Svingas Kirsnai (*kers-) indoeuropiečių tema. Lithuanian

Jau beveik pusė metų vaikštau kaip alko mįslės apsėstas. Dar 1896 metų Teodoro Grinbergerio^*) „Baltistikos dalykuose Lasickio knygelėje“ (1896) pažymėta, kad alkas skamba panašiai kaip gotų alhs - šventykla. Kazimieras Būga 1908 m., gindamas lietuvių kalbą nuo jos menkintojų, ne tik išvardijo virtinę alko sinonimų - idolus, stabus, balvonus etc., bet ir atkreipė dėmesį į sanskrito arča. Kalbininkas Pranas Skardžius 1943 m. išleistoje „Lietuvių kalbos žodžių daryboje“ ir archeologas Aleksejus Luchtanas, 1990 m. „Kultūros baruose“ rašydamas apie Kernavės alkvietę, vėlgi grįžo prie gotų termino. Pastarasis paminėjo dar ir J. Pokorny nurodytus sen.anglų ealh bei saksų alah, reiškiančius apsaugotą vietą. Intuicija kužda, kad tai nors ir labai svarbu, bet vis dėlto dar ne sprendimas, todėl skubėdamas Pilies gatve linksniuoju dvi dešimtis graikų mitologijos būtybių: Alkaides, Alkajos, Alkatoos, Alkestis, alkides, Alkidike, Alkimede, Alkimedes, Alkidemont, Alkinoos, Alkione, Alkioneus, Alkippe, Alkis, Alkitoe, Alkmeon, Alkon, Alksjon ir bene žymiausios – Heraklio motinos ir Dzeuso pačios vardą - Alkmena. Neduoda ramybės ir Europos žvėrių karaliaus – briedžio angliškas įvardijimas elk bei taip pat skambantis miestelio pavadinimas Lenkijoje. Pasklaidžius graikų kalbos žodyną šis tas paaiškėja: alhn reiškia briedį ir jo savybes – jėgą, stiprumą, drąsą. Beliktų prisiminti lotyniškąjį šio žvėries vardą - alces, kurio darybą, išliekant nuosekliam, tenka bandyti aiškinti kaip žyminčio vandenį al- bei cesso (lot.) – tinginiaujančio (prie vandens), arba, dar geriau, corn - rago samplaiką. Peno Zemaiciu alkas apmąstymams bei pajuokavimui pateikia ir akad. Zigmo Zinkevičiaus fundamentalioje knygoje „Lietuvių kalbos dialektologija“ įdėtas ketvirtas žemėlapis, rodantis, kad arčiau Anglijos – apie Vilkaviškį, Jurbarką ir Tauragę tarmiškai sakoma elksnis, elkūnė. Suprantama, šie dialektizmai, rodantys a ir e kaitą, yra pakankamai modernūs, tačiau kas dabar pasakys, kiek kartų ir kur Europoje vartaliojosi šios balsės žodžių pradžioje. Svarbu, kad tai įmanoma fonetiškai ir atsispindi Lietuvos ežerų bei upių vardyno gražumėlyje: Alkas, Alkantis, Alkupis, kelios dešimtys Alksnų, Alnas, Alniaragis, Alnis, Alnupis ir Elkupis bei Elna.

Bičiuliai, sužinoję, kur nėriau, ne tik reiškia užuojautą, bet ir remia prie sienos – o kodėl alkas Žemaičiuose dažniausiai šventas kalnelis, apaugęs medžiais, o Aukštaitijoje – pieva, laukas. Žinau pats, kad apie Raseinius alka dar ir balokšnis, tvenkinys. Į diskusijas neskubi leistis, nes dar pačiam gerai neaišku, iš kur Ispanijoje greta graikams, prancūzams bei Sigitui Gedai suprantamo kalvelės pavadinimo colina vartojamas sinonimas alcor, alcantarilla - tiltelis per pelkę, alcancia 0 indas aukų rinkimui, o alces tas pats briedis, kurio garbinimui, norisi manyti, ir buvo skirti žemaitiški ir prūsiški alkai.

Tenka gilintis toliau – universiteto bibliotekos lentynoje aptinku apdulkėjusį ir daug sveriantį Joano Corominaso „Diccionario criticoetimologica de la lengua castellana“, išleistą dar 1954 m. Šveicarijoje, o jame paaiškinta, kad Alcor tai ta pati colina, tik kildinama iš arabiško artikelio al ir Šiaurinėje Sacharoje vartojamo kalvos pavadinimo, kuris skamba visai slaviškai - gūr, daugiskaita gara. Esu skaitęs, kad „gora ir giria yra labai giminingi, o ar arabiški miražai ne slavų ar germanų veržimosi į Romos imperiją IV-VII a. pėdsakai, kada pereita per visą Europą ir gerokai pasivaikščiota šiaurinėje Afrikoje, - atsakyti negaliu. Būna ir atsitiktinių sutapimų, greičiausiai taip ir yra. Žymiai daugiau rūpesčių sukelia magiškasis skiemuo al- (el-). Pakvimpa tikra žodžių alchemija. Aprimstu tik Erico Partridge‘o trumpame anglų kalbos etimologiniame žodyne greta dramblio - elephant aiškinimo radęs tvirtinimą, jog graikiškas el- yra žymiai ankstesnis už arabišką artikelį. Jaučiu, kad prie šios problemos dar teks grįžti, nors ir matau, kad viena lingvistinė mįslė bematant sukelia dar dešimtį.

Kad senais laikais briedis užėmė žymiai svaresnę vietą nei nūnai, liudija ir senieji mitai. Ketvirtasis Heraklio žygis – Kerinėjos auksaragio danieliaus, kurį teko vytis iki pat Dunojaus ištakų (kurios, kaip manyta, prasideda tolimoje šiaurėje), sugavimas. Ten pat, kur „Kalevalos“ herojui Leminkeimui teko vaikytis piktos dvasios – Hysio briedį. Apdainuota 13 ir 14 giesmėse. Nors atrodo, kad gal ir esu netoli alko mįslės įminimo, tačiau suprantu, kad reikia ieškoti šiai ir kitoms panašioms problemoms archimediško atramos taško ir dar keleto aksiomų, kurias, skaitydamas įvairiausius žodynus ir mąstydamas apie kalbodarą, jaučiu apčiuopęs. Kalbininkai į prasmių suteikimą vienetams, mažesniems nei žodžio šaknis, žiūri labai atsargiai, Kursiu nerija tačiau besiaiškindamas žodžių darybos, jų pirmykščio konstravimo principus į tai būtinai kaktomuša atsitrenki.

Mokslavyriai yra nustatę, kad žmogaus smegenų darbą galima palyginti su tinkline struktūra, vykdančia atskirų objektų atpažinimą remiantis jų panašumu. Kitaip tariant, mąstymo, sykiu ir vaizdinių bei garsų, asociatyvumas yra užprogramuotas fiziologinėje smegenų struktūroje. Todėl pirmąją suformuluotą kalbodaros aksiomą – pirmykščiai žmonės naujų žodžių darybos metu objektus, siejamus konkrečios situacijos, dažnai paženklindavo tuo pačiu garsų sąskambiu, - galima būtų palyginti su džiazavimu atskiros morfemos tema. Pavyzdžiui, kad ir vandeningos al- variacija: alalauja alkos, kelia alasą prie alerų (ajerų prie ežero) alniui alatijant. Itin įdomi ir rusų vartojamų žodžių seka kostj, kopjo, kopatj, kopyto, kostior, kastriulia, kostiak, kol, kolotj, kotiol, kuri gali atspindėti situaciją – su ietimi kauliniu antgaliu nukovęs bekapstantį kanopa žvėrį, išsivirė puode ant laužo. Nors dauguma šių žodžių ir skoliniai, tačiau būtent jie gali leisti patikslinti kalbos susiformavimo laiką ir vietą.

Antroji aksioma džiazo terminais reikštų, kad temos įtvirtinimui klausytojų atmintyje padeda jos varijavimas tame pačiame klube. Kalbodaroje tai skambėtų – naujadarų įtvirtinimui leksikoje turėjo reikšmę panašiai skambantys kiti žodžiai, susiję su jo vartojimu, kuriuos savo ruožtu dar labiau įtvirtina naujadaras. Pvz., latvių lankas - loks ne tik sustiprėjo, bet ir padėjo įsitvirtinti paribyje neaiškios kilmės žodžiui lokys, kurį tenka aiškinti danų žodyne netyčia atvertus lokke - įvilioti (matyt, į duobę, uždengtą šakomis). O jei nepavyktų, tai beliktų susigriebti ar,d ar geriau, griebti už lokkehoved - garbiniuotos gauruotos galvos ir vėl ieškoti slaviško logovo, leidžiančio apmąstyti dar vieną germanų, baltų ir slavų medžiotojų pažinties etapą.

Ir trečioji metodologinė pastaba, dėl kurios ir neverta ginčytis – jei žodis atspindi senąją klajoklių medžiotojų ir žvejų būtį, tai jo analizė būtina pakankamai plačiame geografiniame areale ir atitinkamame archeologiniame ir, jei įmanoma, mitologiniame kontekste. Kadangi žodis, lietuvių kalboje atrodantis nedalomu, indoeuropietiškame ar dar platesniame kontekste gali pasirodyti atskirų prasmių samplaika, jų transformacija ir evoliucija.

Suprantama, pastarieji principai automatiškai neduoda net mažiausių argumentų indoeuropiečius kildinti iš Viduržemio jūros pakrantės 13 tūkst. metų prieš Kristų, o ne gerokai vėliau, drauge su gyvulininkystės plitimu, - tačiau padarius šią prielaidą žaidimas morfemų ir fonemų panašumais įgyja prasmę, nes galima manyti, kad tuometinė medžioklių ir žvejų kalba buvo gerokai primityvesnė ir skurdesnė nei antrajame tūkstantmetyje finikiečių rašto sukūrimo metu. Ji turėjo apimti pagrindines daiktavardines sąvokas, žyminčias būtį, ir aktyviai formavosi traukiant į šiaurę. Pagaliau ir įdomu, o ką pavyktų, jei ne įrodyti, tai bent pagrįsti pasirinkus tokias prielaidas ir principus. Nieko nepadarysi, vandens ir ieties prasmių įžiūrėjimas elnio pavadinime vilioja tolyn į žodžių tankumyną.

Gerai turėti atspirties taškus, tačiau suprantu – spęsdamas spąstus alkui, pats save įklampinau, nes pirmoji aksioma gali pareikalauti spręsti iš pirmo žvilgsnio absurdišką uždavinį – atsakyti, kas bendra tarp alko, alksnio, alkūnės, alkano. Sprendžiant sudėtingą problemą, gerai turėti galingus metodus. Šiuo atžvilgiu glotochronologų ginklas – prielaida, kad per tūkstantmetį dvi giminingos kalbos praranda fiksuotą kiekį bendrų žodžių, atitinka matematikos lygtį, kurį arabai buvo pasiekę prieš tūkstantmetį. Įvairių objektų sąryšių analizei per pastarąjį šimtmetį sukurta galinga matematikos šaka – grafų teorija, leidžianti efektyviai spręsti trumpiausio kelio nuo vieno iki kito objekto (šiuo atveju, žodžio) uždavinius arba išrinkti atskiras susietas jų grupes. Tačiau kol žodžiai ilsisi kartotekose, o ne kompiuterio atmintyje, kol negalima paprašyti elementariausio – pateik visus žodžius su al-, alk- ar el-, tenka vedžioti akis po žodynų puslapius, pasikliauti intuicija ir trupučiu sėkmės. Ir ant popieriaus lapo surašius įvairius giminingus žodžius, jungti juos rodyklėmis bei strėlėmis, kaip daroma minėtoje matematinėje teorijoje.

Traukiant į alko medžioklę būtina išsiaiškinti, kokius ginklus pasiimti. Jei baltai ir slavai medžioklės įrankį, šaudantį mažomis ietimis – strėlėmis, pavadino lanku ir luk, o pietvakarių Europoje panašiai vadintas ne lankas, o ietis (lance, lankea), tai galima manyti, kad pirmieji medžiotojai prie Baltijos atėjo ginkluoti tik ietimis. Lanko gamybos technologija tikriausiai bus juos pasiekusi šiek tiek vėliau ar pasivijusi pakeliui. Archeologų duomenys sako, kad lankas, pagrindinis viduriniojo akmens amžiaus (mezolito) įrankis, Lietuvos teritorijoje pasirodė anksti – 10-8 tūkst. m. pr. Kr. Deja, visose paleolito gyvenvietėse, kurių nedidelį sąrašą papildė ir praėjusią vasarą surasta prie Žeimenos, aptinkama ir titnaginių strėlių antgalių, todėl archeologų duomenys dar neleidžia nusakyti ieties pavadinimo į lanką momentą. Tačiau kalbiniu požiūriu šis „tektoninis lūžis“, terminijoje reiškiantis ribą tarp germanų ir baltų bei slavų (ar jų protėvių – nuosaikesniems skaitytojams), akivaizdus. Pietvakariai turi žodžių komplektą lance, long (angl. Ilgas), lank (angl. aukštas ir lieknas), bow, bogen, arc (lanko pavadinimas), o mes - lanką ir lenktą, kaip ir turi būti džiazuojant la- tema. Pastebėjus, kad slavams lenkti - gnutj ir sgibatj, o liakatjcia reiškia bijoti, galima bandyti spręsti apie lankų įsigijimo aplinkybes, tačiau prieš akis įdomesnis klausimas: koks tada senasis ieties pavadinimas? Ieties ir ilgumo darybos vienalaikiškumas bei pirmoji aksioma leidžia užrašyti jų lygtį: (angl.) lance : long = (vok.) lance : lang = (norv.) lance : lang = x : ilgas = y : dolgij. Perkratęs visus įmanomus pagalius, kartis, ietis, kuolus, apsistoju ties vieninteliu tinkamu sprendiniu - žalga, gražiai derančiu prie nieko nepaaiškinančio žalgirio, kuriam, matyt, bus tekusi antrosios aksiomos numatyta dalia. Į slaviško atitikmens vietą tinka tik dalba, su dolbitj vėl keliantis žodžių nuosavybės klausimus, bet man žymiai svarbiau patikrinti sprendinį arba įrodyti, kad žalga. Reiškianti kartį užtvankoje su pratekėjimu žuvims gaudyti, labai senas žodis. Ne jaunesnis kaip atkasta užtvara su protaka senovinėje Šventosios gyvenvietėje. Vartant žodynus ir, žinoma, ieškant visai kitko, akys užsikabina už karelų šalgo - karties, suomių salko, Archangelsko rusų šalga - karties užtvankoje žuvims gaudyti, miško kirtimui. Atvertęs žymiąją Juliaus Pokorny „Indogermanisches etymologisches Worterbuch“ su nuorodomis į indoeuropiečių kalbų šaknis bei prasmes ir nuo pirmo puslapio pajutęs savo menkumą, apsidžiaugiu, kad žalga siejama su gotų galga - kuolu, sen. islandų gelgia - kartimi, pagaliu, atkeliavusi iš žemyno, sen. airių galar - nelaime, gedėjimu, o gall - šlove, bei Briedis sen. germanų Galgen - kartuvėmis. Šiek tiek padžiazavęs žalgos tema, susieju g- virtimą į g- su medelio žalumu, genint šakas, ją pačią su žala, žalojimu, galia, galiūnu. Ir džiaugiuosi kaip nežinau kas, aptikęs, kad nuo Britanijos iki Šiaurės Ledjūrio žalga visur turi giminaičių, o juos galėjo palikti tik klajotojų keliautojų grupės, nes nepradėsi aiškinti, kad keltai išaiškino germanams ir baltams, kas yra kartis, o šie dar ir pas finus nuvykę juos išmokino žuvis užtvankoje gaudyti. Negalėjo būti tokio supergalingo ar „žalgingo“ etnoso, nusidriekusio per visą žemyną. Buvo keliautojai, ėję ir nuėję į šiaurę iš pietų paskui ledyną.

Kalbininkai jau kada pastebėjo, kad pas mus ir suomijoje panašūs ne tik žuvų - ešerio, ungurio, vėgėlės bei vėžio pavadinimai, bet ir žeberklo, anksčiau dar vadinto akstimi, akstinu. Todėl ir žalga gerai prisišlieja prie šios žodžių grupės bei dar V. Thomseno minimo suomių toe – takišys (užtvara upėje su įtaisytomis varžomis žuvims gaudyti; pr. takes - malūno užtvanka). Oi, kaip man pradeda nepatikti terminas - skoliniai! Atseit, ateita iš namų, pasiimta ir parsinešta. Taip ir norisi sakyti gal ir ne itin grakštų, bet nusakantį esmę - nusinešiniai: apsistota prie Baltijos traukiant iš pietų, o po to nueita dar toliau. Žalgomis matuojant upelių gylį ar dar ir su ietimis? Tenka sudaryti ir ėjimo su ietimi lygtį – (angl.) lance : languid (lėtai eiti, sėlinti) = šest : šestvije, šol = x : eiti = (suom.) peitsi : y

Tinka ietis į x vietą: pabandyk akmens amžiuje išeiti į mišką be gero pagalio – apgrauš vilkas ar lokys apglėbs. Ietis ir eiti dera pusėtinai, tačiau yra dar geresnis atraminis žodis: latviškas eiti - iet ir ietu. Tai gal iš tiesų buvo eita, atsiprašau ieta, su žalgomis ir ietimis. Iki pat elnių salos Onegos ežero šiaurinėje dalyje, kurios mezolitinėje gyvenvietėje, kaip teigia archeologai, gan ryškus baltiškas sluoksnis. Bet prieš kalbant apie žygiavimus šiaurėn, reikia gerai išsiaiškinti – kuo gi buvo keliamasi per daugybės upių žemupius. O jų visoje Europoje nemenkų būta ir tebėra. J. Pokorny ir M. Vasmerio (žinomo keturtomio rusų etimologinio žodyno autoriaus) duomenimis – slaviškomis lodka, iš kurių išsirutulioję visos aldijos, luotai. Matau, kad nedera prie mano senųjų poledyninių migravimo krypčių, todėl suvokiu, kad atėjęs kritinis momentas. Išplauksiu arba ne. Užsikabinu už kelmo ir jo slaviško giminaičio čelno bei germaniškojo scalm, tačiau kaip su juo į kitą Nemunėlio pusę persiirti, nelabai suprantu, nors ir žodis keltis rodo, kad tai įmanoma. Matyt, senovėje kelmas yra reiškęs kamieną su šaknimis, o su tokiu kaimynai sugebėdavę kažkur nusigauti. Baltai keldavosi ir į kitą ežero pusę su luotais. Kadangi maža dalis žemaičių ties Klaipėda puodo pavadinimą taria suprantamai europiečiams - podalis (sen. germanų - pott), tai gal ir luotas lotu buvęs, mąstau. O jei priekyje dar ir a priplakti, tai alotas nuo Simono Daukanto vartotos aldijos ne taip jau toli atrodo. Tačiau pastarąją juk kildina iš lodka ir ratas vėlgi užsidaro.

Beieškant geros žalgos pasipainioja prancūzų laivas chaland su chaloupe - valtimi ir chalutier - žveju, traukiančiu senovinį maišo formos tinklą chalut. Atrodytų, tyrinėtinas žodis, bet kad turi konkurentų. Visų pirma mums žinomą botą - bateau. Tačiau pastarasis turi giminaitį bati, reiškiantį statyti ir griaučius, primenančius modernaus laivo statybą, o ne surasto 5 m ilgio luoto išdeginimą ir išskobimą titnago kirviu prie Noyensur-Seine Prancūzijos šiaurėje, gyvenvietėje, datuojamoje 7000 m. pr. Kr. Po bateau atkrenta ir aviso - nedidelis jūrinis laivas, susijęs su apsižvalgymu. Kodėl profesionalai kalbininkai chaland negvildeno, sunku ir pasakyti. Italikų kalbų šaknys dažniausiai veda į lotynų ir graikų tekstus, o ne į moderniąją prancūzų kalbą, bet juk ir pastaroji gali turėti kažką tokio, primenančio gerai išlaikytą seną vyną. Nors Prancūzų kultūros centre nėra etimologinio žodyno, tačiau dar beeinant į ten chaland išsiskaido elementariai: al siejamas su vandeniu ir -land - žemė. Senųjų medžiokių kalba luotas – tai yra pasakymas vanduo-žemė. Kokia tada alanto, Alantos prasmė – klausiu savęs. Ar ar reikia stebėtis, kad suomiškai lotja - barka, luotuo - akmeninga sala, į kurią reikia nusigauti ant pečių užsidėjus lanką - sipuli, kuris išlenktas - kaari ne šiaip sau, o kad su kaarna templės vietoje strėlę paleistum. Panašiai kaip su lanku karnos temple, aptiktu Šventojoje. Todėl pamatau darbo – detaliau patyrinėti, ar nėra archajiško baltiško kalbinio sluoksnio finougrų kalbose. Ir pradedu lyg įdomiausią detektyvinį romaną naktimis skaityti: iš eilės suomių kalbos žodyną, kurį paskolino draugas.

Kas įdomesnio? Valtyje, plūduriuojančioje prie Suomijos krantų, įžiūrėti al- drąsu ir drastiška, tačiau prisiminus, kad aalto suomiškai – banga, nešanti aldijas, ne taip jau neprotinga išrodo. Rusų jal (valtelė) iš angliško yawl (valtis) padirbta, o čia jau galima tykoti jos didenybės yorch - stirnos prie vandens. O tada škotiškas lang-syne - senais airių ainių (svaidžiusių ietis ir šaudžiusių lankais) laikais, primena, kad ir the old time galima suvokti kaip aldijų laikais.

Kęstutis K. Urba,
Šiaurės Atėnai, 1997.XI.22 Nr. 45 (389)

^*) Teodoras Grinbergeris ( Theodor Maria Ritter von Grienberger, 1855-1932) – austr7 germanistas ir kalbininkas. 1873-1879 m. studijavo mediciną, tačiau 1883 m. pradėjo vokiečių kalbos studijas greta pagrindinės profesijos. 1884 m. galutinai susikoncentravo ties kalbotyra. 1891 m. apsigyne daktaro disertaciją apie germanišku sdievų vardus romėnų įrašuose. Nuo 1898 m. dėstytojavo Vienos un-te. 1919 m., grižęs iš Červitcų un-to (kur dirbo nuo 1904 m.), paskirtas Vienos un-to bibliotekos vadovu. Jis dėmesį skyrė ankstyvajai vokiečių lingvistikai, remdamasis tiek įrašais, tiek senaisiais autoriais.

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
NSO svetainė
Vartiklis