Kaip reikia tikėti stebuklais. Lithuanian

Kaip reikia tikėti stebuklais?
Sławomiras Mizerskis kalbasi su dominikonu profesoriumi JANU KŁOCZOWSKIU

Janas Klocovskis (Jan Andrzej Kłoczowski, g. 1937 m.) – lenkų dominikonų vienuolis, teologas, filosofijos profesorius. Gavo meno istoriko išsilavinimą Poznanės un-te. 1964 m. įstojo į dominikonų ordiną. Nuo 1971 m. skaitė paskaitas Krokuvos Dominikonų filosofijos ir teologijos koledže; 1990-98 jo rektorius. Nuo 1997 m. „Logos i Ethos“ redaktorius. Kiekvieną sekmadienį laiko vadinamąsias 12-os valandos mišias su „filosofiniu pamokslu“.

- Neseniai prasidėjusio Jono Pauliaus II beatifikacijos proceso kontekste apie stebuklus kalbama labai daug. Bet juk gyvename XXI amžiuje. Daugeliui žmonių kyla klausimas, ar stebuklų apskritai vis dar būna?

– XXI amžiuje visiškai pasikeitė racionalistinės, scientistinės kultūros modelis. Vis labiau plinta New Age judėjimas, o juk jam būdingas iracionalus stebuklų vaikymasis, siekiant sveikatos, geros savijautos. Šiame kontekste Katalikų Bažnyčia su savo stebuklo koncepcija atrodo labai racionali, nepaprastai atsargi ir net įtari visokeriopų naivaus stebuklingumo formų atžvilgiu. Esu įsitikinęs, kad mūsų pavojingai iracionalioje epochoje Bažnyčia, kaip įvairių praeities tradicijų liudininkė, tiesiogine prasme gina filosofinį mąstymą.

– Stebuklų problema aktuali ne vien krikščionybei, nors po jos stogu tarpsta labai skirtingos tendencijos. Protestantai stebuklų atžvilgiu labai įtarūs, stačiatikiai – labai atviri stebuklams, pasirengę priimti nepaprastus įvykius. Katalikai laikosi nuosaikios pozicijos. Bet pažvelkime į artimiausius krikščionims tikėjimo brolius – judėjus. Turiu Abrahamo Joshuos Heschelio^*), Varšuvoje gimusio žymaus žydų mąstytojo, knygelę. Joje jis pasakoja ligos valandą meldęsis, manydamas, kad išmušė paskutinioji. Jis tarė: „Pasiimk mane pas save, Viešpatie, gyvenime jau mačiau tiek stebuklų". Tačiau Hescheliui stebuklas – tai ne koks nepaprastas įvykis, toks kaip rankos ataugimas ar regėjimas. Jam stebuklas – kažkas daugiau, dvasinio pobūdžio įvykis. Jis rašo: „Trijų dalykų reikia, kad pajustum savo egzistencijos prasmę ir reikšmę: Dievo, sielos ir tinkamo laiko. Ir visi jie – šalia". Šių trijų dalykų susijungimas, Heschelio supratimu, ir yra stebuklas. Kitaip tariant, gyvename pasaulyje, kuriame materiali tikrovė užstoja mums kitą tikrovės pusę. Tą, kurioje veikia Dievas. Tačiau būna akimirkų, kai atsiveria atodanga. Tai ir yra stebuklo akimirkos. Visai nebūtina, kad jos pasireikštų materialia forma. Svarbiau dvasiniai atradimai, nutraukiantys kasdieniškos banalybės tąsą ir atveriantys gilesnę tikrovę. Tikriausia visi jautėme, kad paskutinėmis popiežiaus dienomis ir buvo atsivėrusi tokia atodanga. Pakito įprastas gyvenimo srautas, kažkas atsitiko.

– Mano manymu, taip. Stebuklas arba gilesnės tikrovės atodanga, kiekvienam suteikianti šansą perprasti kažkokią tiesą apie savo gyvenimą.

– Žodžio „stebuklas" reikšmė šiuolaikinėje lenkų kalboje yra kiek dvilypė, įtartina. Kalbame apie stebuklus prie rinkimų urnų, apie stebuklus mūšio lauke, yra net stebuklų mugės. Šiuolaikiškais, racionaliais save laikantys žmonės į stebuklą žiūri kaip į ežį.

– Todėl būtų gerai apriboti šio žodžio vartoseną religine sritimi, pasitelkti jį tik kalbant apie žmogaus ir Dievo santykius. Raktas čia – tikėjimas. Skaitydami Evangelijos aprašomus nepaprastus įvykius rasime labai įdomų fragmentą. Jėzus, paprastas dailidė, pradėjęs pranašo veiklą savo gimtajame mieste Nazarete, susidūrė su kraštiečių skeptiškumu. Evangelistas nurodo, kad dėl jų netikėjimo Jėzus negalėjęs padaryti jokio stebuklo ir ilgainiui juos palikęs. Kitaip tariant, stebuklas – tai ne vien būdas patraukti į tikėjimą, jis ir pats yra tikėjimo vaisius.

– Išeitų, kad stebuklas yra tikėjimo pasaulio elementas ir už jo ribų neegzistuoja?

– Kartą mano studentai per psichologijos paskaitą Jogailos universitete paklausė, ar galima sukelti religinį patyrimą laboratorinėmis sąlygomis. Priėmiau jų iššūkį ir po savaitės papasakojau atlikęs eksperimentą – narvelyje laikomą žiurkę šlakstęs šventintu vandeniu. Pranešiau, kad rezultatas buvęs pozityvus, nes žiurkė po penkių dienų šlakstymo persižegnojo. Visi smagiai pasijuokėme. Studentai suprato, kad kiek beprasmiška kalbėti apie tokį patyrimą laboratorinėmis sąlygomis. Jo neįmanoma verifikuoti eksperimentu.

– Daugelis nereligingų žmonių irgi pripažįsta Jono Pauliaus II iškilumą, bet juk jie neturėtų patekti į stebuklo galiojimo lauką. Ar tai reiškia, kad jie suvokia Jono Pauliaus II iškilumą nevisiškai, fragmentiškai?

– Pagal Bažnyčios taisykles, tam, kad žmogus būtų pripažintas šventuoju arba palaimintuoju, reikalingas stebuklas. Bet stebuklas kuria prasme? Akivaizdu, kad ne žmogus (nors jis ir palaimintasis) daro stebuklą. Stebuklas visada yra Dievo darbas. Jo ženklas mums, kad Jis nori, jog ką nors priimtume. Kad priimtume tą žmogų kaip tikėjimo liudininką, kaip savo vedlį. Todėl nuolankiai, suvokdami savo polinkį klysti, prašome Dievą duoti ženklą, kuris paremtų mūsų norą pripažinti Joną Paulių II tikėjimo vedliu.

– Dievas, bet per palaimintąjį, tokį kaip Jonas Paulius II. [...] Viešpats Dievas renkasi tokį žmogų savo valia, ir Vatikano biurokratai čia negali nieko paskirti.

– Dievas dažniausiai ir veikia per silpnuosius bei mažuosius. Stebuklas, pavyzdžiui, pasveikimas, ištinka paprastai bejėgius, ligotus, apleistuosius. Kiek suprantu Viešpaties Dievo logiką, Jis nemėgsta veikti per mokslingus gudročius. Todėl teologai su stebuklais paprastai neturi nieko bendra.

– Ne visai taip. Spręsdami apie šventumą mąstome taip: Viešpatie, turime nuostabų žmogų, norėtume jį visiems nurodyti kaip krikščioniškumo mūsų laikais simbolį. Tai Jonas Paulius II. Viešpatie, ar nori, kad taip padarytume? Jei nori – duok mums ženklą. Ir laukiame to ženklo. Koks bus tas ženklas – nežinome. Ir tai nuostabu, kad nežinome.

– Tačiau stebuklų formalizavimo procesas kelia tam tikrų abejonių. Žmonės galvoja: nejaugi norėdami paskelbti Joną Paulių II didžiu žmogumi turime kažką skaičiuoti, analizuoti, sudarinėti jo stebuklų sąrašus ir aprašymus?

– Manau, netikintis žmogus gali pripažinti Joną Paulių II didžiu žmogumi nelaukdamas jokių stebuklų. Beatifikacinio proceso, viešo pripažinimo šventuoju logika turi prasmę tik tikėjimo srityje. Ir nederėtų pasitelkti stebuklo kaip apologetinio argumento. Man labai patinka anglų rašytojo Bruce'o Marshallo^**) knyga „Tėvo Malachijaus stebuklas". Tėvas Malachijus buvo Edinburgo parapijos ganytojas. Parapijos teritorijoje veikė viešnamis, kuris jam kėlė daug rūpesčių, tad vargšas karštai meldėsi, prašydamas Dievą padaryti stebuklą ir išvaduoti parapiją nuo nuodėmės namų. Ir stebuklas įvyko: viešnamis su visomis įnamėmis ėmė ir persikėlė ant kažkokios uolos Šiaurės jūroje. Čia ir užsimezga intriga. Žiniasklaida pradėjo ūžti, kad XX amžiuje kalbėti apie stebuklus kvaila, kad tai įžeidžia šiuolaikinį žmogų. Įvykis buvo realus, turintis materialią išraišką, bet šiuolaikinių žmonių sąmonė neįsileido jo. Tėvui Malachijui be galo įgriso tas šurmulys ir jis nuolankiai paprašė Dievą, kad grąžintų merginas į ankstesnę vietą, nes su pastarosiomis bendrauti jam buvę lengviau negu su žiniasklaida.

Šio pasakojimo moralas tas, kad net iš tiesų įvykęs stebuklas – dar ne argumentas. Juk žmonės matė įvairius Jėzaus stebuklus, stebėjosi, bet toli gražu ne visi nusekė paskui jį. Svarbiausia ne stebuklas, o kiti dalykai – apsisprendimas, tikėjimas, gyvenimo pakeitimas, fundamentalios dvasinės permainos.

– Be abejo. Tai dovana, už ją nereikalaujama jokio atlygio. Tačiau ženklas, kurį duoda Dievas, neatskiriamas nuo pasirengimo jį priimti per tikėjimą.

– Ar tai įvykis, kurį mato daug žmonių ir kurį galima verifikuoti pasitelkiant liudininkus, patvirtinti oficialiai?

– Visaip būna. Kai įvyksta stebuklas Lurde, kai kas nors stebuklingai išgyja, Bažnyčia prašo medikų, kad jie pareikštų savo nuomonę. Tačiau jų nuomonė visada būna labai atsargi. Gydytojas juk nepasakys tiesiai šviesiai: įvyko stebuklas.

– Tie, kurie jį patyrė. Bet Bažnyčia neįpareigoja katalikų tikėti stebuklais.

– Neprivalo. Tiesa, katalikai tiki Jėzaus stebuklais ir Jo Prisikėlimu, bet tai fundamentalus stebuklas – tikėjimo pagrindas. Bet toliau – jau kiekvieno žmogaus individualus reikalas. Yra žmonių, kurie nepaprastiems įvykiams teikia didelę reikšmę, bet man artimesnis Heschelio požiūris, kad stebuklas yra atodanga – kai aiškiau pamatome dvasinį Dievo veikimą.

– Tėve, ar jums neatrodo, kad dažniausiai stebuklai įvyksta – ar bent jau daugiausia apie juos kalbama – ten, kur vargas, skurdas, civilizacinis atsilikimas? Turtingose Europos visuomenėse stebuklai įvyksta kur kas rečiau. Koks nors racionalistas pasakytų, kad stebuklai tiesiog tamsumo pasekmė.

– Jam atsakyčiau taip: akli aklųjų vedliai. Sočioms ir savimi patenkintoms visuomenėms nereikia stebuklų, o gal joms tiesiog sunkiau pastebėti stebuklus. Turi atsitikti kažkas tikrai neįprasta, kad nukristų patogaus status quo uždanga ir atsivertų kitoks tikrovės lygmuo. Būtų įdomu su tokiu racionalistu pasikalbėti tuomet, kai jis gulės ligos patale. Manau, kad ligoti ir vargšai arčiau tikrovės su jos varganumu, neganda. Jie neieško egzistencinių ramentų, slopinančių mąstymą.

– Vadinasi, reikia sukrėtimo, kad žmogus pasirengtų patirti stebuklą? Sočiųjų juslės pernelyg atbukusios?

– Jie tiesiog dvasiškai storaodžiai. Gilesnei dvasinei kultūrai būdingas tam tikras atsiribojimas nuo materialinės tikrovės. Tai savotiškas savanoriškas neturtas, o ne ekonominis neturtas, kuris gali slėgti žmogų. Ekonominis neturtas tarsi kančia – kartais ji gali praturtinti dvasiškai, bet apskritai žmogų naikina ir gniuždo. Nemanau, kad daugiau kenčiantys yra dvasiškai turtingesni ir geresni.

– Lenkų liaudiška katalikybė labai atvira stebuklui – žmonės mato Dievo ženklus pačiose netikėčiausiose vietose: gydytojų priimamuosiuose, ant automobilių langų, medžiuose. Taigi lenkai visuomet pasirengę stebuklui.

– Na, žinote, pasirengimas pasirengimui nelygu... Būtų įdomu patyrinėti ryšį tarp Dievo Motinos pasirodymo ant automobilio lango ir visuomeninės, politinės situacijos. Štai tokiais atvejais tikrai įžvelgiu sąsajų tarp stebuklingų įvykių ir gyvenimo sąlygų. [...] Šiaip ar taip, tokių reiškinių neskubėčiau vadinti transcendentiniais. Juos derėtų aiškinti pasitelkiant socialinės psichologijos kategorijas.

– Ar čia nėra grįžtamojo ryšio: ten, kur žmonės pasirengę patirti stebuklą, ten jis dažniausiai ir įvyksta?

– Taip, bet vertindamas tuos garsiuosius Dievo Motinos pasirodymus ant automobilių langų esu racionalistas. Bažnyčia irgi nusiteikusi skeptiškai, sakydama: žmonės, nurimkite, yra šventos mišios, ir tai didžiausias įmanomas stebuklas, kai duona virsta Viešpaties kūnu. Tik jis įvyksta bažnyčioje kaskart ir niekas į jį nekreipia dėmesio.

– Daug kartų, tik ne su tokiais, kuriuos galima aprašyti mechanikos ar medicinos kalba. Tai buvo dvasinio pobūdžio stebuklai, kai žmogus kokį nors savo gyvenimo įvykį suvokdavo kaip Dievo ženklą. Tokiais atvejais svarbiausia yra būtent ženklas. Ženklas arba, kitaip tariant, pranešimas...

– Taip. Ir tokio pobūdžio stebuklų esu matęs daug; kartais jie stulbina kur kas labiau negu vėžio procesų regresas. Esu susidūręs su stebuklais, kurių neįmanoma paaiškinti paprastais psichologiniais pokyčiais. Žmogus ateina ir sako, kad jo gyvenime įvyko tam tikras įvykis, kuris visiškai jį pakeitė. Ir prašo, kad padėčiau jam susivokti naujoje situacijoje. Man tai stebuklas, kai primityvus vyrukas, terorizuojantis savo šeimą, nesuvokiamu būdu išsigelbėjęs katastrofoje staiga ima ir pasikeičia, tampa subrendusiu, atsakingu vyru. Patį atsitikimą – katastrofą, išsigelbėjimą – galima kažkaip paaiškinti, bet kaip paaiškinsi atėjusį supratimą, kad jis turi savyje kažką pakeisti.

– Tai – jei taip galima pasakyti – kameriniai stebuklai, skirti vienam žmogui.

– Nėra jokio reikalo tai daryti. Tokį stebuklą patyręs žmogus verifikuoja jį pats, kalbėdamasis su manimi. Tai nėra institucinės verifikacijos objektas.

– Bet kaip su tais stebuklais, kuriems tokia verifikacija reikalinga? Juk Jono Pauliaus II stebuklai bus verifikuojami, jie turi būti patvirtinti Bažnyčios antspaudu.

– Bažnyčia nagrinėja žmonių pareiškimus, kuriais pranešama, kad besimeldžiant Jonui Pauliui II jiems įvyko viena ir kita ir kad, jų nuomone, tai įvyko įsikišus antgamtinėms jėgoms. Bažnytinės institucijos, kurioms pavesta nagrinėti šiuos pareiškimus, sprendžia bylą, nutardamos, ar pareiškimuose pateikti faktai yra akivaizdus Viešpaties Dievo ženklas.

– Kokius kriterijus turi atitikti įvykiai, kad būtų pripažinti stebuklu? Neturi būti jokio jų mokslinio paaiškinimo?

– Tikriausia taip, nors nesu labai gerai susipažinęs su visomis taisyklėmis.

– Kai kuriuos tikinčiuosius piktina tai, kad Jono Pauliaus II iškilumas bus matuojamas jo stebuklų skaičiumi, kad Jono Pauliaus II pripažinimą mūsų didžiuoju artimu lems stebuklo kategorija, kuri jiems atrodo archajiška, priklausanti jų nepažįstamam pasauliui. Ypatingą pasipiktinimą jiems kelia oficialios procedūros, raštiškas stebuklų patvirtinimas.

– Jų pozicija remiasi tam tikru požiūriu į Dievo ir žmogaus santykius: kad Dievas sukūrė pasaulį, o paskui paliko jį ir daugiau nebesikiša į jo reikalus. Bet taip nėra – Jis veikia, stebi mus pro pasaulio uždangą ir retsykiais ją atskleidžia. Tikėjimas stebuklais reiškia tikėjimą tuo, kad Dievas kišasi į žmogaus tikrovę – dažniausiai dvasinėje srityje, bet kartais ir materialinėje.

– Deistai pasakytų: jei Dievas yra toli, tai galime užmegzti su Juo intelektualinį kontaktą, ir nereikia mums jokių ženklų. Kuriems galams mums sakramentai, komunija? O aš atsakau: krikščionybė yra Įsikūnijimo religija. Dievas tapo kūnu, vadinasi, viskas, kas vyksta tarp mūsų – kūnų – privalo turėti kūnišką lygmenį. Įskaitant institucinį, taigi ir „raštišką".

^*) Abraomas Jošua Hešelis (Abraham Joshua Heschel, 1907-1972) – žydų iš Lenkijos amerikiečių teologas ir filosofas. Dėsto žydų misticizmą, daugelio knygų apie žydų filosofiją autorius. Jis palietė daugelį žydų mąstymo pusių, tarp jų Viduramžių žydų filosofiją, kabalą ir chasidizmą. Anot kai kurių, jis buvo labiau susidomėjęs dvasiniais dalykais nei kritine teksto analize. Įtakingiausi kūriniai: „Žmogus ne vienas“, „Dievas žmogaus paieškose“, „Šabas“, „Pranašai“ ir kt.

^**) Briusas Maršalas (Claude Cunningham Bruce Marshall, 1899-1987) – škotų rašytojas, rašęs daugeliu žanrų ir temų. Pirmoji knyga – „Vagis naktį“ (1918), o paskutiniąja tapo „Kapersų istorija“ (1988, išleista po mirties). Ikikariniu laikotarpiu didžiausią šlovę pasiekė „Tėvo Malachijaus stebuklas“ (1931), kuriame nekaltas škotų kunigas, susidūręs su nuodėmingu elgesiu, įtraukiamas į stebuklą. Pagal knygą statyti spektakliai, vokiečių susuktas filmas (1961).