|
|
Bevardžiai
Net jei jie ramiai gulėtų būties dugne, lyg nemaišomos arbatos tirščiai, juos pastebėtume.
Tačiau jie stovi, pakilę kaip kobros, daugybės jų kūnų artumas jau savaime kirtis. Nejau jie
kažką esminga mums užstoja?
Svetimi. Tie žmonės, kurių nepažįstam.
Mes jų nepradėjom, kitaip pažinotume. Jie dauginasi savaime. Ir mums dėl to neramu,
nes visi nevaldomi procesai baugūs. Šiek tiek ramina tai, jog nėra akivaizdžių mus jungiančių
laidininkų, juos atitvėrusi standi kitoniškumo siena, tad kartais stebėti juos net malonu, lyg
rajas akvariume. Tačiau negi negali atsitikti, jog sykį su vienu jų susiliesite delnais ir iš vienų
gyslų į kitas žaibiškai persilies rajų įelektrintas akvariumo vanduo. Visas.
Civilizacijų istorija rodo, jog tai ne tik įmanoma, bet nuolat vyksta. Dažniausiai natūra
praryja kultūrą, ir kalbu čia visai ne apie Maču Pikču.
Labiausiai baugina tai, jog nepažįstamieji neturi vardų. Todėl jie ir yra gamtos dalis, nes
vardų neturi ir vilkai, kielės, kaštonai. Kartu su pastaraisiais, nepažįstamieji yra didžiojo
kosminio ošimo dalis, paskutinis jų stovi turbūt jau ten, kur žvaigždžių radiacija teleidžia
egzistuoti metalams bei mineralams.
Nepažįstamieji, regis, niekada nesiilsi. Nesvarbu kada išeitum, jų pilnos gatvės, o
troleibusai iš kažkur veža vis naujų. Visuose tau žinomuose būstuose gyvena pažįstami, tai
kurgi šie telpa? Gal jie visą laiką pakeliui iš į, nes dažniausiai matai juos judančius. Iš
taško į tašką, iš tūkstančio taškų į kitą tūkstantį. Taip, banaliai panašu į skruzdes. Skruzdės
irgi kraupios, nes nebylios. Nebylus nebūna banalus ir jie (ir jos?) tai žino.
Banalybė juos kiek nukenksmintų, sušvelnintų ir prijaukintų, banalybė ir skirta padėti tau
išgyventi, tačiau, kad taptų banalūs, jie turi kartotis. Jie visi turi kasdien atlikti kelis tuos pačius
judesius. Bet, matyt, nenori ar nesugeba, todėl jie dar pavojingesni. Kasdien jie vis kiti, tu
niekada jų neišmoksi.
Tiesa, jie kažkokie simetriški, akies kraštu pastebėtuose jų elgsenos fragmentuose slypi
keistas logiškumas, lyg jie būtų lego kaladėlės, sudarančios didžiulį statinį, o tavo akis
tesugebėtų aprėpti vienintelę jo dimensiją. Panašiai raidėms, tepažįstančioms popieriaus
lapą, turėtų atrodyti, kad pasaulis dvimatis.
Kartais jie eina po vieną, po kelis, ir nugirsti jų pokalbių skutai dar sykį įrodo, jog jie
antipodai. Tu supranti žodžius, tačiau tau jie nieko nesako. Tavo kalba sukurta, kad aiškintų,
ne klaidintų, jų atvirkščiai. Gal dar mėgintum atkoduoti jų kalbą, tačiau žodžius juk supranti,
nėr ko koduoti. Jei nesupratai, kas sakoma žodžiais ",,, taip, stalas
", vadinasi, stalas jiems
reiškia visai ką kita. Gal net priešinga, nes neaišku, kokie tie jų daiktai ir su kokiomis
situacijomis susiję. Gali būti, jog tokiose situacijose atsidurti nenorėtum, o juk atkoduoti,
suprasti ir reiškia atsidurti. Todėl geriau jų nesiklausyti, geriau, kai jie vaikšto po vieną ir
kalba mintyse. Jie gal dar nebus pastebėję, jog kalbėti mintyse yra tam tikra prasme seklesnis
veiksmas nei tiesiog galvoti. Taip jie gal pasidarys seklesni, ims kartotis ir kada nors taps
banalūs. Galėsi atsisukti į juos ir šyptelti: aha!
Laikraščiai irgi kasdien rašo tarsi apie juos. Tačiau tarsi ir ne, nes foniniai žmonės
laikraščiuose daug mažiau realūs už Romeo ir Džiuljetą, o pirmo plano figūros gal jau ir būtų
pavojingos, bet tam yra du žaibolaidžiai. Pirma, jos visada turi vardus, antra, jos visada ką
nors veikia, veikė, su jomis kas nors yra atsitikę arba jos jau negyvos. Tai konkretu, lokalu ir
tai esmingai guodžia. Laikraštis apskritai yra vienas efektyviausių pasaulio humanizavimo
mechanizmų. Jei ne tylieji jo rytmečiai, žmonija veikiausiai vėl būtų susiliejusi su gamta/
Nepažįstamieji, tiesa, laikraščius irgi skaito, dažniausiai parkuose ant suoliukų, tarsi
slapta, tačiau laikraštis įgauna prasmę tik su kuo nors aptartas. Tuomet įsijungia laikraščio
baterijos, maitinančios pokalbių taktikas bei mąstymų strategijas, p nepažįstamieji taip ir lieka
parkuose, vieni, tad laikraščiai jų rankose atrodo itin absurdiškai.
Vis dėlto keista, jog kai kuriuos veiksmus atlieki ir tu, ir jie. Vaikštote, kalbate, skaitote.
Tiesa, tų veiksmų, kiek pastebėjai, nėra daug, o ir esamų mažėja, nes kuo labiau sensti, tuo
mažiau tavo gyvenime veiksmų. Ar tai, kad jie, tavo pastebėjimu, atlieka mažiau veiksmų nei
t, reikštų, jog jie už tave senesni? Jei taip, jie pirmi numirs! Galėsi dar kelerius metus
pagyventi saugiai ir erdviai, o juk tokia ir yra etaloninė senatvė.
Tačiau turėtų būti kokia nors išeitis, nuo jų reikėtų kuo greičiau detoksikuotis, juos reikėtų
kažkaip prisijaukinti, atspėti, ištarti. Kas nors, kaip Dievas kadaise, turėtų atspėti jų vardus.
Dievas juk nedavė vardų, atspėjo, tigras juk ir prieš tai buvo tigras. Tad visai įmanoma
įsivaizduoti, jog jie kažkur nukišę tuos vardus turi. Ir gal kas nors vieną rytą išdrįs žengti tarp
jų ir išspėlios visus iki vieno?
Ir gal tai būsi tu? Kuo tu vardu?
Šaltinis: Nemunas, 2006 m. spalio 19-25 d., Nr. 36 (124-565)
Kęstutis Navakas
Jų tarsi neturėtų būti, nes brūkšniais susaistytame ir kableliais sukapotame pasaulyje
neištarti dalykai neegzistuoja. Net pervertus paseilintu pirštu visą tą pasaulį, jų neturėtume
rasti nė vienoje pastraipoje. Tiesą sakant, jie nebūtini, o nebūtini dalykai į tikslą orientuotoje
visuomenėje nupūva savaime. Tačiau jie yra.
Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklio naujienos
NSO svetainė