Keistuolio fenomenas šiuolaikiniame mene
Arūnas Uogintas

Autoriaus piešinys Netoli Šeduvos esančioje gyvenvietėje su studentais plenero dalyviais ruošėmės kurti laužą. Norėjome padaryti paaukštinimus, kad galėtume ant iešmų kepti mėsą, bet niekaip neradome akmenų. Vėliau vietos gyventojai mums paaiškino, kad akmenis renka toks senukas – lyg ir ruošiasi kažką statytis šalia savo bendrabučio. Miestelio žmonės kartais jo surinktų akmenų krūvas ištampo, nes pyksta, kad šios gadina nepriekaištingą gatvelės vaizdą. Tačiau senukas vėl tų akmenų prisirenka, kasa duobes ir akmenis dėlioja tam tikra tvarka. Kaip pasakytų koks postmodernizmo filosofas, „nepritapėlį" šie „tvarkingi" žmonės išmeta į santykinai tuščią erdvę – jiems nereikia šios keistai besielgiančios „vargo skruzdėlytės". Suformuota tam tikra miesčioniškos laisvės samprata: atseit yra miestelyje vieša vieta, tarkim, kultūros namai – eik ir žaisk ten, bet neteršk mūsų gatvelės, nes mes žinom, kas yra gražu ir dera. Ir niekam neįdomu, kad senukas šalia savo gyvenamo plotelio rengia kažką panašaus į performansus ar akcijas...

Prisimenu prof. Vytenio Rimkaus*) pasakotą istoriją apie tokį Jonelį, kuris II pasaulinio karo metais vaikščiojo po Šiaulius. Žmonės jį savotiškai globojo. „Na, Joneli, tu ir apžėlęs", – žiūrėk, kviečia kirpėjas. Kažkas pavalgydina, kitas kelnes palopo – taip ir vaikšto šis „palaimintasis" po Šiaulių centrą tarytum koks miesto vaikas. Deja, istorija baigėsi tragiškai. Užėjus vokiečiams, vyrai buvo verbuojami į armiją, bet niekas savanoriais nėjo, o miesto nelaimėlis nebijojo užsivilkti naujos uniformos (karininkas nepastebėjo, kad rengia psichikos ligonį) ir vaikščiojo po Šiaulius lyg besislapstančių gyventojų sąžinė, kol rusai jį nušovė kažkur prie ežero kaip vokiečių kareivį.

Panašią istoriją pasakoja ir Horstas Günteris Benkmannas**) knygoje „Gilge". Tai knyga apie Mažosios Lietuvos pamario kaime Gilijoje (rus. Matrosovas) gyvenusio eigulio likimą. Labai mažo ūgio (1,34 m) Georgas Norweischas (Jurgis Norvaiša) buvo vienas įdomiausių eigulių Prūsijoje. Briedžių medžioklėse jis lydėdavo kaizerį Vilhelmą II, generolą feldmaršalą von Hindenburgą, generolą Ludendorfą ir vieną iš Hitlerio monstrų Hermanną Göringą. Jurrei – taip eigulį vadindavo kaimo gyventojai – virtuoziškai pasakodavo įvairias istorijas, o kartą, pragėręs iš paties reichsministro gautus premijinius, nepabūgo sukeverzoti laiško ir paprašyti dar. Keista, tačiau jis gavo piniginę perlaidą ir dar odinę striukę bei binoklį dovanų. Prasidėjus karui, niekur nesitraukė ir buvo nušautas, nes visada dėvėjo eigulio uniformą...

Savisauga, baimė dažniausiai gelbsti žmogų, tačiau keistuoliai, nelaimėliai elgiasi taip, lyg neturėtų baimės jausmo, ypač vykstant kataklizmams, pasikeitimams. Jie tarytum „aukojami" legendai, pasakai, o vėliau tomis istorijomis mes lyg ir gydomės savo susipainiojusią sielą ar mokome vaikus...

Mums dažnai svarbi šių keistų žmonių reakcija į visuomenės reiškinius, todėl mes juos visada stebime. Prisimenu, prieš 20–30 metų po Šiaulius vaikščiodavo toks nelaimėlis, rankomis užsidengęs galvą – vis dairydavosi, kad kas nenukristų. Man atrodė, kad savo ligotomis rankomis jis saugo ir mane nuo kažkokių iš dangaus krentančių bėdų, ir kažkaip neramu būdavo, kai ilgiau mieste jo neišvysdavau. Neretai tie žmonės ne šiaip sau vaikšto po miestą – kai kurie turi ir savo vaikščiojimo ciklą...

Norėčiau prisiminti dar vieną „palaimintąjį" – Bronelį, sūnų moters, kuri savo name nuomojo mums kambarį. Tėvai pasakojo, kad „nuprotėti" jis pradėjo per sugrįžtuvių iš sovietinės armijos vaišes, kai netikėtai atsistojo ir garsiai ėmė teisintis nesamam karininkui. Vėliau tie priepuoliai dažnėjo, ir jis visai paniro į savo pasaulį. Augdamas kartkartėmis jį matydavau mieste išsidraikiusiais žilais plaukais vis kažkur skubantį. Atkišęs į priekį kaklą, lyg su kupra pasišokinėdamas vis bėgo ir bėgo... Kartą visai netikėtai pamačiau jį geležinkelio stoties aikštėje ir viską supratau – jis stovėjo vėjyje besiplaikstančiais plaukais, sukryžiavęs rankas ant krūtinės ir paklaikusiu, bet laimingu žvilgsniu sekė pro šalį bildantį traukinį... Paskui apsisuko ir ramiai nuėjo.

Tie žmonės turi tam tikrą savo „apeigų" ciklą. Gal tai ir skatina kai kuriuos menininkus, pvz., dailininkus ar muzikantus (žodžiu, profesionalus), ieškoti panašios raiškos formos. Kaip žinom, profesionalaus dailininko R. Bičiūno įkvėpėja yra jo motina, primityviojo meno atstovė. Panašiai ir tie keistuoliai savaip pasiūlo (aišku, netiesiogiai) kokios nors srities profesionalui tam tikrą meninės raiškos būdą. Tarkim, dailininkas D. Liškevičius fotografuojasi stovėdamas ant galvos aukštyn kojomis vis prie kito „pasaulio centro". Žurnalistė R. Mikšionienė rašo, kad dailininkas, netikėtai atsistojęs ant galvos kokioje kavinėje ar aludėje ant stalo, atrodo tarytum visą pasaulį laikantis Atlantas, užsivertęs ant savo gležnų pečių Žemės rutulį. Graži metafora.

Pavykusią meninę akciją aiškina profesionalūs menotyrininkai, ji dokumentuojama ar komentuojama spaudoje. Tačiau kiek jėgų prireikia panašiai akcijai aprašyti, kai prašai pinigų naujam projektui! Prisimenu interviu vienoje Rusijos televizijos laidoje su garsiuoju Olegu Kuliku, kuris kažkokioje bienalėje nuogas, prisirišęs prie narvo, lojo ir kandžiojo lankytojus. Žurnalistas pasakė, kad tai iš tiesų tebuvo mistifikacija, ir nors daug kam tai atrodė drąsu, žiniasklaida šią akciją pateikė tik kaip kuriozą, tad ar nebuvo kvaila taip tiesmukai elgtis? „Gal ir kvaila, – atsakė dailininkas, – bet už tuos pinigus, kuriuos tokiu būdu uždirbu, aš savo motinai pamaskvėje nupirkau namą..." Šiuolaikiniam menininkui visai normalu šokiruoti, elgtis taip, kaip elgiasi lyg ir ne viso proto žmogus (bent jau taip mano, sakykim, neintelektualioji žmonijos dalis). Gal panašiai stebino ir Rubensas ar Rafaelis, tapydami užsakomuosius paveikslus. Laikai keičiasi, visai kitokiomis meno formomis reikia belstis į žiūrovo pasąmonę, gal tos formos ir turi būti tokios atviros, šiurkščios ir pan. Juk tapybos, grafikos ar skulptūros kūriniai dabar dažnai vertinami tik kaip interjero elementai. O gal menininkui lyg aktoriui dabar tiesiog reikia greitesnės žiūrovo reakcijos, plojimų ar švilpimo, ovacijų ar paniekos?

Nenoriu reikšminga mina nieko neigti ar teigti, nes ir pats esu dalyvavęs panašiose akcijose – kad ir tuose pačiuose Šiuolaikinio meno centro performansų festivaliuose, „ArMadoje" Užupyje ar kasmetiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Virus" Šiauliuose.

Pats lyg ir atlieki to „palaimintojo" akcijos mistifikaciją, tai tėra mistifikacija, kad ir kiek tikro kraujo – savo ar svetimo – nuleistum... Neneigsiu, malonu būti netikro pranašo vietoje, kai žinai, kad nusivalysi dažus, nusimesi plunksnas ir grįši į ramius namus...

Bet gal neužtenka vien žvilgsniu palydėti tuos „pažymėtus" žmones, gal reikia pabūti jų kailyje ar jų raiškos būdu pasakyti visuomenei lemties žodžius, o gal tik pažaisti jų skausmu...

Šaltinis: Šiaurės Atėnai. 2005-12-17 nr. 777  


*) Vytenis Rimkus (1930) - dailininkas, menotyrininkas, mokslo ir visuomenės veikėjas Šiauliuose. Nuo 1946 m. kalėjo Rešiotų lageriuose, o grįžęs 1958 m. baigė Leningrado I. Repino dailės inst-tą. Paskelbė per 2000 publikacijų, parašė 20 knygų. Yra surinkęs gausią Šiaulių istorijos leidinių, periodinės spaudos, atvirukų kolekciją.

**) Horstas-Giunteris Benkmanas (Horst-Gunter Benkmann, 1915-1996) – vokiečių teisininkas ir Rytų Prūsijos istorikas (gimęs Karaliaučiuje).

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis