|
|
Bevardžiai
Kęstutis Navakas
Apie autorių >>>>>
Jų tarsi neturėtų būti, nes brūkšniais susaistytame ir kableliais sukapotame pasaulyje
neištarti dalykai neegzistuoja. Net pervertus paseilintu pirštu visą tą pasaulį, jų neturėtume
rasti nė vienoje pastraipoje. Tiesą sakant, jie nebūtini, o nebūtini dalykai į tikslą orientuotoje
visuomenėje nupūva savaime. Tačiau jie yra.
Net jei jie ramiai gulėtų būties dugne, lyg nemaišomos arbatos tirščiai, juos pastebėtume. Tačiau jie stovi, pakilę kaip kobros, daugybės jų kūnų artumas jau savaime kirtis. Nejau jie kažką esminga mums užstoja?
Svetimi. Tie žmonės, kurių nepažįstam.
Mes jų nepradėjom, kitaip pažinotume. Jie dauginasi savaime. Ir mums dėl to neramu, nes visi nevaldomi procesai baugūs. Šiek tiek ramina tai, jog nėra akivaizdžių mus jungiančių laidininkų, juos atitvėrusi standi kitoniškumo siena, tad kartais stebėti juos net malonu, lyg rajas akvariume. Tačiau negi negali atsitikti, jog sykį su vienu jų susiliesite delnais ir iš vienų gyslų į kitas žaibiškai persilies rajų įelektrintas akvariumo vanduo. Visas.
Civilizacijų istorija rodo, jog tai ne tik įmanoma, bet nuolat vyksta. Dažniausiai natūra praryja kultūrą, ir kalbu čia visai ne apie Maču Pikču.
Labiausiai baugina tai, jog nepažįstamieji neturi vardų. Todėl jie ir yra gamtos dalis, nes vardų neturi ir vilkai, kielės, kaštonai. Kartu su pastaraisiais, nepažįstamieji yra didžiojo kosminio ošimo dalis, paskutinis jų stovi turbūt jau ten, kur žvaigždžių radiacija teleidžia egzistuoti metalams bei mineralams.
Nepažįstamieji, regis, niekada nesiilsi. Nesvarbu kada išeitum, jų pilnos gatvės, o troleibusai iš kažkur veža vis naujų. Visuose tau žinomuose būstuose gyvena pažįstami, tai kurgi šie telpa? Gal jie visą laiką pakeliui iš į, nes dažniausiai matai juos judančius. Iš taško į tašką, iš tūkstančio taškų į kitą tūkstantį. Taip, banaliai panašu į skruzdes. Skruzdės irgi kraupios, nes nebylios. Nebylus nebūna banalus ir jie (ir jos?) tai žino.
Banalybė juos kiek nukenksmintų, sušvelnintų ir prijaukintų, banalybė ir skirta padėti tau išgyventi, tačiau, kad taptų banalūs, jie turi kartotis. Jie visi turi kasdien atlikti kelis tuos pačius judesius. Bet, matyt, nenori ar nesugeba, todėl jie dar pavojingesni. Kasdien jie vis kiti, tu niekada jų neišmoksi.
Tiesa, jie kažkokie simetriški, akies kraštu pastebėtuose jų elgsenos fragmentuose slypi keistas logiškumas, lyg jie būtų lego kaladėlės, sudarančios didžiulį statinį, o tavo akis tesugebėtų aprėpti vienintelę jo dimensiją. Panašiai raidėms, tepažįstančioms popieriaus lapą, turėtų atrodyti, kad pasaulis dvimatis.
Kartais jie eina po vieną, po kelis, ir nugirsti jų pokalbių skutai dar sykį įrodo, jog jie antipodai. Tu supranti žodžius, tačiau tau jie nieko nesako. Tavo kalba sukurta, kad aiškintų, ne klaidintų, jų atvirkščiai. Gal dar mėgintum atkoduoti jų kalbą, tačiau žodžius juk supranti, nėr ko koduoti. Jei nesupratai, kas sakoma žodžiais ",,, taip, stalas ", vadinasi, stalas jiems reiškia visai ką kita. Gal net priešinga, nes neaišku, kokie tie jų daiktai ir su kokiomis situacijomis susiję. Gali būti, jog tokiose situacijose atsidurti nenorėtum, o juk atkoduoti, suprasti ir reiškia atsidurti. Todėl geriau jų nesiklausyti, geriau, kai jie vaikšto po vieną ir kalba mintyse. Jie gal dar nebus pastebėję, jog kalbėti mintyse yra tam tikra prasme seklesnis veiksmas nei tiesiog galvoti. Taip jie gal pasidarys seklesni, ims kartotis ir kada nors taps banalūs. Galėsi atsisukti į juos ir šyptelti: aha!
Laikraščiai irgi kasdien rašo tarsi apie juos. Tačiau tarsi ir ne, nes foniniai žmonės laikraščiuose daug mažiau realūs už Romeo ir Džiuljetą, o pirmo plano figūros gal jau ir būtų pavojingos, bet tam yra du žaibolaidžiai. Pirma, jos visada turi vardus, antra, jos visada ką nors veikia, veikė, su jomis kas nors yra atsitikę arba jos jau negyvos. Tai konkretu, lokalu ir tai esmingai guodžia. Laikraštis apskritai yra vienas efektyviausių pasaulio humanizavimo mechanizmų. Jei ne tylieji jo rytmečiai, žmonija veikiausiai vėl būtų susiliejusi su gamta.
Nepažįstamieji, tiesa, laikraščius irgi skaito, dažniausiai parkuose ant suoliukų, tarsi slapta, tačiau laikraštis įgauna prasmę tik su kuo nors aptartas. Tuomet įsijungia laikraščio baterijos, maitinančios pokalbių taktikas bei mąstymų strategijas, p nepažįstamieji taip ir lieka parkuose, vieni, tad laikraščiai jų rankose atrodo itin absurdiškai.
Vis dėlto keista, jog kai kuriuos veiksmus atlieki ir tu, ir jie. Vaikštote, kalbate, skaitote. Tiesa, tų veiksmų, kiek pastebėjai, nėra daug, o ir esamų mažėja, nes kuo labiau sensti, tuo mažiau tavo gyvenime veiksmų. Ar tai, kad jie, tavo pastebėjimu, atlieka mažiau veiksmų nei tu, reikštų, jog jie už tave senesni? Jei taip, jie pirmi numirs! Galėsi dar kelerius metus pagyventi saugiai ir erdviai, o juk tokia ir yra etaloninė senatvė.
Tačiau turėtų būti kokia nors išeitis, nuo jų reikėtų kuo greičiau detoksikuotis, juos reikėtų kažkaip prisijaukinti, atspėti, ištarti. Kas nors, kaip Dievas kadaise, turėtų atspėti jų vardus. Dievas juk nedavė vardų, atspėjo, tigras juk ir prieš tai buvo tigras. Tad visai įmanoma įsivaizduoti, jog jie kažkur nukišę tuos vardus turi. Ir gal kas nors vieną rytą išdrįs žengti tarp jų ir išspėlios visus iki vieno?
Ir gal tai būsi tu? Kuo tu vardu?
Šaltinis: Nemunas, 2006 m. spalio 19-25 d., Nr. 36 (124-565)
Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis