Uždanga po uždangos po uždangos
Hugo Loetscher

Hugo Loetscher in Brasil, 1966

 
Apie autorių

Hugo Loetscheris (1929-2009) – šveicarų rašytojas, kritikų apibūdinamas „satyriniu“ arba „apokalipsiniu“ mistiku. Gimė 1929 m. gruodžio 22 d. Ciuriche, studijavo politinius mokslus, sociologiją, ekonomikos istoriją ir literatūrą Ciuriche ir Paryžiuje. Nuo 1965 m. – nepriklausomas rašytojas ir publicistas. Daug metų praleido Lotynų Amerikoje (ypač Kuboje ir Brazilijoje), JAV ir Pietryčių Azijoje. Parašė romanus „Nuotekos. Ekspertizė“ (Abwasser. Gutachten, 1963), „Vainikų pynėja“ (Die Kranzflechterin, 1964), „Imunizuotasis“ (Der Immune, 1975), „Mandarino akys“ (die Augen des mandarinen, 1999), „Imunizuotojo popieriai“ (Die papiere des Immunen, 1986). Rašė dramas ir esė. 2000 m. viešėjo Lietuvoje, kur skaitė paskaitas. Mirė 2009 m. rugpjūčio 18 d. Ciuriche.

 

Spektaklis galėjo prasidėti. Jis gulėjo žiūrovų salėje, kepėstuodamas tarp pagalvėlių, priešais pirmąją sceną – rauktų vežimėlio užuolaidų ribojamą pusratį. Šios užuolaidos jam buvo pirmoji uždanga, anapus kurios vyko spektaklis.

Įsiminti reikėjo dvi būtybes: vieną – ilgaplaukę, itin svarbią, antrą – ūsuotą. Tai buvo pagrindiniai personažai. Jie įeidavo į sceną čia iš dešinės, čia iš kairės, retkarčiais vaidindavo ir scenos centre. Apsikabindavo ir baksnodavo pirštais į vežimėlį: „nosis – tavo, burna – mano“. Atrodė, lyg jis būtų jų nuosavybė, kuriai abu norėjo įsiteikti. Pasilenkę prie jo, jie prabildavo kitokia vokiečių kalba, pasigirsdavo „duli“, „dali“, „dada“ – tai buvo pirmoji scenos kalba, kurią jis išgirdo.

Anapus uždangos buvo du nuostabūs rekvizitai – krūtis ir buteliukas. Kad ir kaip skyrėsi krūtis nuo savo dublerio, tarp jų buvo šias tas bendro, pasistengęs galėjai ką nors iščiulpti, tiesa, krūties pieno temperatūra buvo stabilesnė.

Kūdikiui patiko spektaklis. Tereikėjo pravirkti ar sušukti, ir aktoriai pasirodydavo, iš dešinės arba iš kairės.

Iš pradžių jis reikalaudavo jų pasirodymų, kai tik įsigeisdavo. Bet tie anapus, regis, nebuvo pasirengę nuolat vaidinti. Netrukus pradėjo rodytis rečiau; jis nepajėgė jų priversti, aniedu buvo stipresni. Jei iš pradžių numerį atlikdavo kas dvi valandas, tai paskui – kas keturias, galiausiai – tik keturis kartus per dieną. Žinoma, aktoriai pasirodydavo ri visai netikėtai, tais atvejais dažnai atsivesdavo nepažįstamų žmonių. Jis gniauždavo kumščius, nenorėdavo kaskart būti rodomas jų spektaklyje.

Aktoriai vaidino vis tą pačią pjesę, tik papildydami ją naujais rekvizitais. Pakabino virš vežimėlio varpelį ir įdavė tarškynę. Negana to, įbruko į burną guminį daiktą, panašų į krūties spenelį; bet kad ir kaip jis stengėsi, nieko neiščiulpė.

Tai jam nepatiko; nebeliko nieko kito, tik užsiauginti dantis.

Tai, ką aktoriai siūlė en suite, kartojosi taip dažnai, kad po trylikos mėnesių jis sukliko, jog spektaklį reikėtų baigti. Jie vis dažniau iškeldavo jį iš vežimėlio, nešiodavo ant rankų ir rodydavo jam įvairius daiktus. Bet jis norėjo parodyti ir savo programą. Pasikeldavo vežimėlyje, mėgindavo ropinėti, tad galiausiai jie leido jam likti scenoje ir pasodino ant žemės.

Pasaulį scenoje iš pradžių sudarė vien kojos: tos, kurios buvo be batų, priklausė stalams ir kėdėms, kitos buvo apsiavusios – atsitrenkus į jas galva ne taip skaudėdavo.

Dabar jis sėdėjo ant grindų ir žiūrėjo į dvi letenas. Suriko ir sudavė per kilimą. Norėjo, kad letenos ateitų ir ką nors suvaidintų, tačiau jos nejudėjo, kad ir kaip jis klykė.

Tai buvo svarbus atradimas: scenoje buvo daiktų, kurie nesiteikdavo prieiti, priešingai, jei norėjai, kad jie vaidintų, pats turėjai prieiti prie jų. Mėgdžiodamas šunį, jis nušliaužė prie pianino letenų.

Scenoje anapus uždangos įvyko ir pirmasis didelis jo pasirodymas. Jis greitai išmoko repliką „kaka“. Suvystytam buvo sunku šliaužioti. Jis norėjo nusimesti šarvus, todėl įsidėmėjęs savo repliką suvapėjo „kaka“, o jie nubėgo ir atnešė naują rekvizitą – apvalų indą, kurį vadino puoduku. Jis sėdėjo ant jo, aniedu stovėjo ir laukė. Pabaigęs nušliaužė nuo puoduko stengdamasis jo neapversti, pavargęs, bet švytėdamas atsistojo. Abu žiūrovai plojo: koks švarus vaikas, koks protingas berniukas. Jis buvo žvaigždė ir vertino plojimus.

Tačiau vieną dieną patyrė nesėkmę. Jis jau ne tik sakydavo „kaka“, bet ir pats atsinešdavo puoduką. Tačiau susidomėjimas jo pasirodymais akivaizdžiai atslūgo. Atrodė, jo pasirodymus laikė savaime suprantamais ir elgėsi taip, tarsi puoduku naudotųsi tūkstančiai. Jis pakilo į lemtingą žygį norėdamas susigražinti populiarumą. Anuodu sėdėjo virtuvėje ir valgė. Jis atvilko puoduką, ilgai sėdėjo ant jo mataruodamas kojomis. Paskui užkėlė puoduką ant stalo, publika pašoko, sušuko: fu! tu smirdžiau! Išsigandęs paleido puoduką, šis nukrito ant žemės; tokia buvo pirmoji nesėkmė.

Jie įstūmė jį tarp visai nepažįstamų dekoracijų. Ką tik patys nuvertę nuo sosto, uždarė apytamsiame kambarėlyje, kurio viduryje stūksojo sostas. Jis turėjo į jį įsikibti, kad neįkristų; kelnės veržė kulkšnis lyg grandinės. Apačioje vėrėsi praraja; kai apimtas nevilties jis nusitvėrė už grandinės, prarajoje sušniokštė vanduo. Hugo Loetscher and Walter Binder

Tie, kurie tau plodavo, mintyse jis pradėjo pirmąjį monologą, tie, kurie džiūgaudavo, dabar bara ir išjuokia tave. O juk tu ir šįkart vaidinai ne blogiau nei anksčiau.

Jis nušliaužė į kambarį nekęsdamas puoduko. Netekęs įprasto vaidmens, žaidė kojų pirštais ir užkliudė prie lango stovėjusią kėdę. Pažvelgė aukštyn, užsiropštė ant kėdės, pasiekė užuolaidas. Praskleidė jas ir atvėrė langą. Tai, ką jis pamatė, buvo niekas; iš pradžių apsvaigo galva, paskui jis pažvelgė žemyn ir pamatė naują sceną.

Ten knibždėte knibždėjo artistų, vieni stoviniavo, kiti skubėjo įvairiomis kryptimis, važiavo vežimais, kurių nereikėjo stumti kaip jo vežimėlio. Už kampo jie pradingdavo, bet tuoj pat pasirodydavo kiti.

Jis verkė ir bliovė mėgindamas atkreipti jų dėmesį. Tačiau tiems apačioje buvo nė motais. Sviedė kaladėlę į šunį, šis stryktelėjo. Kodėl kiti apačioje nekreipia į jį dėmesio, gal reikėtų apmėtyti ir aktorius? Gal tada jie parodys spektaklį, kurio jis trokšta? Jis nutipeno prie siuvimo mašinos, pasičiupo sagų, nepagailėjo net didelių mėlynųjų. Tačiau nė viena saga nieko nekliudė. Ir seilės, kurių prisirinko pilna burna, nepasiekė tikslo. Vėjas nunešė spjūvį į šalį. Nebeliko nieko kito, tik pačiam nusileisti žemyn. Jei tie artistai nenori vaidinti jam, jis pats ryžosi vaidinti jiems.

Tik buvo neaišku, ar jie ir jis vaidina tą pačią pjesę. Gal ji ką tik prasidėjo, o gal jis pernelyg vėlai atėjo? Paskuijam kartais atrodydavo, kad jie apskritai ne vaidina, o leidžia ilgąją pertrauką.

Jam patiko, kad plačioje gatvių, gatvelių ir pakiemių arenoje atsirado pažymėtų žaidimo aikštelių. Viena buvo aptverta lentomis. Iš jos neleisdavo išnešti smėlio. Kasti smėlį ir pilti kavas galėdavai kastuvėliu, juo negalima būdavo mušti kitam žaidėjui per galvą. Tiems, kurie neatsinešdavo kibirėlio, smėlis išbyrėdavo pro pirštus. Neturintys formelės patys turėdavo sugalvoti, kaip iškepti savąjį pyragą. Jie žaidė „mano, o ne tavo“.

Jis žaidė ir nugalėtojus, ir nugalėtuosius. Finalas visada būdavo toks pat, nesvarbu, ką jie žaisdavo – futbolą ar kauleliais virtuvėje. Bėgant lenktynių vienas visada sušukdavo: „Aš pirmas paliečiau medį“. Arba slidinėjant: „Aš tave pralenkiau“. Vienas visada būdavo pirmas ir bent vienas nieko nepešdavo. Suaugusieji sakydavo: pralaimėti nėra blogai, tai tik žaidimas. Ir pridurdavo: pralaimėti reikia išmokti, tai svarbu ateičiai.

Teatro aplink buvo daug, todėl jis labai nustebo išgirdęs panelę vaikų darželyje sakant, kad jie vaidins spektaklį suaugusiems, tėvas. Tai būsiąs tikras teatras; tikrame teatre galima sakyti tik tai, ką reikia, ir negalima vėluot i.

Panelė leido pasirinkti: jie galėjo vaidinti „Snieguolę ir septynis nykštukus“ arba „Miegančiąją gražuolę“, arba „Jonuką ir Grytutę“. Tačiau jie nusprendė vaidinti „Raudonkepuraitę“, nes ten veikė vilkas. Panelės paklaustas, ką norėtų vaidinti, jis dvejojo: jam patiktų būti nykštuku arba vilku, tačiau mieliau suvaidintų vaidmenį, kurio dar niekas nevaidino. Stebėjo repeticijas neapsispręsdamas, ar verta apgailestauti, kad jis nėra nei vilkas, nei miško dvasia, kuri staugė. Panelė užlipo ant suolo, pritvirtino palubėj masyvią lazdą su misinginiais žiedais, ant kurių kabojo sunkus audinys – uždanga. Berniukas pašoko ir paklausė, ar negalėtų vaidinti to, kuris trauko uždangą. Artistai šaipėsi: kvailystė, tai apskritai ne vaidmuo, uždangos traukiko išvis niekas nemato. Tačiau jis tikėjosi parodyti, koks svarbus šis vaidmuo, ir stropiai repetavo.

Tėvai sėdėjo salėje laukdami spektaklio pradžios ir jau pradėjo nerimauti; panelei davus ženklą jis atitraukė uždangą. Raudonkepuraitės senelė megzdama sekė pasaką ir pirmąsyk užsikirto užmiršusi žodį „pyragėlis“. Kažkas pasibeldė: bumbum. Senelė pažvelgė į duris ir paklausė, kas ten, nors tikrai žinojo kas, juk jie repetavo. Durys lėtai prasivėrė, pasigirdo baisus urzgimas, tada jis užtraukė uždangą.

Lūkestinga tyla, kol anapus uždangos pasigirdo bildesys ir trenksmas. Vilkas suriko, kad jsi dar nespėjo įeiti, ir puolė uždangos traukiką; užkliuvo už senelės, ši nuvirto nuo kėdės. Jis vėl atitraukė uždangą.

Senelė blaškėsi įsipainiojusi mezginyje. Į sceną įsmuko Raudinkepuraitė, ji teiravosi, kodėl jie toliau nevaidina ir kada senelę pagaliau praris. Panelė susegė vilkui kailį, užsikabinusį už kėdės. Žiūrovai kikeno ir juokės. Vilkas pradėjo verkti. Kai žiūrovai pabandė jį guosti, vilkas taip įsibliovė, kad Raudinkepuraitė metė krepšelį ant grindų ir nubėgo į salę pas mamą. Jis vėl užtraukė uždangą.

Savaitę jis sėdėjo nugara į kitus, kampe. Jam neleido šokti ratelio, žaisti smėlio dėžėje. Jis svarstė, ar ne geriau būtų susirgus, tačiau vis dėlto nuėjo į darželį. Sėdėdamas prie naujo piešimo bloknoto ir nudrožtų pieštukų dėželės, mintyse tęsė savo monologą.

Juk vilkas, kuris nepraryja senelės, daug geresnis. Kaip šauniai vilkas verkė, tai buvo daug puikiau nei per repeticijas. Jie tvirtino: traukyti užuolaidą – ne vaidmuo. O jis sukūrė vaidmenį, visi tik apie jį kalbėjo. Tai reikia įsidėmėti. Gali gerai pasirodyti ir tada, kai esi nematomas.

O spektaklis tęsėsi. Ilgainiui jie perimdavo didžiųjų tekstus, nors išrasdavo ir savų žodžių, plūkėsi kurdami slaptą kalbą.

Antai vieną dieną jie, ištiesę rankas į šalis, riaumojo kaip lėktuvai, bombarduojantys Abisiniją. Tai buvo įdomiau nei medžioti indėnus, kuriuos galėdavai kankinti, juk šie irgi rišdavo savo priešus prie kankinimų stulpo. Žinoma, jie kaip ir anksčiau žaisdavo policininkus, šaudydavo į gangsterius ir kaip anksčiau šaunūs gangsteriai būdavo tie, kurie pasprukdavo ir parodydavo persekiotojams liežuvį.

Tačiau vieną dieną jie tikrai kariavo. Ir jis žygiavo drauge, nors didieji nenorėjo jo priimti. Dvylikamečiai ir trylikamečiai nežaisdavo su mažiais – antrokais ar trečiokais. Didieji buvo generolai ir pulkininkai, bet jiems reikėjo kareivių, kuriems galėtų įsakinėti. Todėl jie sutiko, kad ir mažieji žaistų, tik neleido šiems ant medinių kardų užsiklijuoti lipdukų. Mažiai sutiko, ir susidarė armija, kuri patraukė į karą.

Jį pasiuntė į pirmąsias fronto linijas prie skersinio kilimams dulkinti. Kad ir kaip jis gūžėsi, akmuo pataikė į galvą. Jau norėjo pabėgti, bet prisiminė, kad tas, į kurį pataiko, miršta, o jis buvo pažadėjęs daryti taip, kaip reikia. Todėl pradėjo mirti. Prisiinė paveikslėlių su indėnais rinkinį iš skalbiamųjų miltelių pakuočių. Įsirėmė rankomis į klubus, sudejavo, apsiputojo, pakėlė dešinę aukštyn, suriko žvelgdamas į balkonų ir skalbinių dangų, susmuko ant kelių ir numirė: gulėjo ant nugaros, ištiesęs rankas į šalis, - negyvas kareivis kiemo pakraštyje.

Jis taip gerai mirė, kad abi kovojančios armijos nutraukė karą ir spoksojo į negyvėlį. Paprašė jį atsistoti ir dar kartą numirti. Jis sutiko su sąlyga, kad jie nebetvos akmeniu į galvą.

Jis mirė dar kartą. Tiesa, dabar krito taip, kad nenusibrozdintų kelių. Po antros mirties armijos susiginčijo, abi norėjo turėti kareivį, kuris taip gerai miršta. Bet jis pasakė daugiau nežaisiąs – numirė ir jam karas baigėsi, be to, mirė dusyk, po kartą kiekvienai armijai, to pakanka. Tada abi kariaunos įsiuto ir išvijo iš mūšio lauko tą, kuris buvo tapęs paliaubų dingstimi.

Ir vėl jis sėdėjo vienas. Ne ant kvailių sosto tualete ir ne bausmės kampe, bet lauke ant tvorelės. Mediniu kardu kapstė žemę ir mintyse sakė monologą.

Paprasčiausias būdas nedalyvauti kare – žūti vos jam prasidėjus. Be to, paaiškėjo, kad antrą kartą miršti geriau. Gal reikėjo mirti tol, kol visiems nusibos ir niekas nebekreips dėmesio.

Jis priprato prie teatro; šis pamažu tapo kasdienybe. Tik vesti nenorėjo. Mergaitės laisvalaikiu, kiekvieną trečiadienio popietę, norėdavo tuoktis, nes jų lėlėms reikėjo tėvų. Berniukai aiškindavo, kad norint susilaukti vaikų, nebūtina tuoktis. Tačiau mergaitės imdavo bliauti; grasindavo, kad pareis namo ir viską pasakys. O juk visi žinojo: Peteris neturėjo tėvo, bet motina jį pagimdė. Tad jie spėliodavo, ar Peteris yra „nesantuokinis“, ar „nesantaikinis“ vaikas. Galiausiai berniukai dėl šventos ramybės sutiko tuoktis. Tik jis negalėjo apsispręsti. Jei vestų Piją (jos gražiausios kasos), Erika neleistų jam važinėti vyresniojo brolio dviračiu. Šiaip mieliau būtų vedęs Sonią, ji visada ramiai stovėdavo pieno parduotuvėje laukdama, kol ateis jos eilė. Išsisukti galėjo tik pasisiūlęs būti klebonu ir sutuokęs kitus berniukus ir mergaites. Bet kai juos sutuokė, nebeturėjo ką veikti; sutuoktiniai prunkštavo ir apie krikštynas nė nekalbėjo, nes niekas išsyk po vestuvių nesusilaukia vaikų.

Jis sėdėjo nuošaly. Nėjo į darbą su vyrais, kurie baigė statyti trobesius. Žiūrėjo, kaip jaunamartės purto linines staltieses, atstojusias nuotakų šydus. Staiga sugalvojo, ką galėtų veikti. Kol vyrai tebedirbo, atėjo dulkių siurblių firmos atstovas. Visi žinojo, kad jis ilgai užsisėdi butuose su moterimis. Pasibeldė į vienos mergaitės namų duris, mergaitė padarė kniksiuką ir paklausė, ko klebonas pageidauja. Jis paaiškino, kad dabar jsi jau ne klebonas, o dulkių siurblių firmos atstovas. Mergaitė pakvietė į vidų, jis tuoj pat prispaudė ją prie savęs ir sakė norįs pabučiuoti – į pilvą. Ji pradėjo taip garsiai krizenti, kad visi vyrai parbėgo iš darbo, norėdami sužinoti, kas nutiko. Jis paaiškino, kad nedera vesti nenupirkus moterims dulkių siurblio, ir patarė jiems grįžti į darbą ir užsidirbti pinigų šiam pirkiniui. Vyrams išėjus, dulkių siurblių firmos atstovas su mergaitėmis praleido linksmą popietę.

Tik Vreni neištekėjo. Ji viena sėdėjo ant suolo ir tylėjo, net nežiūrėjo į juos. Kai jis paklausė, kodėl nežaidžia, ji atsakė, kad žaidžia jau seniai – esanti našlė, tačiau ne tokia kaip suaugusiųjų; ji esanti našlė nuo pat pradžių. Ji vienintelė buvo užsiauginusi ilgus nagus, parodė juos drėksdama orą. Ir jos vardas yra ne Vreni, o kai jis paklausė koks, ji atsakė: „atspėk“.

Berniukas atsitūpė priešais suolą ir apžiūrinėjo mergaitę. Dabar buvo jos pasirodymas. Ji pritūpė kaip žvėrelis mergaitės veidu. Šukuoja ir antakius, konstatavo berniukas; antakiai buvo lyg nupiešti virš akių. Lūpos, nejudrios ir griežtos, atrodė per kietos, kad būtų iš mėsos; tačiau ir per minkštos, kad būtų iš akmens. Kai ji sukryžiavo rankas, išryškėjo krūtys. Buvo keista, kad šis žvėrelis vaikščioja ne letenomis, o kojomis, apautomis sportbačiais. Jos sijonas užsivertė; dviem lankais švystelėjo apatinukas su minkštais rauktinukais. Berniukas susidrovėjo: šį apatinuką, šiuos rauktinukus jis jau buvo matęs. Jis vėl susidūrė su dviem uždangom.

Vertė Austėja Merkevičiūtė, Metai, 2004 m. nr.2    

Iš H. Loetscher. Der Immune, 1985    

Poezija ir skaitiniai
Filosofijos sritis
Vartiklis
NSO svetainė