ir apaštalai, karaliai ir akmenskaldžiai... Aš stengiuosi įtaikyti savo pėdą bent į vieną jų paliktą, tegu akimis ir neregimą, pėdsaką. Žinoma, turėčiau avėti odinį sandalą, panašų į Masados rūmų terasos liekanose atrastąjį. Tik kaži ar jis būtų patogesnis už maniškį firminį apavą. Einu ir tyliai mintimi meldžiu: "Viešpatie, įdėk čia atklydusią mano pėdą į savo kojos paliktą įdubą, įdėk į mano ieškančią ranką Judėjos krūmo žydinčią šakelę, įspausk į mano dvejojančią širdį tai, ko negalima būtų iš jos išrauti".

Artimųjų Rytų ruduo gaubia mane ypatinga gaivia šiluma, tyru, lengvai kvėpuojamu oru.

- Tiek daug davė Dievas jūsų tautai, - sakau Emanueliui. - Blogai tik, kad naftos nedavė. Pagailėjo kažkodėl.

- Ir gerai, kad nedavė, - atsako Emanuelis. - Būtume dabar stori, tingūs ir nelabai protingi.

Nuo kalvos - ore virpantis peizažas. Viduržemio jūra ir modernus šiuolaikinis miestas Tel Avivas, užantyje priglaudęs savo pirmtaką ir garsų kadaise uostą Jafą.

Biblijoje perskaičiau: "Mes nukirsime Libane tiek medžių, kiek tau reikia, ir atplukdysime kaip sielius per jūrą į Jafą. Į Jeruzalę juos nugabensi tu" (2 Krn 2, 15).

Taip rašė Tyro karalius Hiramas Saliamonui X a. pr. Kr. Mat Saliamonas ruošėsi statyti šventyklą Jeruzalėje. Šventojo Rašto liudijimu, septyniasdešimt tūkstančių svetimtaučių buvo paskirti nešikais, aštuoniasdešimt tūkstančių - akmenskaldžiais kalnuose, o trys tūkstančiai šeši šimtai - prižiūrėtojais, kad žmonės dirbtų.

Norėčiau iš čia, iš Jafos, keliauti į Jeruzalę pėsčia. Šešiasdešimt kilometrų. Kartais sėsčiau ant kupranugario arba asilo, tarpais eičiau, basom kojom mindama rausvas dulkes. Tokias panašias į mano vaikystės vieškelio dulkes. Ne spalva, žinoma, o gerklę gniaužiančiu graudžiu švelnumu.

Pro automobilio langą bėga tektoninių lūžių dar žemės jaunystėje įstrižai suvartyti akmeningi klodai. Saulė kepina. Kas čia dabar eis pėsčias. Visi važiuoja. Ypač kad Izraelio keliais riedančių automobilių vieno kilometro ruožui tenka didžiausias skaičius pasaulyje.

Jafa - vienas iš senovės Izraelio uostų, per kurį vyko piligrimai, traukiantys į Jeruzalę. Yra į pietus nuo Tel Avivo, o šiuo metu apjungta su Tel Avivu į vieną miestą. Senoji Jafa buvo pastatyta ant 40 m aukščio šlaito su geru vaizdu į pakrantę. Egipto šaltiniuose jis minimas kaip Yapu; pagal tradiciją laikoma, kad pavadinimą gavo nuo Jafeto, vieno iš Nojaus sūnų (helenistinė tradicija jį kildina iš Jopėjos, arba Kasiopėjos, Andromedos motinos vardo). Yra ir kitų vardo aiškinimų. Jafa garsi ir kitais bibliniais ryšiais su pranašu Jona, Saliamonu ir šv. Petru, o taip mitiniu pasakojimu apie Andromedą ir Persėją. Vėliau išgarsėjo Jafos apelsinais (dar vadinamais arabišku Šamuti pavadinimu), taip pavadintais 19 a. vokiečių tamplierių. Jie pasižymėjo mažai sėklų ir plona oda, tačiau dabar ši veislė praktiškai išnykusi.
636 m. Jafą užėmė arabai, jis pradėjo nykti ir funkcionavo tik kaip uostas. Atsigauti pradėjo tik 1100 atėjus kryžiuočiams, kurie iš miesto išvijo judėjus ir musulmonus. Uostas tampa pagrindine tiekimo punktu „Kristaus kariams“. 12 a. pabaigoje dėl jo vyksta kovos su Saladinu (Salach-ad-Dinu), o 1268 m. jį iki pamatų sugriauna mamaliukų sultonas Baibarsas I. Imtas atstatinėti tik 17 a. 1799 m. miestą užėmė Napoleonas, jį apiplėšęs, išžudęs daugelį vietinių ir tūkstančius pasidavusių musulmonų belaisvių.

Pakelėse žydinčių krūmų mažiau, užtat miestuose - Haifoj, Tel Avive, Jeruzalėj - jie vešėte veši. Bugenvilijos ir dar daugybė įvairiausių, mūsuose skurstančių kambariuose ant palangių, čia apsipylę visų įmanomų spalvų žiedais. Norom nenorom kyla mintis - gal degantis Mozės krūmas tebuvo alegorija - tiesiog tas krūmas per naktį buvo pražydęs pačia tikriausia ugnies spalva. Tokios net pats Mozė anksčiau nebuvo regėjęs. Atidžiau pažiūrėjęs pamatai, jog augalai čia veši todėl, kad yra laistomi - visais žemės plotais ir ploteliais išvedžioti ploni vamzdeliai, kuriais atiteka vanduo.

- Dabar beveik niekas nežydi, - sako Rita, stovėdama po fantastiškais žiedais degančiu krūmu. - Atvažiuotum pavasarį...

Viešpatie, tai koks čia būna pavasaris?

Kokios spalvos būna jūra, jei dabar ji sunkiai nusakomo žydrai žalio mėlynumo?

Ar ji buvo tokia pat, kai skalavo vieno seniausių pasaulio miestų Ako (tada Ptolemaidės) uosto krantinę? Kur senovinė turkų turgavietė šiandien saugoma UNESCO. Ar tokia pat Cezarėjos pakrantėje, kur Petras pakrikštijo pirmąjį pagonį Kornelijų Romos kohortos šimtininką? Kur Erodas pastatydino uostą ir tvirtovę.

Žiūrėdama į pasipūtusį ir persisotinusį Vilniaus aikščių balandį, negalėjau suprasti, kaip tokį rubuilį galima lyginti su mylimąja (žr. Giesmių giesmę). Tik čia, Jeruzalėje, pamačiau, koks grakštus gali būti tas paukštis. O gal kitos rasės?

Jeruzalės prieigose užeiga. Kavinės, restoranai. Vieta vadinasi "Elvis". Negi Presley, galvoju. Tikrai, tas pats. Keistu ir nesuprantamu būdu atsidūręs čia, tarp Judėjos uolų ir palmių giraičių, šventose, mano įsivaizdavimu, vietose. Taip toli nuo savo amerikietiškų saliūnų. Kodėl Elvis - negaliu suvokti. Kodėl ne Adomas ar Jehoašas, ar bent jau Gogas ir Magogas.

- Kad būtų trauka jaunimui, - paaiškina daugiau išmanantieji.

"Auksinė" Elvio statula su priekin atkištu pilvu mane taip suerzina, kad net nebenoriu gerti kavos. Iš tiesų, jei būčiau tas "jaunimas", važiuočiau į Ameriką prie tikrų Elvio relikvijų. Negana to, kad čia kabo šimtai Elvio nuotraukų, tai dar galiu atsisėsti prie staliuko, kur viena vieta jau užimta. Čia sėdi pats Elvis - tiksliau, jo muliažas. Jis nieko nekalba, užtat gali su juo nevaržomai bendrauti ir išsakyti viską, ką manai apie jo meną. Kadangi supratimo, taigi ir nuomonės apie tą meną neturiu, tai ir nesėdu šalia garsenybės. Sėsčiau, žinoma, šalia karaliaus Saliamono ir paklausčiau:
- Kas labiausiai nuvilia šiame pasaulyje, karaliau?

Glotniu Jeruzalės grindiniu einu nešina laišku. Pirmą, o gal ir paskutinį sykį gyvenime parašiau laišką Dievui. Dabar, trečiojo tūkstantmečio pradžioje. Taip ir adresavau be jokių sentimentų - nei brangiam, nei šventam, tiesiog Dievui. Suprantu, kad to negalima padaryti jokiame kitame pasaulio mieste. Senovinė sugriautosios Šventyklos siena, Raudų siena, pritraukia kaip magnetas - staigiai ir tvirtai, pritraukia delnus ir kaktą. "Šalom", - sakau, lyg namo sugrįžusi ir pravėrusi duris. Ir tuoj pat, prisiminusi, kad tiek temoku hebrajų kalbos, tęsiu lietuviškai:
- Štai aš, Viešpatie, Tėve mūsų, kuris esi...

Laiškas lieka plyšyje tarp akmenų. Jame pranešu Dievui savo mylimiausių vardus ir tai, ko jiems meldžiu - ne vien kasdienės duonos. Aš prašau sveikatos vieniems, laimės kitiems, kūrybinių galių tretiems. Ir savęs nepamirštu. Bet nieko neprižadu, niekuo neįsipareigoju. Esu įžūli, bet nepyk, Viešpatie. Mano mylimiausieji čia su manim prie šitos - 18 metrų aukščio į viršų ir dar 19 metrų po žeme - sienos. Šalom - sudie, man jau reikia eiti. Šalom - sudie, tikriausiai niekada čia nebegrįšiu. Šalom - sudie, mes juk galime susitikti bet kur, Viešpatie. Tu žinai, Viešpatie, kad daugelis liovėsi Tave garbinę, manydami, kad juos apleidai. Kaip žydus nacių genocido laikais. Kam tad turime atleisti, ko atsiprašyti, kam likti amžinai ištikimi?

Aš dar turiu pamatyti Tavo rūstybės liudijimą, Viešpatie. Neklausiu, už ką rūstavai, nes žinau, kad atsakymo nebus.

Bet anūkė klausia, kai grįžusi papasakoju jai apie Yad Vashem muziejų:
- Kodėl Hitleris taip pasielgė su žydais?

Tikrai, kodėl? Kaip paaiškinti vaikui, o tai reiškia - trumpai, aiškiai ir iš esmės. Ar tik todėl, kad kuoktelėjęs fiureris sugebėjo apmulkinti tokią gausybę savo aklų sekėjų.

- Jiems žydų nosys nepatiko, labai jau kumpos, - atsakau pykdama pati ant savęs ir savo kvailo atsakymo.

Old Town of tel Aviv Ir čia pat prisimenu Izraelio dainininko Mošiko Peretso profilį. Dainininkas gražus kaip jaunas karalius Dovydas, ir jo nosis greičiau panaši į lietuvišką medinę klumpę užsirietusiu galiuku nei žydiškai kumpa.

Prieš keletą šimtų metų anglų aukštuomenė važiuodavo pasižiūrėti į Bedlame laikomus psichinius ligonius - tai buvo savotiška pramoga. Betgi ne XX amžiuje! Vokiečiai mėgo nufotografuoti kokį nelaimėlį psichiškai neįgalų žydą ir rodyti, užrašę daugiskaita: Idiotai. Suprask, - visi jie tokie. Yad Vashem muziejuje įsižiūriu į čia iškabintas visokių karinių laipsnių uniformuotų nacių fotografijas. Tai ne eiliniai naciai, o prisidėję prie arijų rasės gryninimo. Keturi iš penkių veidų tokie primityvūs, be jokių intelekto požymių. Jiems net netinka gerai pasiūta uniforma. Užrašyk apačioje ne "šturmbanfiureris", o "idiotas", ir nekils jokių abejonių. Netikit? Nuvažiuokit. Pažiūrėkit.

Mano ašaros (ką jos čia reiškia) bemat išdžiūsta, kai prieinu "lietuviškus" stendus. Užuot ašarojus akims, iš gėdos ima degti ausys. Mano brangiausia Tėvyne, Lietuva, išpuikusių šoumenų pašaipiai vadinama "Marijos žeme", atleisk, kad šią akimirką negaliu tavim didžiuotis. O galėčiau, jei būčiau irgi mažos šalies Danijos pilietė! Danijos, kuri išgelbėjo nuo nacių beveik visus savo žydus. Tikriausiai ne todėl, kad jie buvo žydai, o todėl, kad savos šalies piliečiai, prie kurių artinosi mirtina grėsmė.

Ir vis dėlto, vis dėlto per penkis šimtus Lietuvos žmonių, gelbėjusių žydus nacių okupacijos metais, čia įvardyti Pasaulio teisuolių vardais, nes kaip sako žydai: išgelbsti vieną žmogų - išgelbsti pasaulį. NET penki šimtai ar TIK penki šimtai - štai kur klausimas.

Keliu galvą į didžiulį muziejaus pastato kupolą su tūkstančiais be laiko žuvusiųjų fotografijų, o paskui nuleidžiu akis į juoduojančią gelmę, įrengtą po tuo kupolu. Gyvybės ir mirties priešprieša. Gyvybė, nugalėjusi mirtį.

Išlikusieji bei jų palikuonys stato ir kuria savo kraštą, ginasi diplomatija arba ginklu, nelabai mėgsta kiaulieną (Izraelyje yra tik vienas ūkis, auginantis kiaules; skaitykite Kodėl žydai nevalgo kiaulienos?) ir liūdnai juokauja.

- Valgyk, - ragina Jakovas savo bičiulį prie gražiai mano garbei padengto stalo. - Anam pasauly niekas neduos.

- Anam pasauly ir nereikės, - ramių ramiausiai atsako bičiulis.

Tamsiai žalius vandenis iš Galilėjos ežero neša Jordanas. Jame plaukioja pusmetrinės žuvys. Upė, kad ir kaip būtų keista, visai neplati – ne kaip Nemunas ir net ne kaip Neris. Giliu slėniu įplaukia į Negyvąją jūrą, esančią puskilometriu žemiau jūros lygio. Jordano upė asocijuojasi su skiriamuoju ženklu tarp valstybių ir religijų, su Jordanija ir Sirija, su Vakarų Krantu, su evangelijų liudijimais.

"Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. Jonas jį atkalbinėjo: "Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!" Bet Jėzus jam atsakė: "Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui". Tada Jonas sutiko (Mt 3, 13–15).

Nors turistinis bukletas skelbia, kad aplankoma krikšto vieta, tenka patikėti gidu.

- Čia, - sako gidas, - ne ta vieta, kur buvo pakrikštytas Jėzus. Ten dabar arabų teritorija, todėl nepasiekiama. Bet nieko - upė juk ta pati.

Jei iš tiesų negalima antrąsyk įbristi į tą pačią upę, tai krantas jau tikriausiai tas pats.

Stoviu ant šito kranto, ir būtų čia visai tylu, jei ne turistų klykavimai. Išsinuomoję už kelis dolerius baltus ilgus marškinius ir pakeitę jais džinsus bei striukes, jie savanoriškai brenda į šventos upės vandenį, lydimi savo bendrakeleivių triukšmingo džiaugsmo. Jiems padeda Mesijo pirmtako Jono Krikštytojo šiuolaikinis pakaitalas - stambus vyriškis, viena ranka prilaikantis brendantįjį, o kita įgudusiu judesiu įmurkdantis jo galvą vandenin. Kad negaišintų laiko dvejonėms. Šlapieji cypaudami bėga į tualetus vilktis sausais drabužiais. Deja, neįžiūriu virš jų galvų nusileidusios Šventosios Dvasios šviesos, atleisk man, Viešpatie.

Nematau tos šviesos ir Betliejuje, Kristaus Gimimo šventovėje, apgobusioje Gimimo grotą. Šventoji atributika, paveikslai, degančios lempelės, spindinčios skraistės, blizgantis metalas užgožia tai, kas keltų dvasią aukštyn. Žvaigždę norėčiau matyti aukštybėse, o ne grindyse.

Žvaigždė, tikriausiai panaši į tą kometą, kuri vedė tris išminčius, ryškiai spindi man kitą vakarą, kai mano mielas vadovas Emanuelis veža mane į Jafą jau sutemus.

- Ar saugu čia tamsoje nuošalesnėse vietose? - klausiu ir tuoj pat suvokiu pasakiusi didžiausią kvailybę.

)ras vakare atvėsta, bet gelsvieji akmenys dar šiltesni. Jie spinduliuoja per dieną sugertą šilumą ir per amžius sukauptą švelnumą. Slėnyje, atkartodami dangaus skliautą, šviečia Tel Avivo žiburiai. Bent trimis tūkstantmečiais vyresnė už jaunąjį Tel Avivą, dabar jungiantį šešis miestus ir turintį pusantro milijono gyventojų, senoji Jafa stūkso viena, bet ne vieniša. Čia eina ir eina žmonės. Ir visi palieka nematomą savo pėdsaką. Aišku, ir aš palieku. Paskui jį užklos dar kiti pėdsakai. Ar taip tęsis iki pasaulio pabaigos?

Šaltinis: Šiaurės Atėnai. 2005-12-17 nr. 777  

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis