Romualdas Neimantas: keistis, kad išliktum savimi. Lithuanian

Humanitarinių (istorijos) mokslų daktaras Romualdas Neimantas (1939–2009) daugiau kaip 30 m. tyrinėja Lietuvos ir Oriento šalių kultūrų ryšius ir sąveikas. Per tą laiką akademiniame Oriento studijų institute Maskvoje apsigynė disertaciją apie Lietuvos – Indijos kultūros ryšius ir sąveikas, tyrimų tematika skaitė paskaitas studentams Lietuvos aukštosiose mokyklose, perskaitė pranešimų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje vykusiose konferencijoje, paskelbė straipsnių periodikoje, išleido daugiau kaip 30 knygų. Tarp jų — „Faraonų pėdsakais" (apie senovės Egiptą), „Smauglio sužadėtinė" (apie Tropikų Afriką), „Pasaulis puodelyje arbatos" (apie japonų kultūrą), „Afrikos freskos" (iš kelionės po Sacharą senųjų civilizacijų pėdsakais); biografines knygas: apie indų poetą R.Tagorę, norvegų keliautoją Thurą Hejerdalą, prancūzų orientalistą Žano Fransua Šampoljoną, „Akmeninės karūnos paslaptis" (pirmą lietuvišką originalią knygą apie Okeanijos tautų kultūrą), „Auksinis drakonas" (apie kinų daosizmą), „7 Rigvedos himnai apie pasaulio sutvėrimą" (apie senovės indų kosmogoniją), „Himnas saulės dievui Atonui" ( apie senovės Egipto religiją) ir kt. Monografijoje „Rytai ir Lietuva" pateikta plati Lietuvos kultūros ryšių su įvairiomis Oriento kultūromis panorama. Ką tik pasirodė knyga „Saulės akmens pėdsakais" — istorinė, etnografinė mokslo populiarinimo apysaka iš senovės baltų gyvenimo beveik prieš du tūkstančius metų, antrame mūsų eros amžiuje, kurioje pasakojama apie ikiistorinius mūsų protėvių kultūros ryšius su Europos, Afrikos, Azijos tautomis.

Spausdiname dr. Romualdo Neimanto straipsnį, kuriame atsiliepiama į „Mokslo Lietuvoje" (2002, Nr. 14-15) paskelbtas mokslo tyrimų prioritetines kryptis, raginančias mokslininkus daugiau dėmesio skirti nacionalinės kultūros raidai.

Apie autorių

Romualdas Neimantas (1939–2009) - istorijos mokslų daktaras, žurnalistas, žinomas kultūros istorikas, orientalistas, parašęs per 30 knygų apie Rytų šalis (6-ias apie Japoniją). Iki 2000-ųjų dirbo įvairių leidinių redakcijose, o tada pasišventė kūrybiniam ir moksliniam darbui. Pagrindinė mokslinių tyrimų tema – Lietuvos ir Rytų šalių kultūros ryšiai ir sąveikos. Domėjosi baltų etnokultūra, jos sąsajomis su Oriento civilizacijomis, kultūrų sintezės problemomis. 1959-2009 m. sukaupė vienintelę Lietuvoje Lietuvos-Oriento šalių kultūros ryšių ir sąveikų bibliografinę kartoteką, kurioje sukauptos bibliografinės kortelės, kartu su kortelėse aprašomų publikacijų iškarpomis.

Turime galvoti ne tik apie tai, kaip gyvename, bet ir apie tai, kaip gyvensime

Neseniai paskelbtose Mokslo tyrimų prioritetinėse kryptyse raginama ne tik išsaugoti nacionalinės kultūros identitetą, bet ir atsisakyti etnokultūros gynybinio požiūrio, saviizoliacijos, siekti, kad nacionalinė kultūra susikalbėtų su kitomis kultūromis, išlikdama savita; nes tik tokie mes esame įdomūs pasauliui. Tai labai reikšmingas dokumentas. Juk pradėdami Trečiąjį tūkstantmetį turime galvoti ne tik apie tai kaip gyvename, bet ir apie tai, kaip gyvensime, kas mūsų laukia ateityje. Jeigu penkiasdešimt metų užtrukusios sovietinės okupacijos metu tautai svarbiausia buvo išlikti, tai dabar, neatmetant vis dar gręsiančio sunaikinimo (iš išorės) ar susinaikinimo (iš vidaus) pavojaus, labai aktualus tapo imperatyvas kaip vystytis, kaip įveikti atsilikimą, susitapatinti su pasauliu.

Ieškant šios problemos sprendimo, tautinio vystymosi ideologai kadaise aiškino, kad lietuvių tautai deramą vietą pasaulyje užimsime tiktai tada, „... jei savo kultūrinės kūrybos kilnumu... prilygsime kitoms kultūringesnėms tautoms", o taip pat, jei išvystysime „savąjį idealą, kuris suteikia tautos civilizacijai savąjį stilių, kuris padaro ją vienintele savo rūšyje, kuo ji tampa visai nepakeičiama žmonijos gyvenime...", pridurdami, jog norint šito pasiekti, reikia, kad tauta būtų tam pasirengusi, o tai įmanoma tik išugdžius jos nacionalinę savimonę, apie kurią dar 1548-1550 metais traktate apie lietuvių, maskvėnų ir totorių papročius rašė Mykolas Lietuvis, o vėliau visapusiškai analizavo Kazys Puida, Aleksandras Dambrauskas-Jakštas, Romanas Bytautas, Vydūnas, Antanas Maceina, Stasys Šalkauskis ir kiti.

Iki šiol tebesiginčijama, kokia gi turėtų būti ideali lietuvių nacionalinė savimonė, kuri lemtų spartų tautos progresą, užtikrintų jai deramą vietą pasaulio tautų šeimoje? Kokia turi būti jos sąlygojama kultūra, per kurią toji sąmonė pasireiškia. Remiantis kultūros filosofijos autoritetais, galime tvirtinti, kad kiekvienoje tautinėje kultūroje, o tuo pačiu ir lietuvių, turi rasti vietos du svarbiausieji dalykai. Pirmiausia — universalumas, kuris suvokiamas kaip didžiosios humanistinės vertybės: Gėris, Grožis, Tiesa — žmogiškosios egzistencijos transcendentalijos, pačios būties atributai. Anot filosofo Karlo Jasperso (1883-1969), jos sudaro žmogiškosios būties prasmės esmę, nužymi koordinates, kuriomis žmogus turi vadovautis savo (kaip ribotos būtybės) egzistencijos metu, kad per jas susietų save kaip individą su kitais į save panašiais ne tik erdvėje, bet ir laike, be ko žmogiškoji egzistencija, skirtingai nuo kitų gyvūnų egzistencijos, praktiškai neįmanoma, nes nepakyla į žmogiškąjį lygmenį. Jo nuomone, šitai yra todėl, kad žmogus negali gyvuoti vien tiktai remdamasis savo paties egzistencija, kitaip — kasdieniškumu. Atvirkščiai, savo kasdieniškumą — empirinę būtį — žmogus turi pajungti tam, kas nepavaldus baigtinio žmogaus būčiai, tam, ką ir galima pavadinti besąlygiškumu. Gėrį, Grožį, Tiesą, Meilę, Idėją jis ir laikė besąlygiškumo pasireiškimu. Be universalumo negalime suvokti kito būtino kultūros aspekto — individualumo, kuris yra skiriamasis kiekvienos tautos požymis, kitaip vadinamas tautiškumu. Jo esmę nusako formalioji universalumo išraiška; visa tai, kas vieną tautą išskiria iš kitų tautų. Mūsų atveju šitai galima apibudinti kaip lituanistiką plačiaja prasme, nes šiuo terminu suvokiame kur kas daugiau nei kalbos ar kalbotyros reikalus; tai fizinis ir psichinis lietuvio tipas, charakteris, tautos papročiai, tautinis menas, religija ir dar daug kas.

Pats gyvenimas įtvirtino sampratą apie universalų turinį ir individualią formą. Todėl norėdami sau kuo pilniau atskleisti universalų žmonijos humanistinės kultūros turinį, neturėtume apsiriboti tiktai vienos kurios nors tautos požiūriu, viena išraiška, nusistovėjusia konkrečioje tautoje; pravartu susipažinti su daugeliu universaliųjų vertybių raiškos versijų; tik tada universalios esmės atsivers kur kas pilniau, o per tai ir nacionalinė savimonė taps labiau išsivysčiusi, tautinė kultūra turiningesnė, mes patys įdomesni sau ir pasauliui; kaip tas brangakmenis, kurio vertė priklauso nuo šlifuotų briaunų skaičiaus. O jei taip, tai negalime ignoruoti kitų tautų kultūros, tiesiog privalu domėtis tuo, ką jos sukūrė, vildamiesi, jog rasime kažką sau naudingo. Šitai taip akivaizdu, kad visos tautos taip ir daro, kūrybiškai perimdamos viena iš kitos tai, ką sukaupė vertingiausia, panaudodamos savo kultūrinėje kūryboje; tuo praturtindamos save, o kartu ir visos žmonijos kultūrą.

Suprantama, universalumas ir individualumas (arba tautiškumas) tautos sąmonėje privalo būti organiškai susilydę į visumą, nes tiktai tada tautinė kultūra bus pilnavertė: universalumas lems išsivysčiusios nacionalinės kultūros turinį, o individualumas — originalią, nepakartojamą forma, stilių. Praradę lygsvarą nuskurdinsime savo kultūros turinį, o kitu atveju pakenksime nacionalinės kultūros pamatui, sunaikinsime jos individualią išraišką. Kitaip sakant, optimaliausias nacionalinės kultūros vystymosi kelias — protinga kultūrų sintezė savo kultūros bazėje. Čia tinkama proga prisiminti Vydūno skelbtas žmogaus tobulėjimo pakopas: žmogus pats sau; žmogus tautoje ir tautai; žmogus pasauliui. Žemiausia pakopa, kai esi tiktai individas, nesuvoki, jog priklausai konkrečiai tautai, o aukščiausia, kai suvokdamas savo priklausomybę konkrečiai tautai, veikdamas joje ir išvien su ja, jautiesi esąs visos žmonijos dalis, rūpiniesi visų žmonių reikalais, išgyveni jos džiaugsmus ir vargus, nelieki jiems abejingas. Beje, tik šiuo keliu einant į naują aukštesnę pakopą įmanoma pakylėti ne tik individą, bet ir tautą...

Jau seniai reikėjo orientuotis į savo kultūros identiteto vystymą praturtinant ją kitų kultūrų vertybėmis, žinoma, ne aklai perimant, o protingai atsirenkant, sintezuojant.

Kultūrų sintezė — ne naujiena Lietuvoje. Ypač aštrus disputas dėl jos buvo įsiplieskęs XX amžiaus pradžioje. Jį pradėjusio profesoriaus Stasio Šalkauskio nuomone, Lietuvai gyvenant tarp Rytų ir Vakarų nelieka nieko kito, kaip vystant savo kultūrą plėtoti kultūrų sintezę... Profesorius St. Šalkauskis buvo įsitikinęs, kad Lietuvai gyvenant tarp Rytų ir Vakarų kitaip išgyventi neįmanoma, kaip tik perimant kaimynų kultūrų vertybes ir sintezuojant jas su savomis. Jo oponentai manė, jog nacionalinė kultūra gali išlikti savita tiktai atribojus ją nuo kitų kultūrų. Šis ginčas tęsiasi jau beveik šimtas metų, naujai atgijo mūsų laikais, kai Lietuvai vis labiau suartėjant su skirtingų kultūrų pasauliu, nacionalinę kultūrą veikia globalizacijos procesai, kurie vertinami skirtingai. Tie, kurie mano, kad nacionalinę kultūrą galima išsaugoti „švarią", stengiasi ją atriboti nuo kitų kultūrų įtakų. Pamirštama, jog pasaulis jau nebe tas, koks buvo XX a. pradžioje. Mūsų laikais atsiriboti nuo pasaulio įtakų nebeįmanoma. Pažanga galima tiktai ieškant būdų kaip išsaugoti savo kultūros tautinį identitetą ne atsiribojant nuo pasaulio, bet suartėjant su juo. Tik iš šių pozicijų globalizacija nėra baubas. Visi kartu turime ieškoti bendro humanistinio vardiklio, o kiekviena šalis, tauta — problemų specifinio sprendimo. Tiktai keičiantis galima išlikti savimi...

Žinoma, kultūrų sintezė turi vykti pirmiausia stiprinant nacionalinės kultūros šerdį, kurioje telpa viskas, pradedant priešistorinių laikų panteizmu ir baigiant šiuolaikine postmodernistine kultūra. Vargu ar pavyks ką nors iš jos išstumti. Ir ar to reikia. Svarbu tinkamai sudėlioti prioritetus. Laukia daug darbo, nes dėl tų prioritetų, mūsų pačių meno ir dvasios turtų tiktai pradedame diskutuoti, svarstyti, ką iš praeities paveldo prikelti gyvenimui, o ką palikti kultūros archyve. Prigimtinių pradų suaktualinimas naujaisiais laikais, jų ugdymas labai svarbus, nes būtent jie lemia tautos savitumą, formuoja universalių kultūros vertybių išraiškos formą, todėl jų puoselėjimas kitaip gali būti įvardytas kaip tautiškumo ugdymas, kuris anot Stasio Šalkauskio, įmanomas tik skatinant kuo glaudesnį kiekvieno tautos nario (individo) tiesioginį suartėjimą su tautos dvasios išraiška — kalba, tautosaka, literatūra, menu, religija. Tautinio auklėjimo šerdimi jis laikė patriotinį auklėjimą, patriotizmą suprasdamas kaip nesavanaudišką savo tautinės individualybės meilę, kuri nepakanti asmeninėms ydoms, silpnybėms ir nukreipta į tautos tobulinimą visuotinių žmonijos idealų pagrindu. Jis ragino pakelti patriotizmą į sąmoningos dorovės lygį, persiorientuoti į išmintingą ir kritišką savo tautinės individualybės meilę, diegti jaunajai kartai vidinio kultūringumo ir moralinės — dvasinės didybės siekius, tautinę kultūros formą jungti su bendražmogišku turiniu.

Šios S. Šalkauskio mintys, jo raginimai nė kiek nepaseno, tinka mūsų laikams, tebelieka reikšmingomis aktualijomis, galinčiomis praversti tiems, kurie rūpinasi tautiniu, patriotiniu auklėjimu, tautinės kultūros reikalais. Norint, kad tautinis identitetas ne tik išliktų, bet būtų pajėgus absorbuoti iš kitur plūstančias įtakas, reikia imtis ne tik platesnių ir gilesnių šiuolaikinės nacionalinės kultūros ryšių ir sąveikų su savo pačios paveldu, baltiškomis šaknimis, studijų, bet ir tinkamos prigimtinių baltiškų kultūrinių vertybių renovacijos.

Norint sėkmingai vystyti šiuolaikinę nacionalinę kultūrą, nepakanka apsiriboti tiktai savimi, ugdant tik savo prigimtinius pradus ir ant jų pamato suformuotą tradicinę kultūrą, svarbu neužsisklęsti nuo kitų tautų sukurtos ir kuriamos kultūros, o tai, kas joje mums priimtina, būtina kūrybiškai perimti ir tuo praturtinti savo kultūrą. Vystant savo kultūrą mums reikia pirmiausia iš naujo įvertinti kultūrinius ryšius ir sąveikas su Europa, kurioje gyvename, ir kuriai nuo amžių priklausome. Dabar populiarus pasakymas – einame į Europą — atrodo paradoksalus: lyg mes kur nors iš Europos būtume išėję. Nors, kaip čia pasakius... Žinoma, fiziniu, materialiniu požiūriu mes visada buvome Europoje, o štai dvasinio gyvenimo aspektu penkiasdešimt metų, praleistų SSSR sudėtyje, nuo Europos buvome atskirti, pirmiausia nuo tiesioginio dalyvavimo kultūros procesuose Vakarų Europoje, kur visada klostėsi europietiškumo normos. Kaip tik todėl dabar, jungiantis į ekonominę bendriją, dar labiau norėtume įsijungti ir į kultūrinę Europos tautų bendriją. Ėmęsi spręsti su tuo susijusias problemas pajutome, kad mes beveik visiškai nepažįstame šiuolaikinės Europos, taip pat primiršome (jeigu buvome spėję pažinti) ir tai, ką ji sukaupė nuo tų laikų, kai Viduržemio jūros baseine įsižiebė antikos prometėjiška ugnis, padėjusi pamatą tam, ką vadiname Europos kultūra. Iš to, kas pasakyta, aišku, kad vystant savo kultūrą, turime iš naujo atrasti Europą, revizuoti jos vertybes, įvertinti kultūros ryšius ir sąveikas, išdiskutuoti, kokioms europietiškoms vertybėms reikia teikti prioritetus, o kokioms pasipriešinti. Vargu, ar viskas, kas patenka iš Europos su taip vadinama vartotojiška, popkultūra gali mus tenkinti...

Negalima apsiriboti ties vienu kuriuo nors žmonijos regionu, viena kuria nors kultūros tendencija, nes taip iškreiptume universalumo visumą, pamirštume gyvenimo praktika tapusią aksiomą, kad vieningas visos pasaulio kultūros universumas skirtingai reiškiasi skirtinguose regionuose, kuriuos tradiciškai skirstome į Vakarų (Europos, Naujųjų laikų Amerikos, Australijos) ir Rytų (klasikinės Azijos, iš dalies Afrikos ir Okeanijos) pasaulius. Mes išloštume plačiau pasižvalgę. Visa tai suprasti ir įvertinti nepaprastai svarbu ir todėl, kad civilizuoto pasaulio horizontai labai išsiplėtė, kad dar vakar buvusios atsilikusios Rytų tautos stebina savo pasiekimais. Prisiminkime tiktai Japonijos pavyzdį. Gyvendami ant akmenų pasaulio pakraštyje, neturėdami nei aukso, nei naftos, jie tapo tokiais galingais ekonomiškai, įdomiais kultūriškai, kad jais domisi visas pasaulis.

Ne tik Vakarus, bet ir Rytus turime pažinti ir todėl, kad nuo jų nusišalinę sunkiai susikalbame su kinais, indais, japonais ir kitais rytiečiais, kurių, beje, taip sparčiai daugėja, kad jau dabar jie sudaro didžiąją žmonijos dalį. Susitikdami su rytiečiais dėl nežinojimo jau dabar kartais atsiduriame komiškoje padėtyje. Antai laukdami aukštų pareigūnų iš Lietuvos, japonai kreipėsi į mane, prašydami informacijos apie Lietuvos-Japonijos ryšius nuo seniausių laikų, ir panaudojo ją savo kalbose, nustebindami svečius, o Lietuvos pusei tokių žinių visai nereikėjo, nors aš pats jas bandžiau įsiūlyti. Dar parodoksaliau atrodė Lietuvos pareigūnų kalbos Kinijoje. Jie apgailestavo kad lietuvių-kinų ryšiai dar tik mezgasi, nežinodami, kad lietuviai artimai bendravo su kinais jau... XVII a.!.. Be to, nevalia pamiršti, jog turime ir savąjį Orientą: ne pirmą amžių Lietuvoje gyvena orientalinės tautos: žydai, totoriai, karaimai, romai. Juos pažįstame ne ką geriau, negu tolimojo Oriento tautas. Beje, naujaisiais laikais Lietuvoje įsikūrė ir kitų orientalinių tautų bendruomenės, kurios su laiku dar labiau pagausės. Tam, kad nesusilauktume rasinių, tautinių konfliktų, kaip kad kai kuriose Vakarų Europos šalyse, turime ieškoti būdų jau dabar kartu spręsti iškylančias problemas, kartu vystyti daugiatautės Lietuvos kultūrą. Lietuvos kultūros ryšiai ir sąveikos su Orientu yra labai seni ir turtingi

Lietuvos kultūros ryšiai ir sąveikos su Orientu yra labai seni ir turtingi, o ir bazę esame sukaupę solidžią. Antai jau S. Šalkauskis įrodinėjo, jog Lietuva negali apsiriboti tiktai kontaktais su Vakarų kultūra jau todėl, kad nuo senų senovės lietuviuose teka „rytietiškas kraujas". Taip kalbėdamas, jis rėmėsi tuomet plačiai paplitusiomis S. Daukanto, dr. J. Basanavičiaus, dr. J. Šliūpo hipotezėmis apie rytietišką lietuvių kilmę, teigė, kad lietuviai iš prigimties yra linkę į viską, kas rytietiška.

Nors dabar kur kas kritiškiau vertiname šias teorijas ir jomis argumentuojamus teiginius, negalime atmesti minties, kad nemažą lietuvių kaip nacijos substrato dalį sudaro indoeuropietiškas pradas, turintis savyje tai, ką mes laikome rytietiška dvasia, išlikusią semantiškai pirmiausia per kalbą, artimą indoeuropiečių prokalbei, kuri, manoma, egzistavusi „jau naujojo akmens amžiaus(neolito) epochoje, taigi V-IV tūkst. pr. Kr. Kai kurie tyrinėtojai jos pradžią linkę nukelti į dar ankstesnius laikus, į naujojo ir viduriniojo akmens amžiaus (mezolito) sandūrą, apie VII tūkst. pr.Kr. Ar net anksčiau. Indoeuropiečiai tapo saitu, kuris jungia mus su Rytais ne tik genetiškai, bet ir dvasiškai.

Tereikia pasidomėti lyginamąja kultūrologija ir įsitikinsime, kiek lituanistinėje terpėje esama rytietiškų apraiškų — kalboje, tautosakoje, mitologijoje, prigimtinėje religijoje, visame tame, kas suformavo savitą lietuvio tautinį tipą.

Beje, prielaidų lituanistikos ir orientalistikos sąsajoms ir sąveikoms teikė ir teikia pati Lietuvos kultūros raida, anot Vytauto Kavolio^*), nuėjusi ilgą ir sudėtingą modernėjimo kelią, kurį būtina studijuoti ne tik faktografiškai, „bet ir analitiškai, kaip pro įvykius prasišviečiančius sąmoningumo poslinkius". Tos studijos padėtų geriau suvokti, kodėl tuo ar kitu laikotarpiu mūsų kultūroje ženklūs vieni ar kiti dalykai, priskiriami Rytams ar Vakarams...

Dar XX amžiaus pradžioje S. Šalkauskis, aiškindamas įvairių kultūrų sintezės apraiškas lietuvių kultūroje, sintezę kaip prielaidą naujos kokybės generacijai, rėmėsi trimis garsiomis asmenybėmis: Čiulioniu, Vydūnu, Dambrausku. Jis sakė, jog tie asmenys, patys būdami plataus akiračio, stengėsi savyje priimti kuo daugiau universalių vertybių, — „kiekvienas jų, remdamasis pagrindiniais vienos ar kitos civilizacijos pradais, pirmiausia jautė poreikį juos papildyti su ja besivaržančios kultūros pradmenimis ir tik vėliau, taip sakant, turėdamas savyje savo dvasinio vystymosi tezę ir antitezę, atlikdavo galutinę jų sintezę. Šitaip Vydūnas, užaugęs vokiečių vakarietiško aktyvizmo atmosferoje, pajuto smarkią trauką prie stebėtojiško Rytų idealo, tokio tolimo laiko ir erdvės požiūriu. Čiurlionis, Lenkijoje susidūręs su Vakarų kultūros individualizmu, nepaprastai simpatizavo kosminiam Rytų filosofijos dvasios universalizmui; tuo tarpu Dambrauskas, kuris ilgą laiką tiesiogiai buvo veikiamas rytietiškos mąstysenos, daug labiau nei abu pirmieji jautė potraukį prie Vakarų Europos civilizacijos, nors visi trys buvo europiečiai tikrąja šio žodžio prasme". Toji sintezė davė labai įdomių, naujų Lietuvos kultūroje rezultatų. Vydūnas pateikė originalių apmąstymų apie pasaulį, kurie anot S. Šalkauskio, „siekia tolimiausias priežastis ir netgi pirmąją priežastį".

Vytautas Kavolis tokios sintezės paskatų aptiko pačiame Lietuvos sąmoningumo vystymęsi, palankiame tradicionalizmo ir naujovių sąveikai, susiklosčius palankioms aplinkybėms, kai senųjų pliuralistinių tradicijų bazėje išaugę žmonės jau galėjo (sugebėjo) kontaktuoti su kitų kultūrų vertybėmis, jas sintezuoti.

Jo nuomone, aptariant kultūrų sintezę, būtina minėti ir ne tik Čiurlionį, Vydūną, bet ir Krėvę, Biliūną, nes kaip tik jie geriausiai išreiškė tai, kas XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje brendo lietuvių nacionaliniame sąmoningume, nuolat save praturtinančiame vis sudėtingesnėmis struktūromis, „šviesos siekimas, kuris Bilūnui buvo linearus, vienkartinis evoliucijos iš nelaisvės į laisvę procesas, vykstantis suprantamoje istorijoje, Čiurlioniui tampa cikliniu, nuolat pasikartojančiu gamtos ar kosminiu procesu („šviesa prieš audrą, ir po audros šviesa — taip nuo pasaulio pradžios"), kurio kaip ir savo paties gelmių žmogus nepajėgia racionaliai suprasti („giliausias savęs pažinimas yra už mūsų proto ribų, taip kaip giliausias visatos, pradžių pradžios pažinimas etc. etc."). Krėvės istoriniuose-legendiniuose raštuose kartojasi iškilimo-žlugimo ciklas, Vydūnui veikia net reinkarnacijos spiralė, leidžianti žmogui per daugelį pasikartojimų tobulėti arba visai žlugti. Laikas — nebe nesulaikomo žygiavimo pirmyn, bet amžinųjų pasikartojimo ritmų dramatizacija".

Tai labai įdomus V. Kavolio pastebėjimas, kuris artina Čiurlionį, Krėvę, Vydūną su Rytų kultūros koncepcijomis, besiremiančiomis cikliškumo samprata, priešingai nei linearūs Vakarų samprotavimai, bet ir kartu su nauja sąmoningumo spiralės vija artinantis naująjį sąmoningumą su iki-indoeuropietiška ir indoeuropietiška pasaulėžiūra, išlikusia lietuvių mitologijoje, pasakose, prasiveržiančia liaudies kūryboje, ypač medžio drožyboje, taip pat poezijoje, kur gamta sudvasinta, kur veikia visokios geros ir blogos jėgos. Čiurlioniui tos jėgos „glūdi ne apčiuopiamoje istorijoje, bet kosmoso gelmėse, jų charakteris nėra toks aiškus kaip Biliūnui (žiūr. jo „Laimės žiburys"), juntamas tik pasąmone".

Orientas paliko neišdildomą įspūdį ištisam būriui įdomių ir talentingų Lietuvos kūrėjų. Apie Europos literatūros neaplenkusią orientalistinę srovę ir Lietuvos atstovus joje rašė dar M.Gustaitis, o aptardamas orientalistinius reiškinius lietuvių literatūroje Vytautas Kubilius surado jų per visą lietuvių literatūros istoriją. Tokių apraiškų apstu ir dailėje, muzikoje, kitose meno srityse.

Kuo toliau, tuo labiau mes vis intensyviau kontaktuojame tiek su Vakarų, tiek su Rytų pasauliu, kurio horizontai neregėtai išsiplėtė. Rytai ir Lietuvoje vis labiau suvokiami ne tik geografiškai, nes dar S. Šalkauskis sakė, jog „būtų klaidinga, ieškant Rytų pasaulio, eiti vien geografine linkme. Čia svarbiausias dalykas yra kultūrinės - dvasinės struktūros savotiškumas". Plečiantis kontaktams su Rytų kraštais, gausėjant informacijos apie tų kadaise tolimų šalių ir tautų kultūras, vos ne kasdien susiduriant su įdomiais sintezės bandymais, kurie ne tik generuoja naują kultūrinę kokybę, bet ir patvirtina Stasio Šalkauskio skelbtą mintį, jog kur kas perspektyvesnis kelias už saviizoliaciją yra sintezės kelias. Todėl dabar labai svarbu, kad nacijos pamatui atstovaujantis lituanistinis pradas būtų atviras sintezei, ją skatintų, atsisakytų pasenusių stereotipų, kuriuos kadaise platino S. Šalkauskio oponentai, bandydami pastoti kelią kultūriniams kontaktams, mainams ir sintezei.

Pabaigai norėčiau pridurti: Lietuvos kontaktai su pasauliu stiprėja ir stiprės. Tokia gyvenimo logika. Todėl turime bendrauti tiek su Vakarais, tiek su Rytais, žinoma, pirmiausia nepamirštant savo pačių sukurtų vertybių, savo kultūros, šaknimis kaip tas Gyvybės medis jau įaugusios į tūkstantmečius. Todėl sukime sąveikų, sintezės ir integracijos keliu, prisimindami S. Šalkauskio žodžius, kurie nė kiek nepaseno ir mūsų dienomis: „Kartais statausi klausimą, kodėl banalūs, užtaisyti paviršutiniu patriotizmu, truizmai turi pas mus tiek pasisekimo, ir prieinu išvadą, kad čia kaltas yra tasai siauras akiratis, kurį prancūzai vadina „varpinės dvasia". Parapijinės varpinės akiratis yra būdingas pas mus tiems žmonėms, kurie yra kiek pakilę viršum liaudies kultūros, bet dar nėra iškilę iki visuotinai reikšmingos kultūros akiračio", vadovaukimės savo veikloje jo mintimi, kad „savita forma, visai žmonijai bendras turinys — tokia turi būti kultūra, kuri viena gali būti lietuvių tautos gyvybės laidas".

Problemos, kurias reiktų spręsti, norint efektyviai vystyti nacionalinę kultūrą, pakankamai aiškios, belieka jas spręsti praktikoje. Mano nuomone, labiausiai padirbėjo kultūrologai, įvairiais aspektais besigilinantys į prigimtines vertybes, baltiškąjį paveldą. Kol kas menkiau tiriami Lietuvos ir Vakarų bei Oriento kultūrų ryšiai ir sąveikos. Tyrimai atliekami tik atskirų mokalininkų iniciatyva, nekompleksiškai, trūksta lėšų elementariems tyrimo poreikiams. Su tuo susiduriu ir aš. Antai norint efektyviai panaudoti per kelis dešimtmečius mano sukauptą bibliografinę kartoteką apie Lietuvos- Oriento kultūrų ryšius ir sąveikas, kurioje jau daugiau kaip milijonas kortelių, reikia ją kompiuterizuoti. O tam reikalinga naši kompiuterinė technika, kainuojanti gana brangiai. Iš kur tuos pinigus paimti, jeigu išdirbęs 40 metų, gauni tris šimtus litų pensijos? Neseniai įteikiau prašymą Lietuvos mokslo ir studijų rėmimo fondui, prašydamas paremti sumanymą parengti ir išleisti monografiją apie Lietuvos ir Oriento šalių kultūrų ryšius ir sąveikas, į kurią planuoju sudėti ir vertingiausią bibliografiją. Kitiems tyrinėtojams nereiktų sugaišti dešimtmečių, kaupiant duomenų bazę. Tikiuosi, jog mano prašymas bus išgirstas. Vertėtų po Lietuvos mokslininkų sąjungos „stogu" suburti probleminę grupę ar skyrių, kuris imtųsi Lietuvos nacionalinei kultūrai aktualių kultūros sintezės problemų į vieną būrį sutelkiant mokslininkus, užsiimančius baltų paveldo, Vakarų ir Oriento kultūrų studijomis. Mokslininkų sąjunga šiai iniciatyvai pritaria, bet ir vėl, iš kur gauti lėšų tokios grupės ar skyriaus veiklai?

Kas paremtų idėją imtis kultūros sintezės? Naudodamasis proga, kreipiuosi į Lietuvos verslininkus, prašydamas investuoti į šį projektą.

O gal Lietuvai kol kas viso to nereikia? Galvojame išgyventi atsitvėrę žiogreliais? Nenorėdami suvokti, kad išlikti savimi galime tiktai keisdamiesi, integruodamiesi į pasaulį be sienų.

Dr. Romualdas Neimantas
Straipsnis paskelbtas savaitraštyje „Mokslo Lietuva", 2002, gruodžio 5 ir 19 d.

^*) Vytautas Martynas Kavolis (1930-1996) - sociologas, visuomenės veikėjas. 1944 m. emigravo į Vakarus, 1949 m. atvyko į JAV, ten dėstė universitetuose, tapo sociologijos ir lyginamųjų civilizacijos studijų profesoriumi. Buvo vienas iš Santaros-Šviesos federacijos įkūrėjų ir vadovų. Nuo 1956 m. – žurnalo „Santarvė“ redakcijos narys; 1959–96 m. redagavo žurnalą „Metmenys“; nuo 1991 m. – žurnalo „Baltos lankos“ redakcijos narys. Suredagavo leidinį „Lietuvių liberalizmas“ (1959). Buvo lietuvių liberaliosios minties išeivijoje ugdytojas, daugybės darbų anglų ir lietuvių kalbomis autorius. Jis kėlė asmens priklausomybės klausimą ir bandė atsakyti į jį dabarties kalba.