Pašaukimas be atgarsio: Apie literatūrinį nepripažinimą
Wilhelm Genazino

Pranešimas, skaitytas Vokiečių kalbos ir literatūros akademijos suvažiavime 2002 m.

Wilhelm Genazino Praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio pradžioje Williamas Faulkneris visiems savo kolegoms patarė turėti nuolatinį antrą darbą. Labiausiai tinka, kaip teigė Faulkneris viename interviu, koks nors amatas, pavyzdžiui, batsiuvio, staliaus ar kepėjo. Fizinį šių profesijų pobūdį Faulkneris laikė ne tik prasminga atsvara intelektualesniam pagrindinės profesijos - rašymo - darbui. Veikiau jis turėjo omeny ekonomines rašytojo profesijos krizes. Jeigu vieną dieną nebeliktų pakankamai pinigų nuomai ir duonai kasdieninei, rašytojus apsaugotų krizių neveikiamas, nerizikingas užsiėmimas. Maždaug dvidešimt metų prieš šį interviu, 1932-aisiais, Faulknerio kolegos Europoje Roberto Musilio padėtis pasidarė tokia dramatiška, kad jis jau norėjo kreiptis į visuomenę su viešu pagalbos prašymu. Antrašte "Daugiau nebegaliu" Musilis literatūros pasauliui norėjo pranešti: "Rašau apie save patį, tai pirmas kartas nuo tada, kai tapau rašytoju. Ką noriu pasakyti - pasakyta antraštėje. Aš visiškai rimtai (...). Manau, kad šią akimirką rastume nedaug individų, puolusių į tokią neviltį, išskyrus savižudžius, ir aš vargiai besugebėsiu išvengti šios ne itin viliojančios draugijos. Tai yra mano vienintelis įmanomas bandymas nuo to apsisaugoti".

Musiliui šio kreipimosi skelbti vis dėlto neprireikė, nes beveik tuo pačiu metu Berlyne įsikūrė Musilio draugija, rėmimo fondas, ketinęs reguliariai paremti jį aukomis. Anuomet Musiliu buvo didžiai žavimasi. Išleistas pirmas ir "Žmogaus be savybių" tomas rašytojui pelnė didelę šlovę ir pagarbą, tačiau labai mažai pinigų. Leidykla "Rowohlt" spaudė Musilį rašyti tęsinį, rašytojas nusileido ir paruošė 38 skyrius antrajam tomui, pasirodžiusiam 1933 metų kovą. Po kelių mėnesių Musilis paliko Vokietiją ir grįžo į Vieną. Ten irgi susibūrė Musilio draugija, nuolat teikusi jam pagalbą, tik, deja, nepakankamą. Musiliui taip niekada ir nepavyko atsikratyti nepritekliaus. Po šešerių metų, emigravęs į Šveicariją, jis taip pat buvo priklausomas nuo svetimos paramos. Ženevos kunigas Robertas Lejeune'as ir Šveicarijos vokiečių mokslininkų rėmimo fondas šelpė sutuoktinius Musilius ne vienerius metus. Įdomu, kad Musilis dėl skurdo kaltino save, bet vis tiek nieko nesiėmė. Viename interviu jis anuomet pasakė: "Kad nesi įžymus - tai natūralu; bet kad neturi užtektinai skaitytojų pragyvenimui - tai gėdinga".

Ši citata daug ką atskleidžia. Musilis nepasakė: "Kad neturi užtektinai skaitytojų - tai gėdinga". Jis pasakė: "Kad neturi užtektinai skaitytojų pragyvenimui - tai gėdinga". Tai reiškia: Musilis specialiai neišskiria socialinės dimensijos, galimybės gyventi iš rašymo; socialinės problemos jam - niekingas literatūrinio gyvenimo aspektas, apie jas atskirai net neverta kalbėti. Rašytojų, ypač pačių geriausių, savigarbą žeidžia jau vien pati socialinės rašymo problemos buvimo prielaida. Šių rašytojų savigarba vidujai majestotiška, o išoriškai neliestina ir bekompromisė. Kuo stipresnis vidinis majestotiškumo jausmas, tuo ryškesnis išorinis tikrovės neigimas. Lieka nuoga, su etika nederanti izoliacija. Su tokia literatūrinio gyvenimo konstrukcija susiduriame iki šiol. Taip pat sėkmės nesulaukusi, visą gyvenimą nepalenkiama Undine Gruenter (neseniai Paryžiuje mirusi) 1989 m. balandžio 28-ąją savo dienoraštyje rašė: "Konkrečiai: jeigu dabar man sekasi blogai, nes neturiu pinigų, tai yra mano socialinė kaltė, bet dėl to aš savo gyvenimo nekeisiu, o toliau rašysiu įprastus 150 puslapių per metus, tikiuosi, vis geriau".

Galimybė savo egzistenciją padaryti dvejopą šiems rašytojams visiškai svetima. Net ir Faulknerio idėja čia nepadės. Dvejopo gyvenimo pavyzdžių buvo (yra) ir vokiečių literatūroje. Priminsiu senesnius modelius - Josephą von Eichendorfą*) ir E.T.A. Hoffmanną, kurie dieną dirbo kaip juristai, o laisvalaikiu pasižymėjo kaip veiklūs romantikai; priminsiu Kafką, Döbliną ir Benną, kurių nebegalime įsivaizduoti be jų biurgeriškų profesijų. Musiliui būtų buvę visai nesunku pasekti Faulknerio idėja. Jis turėjo specialybę, buvo kvalifikuotas. Jis studijavo mašinų gamybą Brno aukštojoje technikos mokykloje ir būtų galėjęs visada įsidarbinti inžinieriumi. Bet Musiliui rašymas buvo vienintelė ir nedaloma, dvasiškai būtina veikla. Kūryba turėjo išreikšti jo asmenybės neliečiamybę, tai yra jo estetinę garbę. Garbė - tai pirmapradiškumo ir tyrumo siekimas. Tyrumas - neapčiuopiama ir todėl patologiškai "tąsi" sąvoka. Tyrumas nuolat reikalauja vis didesnio, dar tyresnio tyrumo. Šitaip tyrumas virsta begaline didybe, kaip ir šlovė, kuri neturi natūralių ribų. Kadangi Musilio amžininkų rašytojų garbės samprata buvo kitokia, jo akyse jie buvo tik niektauzos ir plunksnagraužiai. Jis viešai menkino Josephą Rothą, Lioną Feuchtwangerį ir Franzą Werfelį. Thomą Manną jis vadino rašytoju su aštriausiais kelnių kantais. Šalia jo nėra jokio kito rašytojo, kuris būtų taip totaliai atsiribojęs, ir nėra jokio kito rašytojo, kuris už tai būtų sumokėjęs tokią didelę kainą. Todėl galime teigti: nepelnyta Musilio nesėkmė iš dalies yra ir jo paniekos pasauliui bei išdidumo rezultatas, trumpai tariant, - ją lėmė uždarumo ir subjektyvumo faktorius.

Po vienu Italo Svevo sakiniu Musilis būtų entuziastingai pasirašęs: "Vienu žodžiu, be plunksnos laimės nėra". Garbės tyrumo (arba tyrumo garbės) idėja šiame sakinyje turi ir biografinį pagrindą. Svevo mano, kad rašymas ne tik turi būti nepriklausomas, bet ir suteikti orumo kasdienybei, iš rašymo jis tikisi, - mums nejauku ištarti tą žodį, - "laimės". Dar labiau pervertinti rašymą vargu ar įmanoma. Būdamas 37-erių, 1892 metais Svevo vienoje nežymioje savo gimtojo miesto Triesto leidykloje išleido pirmąjį romaną "Una vita" ("Gyvenimas"). Tai romanas apie tarnautoją, norintį tapti rašytoju, šedevras, kurį Italijos kritikai ignoravo, jei nekalbėsime apie keletą vietinės reikšmės atsiliepimų. Po šešerių metų, 1898-aisiais, pasirodė antrasis Svevo romanas "Senilit?" ("Senatvė"). Italų kritikai ir šįkart neatkreipė dėmesio į rašytoją ir jo naują knygą. Neįvertinimas turėjo pasekmių, dėl kurių iki šiol pikta. Svevo jautėsi asmeniškai įžeistas, - prisiminkime, kad iš kūrybos jis tikėjosi laimės, - ir dvidešimt penkeriems metams pasitraukė iš literatūrinio gyvenimo. Jo dienoraštyje rasime ne vieną kartėlio kupiną frazę, pavyzdžiui, šią: "Tą juokingą ir kenksmingą dalyką, vadinamą literatūra, išroviau iš savo gyvenimo".

Iš šiandienos perspektyvos galime teigti: dėl Svevo nutilimo kaltas Italijos kultūros procesas, kurio Svevo netoleravo. Tik iš karto turime pridurti: apčiuopiamas, organizuotas kultūrinis, literatūrinis procesas neegzistuoja - nei Italijoje, nei kur kitur. Kultūra, kaip visuma, neturi subjekto, taigi neturi ir logikos; ji prasmingai nejuda į priekį nei chronologiškai, nei estetiškai, nei socialiai; netgi kyla klausimas, ar ji apskritai juda į priekį, o ne pusiau aklom arba aklai dausinėja po istoriją. Kaip minkštakūnis, išsipučianti ir vėl ištuštėjanti kultūra neturi centro, o tai reiškia: jos vardu nuolat kas nors priimama, kas nors atmetama, kas nors vilkinama ir kas nors sužlugdoma, bet dėl to niekas neturi jaustis atsakingas. Kitaip tariant: jokia kultūra nesuteikia teisės tikėtis pagyrimų, netgi teisės į recepciją. Svevo atveju prieš pat finalą vis dėlto įvyko persilaužimas. Seniai neberašantis, klestintis pramonininkas Svevo pradėjo lankyti anglų kalbos pamokas Trieste ir ten kaip pagyvenęs "Berlitz" kalbų mokyklos mokinys sutiko tariamai nieko nenutuokiantį anglų kalbos mokytoją Jamesą Joyce'ą. Joyce'as pasakė Svevo (taip rašo Richardas Ellmannas Joyce'o biografijoje): "Ar žinote, kad esate neįvertintas rašytojas! Romane "Senilit?" yra vietų, kurių net Anatole'is France'as nebūtų parašęs geriau". Joyce'as iš tiesų pasirūpino, kad "Dzeno prisipažinimai", trečiasis ir paskutinis jo apstulbusio mokinio romanas, būtų įvertintas tarptautiniu mastu. Dabar galima paklausti: ar Joyce'o pripažinimas neatsveria italų kritikų ignoravimo? Svevo yra vienas iš tų daugelio rašytojų, kurie po mirties sulaukė keliagubai didesnės šlovės, negu gyvi būdami. Tiesa, pomirtinė šlovė šiek tiek atsiduoda paguodos prizu ir surūgusiu pienu; iš esmės ji yra tik aromatas vėlesnėms kartoms privilioti. Čia pamatome, kad šią problemą gaubia miglos. Kas, tiesą sakant, yra sėkmė ir kas yra nesėkmė? Ar būti publikuojamam - jau sėkmė, o gal būti publikuojamam, bet sulaukti tik tylos - jau nesėkmės pradžia? Ar būti recenzuojamam - sėkmė? Ar būti gerai recenzuotam - sėkmė? Ir dar negalima pamiršti: ar tai, kad literatūra, net ir pati geriausia, nėra bendra visuomenės reikmė, nereiškia didžiulės nesėkmės? Visi šie klausimai susiję su pripažinimo problema. Bėda ta, kad rašytojas tikisi kitų pripažinimo, pats negalėdamas tų kitų pripažinti. Hegelio nuomone, toks vienpusiškumas pasmerkia žlugti arba tapti nelaimingam. Hegelis pripažinimą apibūdina kaip abipusę veiką: "Savimonės pripažįsta save pripažindamos viena kitą". Šiame sakinyje Hegelis mums nori parodyti moralinio gesto dviprasmiškumą. Žmonės ne tik pripažįsta vieni kitus, jie ir save pačius gali pripažinti tik tada, kai juos jau pripažino kiti. Daugumai rašytojų tokie patogūs pripažinimo santykiai tolimi kaip dangus. Pavienis rašytojas negali anonimiškai ir iš anksto pripažinti tų, kurie galėtų pripažinti jį ir jo kūrybą. Jį pripažįstantiesiems jo pripažinimas netgi nereikalingas. Trumpai tariant: nedidelės pripažinimų pasiūlos toli gražu neužtenka visiems, beveik negalintiems dirbti be pripažinimo. Jeigu pripažinimo nesulaukiama, rašytojui (pavyzdžiui, Musiliui, Svevo) tenka pripažinti pačiam save; tai nesveikas užsiėmimas, kuris daugelį rašytojų paverčia ekscentrikais.

Keista, kad, kalbėdami apie nepelnytą neįvertinimą, visų pirma pagalvojame apie nepastebėtus romanistus. Dramaturgus ar poetus, jau nekalbant apie dramaturges ar poetes, tarsi automatiškai turime omeny. Keista, nes sunkiai suvokiama, prozininkės ir dramaturgės iš Ingolštato Marie Luise Fleisser nesisekimo istorija. Fleisser iškilo anksti. 1926 metais Vokiečių teatre Berlyne įvyksta jos pjesės "Skaistykla Ingolštate" premjera. Tuo metu autorei 25 metai. Jau po dvejų metų, 1928-aisiais, Dresdeno komedijos teatre pastatoma kita jos pjesė "Pionieriai Ingolštate". Paskui, 1929 metais, ją inscenizuoja Brechtas teatre "Theater am Schiffbauerdamm". Brechtas savavališkai perdirba tekstą. Marie Luise Fleisser tuos pakeitimus vėliau aprašė taip: "Brechtas tą sceną, kurioje Berta netenka nekaltybės ir kuri turėjo būti vaidinama užkulisiuose, perkėlė į skuduru uždengtą, ritmingai judinamą dėžę (tikriausiai idėja iš filmo, inspiruota Chaplino). Šita detalė, (...) gimnazistų scena bei Korlio ir Frydos dialogas (apie venerines ligas) vėliau buvo išbraukti, policijai pagrasinus uždrausti premjerą (...)".

Dirbtinis skandalas sukelia kalbas apie Brechtą ir jo teatrą, galbūt net padeda pjesei, bet pakenkia rašančiai asmenybei Marie Luise Fleisser, literatūroje žengiančiai pirmuosius žingsnius ir, - tarkime taip, - labiau reikalingai kolegiško palaikymo nei teatro akibrokštų. Brechto (tikriausiai) gero linkintis bandymas paskubinti sėkmę tampa Marie Luise Fleisser ilgai trukusios nesėkmės užuomazga. Išsigandusi rašytoja pabėga atgal į Ingolštatą ir pasineria į miesčionišką santuoką, iš kurios kaip dramaturgė vėl išnyra tik 1970 metais. Tai reiškia, kad dramaturgė Marie Luise Fleisser daugiau nei keturiasdešimt metų neegzistavo. Rašytoja nusakė tris savo pasitraukimo priežastis. Viename laiške 1973 m. ji rašė: "1946 m. mano pjesės "Karolis Stiuartas" ir "Stipri giminė" mėtėsi dykos (...). Vokietijos teatrai po karo iš principo statė tik užsieniečių pjeses, motyvuodami poreikiu pasivyti tai, kas praleista. Jie nejautė jokio įsipareigojimo rašytojams, kurie nacistiniu laikotarpiu buvo nugrūsti į užmarštį". Tame pačiame laiške skaitome antrą, nuo pirmojo gerokai nukrypstantį, paaiškinimą: "Šeimyninės pareigos ir pastangos pragyventi mane taip užgujo, kad neturėjau kada rašyti naujų pjesių". Trečiąją, ko gero, lemiamą priežastį randame jos autobiografinėje apybraižoje. Ten parašyta: "Didžiausias Vupertalio (teatralų - W.G.) nuopelnas tas, kad jie įveikė mano drovumą..."

Marie Luise Fleisser tik savo kūryboje buvo drąsi padauža. O praktiniame gyvenime ji buvo nepaprastai baikšti. Ji manė, jog yra pamiršta, nors de facto taip nebuvo. Šeštojo dešimtmečio pradžioje ji gavo keletą nedidelių premijų, o 1953 metais - ir Bavarijos dailiųjų menų akademijos premiją. Net jos gimtasis miestas Ingolštatas, kurio meras 1929 m. ją iškoneveikė viešai, nustebino ją 1961-aisiais įsteigta paskatinamąja premija. Ne, Marie Luise Fleisser nebuvo išstumta; jos pjesės tiesiog nebuvo statomos. Mūsų kultūrinis gyvenimas gali rašytoją vertinti ir kartu jį - arba ją - palikti dulkėti. Marie Luise Fleisser nebuvo lemta įsiveržti kaip kultūros kometai į pokario visuomenę ir imtis savo pačios rinkodaros. Ir kaltų čia nėra.

Ar kas nors išdrįs Hermanną Brochą pavadinti neįvertintu rašytoju? O ar galėtume dabar įsivaizduoti nepripažintą Bertoltą Brechtą? Abu rašytojai turėjo gana panašias intencijas - vienas, susijusias su socializmu, kitas - ne; abiem rūpėjo patobulinti Vidurio Europą, vienam - politinėmis, kitam - etinėmis priemonėmis. Brechto gyvenimas, nepaisant vargo ir emigracijos, - įžūlumo pavyzdys, o Brocho gyvenimas, nepaisant turtingos kilmės, - pavyzdys nusivylimo, kurį pirmąkart patyrė, kai pirmoji jo knyga buvo išleista tik jam sulaukus 45-erių. Ar galime tvirtinti, kad pavėluota pradžia kalta dėl visų kitų vėlavimų? Brocho trilogija "Somnambulai" kultūrai visiškai priešiškoje ketvirtojo dešimtmečio pradžios atmosferoje savo skaitytojų rasti negalėjo. Jo pagrindinis kūrinys, "Vergilijaus mirtis", 1945 metais pasirodęs iš karto ir vokiškai, ir angliškai, buvo pastebėtas tik mėgėjų, kaip ir ankstesnės jo knygos. Iki gyvenimo pabaigos Brochas buvo privatus rašytojas privatiems skaitytojams. Brocho draugas Eliasas Canetti rašytojo penkiasdešimtmečio proga 1936 m. lapkričio 12 dieną Vienoje pasakė nuostabią, bet su faktais prasilenkiančią kalbą. Canetti teigė, kad "turime gerbti Brochą kaip vieną iš nedaugelio reprezentatyvių mūsų meto rašytojų".

Šie faktai šiandien mus priverčia pasitrinti akis. Tai - regimybė aukštybėse, kur mėgo sklandyti abu rašytojai. De facto Brochas jokiais atžvilgiais nebuvo reprezentatyvus; jis buvo tas, kas anuomet buvo dauguma gerų rašytojų, - visuomenės "benkartas", kurio niekas nenorėjo ir kuriam savo dalį teko išsikovoti sunkiu rašymu. Moralistui Brochui neangažuotas rašymas buvo nusikaltimas, kaip rašė 1935 m. savo paskaitoje apie Joyce'ą, - "neatsakinga privati kūryba", su kuria jis nenorėjo turėti nieko bendra. Mes pripažįstame (ir gerbiame) jo norą būti naudingam bendruomenės dvasiai, mes žavimės jo pastangomis apsaugoti individą nuo plintančio absurdo. Todėl Musilio, Svevo, Fleisser, Brocho (ir dar trijų tuzinų kitų) pavardės įkūnija bendrą skausmą - be gailesčio persekiojantį visą ilgą kultūros šimtmetį. Roland'as Barthes'as rašymą pavadino "bergždžiu eikvojimusi". Už banalaus šios frazės lengvumo slypi tikra neviltis dėl atvirkščiosios literatūros pusės. Rašytoją, ieškantį prasmės dėl kitų ar apskritai prasmės, tiek anais laikais, tiek dabar tučtuojau apsiaučia tos prasmės vienatvė, prasmė jį dvasiškai nutolina nuo plačiosios visuomenės, nors kaip tik jai jis ir norėtų tarnauti. Visi angažuoti rašytojai nenori susitaikyti su tuo, kad jų kūryba yra tik bandymas prie rašomojo stalo pamėgdžioti kūrimo aktą. Kaip kūrėjai jie panašėja į sufantazuotą dievą, kuris buvo ir yra toks pats nevykėlis kaip ir jo mėgdžiotojai. Kūryba praranda vertę rankose tų, kuriems ji buvo skirta kaip dovana. Kūryba ir kūriniai yra bergždi, jeigu jie neįvertinami. Tada kūrinys yra tarsi dovana, kurios niekas nepriima. Kūrinys bergždžias, kai nepasiekia adresato ir grįžta pas nebyliai nirštantį savo kūrėją.

Buvau draugiškai paprašytas kalbėti ne ilgiau kaip 20-25 minutes. Šis laiko limitas išvaduos jus ir mane, neleis man stovėti čia iki rytojaus ir vardyti vis naujus vardus bei kitus argumentus, kuo literatūra rizikinga. Mat kai aš savo sąrašą baigčiau, atsistotumėte jūs ir iš kultūros archyvų ištrauktumėte kitus vardus ir kitus argumentus. Ir kai baigtume kalbėti apie mirusiuosius, tik tada prasidėtų tikrasis lamento, nes turėtume atsigręžti į gyvuosius. Iš karto turėčiau paklausti, kodėl Gerhardas Meyeris neparduoda bent pora šimtų knygų per metus daugiau; kodėl groteskiškas Roro Wolfo kūrinių komiškumas neužkrečia linksmybių ištroškusių masių; ir kodėl nuostabiosios Friederike Mayröcker vis dar nėra labiausiai perkamų knygų sąrašuose.

Visų šių atvejų priežastis ir paaiškinimus kaipmat galėtume pateikti, bet galų gale vis tiek turėtume pripažinti, kad nepripažinto talento problema yra be išeities, ji tik sukelia keletą neurotinių refleksų. Dar prieš porą metų turėjau prieštaringą įprotį rašytojams, kuriais žaviuosi, pasakyti, kad kaip tik skaitau jų naujausią knygą. Šitaip daugybę kartų prasikaltau ne tiek melu, kiek gana rizikinga rūpinimosi forma. Šių rašytojų knygos iš tiesų gulėjo mano namuose, ir aš tikrai norėjau jas perskaityti, tik vėliau, kai būsiu parašęs savo paties knygas ir turėsiu daugiau laiko. Iš tikrųjų tik norėjau, kad vienas ar kitas rašytojas neleistų dienų taip ir neišgirdęs bent vieną kartą, kad jo knyga pasiekė bent vieną skaitytoją. Tai buvo, jeigu norite, profesinis vienašališkumas, o gal tik profesinės baimės išraiška, kurios protu neįveiksi. Laimė, man pavyko to įpročio atsikratyti; vis dėlto jis mane pamokė, kad kiekvienas rašantysis yra savo paties iliuzijų kūrėjas ir kad net rašytojai neturėtų patarinėti rašytojams.

Iš vokiečių kalbos vertė JURGITA MIKUTYTĖ       

Šaltinis: Literatūra ir menas, 2006-02-10 nr. 3082  


*) Jozefas Eichendorfas (Joseph Freiherr von Eichendorff, 1788-1857) – prūsų poetas ir prozininkas romantikas. Išgarsėjo apysaka „Apie vieno dykinėtojo gyvenimą“ (1826). Jo lyrika ypač dažnai panaudota muzikos kūriniuose (Šumano, Mendelsono, Volfo, R. Štrauso ir kt.). Nuo 4-o dešimtm. užsiėmė literatūros istorijos tyrinėjimais ir vertė iš ispanų kalbos.

Apie autorių

Vilhelmas Genacino gimė 1943 metais Manheime, Vokietijoje. Studijavo germanistiką, filosofiją ir sociologiją. Baigęs studijas dirbo žurnalistu, žurnalų redaktoriumi. Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios - laisvas rašytojas. Gyvena Frankfurte. Rašo romanus, apsakymus, esė, radijo pjeses. Iš viso išleido daugiau nei 20 knygų. 1997-1998 m. dėstė poetologiją Padeborno universitete. 1990- aisiais už romaną "Dėmė, striukė, kambariai, skausmas" gavo Brėmeno miesto literatūros premiją, 1998 m. - Didžiąją Bavarijos dailiųjų menų akademijos literatūrinę premiją už romaną "Šviesa dienoje išdegina skylę", 2001 m. - Kranichšteino literatūrinę premiją už visą kūrybą. 2004-aisiais apdovanotas prestižiškiausia Vokietijoje Georgo Büchnerio premija. Savito stiliaus rašytoją, labai vertinamą veikiau literatūros gurmanų ir ne itin plačiai žinomą, išgarsino 2001 m. išleistas romanas "Skėtis šiai dienai". Pačiam autoriui netikėtai romanas sulaukė ypatingo ne tik kritikų, bet ir plačiosios publikos dėmesio.

"Skėtį šiai dienai" lietuvių kalba 2005 m. išleido leidykla "Alma littera". Goethe's instituto kvietimu Genazino dalyvavo Vilniaus knygų mugėje 2005 m. vasario 23-26 dienomis.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis