![]() |
| |||
![]() | ||||
|
Erazmo Stelos paraštėse
Kaip rašoma Erazmo Stelos kronikoje "Apie Prūsijos senovę", arba De
Borussiae antiquitatibus, (1518 m.) "vėliausiai į sritį atsikraustė prūsai
tautos, kurios, Ptolemėjo liudijimu, gyveno prie Rifėjų (Ripheos) kalnų, kur jie
plačiai išsidriekia į šiaurę, netoli tos vietos, kur iš jų išteka Tanaidė" (Tanais)
(BRMŠ II 19, vertė Eugenija Ulčinaitė) ... Rifėjų (Rimfėjų) kalnai tai Uralas,
antikos ir ankstyvųjų viduramžių geografijoje laikytas skiriamąja riba tarp
Europos ir Azijos, vieta, iš kurios išteka Donas (Tanais, Tanaidė), arba ir tai
nereti atvejai apskritai kažkoks kalnagūbris Rytų Europoje, slenkantis iš rytų į
vakarus; kartais tai kiek mitologiškas vaizdinys, galintis reikšti ir abstraktesnius
kalnus; tapatinimas su Uralu nėra būtinas, tai gali būti ir Valdajaus aukštumos.
Yra atvejų, kai Rifėjai (Riphei, Ripheus, Rifei, Rifrei, Riffei) reikštų veikiau
Karpatus, plg. Ammiano Marcelino liudijimą (Res Gestae, XXII 38, 40): ubi
Rifaei deficiunt montes, habitant Arimfaei, iusti homines placiditateque cogniti,
quos amnes Chronius et Vistula praeterfluunt; iuxtaque Massagetae, Halani et
Sargetae, aliique plures obscuri, quorum nec vocabula nobis sunt nota, nec
mores..., t. y. "...kur baigiasi Rifėjų kalnai, gyvena arimfėjai, teisingi ir
taikūs žmonės. Pro tuos kalnus prateka Chrono ir Vyslos upės. Šalia [arimfėjų]
gyvena masagetai, alanai, sargetai ir daugybė kitų tautų, kurių nei kalba, nei
papročiai [mums] nėra žinomi..." (BRMŠ I 153, vertė E. Ulčinaitė). Čia jau veikiau
Karpatai arba mitologizuoti kalnai, arba menami kalnai, atsiradę dėl geografinės
painiavos ir siejantys kelių tikrų kalnagūbrių vaizdinius. Rifėjų kalnai, pro kuriuos
prateka Vistula ir Chronas (Nemunas arba Prieglius), aiškiai rodo, kad Marcelino
liudijime tai ne Uralas, net labai laisvai traktuojant. Bet dažniausiai Rifėjų kalnai
suvokiami kaip Dono ištakų kalnai ir siejami su Europos bei Azijos riba ir Uralu,
plg. Titas Pomponijus Mela veikale "Apie pasaulio padėtį", parašytame apie 44 m.
(originalas turi du pavadinimus De situ orbis ir De chorographia), mini
"patį Tanajų, besiveržiantį nuo Rifėjaus kalno", ipse Tanais ex Riphaeo monte
deiectus (Mela, I, 115), arba Plinijus, brėždamas liniją nuo Pajuodjūrio ir
Meotidės (Azovo jūra) iki Rifėjų kalnų, pradeda žvelgdamas iš pietų šiaurėn:
lacus ipse Maeotis, Tanain amnem ex Ripaeis montibus defluentem accipiens,
novissimum inter Europam Asiamque finem, "pats Meotidės ežeras,
priimdamas į save Tanajaus upę, nutekančią iš Ripėjų kalnų, paskutinę ribą,
esančią tarp Europos ir Azijos" (Plinijus, Historia naturalis, IV, 78) ir pan.
Ankstyvųjų viduramžių autoriai šią tradiciją tęsė, plg. Jordano "Getikos" teiginį
apie Rifėjaus kalnus, esančius Skitijos viduryje, iš kurių išteka Tanajus, įtekantis į
Meotidę (Getica, 32), dažniausiai tai tikrai Uralas ir ši nuomonė nuo antikos ir
viduramžių pereina į šiuolaikinę geografiją. Stela, pasakodamas apie prūsų
protėvynę, priima Rifėjų kalnų kaip Uralo, Tanajaus (Dono) ištakų, versiją, kurią
jis sakosi imąs iš Klaudijo Ptolemėjo, ir tikriausiai kalba apie boruskus, plg.
Ptolemėjo vardijimą: ...Borusci usque ad Ryphaeos montes. Stela teigia,
jog senasis Prūsijos pavadinimas yra Borusija, vadinasi, atvykėliai tai boruskai,
o šnekamojoje kalboje, iškritus vienai raidei, atsirado Brussia, arba
Prūsija.
Grįžkime prie Ptolemėjo vardijimo, kurio eiliškumas mums įsidėmėtinas ir be
Stelos, drąsiai Dono aukštupio gentį priskiriančio būsimiems prūsams, t. y.
baltams. Tik, regis, Stela ne taip jau aštriai nuklysta nuo tikėtinumo. Mat
Ptolemėjas boruskus pamini sąrašo gale, rytinėje genčių grandinėlės dalyje,
tačiau ta grandinėlė prasideda nuo baltiškų teritorijų, bent jau nuo Venedų
įlankos, t. y. Baltijos jūros, plg.: "Toliau prie Venedų įlankos palei vandenyną
gyvena veltai. Už jų hosijai, toliau karbonai, kurie labiausiai krypsta į šiaurę [...].
Nuo jų kiek į rytus yra kareotai ir salai, už kurių agatyrsai. Toliau aorsai ir
pagaritai. Už jų savarai ir boruskai iki pat Rifėjų kalnų" (BRMŠ I 151). Jei
pradėsime nuo kareotų ir salų, kurie neturėtų kilti didesnių abejonių yra
kuršiai ir sėliai, greta kurių minimi agatyrsai irgi priklauso jei ne baltams, tai jų
nuolatiniams kaimynams, minimiems šalia nuo pat Herodoto. Dėl aorsų neaišku,
bet tai greičiausiai skitai, arba sarmatai, o pagaritai primena herulus, gerulus,
prūsų Pogezaną, Pomezaniją, Pagirį/Polesę ir tikriausiai būtų herulų/gerulų
protėviai, šalia jų savarai, apie kuriuos atskira kalba, ir toliau boruskai.
Ptolemėjas išskaičiuoja gentis, kurių mažų mažiausiai pusę galima identifikuoti
kaip baltiškas. Juolab kad jos gyvena tame plote, kur archeologai ir kalbininkai
skiria išnykusias rytų baltų gentis bei archeologines kultūras. Tai šiaurinis ir
šiaurrytinis baltų pakraštys, apie kurį mes beveik nieko nežinome. Visiškai
įtikėtina, kad čia susiduriame su archeologine Djakovo kultūra, kurios ankstyvoji
fazė lyg ir ugrofiniška, tačiau vėlyvoji (I a. pr. Kr. IIIV a. po Kr.) laikoma jau
atsiradusia čia imigravus baltų gentims ir greičiausiai mišria baltų-finougrų.
Būtent ši kultūra, vakaruose siekianti Dauguvos ir Dnepro ištakas, užimanti
Valdajaus aukštumas ir vėliau paslaptingai išnykstanti, ir gali būti viena iš
būsimųjų prūsų "prakultūrų". O Valdajaus kalnai tie patys "Rifėjų kalnai".
Savarai gali būti ir avarų gentys, artėjančios prie Europos, tačiau Ptolemėjas
Vyslos aukštupyje mini avarinus, kita galimybė, kad savarai sietini su etnonimu,
pasirodančiu baltų kraštuose scovitas iš Bogufalo II Lenkijos kronikos,
gentimi, esančia tarp jotvingių ir prūsų. Tad Stelos kalba apie boruskus kaip
prūsų protėvius yra lyg ir iš piršto laužta, tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tikrųjų
Ptolemėjo minimi boruskai gyvena kaip tik tame šiaurės rytiniame kampe, kur
užsibaigia baltiškos teritorijos, įsiremdamos į Valdajaus aukštumas, Uralo
prieškalnes ir Dono ištakas. Jeigu ieškotume vardų, kurie atitiktų Stelos siekį rasti
monolitinį atitikmenį prūsams, galėtume čia aptikti gentį, kuri pasirodo šiauriau
Meotidės (Azovo) ir Juodosios jūros ir minima kaip burtai ar
britani. Tiesiogiai su boruskais sieti jų neišeina, bet prūsų vardai, kurie
Simono Grunau raštuose varijuoja ir kaip Brudennen abir Brutin (BRMŠ II 84),
Wie die Masuren die Brudenen Bruten nannten [...], Brudenen adir
Bruten (BRMŠ II 84-85), Brudeni (BRMŠ II 78) ir pan., teikia
galimybių pasvarstyti. Gal tai išjudėję boruskai, prūsų gentis, keliaujanti iš Dono
ištakų teritorijos kiek įpiečiau, jau pajudėjusi iš savo vietų. Ir priartėjanti prie
Meotidės, Dono žemupio teritorijų, kur gyvena ir gelonai/galindai, ir jazygai, ir
alanai tautos, vėliau stipriai priartėjusios prie Baltijos ar, tikriau, prie baltų
pietinio masyvo. Stelos teigimu, iki šiol (t. y. iki XVI a. pr.) prie Rifėjų
gyvenančios tautos kalba ta pačia kalba kaip prūsai. Labai apytiksliai "prie Uralo"
baltų masyvas priartėja ties Okos aukštupio baseinu ir Dnepro aukštupio kairiuoju
krantu. Dar XII a. šiose teritorijose lieka gyventojų, kurie, sprendžiant iš
hidronimų, kalba vakarų baltams artima kalba ir yra įvardijami kaip
goliadj, galindai. Tad Stela XVI a. pradžioje galėjo apie tuos vakarų
baltus rytuose kažką žinoti ar būti girdėjęs (arba apie jų saleles, arba iš
legendinės tradicijos), bet kuriuo atveju tradicija patvirtina kalbotyros duomenis
ir atvirkščiai. Nesvarbu, ar kalbame apie galindus, ar apie boruskus/borusus, tai,
ką pasakoja Stela, iš esmės yra teisinga jo labai apytikslės geografijos žinios
teleidžia jam patvirtinti vakarų baltų migraciją į Prūsiją "nuo Rifėjų kalnų". Tai
mitologizuota geografija, ir ji nėra geografiškai tiksli kaip šiuolaikinis žemėlapis.
Šiaurės alanų gentys, kaimyninės prūsams... Tai Stelos frazė. Kas tie
alanai ir kodėl jie laikomi prūsų kaimynais? Tai keista, nes alanai iranėnų
gentys. Marcelinas (Res Gestae, XXXI, 2, 1225) kalba apie žiaurių ir laukinių
hunų užkluptus irgi klajoklius ir labai karingus alanus, šieji alanai, pasak jo,
anksčiau vadinti masagetais. Šis graikų kilmės romėnų istorikas pamini alanų
gyvenamąsias vietas, užimančias iš esmės visą buvusią Skitiją ir dar daugiau.
Alanai gyvena už Tanajaus upės (Dono), per plėšikiškus žygius ir medžiokles
pasiekia teritorijas nuo Armėnijos ir Midijos iki Meotijos ir Kimerų Bosporo, šie
klajokliai besiplėsdami yra prijungę daugybę tautų, kurioms nuo pačių alanų
perėjo ir alanų vardas. Alanai gyvena dviejose pasaulio dalyse (t. y. Azijoje ir
Europoje). Tarp nukariautų ir pajungtų kaimyninių tautų, kaip teigia Marcelinas,
"vidurinę vietą užima nervijai, kurie gyvena greta aukštų kalnagūbrių, kurių ledo
nuklotuose šlaituose gyvena akvilonai. Už jų gyvena vidinai ir labai laukinė gelonų
tauta, kurie diria odą nuo užmuštų priešų ir iš jos darosi sau drabužius ir kovinius
pakinktus žirgams. Su gelonais ribojasi agatyrsai, kurie kūną ir plaukus dažosi
mėlynai, paprasti žmonės nedidelėmis, šen bei ten išmėtytomis dėmėmis, o
kilmingieji didelėmis, ryškiomis ir dažnomis. Už jų, kaip aš skaičiau, po įvairias
vietas klajoja melanchlenai ir antropofagai, kurie maitinasi žmogaus mėsa. Dėl šio
siaubingo mitybos būdo kaimyninės tautos nuo jų atsitolino ir užėmė atokesnes
žemes. Todėl visa šiaurės rytų žemės juosta iki pat serų pasienio liko
negyvenama. Iš kitos pusės netoli nuo amazonių gyvenamų žemių alanai rytuose
susimaišo su gausiomis ir didelėmis tautomis, kurios krypsta link Azijos sričių ir
kurios, kaip aš sužinojau, tęsiasi iki pačios Gango upės, kertančios indų žemę ir
įtekančios į pietinę jūrą". Marcelinas vardija alanų geografiją nuo "vidurio", nes
vakarai tuo metu jau buvo nebepastovi judanti riba, kur alanai veržėsi drauge su
juos į tautų kraustymąsi jėga įtraukusiais hunais. Alanai ir masagetai jau priartėję
prie Chrono ir Vistulos, tai yra prie Nemuno/Priegliaus ir Vyslos. Galimas dalykas,
kad tai getų šiaurinis masyvas, priartėjantis ar sutampantis su
pietvakariniu baltišku. Alanai ir kitos gentys, kurias mini antikiniai autoriai greta
baltų masyvo ar jame, ribojasi su gentimis, kurias mes laikome arba baltiškomis,
arba padariusiomis įtaką baltų etnosui. Stela teigia, kad atvykėliai boruskai-prūsai
sudarė sąjungą su šiose žemėse nuo seno gyvenusiais sūduviais. Dėl vėliau
paaiškėsiančių priežasčių, norint suvokti prūsų-sūduvių sąjungos etnogeografinę
aplinką, reikalingi agatyrsai, dažnai minimi mus dominančioje etnogeografinėje
aplinkoje.
Agatyrsai, Herodoto duomenimis, gyvena, mūsų supratimu, Transilvanijoje,
bet kokiu atveju gerokai į šiaurę nuo Istro (Dunojaus Hist., IV, 49), ir tai būtų
gentis, dar Herodoto laikais gyvenusi nelabai toli nuo baltų masyvo pietinės ar
pietvakarinės dalies, o gal ir tiesiogiai besiliečianti, ją Herodotas daugsyk mini
(dar žr. Hist. IV 78, 100, 102, 104, 119, 125). Agatyrsai, pasak Herodoto, gyvena
šiaurinėje Skitijos dalyje, kylant Dunojumi sutinkami pirmiausia, paskui gyvena
neurai, androfagai ir galiausiai melanchlenai. Taigi agatyrsai neurų kaimynai, o
neurai, kaip žinome, baltų masyvo dalis. Herodotas (Hist. IV 104) agatyrsus
vadina labiausiai išlepusia gentimi, kuri puošiasi auksiniais papuošalais ir drauge
susieina su moterimis, idant būtų kaip broliai ir nesikivirčytų tarpusavyje;
apskritai jų papročiai sutampa su trakų. Vis dėlto tas "išlepimas" nieko nereiškia
ir veikiau Herodotas taip nusako agatyrsų pomėgį puoštis, tai visiškai neatima jų
karingumo nei ryžto.Tiesa, kai persai per karą Skitijoje persekiojo
besitraukiančius skitus, agatyrsai neprisijungė prie skitų koalicijos prieš persus,
kurią, be pačių skitų, sudarė gelonai, budinai ir sauromatai, tuo metu, kai kariauti
ir skitams padėti atsisakė agatyrsai, neurai, androfagai, melanchlenai ir taurai
(Hist. IV 119). Tačiau atrodo, kad agatyrsai taip elgėsi ne iš išlepimo ar baimės,
bet greičiau iš taikingumo. Mat kai skitai priartėjo prie agatyrsų žemių, jie, kitaip
nei koalicijoje nedalyvavusios gentys, kurios bėgo ir nuo persų, ir nuo skitų,
pasiuntė ką tik agatyrsų kaimynus neurus nubloškusiems skitams šauklį, įspėjantį
juos nesiveržti į agatyrsų teritorijas. Agatyrsai pagrasino skitams mirtina kova, jei
šie veršis į jų žemes. Ir, surinkę kariuomenę, dislokavo ją pasienyje (Hist. IV,
125). Skitai nepuolė kiek stebėtina. Matyt, agatyrsai pasižymėjo ne vien
papuošalų ir mėlynų kūndažių pomėgiu, bet buvo ir kariškai pajėgesni ir
valingesni negu neurai, androfagai, taurai, gelonai etc. Marcelinas kalba, kad
agatyrsai kūnus dažosi mėlynai, labiau ar mažiau intensyvesnės spalvos
dėmėmis, Pomponijus Mela ir juo sekdamas Gajus Julijus Solinas III a. po Kr.
antroje pusėje vėl mini agatyrsų paprotį dažytis mėlynai.
Ką mes galime apytiksliai, remdamiesi antikos šaltiniais, pasakyti apie šią gentį?
Kaip matėme, agatyrsai dažosi mėlynai, vyrai ir moterys mėgsta puoštis, yra
gana aukštos kultūros, lytiniame gyvenime nejaučiantys kompleksų, sąlygiškai
taikingi, tačiau nevengiantys kovos, gana gausūs. Jų savivardžio antikos autoriai
nepateikia, tačiau žodis thyrsai nurodo tai, kas graikams ir patiems
agatyrsams buvo svarbu. Tai yra kažkoks religinis susisiejimas su sakralinėmis
lazdomis. Apie jų klajones ar kraustymusis nepranešama. Kas mums primintų
agatyrsus iš baltų masyvo? Thyrsai gali būti tos pačios krivūlės. Jos
žinomos Prūsijoje ir Lietuvoje, ir tai nėra išskirtinis požymis. Tačiau krivūlė nėra
vien žynio ar viršiausiojo žynio lazda ir simbolis. Lukas Davidas mini (apskritai
kalbėdamas apie prūsus), kad jie "darosi rentlazdes išsipjauna jas iš lazdyno
krūmo, augančio šalia skruzdėlyno, ir išpjaustinėja. Šias rentlazdes vaidilos
(Waideler) ar vaidilutės (Waidelottinen) atiduoda smuklėms, kad joms netrūktų
lankytojų" (BRMŠ II 299, vertė S. Plaušinaitis). Taigi lazdų, turinčių sakralią galią,
mes aptinkame ir gana profaniškoje erdvėje. Visi prūsai, be abejonės, tam tikra
prasme "agatyrsai". Bet yra požymių, kurie galioja tik sūduviams. "Prūsų krašto
kronikoje" Jonas Bretkūnas rašo, kad sūduviai yra visų garsingiausia tauta, iš
seno gyvenusi Prūsų krašte prie Šiaurės jūros [Baltijos G. B.]. "Jie turėjo savo
kunigaikščius ir valdžios žmones, kuriems būdavo paklusnūs, labai rūpestingai
dirbdavo žemę ir iš jos gaudavo sau maisto. Vyrai dėvėjo vilnonio audeklo, o
moterys lininius drabužius. Ant kaklo (kaip ir dabar) nešiojo vario arba žalvario
žiedus, į ausis kabindavosi auskarus, o gyvendavo bendrai kaimuose. Šioje
tautoje yra buvę žymių giminių ir didžiai kilmingų dvarionių, todėl jie (kai kraštas
buvo labiausiai suklestėjęs) galėdavo surinkti šešis tūkstančius raitelių ir iki
dvylikos tūkstančių pėstininkų. Betgi nūnai ši tauta yra taip sunykusi, jog iš jos
belikę keletas kaimų Labguvos apskrityje" (BRMŠ II 311, vertė Marcelinas Ročka).
Ši informacija liudija seną sūduvių galybę, vyrų ir moterų pomėgį puoštis ir
"gyvenimą bendrai" bey samen, terminas šiuo atveju reiškia vyrų ir
moterų bendrą (lytinį) gyvenimą. Visa tai atitinka žinias apie agatyrsus.
Grunau aprašo sūduvių paprotį puoštis mėlynais drabužiais, teigia,
kad jie visi atrodo kaip kilmingieji ir turi senas tradicijas (BRMŠ II 98).
Johannesas Poliandras 1535 m. apie sūduvius liudija, kad jie yra vietiniai
gyventojai, labai tvirtai laikosi savo papročių ir kad "ši gentis visada atkakliai
troško išsaugoti savo protėvių rūbus, papročius ir apeigas, nesituokė su
kaimynais prūsais ir niekam iš saviškių neleido elgetauti. Nešiojo auskarus, t. y.
prie žiedų prikabintus mažyčius varpelius arba skambaliukus, viskas padaryta iš
geltono vario" (BRMŠ II 172173, vertė E. Ulčinaitė). Ir vėl pomėgis puoštis
jei ne gryno aukso, tai bent jau geltono metalo, žvilgančio metalo papuošalais,
bendras ir vyrams, ir moterims. Ir išsiskyrimas iš "kitų prūsų", savęs kaip
aristokratiškiausios genties suvokimas.
Dar galime prisiminti Marcelino teiginį, kad agatyrsai ribojasi su gelonais,
gelonus, be didesnių abejonių, atpažinę kaip galindus, gal ir agatyrsus matome
kaip sūduvius. Tokiu atveju ši antikinė tauta, apibūdinta kaip "trakiška", galėtų
būti įtraukta į baltiškas gentis, žinia, spėjamai baltiškas.
Tekstas buvo publikuotas "Š. Atnuose".
Poezija ir skaitiniai |