Seraphim Rouse. Maištas prieš Dievą

Liberalizmas

Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į tai, kad liberalizmo, apie kurį čia bus kalbama, negalima tapatinti su grynuoju nihilizmu. Tai greičiau pasyvusis nihilizmas, tokia neutrali terpė, kurioje užaugo vėlesni, daug tamsesni nihilizmo etapai. [ ... ] Liberaliąją demokratinę civilizaciją, egzistuojančią ir šiandien (tiesa, subtilesne, „demokratiškesne“ forma), apibūdina jos santykis su Tiesa. Liberalizmas nėra atvirai priešiškas ar absoliučiai abejingas Tiesai – nuoširdžiausius jo apologetus neabejotinai jaudina tai, ką jie linkę laikyti tiesa. Vis dėlto, nepaisant kai kurių išorinių pasireiškimų, Tiesa liovėsi būti dėmesio centre. Nes tiesa, kurią jie išpažįsta, yra jiems ne dvasinė ar intelektualinė būtinybė, o negyvas praėjusio amžiaus palikimas. Liberalas tebekalba, bent jau oficialiai, apie „amžinas vertybes“, „tikėjimą“, „žmogiškąjį orumą“, „žmogaus misiją“ ar „nemirtingą jo dvasią“, net apie „krikščionišką civilizaciją“, tačiau akivaizdu, kad šie žodžiai nebeturi tos prasmės, kurią jie turėjo anksčiau. Nė vienas liberalas nežiūri į visa tai rimtai, jam tai tiesiog metaforos, kalbos figūros, kurių griebiamasi tikintis sužadinti ne tiek intelektualią, kiek emocinę reakciją – mat kažkada vartoti šie žodžiai turėjo rimtą pozityvią prasmę, tad jie tebeturi tą potencialą, kuris dar gali sužadinti tam tikras emocijas.

RIP Liberalism Šiandien nė vienas iš tų, pagrįstai besididžiuojančių savo intelektu (beje, tokių labai nedaug akademiniuose, humanitariniuose intelektualų sluoksniuose, vyriausybėje, mokslo srity) ir manančių, jog eina koja kojon su šiandiena, iš tikrųjų netiki Absoliučia Tiesa, konkrečiau – krikščioniška Tiesa. Tačiau pats Tiesos vardas liko, lygiai kaip išliko vardai tų tiesų, kurios kažkada buvo laikomos absoliučiomis, ir maža rastųsi tarp visuomenės elito tokių, kas jomis nesinaudotų, net ir tada, kai suvokia, kad šių žodžių turinys yra pakitęs.

Žodžiu – Tiesą „perkeitė“, išspaudę iš senų formų buvusį turinį ir pripildę jas naujo, kvazinihilistinio turinio. Tuo nesunku įsitikinti, probėgšmom žvilgtelėjus į sritis, kur Tiesa patyrė tą „perkeitimą“.

Teologine prasme Pirminė Tiesa – tai, žinoma, Dievas, Visagalis ir visur esantis, visa ko Kūrėjas, atsiveriantis Savo ištikimiesiems per tikėjimą ir religinę patirtį. Dievas – aukščiausias kūrinijos tikslas ir, priešingai kūriniams, yra Pats Sau tikslas; visa kūrinija yra priklausoma nuo Jo, tik Jis vienas nepriklausomas nuo nieko, vien nuo Savęs Paties. Jis sukūrė pasaulį, kad tas gėrėtųsi, sotintųsi Juo, ir visa, kas yra pasaulyje, orientuota į šį tikslą. Šiuolaikinė sąmonė tiesiog negali pakęsti tokio Dievo. Jis pernelyg „asmeniškas“, pernelyg „žmogiškas“ ir ... pernelyg „absoliutus“, keliantis pernelyg bekompromisinius reikalavimus. Jis leidžia pažinti Save tik per nuolankų tikėjimą, ir tai neišvengiamai atstumia šiuolaikinį išdidų protą. Šiandienos žmogui reikia naujo dievo – dievo, kuris atitiktų tokias sampratas kaip mokslas ir verslas. Surasti tokį mokslą – štai kur veržiasi šiuolaikinė mintis. Ši pastanga jau buvo aiškiai išreikšta Descartes‘o, po to sukonkretina Švietimo amžiaus deizmo, o tikslą ji pasiekia vokiškajame idealizme, kur mes ir susitinkame su naujuoju dievu – ne Asmeniu, bet idėja, atsiveriančia ne per nuolankumą ir tikėjimą, o sukurtą išdidaus proto, kuriam jau nebereikia išsigelbėjimo, tačiau kuris vis dar jaučia būtinybę „paaiškinti“ pasaulį. Tai miręs filosofų, kuriems svarbi tik pirminė priežastis, dievas. Jis reikalingas jiems tik tam, kad jų išrasta sistema būtų užbaigta. Taip pat ir „pozityviųjų mąstytojų“ bei kitokių religinių sofistų dievas, kurie renkasi jį tik todėl, kad jis jiems reikalingas, nes „naudoja“ jį taip, kaip jiems reikia. Visi šiuolaikiniai dievukai, ar jie priklausytų deizmui, ar idealizmui, panteizmui ar imanenteizmui, yra tik išprotautos konstrukcijos, suręstos apmirusių sielų, praradusių tikruoju Dievu.

Ateistų išpuoliai prieš tokius dievukus ir bejėgiški, ir apskritai tušti, nes teigti tokį dievą – tai sakyti, kad jo apskritai nėra. Abejingas žmogui, neturintis galios veikti šiame pasaulyje – nebent tik įkvėpti visuotinį „optimizmą“, - šis dievas kur kas silpnesnis už jį sugalvojusius žmones. Neverta nė kalbėti, kad ant tokio pagrindo nepastatysi nieko tvirta, todėl liberalai – ir ne be rimtos priežasties – išpažindami tikėjimą tokiu dievu, visą pasaulėjautą renčia naudodamiesi daug akivaizdesniu (tik vargu ar tvirtesniu) pagrindu – žmogumi.

Etinis tikėjimo panašiu dievu pamušalas visiškai toks pats kaip ir ateizme, tačiau jų vidinis ryšys apipintas metaforų migla. Krikščioniškoje laikysenoje visa žmogiška veikla vertinama pomirtinio amžinojo gyvenimo, kuris laukia kiekvieno, šviesoje. Netikinčiam sunku net įsivaizduoti, ką tas gyvenimas reiškia krikščioniui. Daugeliui šiuolaikinių žmonių amžinasis gyvenimas, kaip ir pats Dievas, tapo abstrakčia idėja; neigti jį ar įrodinėti jį esant jiems atrodo beprasmiškas darbas. Tikinčiajam tai yra neaprėpiamas džiaugsmas, toli pralenkiantis tą, kurį jis patiria bendraudamas su Dievu čia, žemėje – maldoje, liturgijoje, šv. Komunijoje, - nes tada Dievas bus visa visame, ir nebus jokio „atkritimo“ nuo šio džiaugsmo, jis tik nenumaldomai augs. Gyvai tikintis visada turi paguodą – amžinojo gyvenimo viltį. Tas, kuris tiki šiuolaikiniu dievu, nepažįsta panašios paguodos, jis neturi supratimo apie tą džiaugsmą, kurį patiria krikščionis, ir todėl negali taip giliai tikėti amžinuoju gyvenimu kaip pastarasis. Atvirkščiai, jei jis bus iki galo atviras sau, jam teks prisipažinti, kad jis apskritai tuo netiki.

Yra dvi minimo netikėjimo formos, kurios liberalizme pakeičia tikėjimą – tai radikalusis protestantizmas ir humanizmas. Pirmojo liberalus požiūris į būsimąjį gyvenimą – deja, vis dažniau perimamas katalikų ir net stačiatikių – yra (kaip ir visa kita, kas susiję su dvasiniu pasauliu) minimalus tikėjimo išpažinimas, už kurio, tiesą sakant, slepiasi tikėjimas į nieką. Šiame požiūryje būsimasis gyvenimas virto „užtarnauto poilsio vieta“, kurion skubame po žemiško gyvenimo vargų. Niekas neturi apie jį tikslaus supratimo, nes tai, ką jie įsivaizduoja, tėra tik emocinė projekcija, paguoda tiems, kurie nenori stoti akistaton su savo netikėjimu.

Panašūs „dangūs“ – krikščioniškos terminijos ir sekuliarios mąstysenos susijungimo vaisius. Jo negalėtų pripažinti nė vienas, kuris suvokia, kad kompromisai tokiuose esminiuose dalykuose neįmanomi; tokiu vaisiumi nesusigundys ne tik giliai tikintis krikščionis, bet ir nuoseklus nihilistas. Tačiau humanizmo kompromisas dar mažiau įtikinantis. Jis net pretenduoja į tiesą, kad jo idėja atitinka realybę; tačiau visa tai – ne daugiau kaip retorika ar metafora. Humanistas visai nekalba apie dangų, bet samprotauja apie tai, kas „amžina“, dažniausiai – apie „amžinąsias vertybes“ arba apie „nemirtingą žmonijos dvasią“. Kyla pagrįstas klausimas: ar žodis „amžinas“ turi kokią nors konkrečią prasmę šiose frazėse? Humanistiniame stoicizme „amžina“ siejama su tokiu neapibrėžtu ir nepagaunamu turiniu, kad tai tampa neatsiejama nuo materialistinio ir deterministinio nihilizmo, kurie, ne be pagrindo – stengiasi sunaikinti patį humanizmą.

Bet kuriuo atveju – ar kalbėtume apie liberalų krikščionį, ar apie dar liberalesnį humanistą – jų nesugebėjimas patikėti amžinuoju gyvenimu yra nulemtas tos pačios aplinkybės: jie tiki tik šiuo pasauliu, jie neturi nei patirties, nei žinių, nei tikėjimo kitu pasauliu, ir svarbiausia – jei tiki tokiu dievu, KURIS NESUGEBA PRIKELTI MIRUSIŲJŲ.

Jie patys puikiai supranta, kad už jų retorikos slypi tuščia žemė, kurioje nėra vietos nei Dangui, nei amžinybei. Jų absoliučiai liberalus jausmingumas – dar ne transcendentinis, bet imanentinis jų mokymo šaltinis, - o jų lankstus protas netgi tą faute de mieux paversti pozityviąja apologija. Jų požiūriu, gyventi be amžinojo gyvenimo vilties ar be amžinos kančios baimės yra tiesiog didvyriška, tai yra herojiška akistata su realybe: kad gyventų „gailestingą“ gyvenimą šioje žemėje, liberalui nereikia tikėjimo dangumi ar pragaru. Štai kokia stipri liberalioji sąmonė, visiškai nepasiekianti mirties reikšmingumo.

Net jei nėra nemirtingumo, mano liberalas, vis vien įmanoma gyventi civilizuotai. Tačiau kur kas pagrįstesnė Ivano Karamazovo logika tvirtina, kad jei nėra nemirtingumo, tai viskas leista. Humanistinis stoicizmas įmanomas kai kurioms asmenybėms ir kai kuriam laikui, bet, deja, tik iki tol, kol jame slypintis nemirtingumo neigimas atsigręžia prieš jį patį. Liberalas gyvena kvailių rojuje, kuris neišvengiamai turi sugriūti tiesos akivaizdoje. Jeigu, kaip tiki liberalai ir nihilistai, mirtis yra asmens išnykimas, tai ir šis pasaulis, ir viskas, kas jame – meilė, gėris, šventumas, - kaip ir neegzistuoja. Kad ir ką darytų žmogus, jo veikla neturės globalių padarinių, ir visas tokio gyvenimo siaubas nematomas žmogui tik dėl jo paties pastangų apgauti save. „Viskas leista“, ir nei kito gyvenimo viltis, nei jo baimė nesulaikys žmogaus nuo pasibaisėtinų eksperimentų ar savižudiškų svajonių. Tada pildosi „pranašiški“ Nietzschės žodžiai, pasakyti apie naująjį pasaulį, kylantys iš panašios pasaulėžiūros:
„Iš visko, kas anksčiau buvo laikoma tiesa, negalima tikėti nė vienu žodžiu. Visa, kas kažkada buvo smerkiama kaip nuodėmė, kas buvo neleistina, nepadoru ar pražūtinga, šiandien žydi nuostabiausiais žiedais tiesos keliuose“.

Liberalo aklumas – tiesioginis nihilistinės, o konkrečiau – bolševikinės moralės pirmtakas. Pastaroji yra ne kas kita, kaip nuoseklus, sistemiškas liberaliojo netikėjimo įgyvendinimas praktikoje. Ironija slypi ten, kad būtent tuo metu, kai išsipildys pats karščiausias liberalizmo noras ir žmonija „išsilaisvins“ nuo transcendentinių normų naštos, kai dings net apsimestinis tikėjimas anapusiniu gyvenimu – būtent tuo metu toks gyvenimas, kokį jį įsivaizduoja liberalas ir kokio siekia, taps jam nepakeliamas, nes netikėjimo sukurtas „naujasis žmogus“ sugebės liberalizme įžvelgti ne ką lita, tik paskutinę tų „iliuzijų“, iš kurių taip stengėsi išsivaduoti pats liberalizmas griūtį. [ ... ]

Visoje liberalizmo pasaulėžiūroje, tai yra – jo teologijoje, etikoje, politikoje ir kitose srityse, kurios čia nebuvo minimos, tiesa „suminkštinta“, ji silpna, sujungta su kompromisu. Tiesa, kažkada buvusi absoliuti, tapo mažiau apibrėžta, jei ne visiškai sąlygiška. Galima kurį laiką išsaugoti tokios sistemos ir tiesos, kuria nesame tikri ar abejojame, vaisius, tačiau ant tokio netikrumo, ant reliatyvistinės doktrinos pagrindo negalima sukurti ko nors pozityvaus. Liberalizmas neturi ir negali turėti jokio filosofinio pateisinimo, jo apologija jei ne tiesiog retorinė, tai paprasčiausiai emocinė ir pragmatinė. Bet paradoksas kyla ne iš liberaliosios doktrinos neadekvatyvumo, o iš to fakto, jog patys liberalai visiškai išleidžia iš akių šį neadekvatyvumą.

Šis faktas, teisėtai sukeliantis liberalizmo kritikų įkarštį, turi tik vieną pateisinimą. Liberalo nedomina trūkumai ir prieštaravimai, esantys pačiuose jų filosofijos pagrinduose, nes pagrindinis jo interesas glūdi visai kitoje sferoje. Jis net nebando statyti politinės ir visuomeninės sistemos ant Dieviškosios Tiesos pagrindo, jei jis abejingas dangaus ir pragaro egzistavimui, jeigu jsi priima Dievą kaip gryną idėją, kaip kažkokią neaiškią bekūnę jėgą, tai tik todėl, kad jį kur kas labiau domina šio pasaulio tikslai ir uždaviniai, o visa kita atrodo jam miglota ir abstraktu. Liberalą gali dominti kultūra, švietimas, verslas ar tiesiog gyvenimo patogumai, bet visose šiose srityse jam neegzistuoja Absoliuto kategorija. Jis arba nesugeba, arba nenori galvoti apie visuotinius, globalinius dalykus. Absoliučios Tiesos troškulys dingo, jį prarijo sekuliarizmas. Liberaliajame pasaulyje tiesa visiškai suderinama su pasaulietiškumu. Bet „kiekvienas, kuris yra iš tiesos, klauso mano balso“ (Jn 18:37). Sąžiningai ieškantis Tiesos negali galų gale neatsidurti prieš pasirinkimą“ priimti ar atmesti Viešpatį Jėzų Kristų, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14:6). Tiesa, kuri save priešina pasauliui, yra priekaištas bet kokiam sekuliarumui. Liberalas, kuris mano, jog jo tokia Tiesa neliečia, primena turtuolį iš evangelinio palyginimo, apsunkusį nuo pasaulietinių interesų ir minčių ir nenorintį iškeisti jų į nuolankumą, skurdą bei nusižeminimą, kurie lydi tikrą Tiesos ieškotoją. Nietzsche paliko dar vieną apibūdinimą, tiksliau – komentarą savajam „Tiesos nėra“, o būtent – „Nėra atsakymo į klausimą kodėl?“. Taigi nihilizmas teigia, kad nėra galutinio atsakymo į esminius klausimus, t.y. nėra pozityvaus atsakymo; nihilistas yra tas, kuris pripažįsta tąjį „ne“. Yra du sutikimo su šiuo atsakymu būdai. Pirasis – kraštutinumų kelias, kai šis pasirinkimas išreiškiamas aiškiai ir tiksliai ir yra revoliucijų bei griovimo pagrindas. Tai ir yra grynasis – arba aktyvusis – nihilizmas. Nietzsche žodžiais tariant, „nihilizmas – tai ne šiaip sau tikėjimas, kad viskas yra verta pražūties; ne nihilistas dar ir pats spaudžia plūgo rankeną, pats prisideda prie sunaikinimo“. Tačiau yra ir nuosaikesnis – pasyvaus ir vidinio nihilizmo – kelias, apie kurį čia ir kalbame; tai liberalo, humanisto, agnostiko nihilizmas, kuris, sutikdamas su tuo, jog „Tiesa neegzistuoja“, nebekelia esminių klausimų.

Totalitariniai nihilistiniai režimai griebėsi negailestingai „perorientuoti“ savo liaudį, laikydami tai svarbiausia savo programos dalimi. Nedaugelis, patekusių į šį procesą, net ir per trumpą laiką išvengė jo įtakos: naktinio košmaro metu neišvengiamai prarandamas realybės ir tiesos jausmas. Subtiliu, „humanišku“ būdu toks „perorientavimas“ vyksta ir, kaip įprasta sakyti, „laisvajame pasaulyje“; beje jis nėra toks nuoseklus ir efektyvus kaip intelektualinėje šerdyje – akademiniuose sluoksniuose.

Čia išorinė prievarta pakeista vidiniu įsitikinimu, kurio esmė – paralyžiuojantis skepticizmas, paslėptas po „krikščioniško paveldo“ likučiais, kuriais, beje, tiki labai nedaugelis, o giliai tiki dar mažiau. Mokslininkai šiandien nusigręžė nuo pagrindinės savo pareigos – perduoti žmonėms Tiesą, o apsimestinis nuolankumas, besistengiant pridengti šį faktą rafinuotais plepalais apie „žmogaus proto ribotumą“, yra ne daugiau kaip eilinė nihilizmo kaukė, kuria noriai prisidengia ne tik šiuolaikiniai ekstremistai, bet ir liberalieji mokslinikų sluoksniai. Jaunimas, kol dar jo „neperkaustė“ akademinė terpė, vis dar trokšta Tiesos, bet jis mokomas ne Tiesos, o „idėjų istorijos“ arba nukreipiamas į „lyginamąjį mokslą“; reliatyvizmas ir skepticizmas, slypintys tokio mokymo pagrinduose, visiškai sunaikina bet kokį Tiesos troškimą.

Akademinis pasaulis – ir tai nėra neapgalvoti žodžiai, man juos nelengva ištarti – šiandien tapo griuvimo ir nuopuolio šaltiniu. Todėl, kad skaityti darbus ar klausyti paskaitas žmonių, kurie netiki Tiesa, yra pražūtinga, bet dar pražūtingiau, kai Tiesa pakeičiama švietimu ir mokslu, kurie, tapdami patys sau tikslu, tampa ne kuo kitu, tik Tiesos, kuriai jie turėtų tarnauti, parodija, fasadu, slepiančiu tuštumą. Pražūtinga tiesiog gyventi ir dirbti tokioje aplinkoje, kuri persmelkta klaidingo Tiesos supratimo, kurioje krikščioniškoji Tiesa laikoma nesuderinama su pagrindine akademine veikla, ir tie, kurie vis dar tiki Tiesa, turi labai nedaug galimybių pakelti savo balsą, kad būtų išgirsti toje skepticizmo jūroje, kurioje su malonumu pliuškenasi visa akademinė sistema. Blogis slypi, žinia, pačioje sistemos esmėje, kuri grindžiama netiesa, ir tik labai retai kai kuriuose tos sistemos nariuose – dėstytojuose, kuriems ši sistema leidžia ir kuriuos įkvepia skelbti netiesą. Liberalas yra tas, kuris prarado savo tikėjimą, o tikėjimo praradimas – tai pradžia pabaigos tokios tvarkos, kuri laikosi tokiu tikėjimu. Tie, kurie netikėdami bando išlaikyti tikėjimo prestižą, įteikia į rankas savo priešams galingą ginklą. O jiems patiems „metafoiškas“ tikėjimas yra savižudiškas. Radikalai puola liberalus iš visų pusių, o liberalų retorika negali jų pačių apsaugoti nuo smūgių ir aštrių kirčių. Šitaip puolamas liberalas žingsnis po žingsnio užleidžia savo pozicijas, yra priverstas pripažinti, jog kaltinimai teisingi, jis savo pozityvia tiesa nebegali priešintis tai negatyviai, kritinei tiesai. Pagaliau po ilgo, laipsniško atsitraukimo liberalas lyg staiga atsibunda ir pamato, kad senoji tvarka, neapginta ir bejėgė, buvo nugriauta, o naujoji, labiau „realistiška“ ir kietesnė, užėmė jos vietą. Liberalizmas yra pirmoji nihilistinės dialektikos pakopa; šitokia priklausomybė kyla iš to, kad liberalo tikėjimas yra tuščias, ir ši tuštuma sukelia gyvenime dar didesnę nihilistinę reakciją – reakciją, kurios pagrindu dar garsiau šaukiama apie „meilę tiesai“ ir kuri nuveda žmoniją į dar klaidesnius klystkelius. Ir tai yra antroji nihilistinės dialektikos pakopa, o būtent – realizmas. Juo čia vadinu bendrą sampratą, kurioje telpa įvairios „natūralizmo“ ir „pozityvizmo“ formos.

Iš rusų kalbos vertė Elvyra Kučinskaitė          
Šiaurės Atėnai, 1998.10.17, Nr.37 (431)          

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė