Pasaulis raidėmis ir skaičiais
Regimantas Tamošaitis

Apie autorių

Regimantas Tamošaitis (g. 1956 m.) - literatūrologas, rašytojas, eseistas, kritikas, vadovėlių autorius. Jo kūryba pasižymi intelektualumu ir fantazija,derina Rytų filosofijų ir kompiuterinių technologijų temas. Išleido: „Kelionė į laiko pradžią: indų idealizmas, Vydūnas, Krėvė” (1998), „Vitaminų pardavėjas“ (2007, esė rinkinys), „Vien tik zuikiai naktyje“ (2016, esė rinkinys).

Yra žmonių, gyvenančių kokybėmis, ir yra žmonių, gyvenančių kiekybėmis. Vieni labiau jaučia, kiti labiau linkę skaičiuoti. Taip charakteriuose atsispindi dvi sąmonės funkcijos – sintetinanti ir analizuojanti. Jausmas jungia, protas skaido. Viena sąmonės galia kuria holistines visumas, kita darbuojasi krituolių lauke (patinka man tas išraiškingas biologijos terminas).

Jausmas sulieja sąmonę su būtimi, jungia žmogų su žmogumi, lyg prilipdo ją prie pasaulio. Tuo pat metu ir išplečia, naikina jos ribas. Jausmas krypsta į prasmę, intuityviai jos geidžia, trokšta. Tai, sakyčiau, pasyvioji, moteriškoji valios tendencija. Jausmas pasaulio vaizdinį sušildo, sužmogina, mitologizuoja, personifikuoja, suvokia jį kaip metaforą. Jausmas – meninės kūrybos pagrindas ir misticizmo energija. Jausmui ne tik pasaulis, bet ir žodžiai, raidės turi spalvas. Jausmas pasaulį – kaip reflektuojamą patirtį – į sąmonę įsileidžia raidžių pavidalu.

Protui labiau rūpi skaičiai – krištolinės būties gardelės. Neutralios, skaidrios, bespalvės. Jei ne daiktai, kuriuos tos gardelės atspindi, skaičių visai nesimatytų. Labai stiprus jausmingumas išlydo skaičių gardeles ir praranda gebėjimą orientuotis erdvėje bei laike. Tai arba mistiko, arba bepročio lemtis. Gal tai ir gyvūnui būdingas buvimo būdas. Kraštutinumai kartais suartina labai tolimus dalykus.

Skaičiai sąmonę įrėmina, determinuoja, uždaro faktų ir reikšmių sferoje. Bet kartu leidžia jai atsiskirti, iškilti virš tos daiktiškumo sferos, ją valdyti. Noras skaičiuoti yra tam tikra valios tendencija, reiškianti valdžios troškimą. Nors tas daiktų valdymas iš esmės iliuziškas, nes skaičiuojantis protas sąmonei tik padeda susigaudyti intelekto susikurtame kosmose, tvarkoje, o patys skaičiavimo dėsniai kyla iš kažkur kitur, – daiktams savo tvarkos neprimesi. Skaičių tvarkos būtis yra tiek pat iliuziška, kaip ir mistinio sąmonės susiliejimo su pasauliu įspūdis.

Antai mažas vaikas, sutikęs naują žmogų, vis klausia manęs to paties – koks to žmogaus vardas ir kiek jam metų? Kaip užkerėtas! Nes vaiko valia vyriška, aktyvi – jis tuoj pat bando visus naujus reiškinius išmatuoti, užvaldyti, pasisavinti, įrašyti juos į savo kompetencijų sferą. Jis nori pažinti juos ir jau turėti kaip savo, apibrėžiamus, pagautus kiekybinių matmenų graibšteliu. Juokingas tas vaikiškas graibštelis – nelabai skiria dešimt metų nuo šimto, bet jau stengiasi, yra tikslingas ir ryžtingas. Tokia sąmonė – būsimo agresyvaus egocentrinio seksualumo ženklas. Juk visas sąmonės mechanizmas – tai tik valios, arba seksualumo, įrankis, jos dauginimosi, plėtimosi būdas ir forma.

Dažniausiai nežinau, ką tokiam vaikui atsakyti. Man žmogaus metai visiškai nerūpi, man nusispjauti į metus. Aš įsidėmiu tik žmogaus būsenas, nuotaikas, o faktinių reikšmių kažkaip nefiksuoju, kartais net žmogaus drabužių neįsidėmiu. Nebent jeigu jie kaip nors veiktų vaizduotę. Žmogaus metai, skaičiai – ne jo paties pasirinkimas ir asmens ypatybių neperteikia. Tai pasaulio primestas apribojimas, kuris liudija pasaulio dėsnius, ne žmogaus savastį. Man įdomu, kaip žmogus pasirenka gyventi, o ne į kokius kūno ir laiko spąstus jis įspraustas. Nemėgstu nelaisvės ir prievartos – net ir metafizinės.

Be galo smalsus vaikas dabar skaičiuoja mūsų judėjimą erdvėje: kokiu greičiu važiuojame, kiek kilometrų nuvažiavome, kiek dar liko?

Galai žino, važiuoju ir tiek. Man svarbu važiavimas, o ne atstumas, ne galutinis tikslas, apie kurį stengiuosi negalvoti. Visi ir taip kur nors kada nors atvažiuoja, privažiuoja...

Vaikas, žinoma, mokosi, tai jo proto ugdymo, sveikas įsikūrimo pasaulyje poreikis. Jis tvarko, klasifikuoja aplinką, atsitiktinių įspūdžių srautą verčia atpažįstama tvarka, valdomu kosmosu, kuriame pats ir įsikurs. Tai bus jo kosmosas, egzistuojantis greta mano. Protas – konvertavimo programa. Taip aš konvertuoju garso, vaizdo laikmenas į man patogius formatus. Gyvenimas apskritai yra patirčių konversija. Kitaip jis būtų neperskaitomas, tarytum negyvenamas.

Vaikas kuriasi reikšmių orientyrus, ataskaitos taškus, egzistencijos koordinates, kad galėtų susigaudyti, nustatyti savo vietą ir reikšmę kitų atžvilgiu.

Man penkeri metai, pareiškia vaikas, o kiek tau? Jis nori susikurti santykį su manimi, tiksliau – su mano buvimo forma, su mano metais, kurie nėra mano valioje. Man daug metų, atsakau į šį nemalonų klausimą verčiau kokybiškai, o ne kiekybiškai, bandau išsisukti nuo skaičių graibštelio.

Žmogus yra intuityviai suvokiama gyva būtybė, jis neįspraudžiamas į skaičiaus rėmą. Žmogus nesuskaičiuojamas. Jį pagauna tiesioginis intuityvus jausmas. Jis potencialiai begalinis, nes begalybė ir diskursyvinis, dalijantis bei skaidantis protas neturi nieko bendro. Intuityvioji sąmonė jungia būtį į vienį – tai augimo, gyvybės veiksmas, o skaičiuojanti, analitinė – skaido, skirsto – tai jau mirties judesys. Jausmas viską augina, protas viską paverčia krituoliais. Suskaičiuoti galima tik mirusiuosius.

Taigi žmogus yra nesuskaičiuojamas – nebent jei pats to nori. Jeigu uoliai matuoja save racionaliais masteliais, suvokia save kaip akumuliatyvų augimą, jeigu be galo myli skaičių tvarką, – tada ir metai jam būna užrašyti ant kaktos.

Buvo laikas, kai tikrai nelabai susigaudydavau – kiek man metų. Kartais tekdavo net įsitempti ir paskaičiuoti – lyg būčiau koks silpnaprotis. Anot upanišadų, ko sąmonė nenori, to ji ir nežino.

Kadaise labai stebėjausi skaitydamas Jono Juškaičio „Lyrą ant gluosnio" – kaip autorius viską atsimena ir smulkiai aprašinėja: kada su kuo susitikęs, kokiomis aplinkybėmis, kokioje vietoje, kuriais metais, kokią dieną, valandą... Fantastika – nieko daugiau iš tos knygos ir neprisimenu, tik tą empirišką sąmonės kibumą. O aš kartais neprisimenu net ką veikiau vakar, nes nakties miegas ir naujos dienos įspūdis tarytum nuplauna visa tai, kas buvo vakar. Nusiprausei ryte – ir nebėra vakarykštės dienos. Žiūri sau į pasaulį naujomis gaiviomis akimis, lyg koks feniksas.

Skaičiai Nors į gyvenimą žvelgiu ne per skaičių prizmę, metuosi į kitą kraštutinumą: kad visiškai nepakrikčiau šiame pasaulyje, esu priverstas įvairiausius faktus fiksuoti, sisteminti, juos užsirašinėti kompiuteryje ar kur kitur. Privalau užsirašinėti telefonus, adresus, darbų datas. Turiu žinoti savo mašinos parametrus ir medžiagas – tepalų markę, stabdžių, vairo stiprintuvo, aušinimo skysčius, planinius ir neplaninius remontus ir pan. Kadangi negaliu gyventi be jutimų – be muzikos, be videolaikmenų – privalau žinoti visokiausius garso ir vaizdo duomenų formatus, jų konvertavimo, redagavimo, įrašinėjimo parametrus ir atitinkamas programas, turiu mokėti dirbti kompiuteriu, o tam reikia aibės „utėlių" (utilitarinės paskirties taikomųjų programų) ir t.t. Didžiąją mano laiko dalį atima duomenų sisteminimas ir klasifikacija. Protas turi tarnauti žmogui – tvarkyti informaciją, kad ji visuomet būtų lengvai ir paprastai pasiekiama, nes jei ko nors savo „virtualiame ūkyje" nerandi, to ir neturi. Toks tvarkymasis nors ir vargina, reiškia ne proto pavergimą, bet sąmonės išlaisvinimą – tegul skaičius įsimena ir protauja kompiuteris.

Vaikas dabar pradeda skaičiuoti pakelės stulpus – jiems galo nėra, ir tas skaičiavimas mane nevalingai prikausto, surakina sąmonę, verčia laukti vis naujo skaičiaus, skaičiuoti kartu su vaiku ir matyti nebe kelionę, bet ją skaidančius monotoniškus kuoliukus. Procesas griežtas, tikslus, racionalus, tačiau absoliučiai beprasmiškas. Skaičiuodamas nematai viso to, kas yra už jų. Antai filmo „Lietaus žmogus" personažas autistas genialiai skaičiuodavo įvairius niekus – dantų krapštukus, eismo tvarkaraščius, katastrofas, Jis, kaip ir daugelis mūsų televizijos nukvakinto proto žiūrovų, godžiai žiūrėdavo viktorinos pobūdžio laidas per televizorių, bet neturėjo jokio žmogiško jausmo, jokios intuicijos, o meilės jausmas jam buvo tiesiog neįmanomas. Skaičiuojanti sąmonė tokių dalykų nepatiria. O ir tikrieji matematikos mokslai yra ne kokia nors praktinio skaičiavimo aritmetika, bet tam tikra vaizduotės veikla, kur atradimams reikia įkvėpimo ir netikėtumo. Štai ir A. Einšteinas, sakoma, galėjo būti tiesiog smuikininkas. Jis komponavo skaičių simfonijas kaip kiekybines būties kompozicijas. Ir į skaičių galima pažvelgti kokybiškai – kaip į paslaptingą daikto esmę, reiškinio sielą. Pitagorietiškoji tradicija ir kyla iš tokios dieviškųjų ar kosminių skaičių misterijos, iš noro atspėti visatos paslaptis, daiktų formules. Skaičiai jiems buvo ne manipuliavimo priemonė, bet dermių, harmonijų reiškimosi būdas. O harmonijos suvokiamos jausmu, intuicija. Skaičiai – tik harmonijos ir prasmės priemonė, patys savaime jie jokios prasmės neturi.

Suskaičiuota būtis yra sielos kalėjimas, skaičių aibės apriboja sąmonę, pavergia ją savo beprasmiškais masyvais.

O koks didžiausias skaičius, klausia manęs vaikas. Tokio nėra, sakau, skaičiai neturi pabaigos. Tai gal milijardas? Trilijonas? – teiraujasi jis. O toliau – begalybė? Sakau jam, kad ir koks skaičius būtų didelis, tarp jo ir begalybės slypi begalinis atstumas. Tarp skaičiaus ir begalybės – praraja. Patys skaičiai kaip aibė yra gyva begalybė, ir nė vienas jų niekada netaps aktualiąja begalybe. Skaičių virtinės – begalybės manifestacija, iliuziškas jos tapsmas, įsikūnijimas.

Na, o didžiausias skaičius?.. Niekada tokio nežinosi, niekada nepasisavinsi sau galutinės galios reikšmės. Juk noras žinoti didžiausią skaičių reiškia nežabotą visagalybės troškimą. Geriau iš karto nerti į absoliuto gelmę ir daugiau niekada iš jos neišnirti. Upanišadose sakoma, kad apie pačius didžiausius, giliausius dalykus nereikia daug klausinėti. Galva gali nulėkti – ji tokių dalykų neišlaiko.

Sveika sąmonė natūraliai stengiasi išsisukti iš skaičių vergovės. Gal tas jausmas labiau būdingas moterims? Prisimenu epizodą Kelių eismo policijoje: viena moteris, kuriai buvo liepta ateiti po savaitės ir perlaikyti teorinį kelių eismo taisyklių egzaminą, ėmė garsiai rypauti – taigi po savaitės aš viską pamiršiu!.. Buvo tokia naivi, kad užuojautos ir supratimo laukė iš kelių eismo policininkų. Bet man toks nuoširdumas labai patiko. Sveika sąmonė, nors tai ir sukelia šiokių tokių nepatogumų.

Dar prisimenu baltų filologijos mirusius dalykus dėsčiusio Jono Kabelkos pyktį: kai tik kokia merga vargais negalais išlaiko egzaminą, išeina už durų, ir viską iš galvos – raus! Man tada visa ta baltistika patiko, buvo labai įdomu – išnykę kalbiniai pasauliai dvelkė gyvų žmonių dvasia, aš klausiausi, stebėjausi ir vaizdavausi, bet egzaminą išlaikiau vargais negalais. Ir dabar neprisimenu jokių latvių kalbos taisyklių, nors latviai su savo keista, išdarkyta kalba vis dar egzistuoja. Gaila, negaliu jos žinojimu pasipuikuoti, nes kalbų mokymasis man buvo sunkiausias dalykas. Džiaugiuosi, kad bent lietuviškai šiek tiek moku...

Net skaičiaus racionalumas iš esmės yra iracionalus. Mes žinome tik aritmetiką, tik suskaičiuotus skaičius, o kas yra skaičius savaime – kaip idėja, intelekto konstruktas ar kažkas kita – jau nebeaišku.

Buvo toks laikas, kai ir mane labai domindavo skaičiai, bet metafizine prasme (mokykloje matematika patikdavo tik kaip abstrakčios proto pratybos, nesusijusios su realiais, suskaičiuojamais daiktais). Pamenu, kartą visą dieną sukau ratus Antakalnio gatvėmis, mėgindamas suvokti, kas yra vienetas. Kaip idėja, kaip sąvoka. Keli skaičiai – dvejetas, trejetas ir t. t. – yra aiškūs, tai tam tikros kiekinės sumos, sudarytos iš elementarių vienetų. Tačiau kas yra vienetas – neaišku. Kuo daugiau apie jį mąstai racionaliai, o ne intuityviai pagauni kaip fenomenologinį suvokimą, tuo jis neaiškesnis, tarytum realiai neegzistuojantis. Toks beformis, bekūnis proto fantomas, vaizdinys, abstrakcija. O be vieneto aiškumo iliuziški darosi ir sudėtiniai skaičiai. Kaip miražas. Žinoma, kiekybinis, suskaičiuojamas pasaulis yra nepaneigiama realybė, bet esmė ta, kad ji nesuvokiama protu. Ji – nemąstoma, kaip nemąstomos Zenono aporijos, kaip nemąstomas pasaulis Šankaros filosofijoje. Kraštutinis racionalistinis idealizmas neišvengiamai būtį paskelbia iliuziška – ne todėl, kad laikytų ją sapnu, bet todėl, kad ji neatitinka proto schemų. Manau, protas yra bejėgis todėl, kad būtis kontinuali ir kokybiška, o ne sudaryta iš kokių nors suskaičiuojamų dalelių. Taigi sakau, kad pasaulyje autentiškiau gyvena tas, kuris turi intuiciją, tiesioginės pagavos dovaną, o ne buhalterinius skaičiavimo gebėjimus. Daiktus skaičiuoti jais neabejodamas gali tik taikomasis, praktinis protas, bet tai instrumentinė sąmonės funkcija, buhalterinis talentas. Tokį talentą turintys žmonės gerai išmano skaičiavimo pagrindus, kalbos ir kelių eismo taisykles. Jie tose disciplinose jaučiasi saugūs ir stiprūs, pasireiškia jų valia valdyti ir mėgautis valdžia. Na, o tokiais gabumais neapdovanotieji už skaičių ir kalbos reikšmių pradeda matyti prasmių laukus, jie renkasi ne kalbą, bet, tarkim, literatūrą. Jie neprisimena leistino padangų nudilimo laipsnio, daugelio kitų taisyklių, bet važiuoja sau gyvenimo keliu, ir nieko. Jie net gali normaliai kalbėtis, nors kalbos taisyklių ir nesuformuluotų.

Taigi kaip sąmonėje atsiranda vieneto idėja? Man čia marksistinio materialistinio mokymo apie empiriškai išugdomą abstrahavimo įgūdį nepakanka, nes vieneto, o ir vienio idėja kyla ne iš daikto, bet iš absoliutinių dydžių – iš „aš" sąmonės, iš pasaulio visumos, kuri apčiuopiama tik intuityviai. Kaip vienetas atsiskiria nuo to, kas nėra vienetas? Kaip jis apskritai staiga išnyra iš vientisos būties, vieningos sąmonės? Kokia jo substancija ir kas šią substanciją atskiria nuo kitų substancijų. O jeigu vienetas – tik proto funkcija, tai jis pats savaime nerealus, ir mes visi atsitrenkiame į būties nežinomybę. Totalinis agnosticizmas ir šlovingas misticizmas, nuo kurio, pasirodo, niekaip nepabėgsi. Net patys didžiausi protai nepabėgo. Filosofija, fizika, metafizika – visi kelio gale atranda pažinimo iliuziškumą, tik vadina tai skirtingais vardais.

Gluminančios meditacijos, kurios baigėsi viena išvada: protas proto nemąsto, peilis peilio nepjauna. Protas pjauna kitus ir nėra linkęs atsigręžti į save.

Protas skiria, jausmas jungia. Kai žmonės mylisi, jie neskaičiuoja. Jei žmogų užvaldytų skaičiai, jis pasidarytų impotentas ir gyvybės tęstinumui ateitų galas. Žmogui pakanka suskaičiuoti savo moteris ir palikuonis.

Svarbiausia ir stipriausia skaičiaus forma šiame pasaulyje yra pinigai. Jie manęs niekada nemylėjo ir negerbė. O ir aš jų netausojau, nepuoselėjau...

Neseniai bendravau su draugu, kurį pinigai myli. Ir jis juos myli. O moteris jis myli daugiskaitos forma – jas skaičiuoja. Moterų apyvartoje turi būti bent dešimt. O man moteris, galvojau sau, egzistuoja vienaskaitos forma. Kaip ir aš pats. Įvardis „aš" neturi daugiskaitinės reikšmės. Tas vienaskaitinis „aš" ne tik neskaičiuojamas, bet ir nemąstomas. Ir jis gerai jaučiasi tik bendraudamas su tokios pačios kokybės egzistencija. Kuri ir pati nesuskaičiuojama, ir manęs neskaičiuoja, – nei mano metų, nei mano pinigų.

Gėrėm su tuo draugu arbatą, mėginau įsijausti į jo skaičiavimus, bet jo akyse mačiau tik liūdesį ir tuštumą. Negalėjau susikaupti, manęs nepatraukė net ir pokalbyje paminėto skaičiaus milijonas magija, kai jis prabilo, rodos, apie Lombargini automobilį. Nesupratau – ar jis jį turi, ar tik nori pasakyti, kad gali turėti. Kaip ir tas suskaičiuojamas moteris, kurios akyse palieka liūdesį ir tuštumą.

Skaičiai ir pinigai tunka žmogaus dvasios sąskaita. Man labai patinka skaitvardis tūkstantis, jo etimologija. Nutukęs skaičius. Ir jo valdytojo kūnas paprastai būna nutukęs. O akių vietoje – kiaurymės. Iš ten žvelgia nesuskaičiuojama nebūtis, mirtis. Skaičiai mėgsta krituolius, miruolius...

Kas daug skaičiuoja ir klausinėja metų – greitai pasensta.

Antai eina žmogus – vienas žmogus, vienetas. Nors tai savaime aiškus faktas, bet kartu – nesuvokiama. Tas žmogus per daug sudėtingas, kad savo sąmonėje galėčiau jį paversti vienetu. Jis sudarytas iš begalinių aibių, jis – nesuskaičiuojamas. Jo niekaip nepagausi skaičiaus kategorija. Jį gali tik pajusti, paspausti jam ranką, apkabinti. Net ir glaudžiausiai apkabinus negalėtume sakyti, kad štai iš mūsų dabar atsirado dvejetas. Jis visada yra jis, nepridedamas ir neatimamas, taip pat ir aš esu tik aš, ir niekas daugiau. Kitaip tariant, daugiau yra tik niekas.

Niekas pasaulyje nesuskaičiuojama, visa skaičių tvarka – maya. Skaičiai gyvena tik galvoje, ten pat – ir žmogaus kalėjimas. Galvoje – žabangai pasauliui ir gyvybei.

Keistas dalykas – skaičių samprata kyla iš būties daiktiškumo, nors pačiuose daiktuose jokių skaičių nėra. Tai tik praktinio proto manipuliacijos. Skaičiavimas primetamas daiktams ir žmonėms iš šalies, kaip jų tvarkymo ir valdymo būdas.

Žmogus gali tik skaičiuoti, bet ne mąstyti skaičius – kitaip išprotėtų. Protas – savaime susinaikinanti skaičiavimo mašina. Skaičiuoja nuo kada ir iki kada. Tik tas antrasis taškas intriguojantis, nežinomas. Jį suskaičiuoja kiti. Kartais atrodo, kad žmogų sudaro aritmetinė suma. Gyveno nuo tada ir tada, iki tada ir tada.

Viena aistringiausių matematikai tautų buvo senovės indai. Vedų kultūros tęsėjai be galo mėgo skaičius – kalkuliavo kosmoso apimtis, atstumus tarp planetų, skaičiavo dievo amžių, taip pat stengėsi apskaičiuoti atomo (anuka) dydį. Jiems matematika puikiai siejosi su fundamentine mayos sąvoka. Ir su kosminio žaidimo (lyla) idėja. Matematika yra žaidimas – rimtas žaidimas, bet vis dėlto iliuziškas. Kaip ir visas gyvenimas, kuris mus uždaro į pradžios ir pabaigos skaičių skliaustelius. Lyg į kokį kapelį. Antai prie žmogaus vardo – skliausteliai, skliausteliuose – dvi datos, du įrėminantys skaitmenys, o aplinkui – begalybė, neišmatuojama jokiais skaičiais. Ir kur čia tikrovė, kur proto galia?

Žmonės galvoja, kad jų amžiaus požymiai priklauso nuo metų, nuo jų kūno. Nesąmonė. Jeigu jau susitapatini su savo skaičiuojamu kūnu, geriau iš karto pasilaidok ir sutapk su didžiausiu kūnu, didžiuoju vieniu – visata. Absoliutus vienis, nemąstomas ir neegzistuojantis. Nes nesuskaičiuojamas, nepriklausantis priežastingumo kategorijoms.

Visą gyvenimą bėgau nuo skaičių. Bet žinau, vieną gražią dieną jie mane pasivys ir sudoros, už viską atkeršys. Vienas skaitmuo ir man bus galutinis. Gerai, kad jo nežinau ir žinoti nenoriu. Nežinojimas yra Dievo dovana. Tai jo suteikta laisvė ir nekaltybė. Amen!

Šaltinis: Nemunas, 2006 liepos 20 d., nr.28 (116-557)

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis